Taisomas Moterys Lietuvos alpinizme

==Alpinistės tarpukario Lietuvoje==
Manoma, kad jau pirmajame Nepriklausomos Lietuvos dešimtmetyje Lietuvos keliautojai lankėsi kalnuose. Štai viena tokio žygio liudininkė - fotografija, paskelbta knygoje „Kalnai lieka rymoti“<ref>„Kalnai lieka rymoti“ („Mintis“, [[1978]])</ref>. Joje doc. [[Balys Sruoga]] [[1929]] metais stovi ant ledyno Alpėse, apsuptas dvylikos jaunų žmonių. Jų tarpe aiškiai matyti ir kelios moteriškės, tačiau jų pavardės (beje, taip pat, kaip ir vyriškių) taip ir lieka kol kas nežinomos. Tiesa, vienu metu jau atrodė, kad sužinosime mūsų keliautojų-pionierių pavardes. Mat, [[1978]]-[[1979]] Šiauliuose man bendraujant su žinomu pedagogu Jonu Adomaičiu, jis pasidžiaugė atpažinęs visus nuotraukos dalyvius, juos detaliai charakterizavo ir nupasakojo apie tolimesnį jų likimą. Deja. Paskelbti jo duomenis tuo metu nebuvo jokios galimybės. Visi žygio dalyviai jau buvo tapę žymiais specialistais bei visuomenės veikėjais; daugelis jų buvo pasitraukę į Vakarus, kiti žuvę ar represuoti. Surašyti komentarai taip ir liko garbiojo pedagogo archyve. Toliau įvykiai vystėsi pagal blogiausią scenarijų: komentarų autorius po kelerių metų netikėtai mirė, o duomenų, surašytų ant popieriaus lapelių, archyvo paveldėtojams taip ir nepavyko surasti.

==Lietuvos alpinistės [[1957]]-[[1990]]==
Daugiau duomenų yra nuo 1957 metų, kada Lietuvoje oficialiai buvo įkurta [[Alpinizmo federacija]]. 

Joje jau nuo pat pirmųjų žingsnių aktyviai dalyvavo moterys. [[1957]] ''alpinisto ženkliuko'' reikalavimus įvykdė kaunietės - Aldona Kreivienė ir Marija Melinskaitė bei vilnietės - L. Chmieliauskaitė ir B. Mataitytė. Sekančiais metais ši ketveriukė jau dalyvavo I Pabaltijo olimpiadoje ir drauge su J. Janušauskaite, B. Koženiauskaite, A. Kvedaraite, R. Lukošiūte, K. Racevičiūte, A. Tamulyte bei J. Valionyte įkopė į aukščiausiąją Europos viršūnę - [[Elbrusas|Elbrusą]]. [[1959]] metais Lietuvos alpinisčių gretos pasipildė dar dešimtimi, o jų lyderės jau viršijo III atskyrio reikalavimus ir, žuvus mūsų geriausių alpinistų trejetui, turėjo aukščiausią alpinistinę kvalifikaciją respublikoje. Taip Melinskaitė tapo pirmosios Lietuvos alpinistų ekspedicijos į Karakolo slėnį Tian Šanio kalnyne ([[Kirgizija]]) vadove [[1960]] Jai vadovaujant lietuvių alpinistų grupės įkopė į G. Akstino ir Lietuvos alpinistų viršūnes. Nuo to laiko šis kalnų rajonas tapo labiausiai Lietuvos turistų ir alpinistų lankomas.

Pagal tuo metu galiojusias įkopimų taisykles alpinisčių-moterų dalyvavimas sportinėse grupėse buvo griežtai reglamentuojamos - geriausiu atveju jos galėjo sudaryti ne daugiau kaip pusę grupės, todėl savo meistriškumą alpinistės galėjo kelti tik mišriose grupėse. Mūsų alpinistės darė tai gana sėkmingai dalyvaudamos sportinėse grupėse, laimėjusiose prizines vietas Lietuvos čempionatuose (nuo [[1961]]) Čempionato prizininkėmis yra tapę:
* 1961 - J. Janušauskaitė (II v.), L. Aksamitauskienė (III v.);
* 1962 - V. Kriščiūnaitė (II v.), D. Šukytė (II v.), I. Racevičiūtė (III v.).

Bene didžiausi pirmosios moterų alpinizmo bangos Lietuvoje pasiekimai priklauso Danutei Šukytei-Skučienei. Be jau paminėto apdovanojimo ji dar buvo respublikos čempionato prizininke 1963 ir 1966 metais, o 1965 pirmoji iš Pabaltijo alpinisčių įkopė į septyniatūkstantinę Lenino viršūnę (7134 m) ir tapo Lietuvos bei Pabaltijo čempione.

V. Kriščiūnaitė buvo antroji Lietuvos alpinistė, 1967 įkopusi į Lenino viršūnę ir iškovodama sidabrinį respublikos pirmenybių apdovanojimą.

