Algirdas Briedis
Biografija[keisti]
Algirdas Briedis (g. 1938 m. gruodžio 19 d.) sporto gydytojas, Šiaulių miesto politinis ir visuomenės veikėjas, alpinistas.
1976 m. baigė Kauno medicinos institutą. Šiaulių sporto medicinos dispanserio vyr. gydytojas, Sporto medicinos centro vyr. gydytojas.
1988 m. Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) atkūrimo dalyvis, LTOK Šiaulių tarybos pirmininkas. 1997 m. Lietuvos olimpinės akademijos Šiaulių filialo vadovas. Kredito unijos „Savas rūpestis“ valdybos pirmininko pavaduotojas.
1988–1991 m. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio dalyvis, 1990–1995 m. Šiaulių savivaldybės tarybos deputatas. Lietuvos gydytojų sąjungos narys.
Įkopimai[keisti]
1965 Lenino v. Lietuvos pirmenybėse pirma vieta, "6148" (bevardė), Pamyras.
1967 Ščerbakovo viršūnė, Pamyras.
1969 Gedimino Akstino viršūnė, Lietuvos alpinistų viršūnė, Žalgirio viršūnė, Tian Šanis.
1971 Komunizmo (dabar Ismail Samani), Pravda, Pamyras.
1974 Alpiniados gydytojas.
1979 Ekspedicijos gydytojas.
Pirmaįkopimai[keisti]
Šiauliečiui alpinistui ir medikui Algirdui Briedžiui 2013 m.gruodžio 19 d. sukako 75 metai.
Kalnai užbūrė visam gyvenimui. Būdamas alpinizmo komandos gydytoju ant atsarginių suolo nepasėdėsi. Tad ir Algirdui Briedžiui tekdavo kopti kartu su sportininkais Triskart Lietuvos alpinizmo čempionas su bendražygiais 1960 m. pirmą kartą alpinizmo istorijoje įkopė į Elbrusą žiemos sąlygomis ir nusileido slidėmis.
Vienas iš Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) atkūrėjų A. Briedis yra įveikęs Lenino (1965; 7134 m), Teke Toro (1968; 4480 m), Gedimino Akstino (4250 m), Lietuvos alpinistų (4050) ir Žalgirio (visas - 1969; 4850 m), Komunizmo (1971; 7495 m), Kilimandžaro (5895 m) ir Monblano (abi – 1995; 4810 m) viršukalnes.
Į kalnus – per slidinėjimą A. Briedis jaunystėje kultivavo ne vieną sporto šaką, ypač slidinėjimą ir biatloną. Beje, kelias į alpinizmą prasidėjo slidinėjimo treniruotėse.
„Studijuodamas susipažinau su mūsų alpinizmo sporto pirmtakais. Su Vytautu Vosyliumi kartu studijavome Kauno medicinos institute. Jis iš Leningrado (dabar – Sankt Peterburgas) grįžo tiesiai į penktą kursą, o aš buvau pirmame. Tad mes su juo susitikome slidinėjimo rinktinėje. Būtent jis pakvietė užsiimti alpinizmu ir tai buvo mano pirmieji žingsniai. 1957 m. Kaune įkūrėme pirmąją Lietuvoje alpinizmo sekciją. Tada prasidėjo visi žygiai“, – kalbėjo A. Briedis.
Kitaip nei daugelis alpinistų, kalnais domėtis ėmusių dėl egzotikos, šiauliečiui tai visų pirma buvo nauja sporto šaka.
„Iš pradžių buvo tik grynai sportinis pomėgis. Tiesiog nepažįstama sritis, nepažįstama trauka. Kai pirmus kartus užkopėme, tapau rinktinei reikalingas kaip gydytojas traumatologas. Kilo mūsų alpinizmo lygis, prasidėjo savarankiškos lietuvių ekspedicijos ir aš jose turėdavau dalyvauti kaip alpinistas ir kaip gydytojas traumatologas“, – pasakojo A. Briedis.
Savas gydytojas Lietuvos alpinizmo rinktinei buvo ypač reikalingas.
„Vykdavo Sovietų Sąjungos aukštuminio alpinizmo pirmenybės. Viena dalyvavimo sąlygų buvo turėti savo gydytoją ir vadovą. Jei jis būdavo iš kito miesto, iš kitos respublikos, rezultatai būdavo menkinami. Juk tikslas buvo pasirodyti ir pasiekti sportinių rezultatų. Todėl ir savo vadovą ugdėme, ir savo gydytoją visada turėjome. Ir mūsų rezultatai būdavo ne tokie blogi“, – kalbėjo medikas.
Suteikti pagalbą ir patarti Alpinizmo rinktinės gydytojas nelygu futbolo ar lengvosios atletikos komandos medikui. Nepasėdėsi stadione ant suoliuko, visur tekdavo eiti kartu.
„Tie patys kalnai, tie patys žygiai, tas pats fizinis krūvis. Viskas su kuprine. Taigi, jei reikėdavo, teikdavau pagalbą, o jei viskas sėkmingai – kopdavau kartu“, – pasakojo A. Briedis.