1970 Lietuvos alpinizmo čempione tapo [[Darata Stankutė-Puidokienė]].

Geriausias alpinisčių tradicijas pratęsė [[Olga Tamulėnaitė]]. Ji pirmoji iš Lietuvos alpinisčių įkopė į legendinę Ušbą ir tapo Pabaltijo čempione. Po to ji dar tapo Pabaltijo ir Lietuvos čempionato prizininke ([[1979]]), o 1980 įkopė į Lenino viršūnę.

Po 1971-1972 įkopimų į aukščiausiąją Tarybų Sąjungos viršūnę ir iš aktyvios veiklos pasitraukus daugeliui aukštuminių įkopimų mėgėjų, ateinant naujai alpinistų kartai, Lietuvos alpinizme įvyko posūkis į techniškai sudėtingus įkopimus. Fanų kalnuose ir Kaukaze Lietuvos sportininkai įveikė sudėtingiausius uolų maršrutus. Čia išaugo ir techniškai subrendo naujosios alpinisčių bangos atstovės: J. Šilinskaitė, L. Tučiūtė, A. Mozūraitytė, A. Nakvosaitė, V. Šimonytė ir kitos. Trys pirmosios 1981 sėkmingai šturmavo Ušbos viršūnę, daugelis jų tapo alpinizmo instruktorėmis.

A. Mozūraitytė savo pirmąją „penkiukę“ įveikė 1978, tapdama respublikos čempionato prizininke, tą patį pakartojo sekančiais metais ir iki 1984 kiekvieną sezoną užbaigdama įkopimais į „penkiukes“.

J. Šilinskaitės pirmoji „penkiukė“ taip pat buvo įveikta 1978 Vėliau ji sėkmingai iki 1984 darbavosi alpinizmo instruktore, kasmet įkopdama į kelias penktos kategorijos viršūnes.

Bene aukščiausiu mūsų alpinisčių pasiekimu reikia laikyti V. Pundziuvienės įkopimą 6 kategorijos maršrutu į Čatyno viršūnę Kaukaze [[1988]]. Ji tapo Pabaltijo čempione, o 1989 jai buvo suteiktas sporto meistrės vardas.

Sėkmingi buvo [[1989]] metai K. Statkauskaitei, įkopusiai į Korženevskajos viršūnę bei L. Valaškevičienei, tapusiai Pabaltijo čempionato prizininke, o taip pat J. Burokaitės vadovaujamai moterų komandai, tapusiai respublikos čempione mišrių įkopimų klasėje, įveikusiai Ajutoro viršūnę Tian Šanyje.

[[1990]] įkopimu į Lenino viršūnę respublikos čempionato prizininke tapo [[Aldona Skėraitytė]], savo pirmąją „penkiukę“ įveikusi dar [[1980]] Į Lenino viršūnę taip pat įkopė R. Kripaitytė.

[[1957]]-[[1990]] metų laikotarpiu alpinistinį paruošimą gavo ne mažiau kaip tūkstantis lietuvaičių. 

Šalia labiausiai pasižymėjusių sportininkų dar paminėsime keletą lietuvaičių, kurios, nors ir nepasiekė didesnių laimėjimų alpinizme, tačiau yra praėję bendravimo kalnuose mokyklą ir yra plačiai žinomos visuomeniniame gyvenime. 
* Alpinizmo atskyrininkės: pianistė B. Vainiūnaitė, vargonininkė [[Jūratė Landsbergytė]], dailininkė [[Giedrė Gučaitė]];  
* Ženklininkės: vargonininkė [[Giedrė Lukšaitė-Mrazkova]], filosofijos dr. [[Irena Poškutė-Gaidamavičienė]], teisės dr. [[Kisieliūtė-Dambrauskienė]], žurnalistė [[Roma Griniūtė-Grinbergienė]].

==Judita Burokaitė==
::''Reikėtų sukurti atskirą straipsnį [[Judita Burokaitė]].''
Lietuvos moterų komandos vadovė [[Judita Burokaitė]], [[1987]] įkopusi į pirmąją savo penkiukę. Vėliau ji tapo instruktore bei respublikos moterų komandos kapitone. Jos vadovaujama komanda [[1988]] Tarybų Sąjungos pirmenybėse užėmė II vietą, o 1989 - trečiąją. Tai žymiai aukščiau už vyrų komandų pasiekimus (ketvirtosios - [[1969]] ir [[1987]]).

==[[1986]] m. ekspedicija==
::''persidengia datos.''
[[1974 metais]] Elvyros Šatajevos vadovaujama tuometinės [[TSRS]] moterų alpinisčių komanda (8 moterys), esant labai blogoms oro sąlygoms, leidžiantis nuo "Lenino" viršūnės (7134 m.) sušalo. [[TSRS]] alpinizmo federacija, vadovaujama jos vyro V. Šatajevo, jau tais pačiais metais moterų komandoms uždraudė kopti į kalnus.

Iki 1986 jau 12 metų nė viena moterų komanda nebuvo išleista į maršrutą. Tačiau lietuvės nebūtų lietuvės, jei nesugalvotų pralaužti ledus. Alpinizmo federacijai vadovavo tas pats V. Šatajevas. Buvo neramu, ar žmonos praradimo skausmas tebeslegia taip pat, kaip ir prieš dvylika metų, ar jis duos „žalią šviesą“ moterų komandoms.

Tarpininkaujant Dainiui Makauskui, kuris buvo geras V. Šatajevo draugas, [[TSRS]] Alpinizmo Federacija leido daryti savarankiškus įkopimus, tačiau galutinį sprendimą turėjo duoti alpinistinės stovyklos mokymo dalies vedėjas, sutikęs priimti grupę. Moterys tokią stovyklą turėjo pačios susirasti. Buvo pasirinkta „Ullu-Tau“, kuri per daugelį metų buvo užsirekomendavusi geromis sportinėmis ir demokratinėmis tradicijomis. Vėl prasidėjo susirašinėjimas, tik dabar su šios stovyklos mokymo dalies vedėju J. Porochnia. Jis geranoriškai sutiko priimti moterų komandą iš Lietuvos, tačiau garantijos laisvam grupės vaikščiojimui nedavė. Viskas turėjo priklausyti nuo pačios grupės fizinio ir techninio pasiruošimo, o taip pat psichologinio klimato grupėje. Visa tai žinodamos grupės dalyvės intensyviai treniravosi. Visoms buvo privaloma dalyvauti visose Lietuvos Alpinizmo Federacijos rengiamose varžybose. Ypatingas dėmesys buvo skiriamas fiziniam pasiruošimui: krosų bėgiojimas, prisitraukimai prie skersinio, pritūpimai ant vienos kojos, kabojimas ant priekinių rankos pirštų falangų, atsilenkimai. Tai pagrindiniai pratimai, kurie būtini šioje sporto šakoje. Taip pat didelis dėmesys buvo skiriamas alpinistinės technikos elementams. Lietuva - tai lygumų šalis, todėl neįmanoma buvo treniruotis kalti kablius į uolų plyšius, naudoti kaiščius. Tačiau galima išmokti teisingos saugos elementų dirbant su virve, organizuojant visus darbus greitai ir be klaidų.

Gerai pasiruošusi fiziškai ir techniškai, grupė, kurią sudarė kapitonė Judita Burokaitė, dalyvės Gailutė Neverauskienė, Vitalija Simutienė ir Rūta Kripaitytė 1986 liepos mėn. išvyksta į „Ullu-Tau“ alpinistinę stovyklą Kaukaze. Pati stovykla įsikūrusi labai gražiame, kalnų apsuptame rajone. Priešais stovyklą stūkso gražuolė „Ullu-Tau“ viršūnė. Pirmosios dienos stovykloje mums buvo sunkiausios. Visi stovyklos instruktoriai ir dalyviai, sužinoję apie moterų grupę, keistai žvairavo į mūsų pusę. Mums neliko nieko kita, kaip tik nekreipti į tai jokio dėmesio ir kuo rimčiausiai ruoštis užsiėmimams. Po jų turėjo paaiškėti, ar mes vaikštome vienoje grupėje, ar mus išskirsto į skirtingas grupes. Tai šiek tiek slėgė psichologiškai. Gerai, kad toje stovykloje taip pat stažavosi būsimasis instruktorius R.Simutis, Vitalijos vyras. Vien jo buvimas mūsų stovykloje mus stiprino, o kur dar jo patarimai technikos klausimais. Žodžiu, jis mus suprato, mums patarė, mus stiprino.

Stovyklos mokymo dalies vedėjas paskyrė instruktorių iš Sverdlovsko - N. Sitnikovą. Jis, jau pirmajame užsiėmime ant uolų, davė rimtą užduotį: pakilti 20 m uolomis ir nuleisti sužeistąjį su palydinčiu žmogumi. Nors buvome neblogai techniškai pasiruošusios, tačiau šis pirmasis mums iškeltas uždavinys truputį baugino. Mums tuo metu atrodė, kad jis nori mus „nurašyti“. Instruktorius mums nedavė pasilaipioti, nedavė pakalinėti kablių, o iš karto „griebė jautį už ragų“. Tame uždavinyje, kurį mums iškėlė, jis puikiai matė mūsų laipiojimą, techninį darbą ir mąstymą. Mes šią užduotį įvykdėme neblogai, gal todėl mūsų instruktoriaus balsas šiek tiek sušvelnėjo. Iš pradžių atrodęs rūstus, dabar jau tapo švelnesnis.