O ir pilno medicininio lagamino su savimi nepasiimsi. Kalnuose reikšmės turi kiekvienas kilogramas. „Medikamentų imdavau minimaliai, juk viskas sverdavo. Jei manta sudarydavo apie 20–30 kg, ji buvo normali, bet išimtinais atvejais sverdavo ir 40 kilogramų“, – prisiminė dabar Respublikinėje Šiaulių ligoninėje dirbantis ortopedas traumatologas.
Pagalbą suteikti A. Briedžiui teko ne kartą. „Stovyklose dirbdavau pamaininiu gydytoju, o ekspedicijose irgi pasitaikydavo pavienių atvejų. Pamenu, net ir mūsų lietuviškosios ekspedicijos į Pamyrą metu vienas alpinistas įkrito į ledo plyšį, patyrė sunkią galvos traumą, prarado sąmonę. Teko jį ledyno plyšiais traukti žemyn, iškvietus malūnsparnį skraidinti į Dušanbę“, – kalbėjo alpinistas.
Kalnuose traumatologui teko būti ir kitų medicinos šakų žinovu. Teko patarinėti bendražygiams, kaip rengtis, ką valgyti ir gerti.
„Ten visiškai kitokia oro drėgmė, kitoks slėgis. Čia, apačioje, pakanka lūpas seilėmis suvilgyti, o ten akimirksniu išdžiūsta, sutrūkinėja gleivinės ir atsiranda žaizdų. Kad to nepatirtų ir nereikėtų pasukti atgal, sportininkas turi turėti skysčių ir reguliariai atsigerti. Reikalinga triguba skysčių dozė. Maitinimasis irgi kitoks. Tai, kas tikdavo žemumų sąlygomis, visiškai netinka aukštikalnėse. Mes, lietuviai, čia suvirškiname lašinukus ar dar kietesnį maistą, o ten nei šokoladas, nei lašiniai neįsisavinami. Oro sąlygos ten visai kitokios, kitoks deguonies santykis, raumenų darbo produktų pasišalinimas. Kalorijų ten reikia dvigubai ar trigubai daugiau. Valgydavome praktiškai tą patį, bet pačių pasiruoštą maistą: lengviau įsisavinamų kruopų košes, konservus, sublimuotą mėsą. Iš pradžių daržovės, suprantama, tiek, kiek įmanoma jas išlaikyti“, – pasakojo A.Briedis, pats kalnuose išvengęs traumų. Sunkiausia įveikti Komunizmą Anot alpinisto, sunkiausiai sekėsi pasiekti aukščiausią SSRS tašką – 7495 m virš jūros lygio iškilusią Komunizmo (dabar – Ismail Samani) viršukalnę. Tam prireikė dviejų bandymų, tiesa, dėl kitą ekspediciją ištikusios nelaimės.
„Pirmąją ekspediciją teko nutraukti. Rusų iš Voronežo ekspedicija patyrė masinę traumą – aštuonis alpinistus nušlavė sniego lavina. Ir mums teko dalyvauti gelbėjimo darbuose. O po jų kopti nebuvo nei laiko, nei galimybių. Ekspediciją pakartojome po dvejų metų ir galų gale į tą viršūnę užkopėme“, – teigė šiaulietis.
A. Briedis neneigia, kad kalnai jį užbūrė visam gyvenimui.
„Pastarąjį kartą kopiau 1995 metais. Aišku, tai jau buvo pramoginis kopimas į Alpes, į Kilimandžaro viršūnę Afrikoje kartu su Vladu Vitkausku. Jau nesiekėme jokių sportinių rezultatų, tiesiog kopėme savo malonumui, norėdami gerai praleisti atostogas“, – pasakojo medikas.
Baigiantis sovietiniams laikams alpinistas įsitraukė ir į sporto politiką. Jis – vienas iš Lietuvos tautinio olimpinio komiteto atkūrėjų, buvęs LTOK Šiaulių tarybos pirmininkas.
„Teko dalyvauti tame suvažiavime 1989 m. gruodžio 11 d. Profsąjungų rūmuose. Bet aš įkūrėjų grupėje nebuvau. Aš čia Šiauliuose įkūriau miesto olimpinę tarybą. Tai buvo olimpinės akademijos, olimpinės tarybos atramos taškas – pirminis židinys“, – kalbėjo A. Briedis.
Medikų ir alpinistų šeima. Nors kalnus įveikusio gydytojo tėvai nieko bendra su medicina neturėjo, jo žmona ir duktė labai su ja susiję.
„Žmona Laimutė dirba gydytoja toje pačioje ligoninėje kaip ir aš. Dukra Rasa irgi gydytoja. Ji dirba Vilniuje“, – paaiškino A.Briedis, turintis ir du vaikaičius – Algirdą ir Rūtą.
Jokių konfliktų dėl alpinizmo A.Briedžiui šeimoje nekildavo. Mat Laimutė – taip pat alpinistė. „Mano žmona – taip pat su sportiniu charakteriu. Ji pati kokius penkis šešis sezonus yra buvusi kalnuose, ragavo kopimų duonos. Žinojo viską, todėl tikrai jokių nesusipratimų dėl to nekildavo“, – pasakojo buvęs Lietuvos alpinizmo rinktinės gydytojas.