Kitą dieną jau ėjome į ledo užsiėmimus. Šį sykį užduotis buvo lengvesnė: naudojantis ledkirčiu ir ledo plaktuku, sukant ledo kablius, pakilti vertikalia ledo sienele, vėliau organizuoti nusileidimą diulferiu, nusiimant visą techninį inventorių, įskaitant ir ledo kablį, ant kurio buvo pakabinta nusileidimo virvė. Šalia buvo kita grupė (vyrų). Abiems grupėms buvo iškelta ta pati užduotis. Aš beveik kartu su vaikinuku iš tos grupės pradėjau lipti ledo sienele. Pakilę kelis metrus, mes abu įsisukome ledo kablį. Tai reikalavo fizinių jėgų, nes mes lipome tik ant priekinių "katukų" dantų, saugai pasikabindami ant ledkirčio ir ledo plaktuko. Esant mažiausiam staigiam judesiui, vienas iš jų galėjo išsprūsti, ir tada tektų kristi iki įsukto kablio ir dar tiek. To visiškai nesinorėjo, todėl mes stengėmės dirbti atsargiai. Jau sukant po antrą kablį, staiga išsprūdo vaikinuko ledo plaktukas, ir jis atsidūrė ledo sienelės apačioje. Jam krentant, man atrodė, kad aš krentu kartu su juo. Viskas vyko akimirką. Sukaupusi visas jėgas, užlipau ledo sienele, priėmiau drauges, nusileidome „diulferiu“, nusiėmėme inventorių. Vyrų grupė tą dieną taip ir nepravedė ledo užsiėmimų, nes nukritęs vaikinukas šiek tiek susižeidė. Jiems teko kitą dieną viską pakartoti iš naujo. Per visų atskyrininkų grupių būrio susirinkimą mūsų instruktorius kiekvienos darbą įvertino „labai gerai“. Tai reiškė, kad mūsų grupei leidžiama savarankiškai vaikščioti. Tai mums teikė džiaugsmo. Tai buvo mūsų tikslas. Nuslūgo įtampa. Pradėjome studijuoti maršrutų aprašymus ir kopti į viršūnes.

Jau buvome atlikę kelis įkopimus, kai atėjęs būrio vadas mums pranešė, kad į sekančią viršūnę eis ir jis pats. Buvo aišku, kad jis nori patikrinti mūsų jėgas. Tą dieną buvo labai geras oras, švietė saulė. Kadangi maršrutas buvo uolinis, uolos buvo šiltos, ir mes, labai maloniai pasilaipioję, ant viršūnės dalinomės šokoladu, kuris buvo mums paliktas prieš tai užkopusios grupės. Be šokolado, mums buvo paliktas ir raštelis su sėkmingo vaikščiojimo palinkėjimu. Beje, tai buvo ne vienintelis tokio turinio raštelis, paliktas mums. Po šio įkopimo būrio vadas, pasitaręs su mūsų instruktoriumi, mums pasiūlė 4A sunkumo kategorijos maršrutą į Čegettau-Čano viršūnę. Ir nors mes tą sezoną visiškai neplanavome aukštesnės kaip trečios kategorijos maršruto, šį pasiūlymą priėmėme. Iš mūsų ketvertuko dviems - Vitalijai ir Rūtai - tai buvo pirmosios „ketveriukės“. Kadangi turėjome gerą uolų laipiotoją Gailutę, nuogąstauti nebuvo ko. Ji beveik visą maršrutą ėjo pirmoji, sunkesnėse vietose pakabindama likusioms turėklinę virvę. Iš šito maršruto labiausiai įsiminė ir viršaus krintantys saulės atitirpdyti akmenys. Jokio malonumo nejauti, kai virš tavo galvos su savotišku švilpesiu lekia didžiuliai akmenys. Į visas viršūnes su mumis ėjęs ir mūsų darbą stebėjęs instruktorius liko patenkintas mūsų darbu. Todėl į paskutinį įkopimą mus išleido vienas. Tik, likimo ironija - dėl blogo oro visos grupės iš maršrutų buvo sugrąžintos. Mums buvo dėl to liūdna. Nuotaiką pakėlė stovyklos mokymo dalies vedėjas J. Porochnia, pakvietęs sekančiais metais vėl atvykti į tą pačią stovyklą, tik ilgesniam laikui.

==1987==
1987 metais [[SSRS]] Alpinizmo Federacijoje mes užsisakėme 5 atskyrininkų kelialapius vienai pamainai vėl į „Ullu-Tau“ alpinistinę stovyklą Kaukaze. Juos mums ir paskyrė. Mums beliko susirasti finansavimą dešimčiai dienų. Eilinį kartą mums pagelbėjo tuometinis A. Sniečkaus politechnikos institutas, už ką mes buvome nuoširdžiai dėkingos. Tais metais mes nusprendėme dalyvauti ir respublikos geriausių įkopimų konkurse „Politechnikos“ komandos vardu. Beliko tik sėkmingai vaikščioti. Prie mūsų ketveriukės prisijungė Eugenija Čerkesaitė iš Panevėžio. Dabar buvome penkios. Todėl vienai sunegalavus, grupė toliau galėjo atlikti įkopimus. Atvykus į stovyklą, šį kartą mums nebuvo psichologinio barjero, kurį jautėme pirmaisiais metais. Visa stovyklos vadovybė ir instruktoriai mus gerai pažinojo. Mūsų grupės instruktorius buvo tas pats - N.Sitnikovas. Visi užsiėmimai praėjo be jokios įtampos. Pradėjome sėkmingai vaikščioti. Į visus įkopimus ėjome be instruktoriaus. Orai kol kas buvo palankūs. Tik iš vieno 4A sunkumo kategorijos maršruto į Ullu-Tau viršūnę dėl blogo oro teko grįžti. Nepaisant prastos nuotaikos, instruktorius grupę pagyrė dėl sprendimo grįžti, įvertinant esamą situaciją. Vėliau jis pasakė, kad tai jį paskatino dar daugiau pasitikėti mumis. Kiek kitoks buvo 4B s.k. sniego-ledo maršrutas į Ullu-Tau viršūnę. PO šio įkopimo beveik visoms naktį kojų pėdas traukė mėšlungis.

Už įkopimą į Lacgos viršūnę 4B s.k. maršrutu Lietuvos geriausių įkopimų konkurse B klasėje užėmėme pirmąją vietą. Vienas įspūdingiausių tą sezoną atliktų įkopimų - tai 5A s.k. įkopimas į Tiutiu-Baši (V) viršūnę (4350 m) pietine siena Chackevičiaus maršrutu. Iš mūsų penkiukės tik Gailutė buvo kopusi tokios sunkumo kategorijos maršrutu. Visoms kitoms tai buvo pirmoji „penkiuke“. Dėl to su mumis ėjo instruktorius. Sunkiausia maršruto dalis buvo pirmosios virvės. Teko panaudoti net kopėtėles. Tik praėjus vos vieną virvę, Gailutei baisiai suskaudo nugarą, ir ji negalėjo tęsti maršruto. Instruktorius, nenorėdamas mūsų sugrąžinti iš maršruto, nusižengė įstatymui, ir, pasakęs „Aš jumis pasitikiu“, kartu su gailute nusileido virve žemyn. Dabar likome tik tos, kurios net neįsivaizdavo, kaip atrodo ta „penkiukė“. Kadangi aš buvau komandos kapitonė, tai didžiausia atsakomybė teko man. Man teko Gailutės kaliošai. Batus su likusiais daiktais Atidaviau komandos draugėms. Jų kuprinės tapo dar sunkesnės. Eugenija ėjo paskutinė. Ji iškalinėjo mano įkaltus kablius. Visą maršrutą man teko pirmai ir praeiti, likusioms organizuojant turėklinę virvę. Vienoj vietoj išklydau iš maršruto ir užėjau į tokią sudėtingą vietą, kad man tai buvo riba. Galvojau, kad tuoj tuoj krisiu. Kablio saugai negalėjai įkalti, nes vos laikiausi. Kablys buvo įkaltas keliais metrais žemiau, tačiau kas gali žinoti, ar jis atlaikys mano kritimą. Didelio susikaupimo dėka aš nusileidau prie kablio ir tik tada lengviau atsikvėpiau. Galvojau - ši pirmoji „penkiukė“ man neįkandama. Jau buvo vakaras ir supratome, kad maršruto per vieną dieną neįveiksime. Tačiau mes žinojome, kad nuo nakvynės vietos, kur mes galėtume pasistatyti palapinę, mus skiria tik viena virvė. Gerai, kad Rūta pastebėjo kairiau praėjimą, ir netrukus mes jau buvome nakvynės vietoje. Čia pasistatėme palapinę ir ruošėmės nakvynei. Su instruktoriumi nuolat palaikėme radijo ryšį. Gaila, kad nepasisekė užkurti primuso. Stovykloje mums pripylė tokio prasto benzino, kad po įkopimo instruktorius ilgai vargo, kol išvalė mūsų primusą. Jis dėl to pergyveno. Sakė, kad mes būtinai turime atsigerti šiltos arbatos. Tačiau primuso taip ir neužkūrėme. Dėl to jis kas 10 minučių susisiekdavo su mumis radijo ryšiu ir vis teiraudavosi, ar mes užkūrėme primusą. Instruktoriui apraminti mes apgavome jį, sakydamos, kad primusas jau dega. Tačiau jis nepatikėjo. Grįžus vienas iš pirmųjų jo klausimų buvo - tai primuso ir neužkūrėte? Užkandusios ruošėmės nakvynei. Kadangi vieta buvo nuožulni, tai reikėjo išilgai palapinės prakišti virvę ir ją sutvirtinti kabliais prie sienos, Pačios taip pat karabinu prisisegėme prie tos pačios virvės. Besisaugodamos atlekiančio atsitiktinio akmens, šalmų nuo galvų taip ir nenusiėmėme. Man tai buvo ne miegojimas, o tik ilsėjimasis, nes miegoti su šalmu tiesiog neįmanoma, Vis dėlto vidury nakties nusiėmiau šalmą ir tik tada ramiausiai užmigau. Vos išaušus užkandome ir tęsėme įkopimą. Maršruto antroje dalyje buvo belikusi tik viena sudėtingesnė sienelė. Ant viršūnės, ture, radome prieš tai ėjusios grupės raštelį su palinkėjimu mums - long live a women’s mountaineering. Šis raštelis buvo rašytas iš Džailyko stovyklos ėjusios grupės. Džailyko stovykla yra šalia Ullu-Tau stovyklos. Tai mus nustebino. Matyt, jie buvo informuoti, kad mes einame į tą pačią viršūnę, tik kitu maršrutu. Po šio įkopimo instruktorius mums pasiūlė visoms vykti į instruktorių mokyklą. Aš, Gailutė ir Eugenija nusprendėme pasinaudoti šiuo pasiūlymu. Man tai buvo jau antras pasiūlymas. Pirmą kartą primygtinai siūlė instruktorius V.Akifevas Bezengi alpinistinėje stovykloje. Tačiau tada man buvo tik 22 metai. Buvau ką tik įvykdžiusi antro atskyrio reikalavimus. Maniau, dar anksti, dar reikia įgyti patirties, todėl atsisakiau. Dabar jau buvo praėję 4 metai. Galima savo patirtį perduoti kitiems. Tačiau iškilo problema dėl mūsų grupės - ar mes jau nebevaikščiosime kartu. Nusprendėme susitikti nors dešimčiai dienų toje pačioje Ullu-Tau stovykloje. Juo labiau, kad „[[Elbrusas|Elbruso]]“ mokymo centras buvo beveik tame pačiame rajone. Stovyklos mokymo dalies vedėjas sutiko mums užskaityti visus užsiėmimus.

==1988==
1988 visos susitikome stovykloje. Vietoj V.Simutienės, kuri išėjo motinystės atostogų, prie mūsų grupės prisijungė Jūratė Bajorienė. Mes trise, aš, Gailutė, Eugenija atvykome iš instruktorių mokyklos. Jūratė - iš alpinizmo stovyklos „Cėjus“, kur dirbo instruktore, Rūta prieš tai, taip pat vieną pamainą buvo alpinizmo stovykloje. Mes juokavome, sakėme - nebloga grupė: 4 instruktorės ir viena dalyvė. Mūsų planuose buvo du įkopimai: vienas 4B s.k. į "Stalio" viršūnę, kitas - 5A s.k. į "Džailyko" viršūnę. Tačiau atėjęs stovyklos mokymo dalies vedėjas mums priminė, kad Jūratė neturi nė su viena iš mūsų „susivaikščiojimo“. Teko savo planus pastumti į priekį. Dėl to prapuolė mano ir Eugenijos iš anksto nupirkti bilietai į lėktuvą. Mes jau žinojome, kad geriausiu atveju į lėktuvą pavėluosime vieną dieną. Gailutė geranoriškai sutiko nueiti su Jūrate į papildomą viršūnę "susivaikščiojimui". Tik joms grįžus, mes dar tą pačią dieną išėjome "Stalio" viršūnės link. Su mumis ėjo kitas instruktorius - Kulabukovas iš Minsko. Kopėme sekančią dieną. Maršrutas kopti pasižymėjo nedideliu aukščio skirtumu, tačiau ypač sudėtingu uolų laipiojimu. Nepaisant nuovargio, Gailutė puikiai praėjo visą maršrutą, pirmiausiai likusioms pakabindama turėklinę virvę. Už šį įkopimą Lietuvos geriausių sezono maršrutų „B“ klasėje užėmėme pirmą vietą.

Po poilsio dienos išėjome "Džailyko" viršūnės link. Prie mūsų grupės prisijungė dar vienas instruktorius, kadangi po mūsų įkopimo sekančią dieną, abu instruktoriai turėjo kopti į tą pačią viršūnę tik kitu 5B s.k. maršrutu. Kadangi mūsų palapinės buvo prie pat sienos, tai, vos išaušus pavalgėme ir pradėjome kopti. Siena atrodė labai "rimtai". Gailutė su Jūrate pasikeisdamos lipo pirmos. Teko panaudoti kopetėles. Mums beliko užlipti paruoštais turėklais. Aš tą sezoną, kopdama į Elbruso viršūnę, apšalau kojų pirštus, todėl pirma eiti negalėjau. Buvo šalta, uolos taip pat šaltos. Čia buvo panašu į tikrą alpinizmą, kai malonumą pajunti tik grįžus iš įkopimo. Eugenija, kaip ir ankstesniuose maršrutuose, lipo paskutinė ir iškalinėjo kablius. Tai fiziškai labai sunkus darbas ir ne pats maloniausias maršrute.  Jau pralipus sieną, orai pradėjo blogėti, o leidžiantis nuo viršūnės pradėjo žaibuoti. Buvome nemažai įsibaiminusios, nes "Džailyko" viršūnė tame rajone yra aukščiausia. Todėl esant blogam orui, žaibai daugeliu atvejų paliečia ir žmones. Mums reikėjo skubėti. Eugenija bandė juokauti - parodė į skrendantį lėktuvą ir sako: „o, mūsų lėktuvas jau išskrenda“. Tačiau man tada ne juokai rūpėjo. Aš pasakiau, kad džiaugtųsi, kad dar gyva esanti, o bilietus nusipirksime ir į kitą lėktuvą. Leidžiantis diulferiu uolų siena, ji jau buvo apledėjusi. Todėl buvo sunku atsispirti nuo jos, vibramai slidinėjo. Kadangi leidomės tiesiai prie palapinių, instruktoriai gaudė kiekvieną besileidžiančią ir davė kiekvienai po puodelį karšto sultinio. Išgėrusios sultinio, truputį sušilome. Pūkuotės buvo šlapios, miegoti buvo šalta. Jūratė išprašė iš Eugenijos pūkinę liemenę. Jos pūkuotė buvo kiaurai permirkusi. Kiek pasikuitusios, užmigome. Anksti ryte aš su Eugenija grįžau į stovyklą ir jau kitą rytą išskubėjome į aerouostą. Kitos merginos dar pasiliko stebėti instruktorių įkopimo.

Už įkopimą į "Džailyko" viršūnę 5A s.k. Chackevičiaus maršrutu TSRS geriausio sezono įkopimo čempionate tarp moterų komandų užėmėme antrąją, o Lietuvoje, "A" klasėje - ketvirtąją vietą.

1989 metais nenorėdamos ketvirtus metus iš eilės važiuoti į tą pačią stovyklą, nutarėme pasižvalgyti po Tian-Šanį ir išvykome į "Alla-Too" alpinistinę stovyklą. Su mumis dirbti sutiko instruktorius iš Vilniaus P.Bessonovas. Tian-Šanis mus pasitiko įspūdingomis eglėmis ir nuostabiais edelveisais. Be mūsų grupės, stovykloje buvo dar viena "mišri" grupė iš Lietuvos. Buvo neįprasta, kad stovykloje būtų tiek daug lietuvių. Be to, turėjo atvažiuoti alpinizmo veteranai iš Lietuvos, kurie rengė Tian-Šanyje veteranų olimpiadą. Mūsų, lietuvių, abi grupės ėjo kartu į užsiėmimus, kartu lipo į treniruotinę viršūnę, kartu virė valgyti. Čia nustebino Raimundas Raišelis iš Panevėžio, ne kartą skaniai išvirdamas visiems plovą. Po užsiėmimų abiejų grupių keliai išsiskyrė. Pradėjome kopti skirtingais maršrutais. Mes įkopėme 3B s.k. maršrutu į viršūnę, pavadintą Lietuvos alpinistų vardu. Vienas iš įdomesnių atsitikimų - tai kopimas į Generolo Bliucherio viršūnę. Užkopę į ją ir nuėmę prieš mus kopusios grupės raštelį, supratome, kad tai ne Bliucherio, o kito generolo vardu pavadinta viršūnė. Tame kalnagūbryje stūksojo viena šalia kitos net keturios generolų vardais pavadintos viršūnės, tame tarpe ir Smuškevičiaus. Mes su Jūrate pradėjome taip smagiai juoktis, kad niekaip negalėjome sustoti. Pasižiūrime viena į kitą - ir vėl pradedame juoktis. Sakome: „lipome ant vieno generolo, o užlipome ant kito“. Tik Eugenija buvo rimta. Sako: „nėra čia ko juoktis, man neužskaitys vadovavimo“. Taip ir buvo. Mums neužskaitė įkopimo į šią viršūnę, o Eugenijai - vadovavimo.

Kitame slėnyje kopėmeme 4A, 4B s.k. maršrutais į Aju-Toro (4382 m) viršūnę. Grįžusios iš viršūnės, ruošėmės nakvynei aukštuminėje stovykloje. Rūstenis ir Panevėžio šūktelėjo man, kad ateičiau valgyti grikių košės. Aš atsakiau: „valgykite jūs patys, juk rytoj eisite į įkopimą, mums tai bus poilsio diena.“ Tačiau jis primygtinai kvietė. Mes abu gimę tais pačiais metais ir po tuo pačiu „Svarstyklių“ ženklu, gerai sutarėme, todėl nutariau nueiti. Prie mūsų prisijungė Jūratė. Smagiai pasėdėjome ir net nenujautėme, kad tas gražus vakaras jam bus paskutinis. Kitą dieną jis kopė kartu su Arvydu į "Aju-Toro" viršūnę. Praeidamas sienelę, krito, ir dėl gautų traumų, taip ir neatgavęs sąmonės, po 13 parų mirė Prževalskio ligoninėje. Mums tai buvo baisus smūgis. Manėme, kad kalnai jau buvo pasiėmę savo duoklę. Tais metais, pavasarį Krymo kalnuose žuvo [[Algis Gudelis]]. Tačiau gyvenime viskas yra ne taip, kaip norėtume. Apie laipiojimą negalėjau net pagalvoti. Iki stovyklavimo pabaigos dar galėjome suvaikščioti gerą maršrutą. Gailutė vis kalbino eiti į „penkiukę“. Aš vis atsisakydavau. Manyje, matyt, „įsijungė stabdžiai“. Sakiau - eikite be manęs. Gailutė sakė - be tavęs aš neisiu. Pradėjo spausti ir laikas. Galiausiai sutikau, tačiau atsisakiau vadovauti. Vadovauti sutiko Jūratė. Nusprendėme eiti į Mendelejevo vardu pavadintą viršūnę šiaurinės sienos dešiniuoju trikampio kantu 5A s.k. maršrutu. Kol Jūratė tvarkė visus įkopimo dokumentus, gavo raciją, mes su Gailute išėjome į aukštuminę stovyklą. Norėjome iš vakaro pakabinti maršrute porą virvių. Ryte atsikėlus ir praėjus porą virvių turėklų, padarai gerą apšilimą. Ypač tai svarbu pirmajam einančiam. Pradėjus tvirtinti pirmąją virvę, iš viršaus pradėjo kristi smulkūs akmenys. Kabant ant sienos, keistai atrodo, kai tu bandai šokti tai į kairę, tai į dešinę, norėdamas išvengti jų smūgio. Jautiesi, kaip rusiškoj ruletėj "pataikys, nepataikys". Nors jie ir nedideli, tačiau lėkdami didžiuliu greičiu gali smarkiai sužaloti. Man bepigu buvo laviruoti prisisegus savisaugą, tačiau ką daryti Gailutei, kuri tuo metu lipo sienele. Ji kentėdama lipo toliau. Baigiant kabinti antrą virvę, mano kantrybė trūko. Sakau - užteks mums nelaimingų atsitikimų šiais metais. Nusiimame virves ir lekiam iš čia. Juk jei visą maršrutą reikės saugotis iš viršaus lekiančių akmenų, nelaimės neišvengsime. Gailutė priprašė palikti vieną virvę. Sakė:- ateisime rytoj ryte ir pasižiūrėsime. Jei ir rytoj kris akmenys, į maršrutą neisime. Grįžę prie palapinių, sužinojome, kad tą dieną tuo pačiu maršrutu ėjo kita grupė. Nežinodami, kad mes apačioje, jie nesistengė atsargiai kopti, todėl akmenys krito žemyn. Dabar, žinodamos tai, ruošėmės įkopimui. Vėl Gailutė visą maršrutą ėjo pirma. Aš ją pakeičiau tik viršutinėje sienos dalyje. Šiaip ėjau antra ir tikrinau jos jau paruoštą saugos sistemą. Eugenija vėl ėjo paskutinė. Jai geriausiai iš mūsų sekėsi iškalinėti kablius. Įveikusios sieną, pasistatėme palapinę nakvynei. Vėl mums nepasisekė su primusu. Sulūžo pompos rankenėlė. Žinojome, kad vėl neteks atsigerti šiltos arbatos ir net dar blagiau - neatsigerti vandens. Diena buvo labai karšta, mus labai troškino, o aplink buvo tik sniegas ir akmenys. Tiesiog džiuvo gerklė. Tačiau aplinkui buvo tik sniegas ir akmenys. Jau gulint palapinėje, Jūratė neiškentė, paėmė puodą ir pusę jo prikrovė sniego. Tada atsigulė ir rankomis pradėjo maigyti sniegą. Atsigėrusi kelis gurkšnius ištirpusio sniego ir sušalusi rankas, puodą perdavė kitai. Ir taip visoms teko atlikti sniego tirpdymo ceremoniją. Kitą rytą, eidamos į viršūnę, nepraleidome nė vienos ištirpusio sniego balutės. Vienai pasilenkus gerti, kita nepamiršdavo padainuoti: "negerk iš ėriuko pėdos, oi ne…" Grįžusios iš įkopimo, beveik visos skundėmės gerklės skausmais. Mes nujautėme, kad taip bus, tačiau gerti taip norėjosi. Leidžiantis nuo viršūnės, vėl mus užklupo žaibai. Šį kartą dar stipresni, nei leidžiantis nuo "Džailyko" viršūnės. Virš galvų nutvieskus žaibui, visos net pritūpdavome. O dar iš karto nepavyko rasti teisingo nusileidimo kuluaro. Gerai, kad į pagalbą atskubėjo Audrius. Jis mums labai pagelbėjo, ačiū jam. Tai buvo paskutinis mūsų, moterų grupės įkopimas ne tik tą sezoną. Grupė baigė vaikščiojimą kartu. Šis maršrutas buvo įvertintas trečia vieta [[SSRS]] geriausių įkopimų konkurse tarp moterų komandų. Nors mūsų grupė iširo, tačiau tai nereiškė, kad buvo pamiršti kalnai. Komandos dalyvės ir toliau sėkmingai kopė į įvairių pasaulio šalių viršūnes.

==1992==
1992 metais [[Jūratė Bajorienė]] kartu su Lietuvos alpinistų komanda kopė į aukščiausią pasaulio viršūnę Everestą (8848 m). 1995 metais [[Rūta Kripaitytė]] kartu su Sankt Peterburgo komanda užlipo į aukščiausią Šiaurės Amerikos kalną [[Makinli]] (6193 m), o dar po dviejų metų su ta pačia komanda kopė į aštuoniatūkstantininką [[Džaulagiri]] (8167 m). 1996 metais Eugenija, Jūratė, Rūta kartu su kitais Lietuvos alpinistais užlipo į aukščiausią Alpių kalną - Monblaną (4807 m), [[1997]] bandė lipti į Materhorną. Ir nors, iš [[Everestas|Everesto]], Džaulagiri, Materhorno teko grįžti ir nepabuvus ant aukščiausio jų taško, tačiau kiekvienas bandymas duoda dar vieną patirties pamoką. Žodžiu, alpinizmas yra ne vien vyrų sportas. Juo puikiai gali užsiimti ir moterys. Jos gali ne tik išlydėti vyrus į kalnus ir pamojuoti jiems nosinaite, kaip rašė Krikštopaitis. Kalnuose žmogus atsiveria, atsiskleidžia jo galimybės. Išbandai save, kai tau labai sunku ar padėsi draugui, kuriam ,gal būt, dar sunkiau, ar apsimesdamas nusuksi akis į šoną ir nueisi. Apsimetinėjimo kalnuose neturi būti.

Judita 

[[Category:Istorija]]