Taisomas Kastis Zubovas

'''KONSTANTINAS (KASTYTIS) ZUBOVAS''' 1940-09-29 – 1971-07-02, ARCHITEKTAS, ALPINISTAS.
[[Vaizdas:Kastis1967.jpg|300px|left]]
Zubovas Konstantinas Kastytis (artimųjų, draugų vadinamas Kasčiu) gimė 1940-09-29 Kaune, rašytojos Danutės Čiurlionytės – Zubovienės ir architekto Vladimiro (Vladžio) Zubovo šeimoje. 
Mokėsi (1947 – 1951) J. Jablonskio pradžios mokykloje, 1958 m. baigęs Kauno vid. meno mokyklą, įstojo į Kauno Politechnikos Instituto (dabar KTU) Statybos fakulteto architektūros specialybę. 1963 m. vedė Teodorą Laimą Sidaraitę. 1966-07-31 gimė sūnus Rokas. 1964 m. labai gerai apsigynęs diplominį projektą, paskiriamas architektu į Lietuvos Žemės ūkio projektavimo institutą. Jis laimi keletą vidaus konkursų ir jam pavedami įdomiausi ir atsakingiausi darbai. Suprojektuoja Zarasų ežero saloje kavinę „Karalienės liūnas“, „Užeigą“ prie Rubikių ežero, Liaudies ūkio pasiekimų parodoje sidabro medaliu įvertinamas dviejų butų žvejų gyvenamojo namo Rusnėje projektas. Pagal jo projektus pastatyti trys namai Rusnėje ant Nemuno kranto, Kryžkalnyje - keleivių aptarnavimo kompleksas, Kirgizijoje, kalnuose, Ala Arčos stovykloje sportinio komplekso pastatai, apžvalgos bokštas. 

Namų aplinkoje formavosi ryškiausi Kasčio charakterio bruožai. Vaikystėje Kastis su šeima skersai išilgai baidarėmis perplaukė Lietuvos upes, pėsčiomis, su kuprinyte ant pečių, apkeliavo gražiausias, tolimiausias vietas, slidžių maršrutai nuvedė į Kareliją, Karpatus, Lenkiją. Piešė ir liejo akvareles, fotografavo ir filmavo – studijuodamas įsijungė į KPI Film, dirbdamas – LŽUPI Film studijų veiklą. 

==Įkopimai==
1960 m. atėjo į Kauno alpinistų sekciją . [[Vaizdas:Grupe_ant_keteros,.jpg|300px|right]]

[[1962]] m.  [[Tian Šanis]], [[Gedimino Akstino viršūnė]], [[Lietuvos alpinistų viršūnė]],  Ž.Diuklo - "4270" v. traversas Lietuvos pirmenybėse III vieta.

1964 m. – [[Pamyras|Pamyre]] (Siamo karūna, (4k., trav.), Vorzobo pjuklas, (4k., trav.), Medvežij zamok. 

1965 m. Instruktorių mokykla [[Kaukazas|Kaukaze]].

1966 m. įkopimai [[Tatrai|Tatruose]], Kaukaze; stažuotė instruktoriaus vardui gauti. 

[[1967]] m. – ekspedicija Pamyro kalnuose, įkopimai – [[Lenino]] v., 5k. – '''Pabaltijo pirmenybėse I''' '''vieta; Respublikos pirmenybėse I vieta''' ; Ščerbakovo v. 

[[1968]] m. – [[Tianšanis]] -alpinizmo instruktoriaus darbas Ala Arčos stovykloje ir įkopimai: [[Teke Toras]] v. 3b, [[Teke Toras]] v. 4k., Kirovo v. 4k., Ak – Tau v. 4k., Bokso v. 4 k., VI Karūnos bokštas 5k. 

[[1970]] m. – įkopimai [[Tianšanis|Tianšanio kalnuose]] – VI Karūnos bokštas 5k., [[Svobodnaja Korėja]], 5k.; ekspedicija Pietvakarių Pamyre – [[Čiurlionio viršūnė]], Babelio v. 5k., Tetnuldos aukoms atminti v. 5 k. – '''Respublikos čempionate I vieta , Tadžikistano v. 6 k. '''

1971 m. – [[Tianšanis]] - alpinizmo instruktoriaus darbas Ala Arčos stovykloje, pasiruošimas [[1971]] ekspedicijai, įkopimai – I Karūnos bokštas (5k.), Kirovo v., Korėjos v.,
 [[Vaizdas:Kasčio_kapo_lankymas.jpg|400px]]

Žuvo liepos 2 d. kopdamas į V Karūnos bokštą, ilsisi Petrašiūnų kapinėse Kaune.

==Literatūra ==
* Kalnai lieka rymoti, 1970 m., Mintis, Vilnius, Autorių kolektyvas Sudarė A.Kubilius
* Kalnų takais, 1981 m., Mintis, Vilnius, Sudarė A.Kubilius 
* Everesto glėbyje , 1992 m., Vyturys, Vilnius, A.Jakštas 
* Nemunas 1980 Nr. 4, J. Vaitkus 
* Sportas 1971 Nr. 80 
* Santara, 96. Pavasaris.25 (Laimonas Tapinas) 
* Santara, 99. Žiema. 31


==Draugai apie Kastį:==

===[[Jaroslavas Okulič-Kazarinas]]:===

Kastį prisimenu kaip draugišką, užsispyrusiai siekiantį tikslo, labai atsidavusį alpinizmui vaikiną. Čia papasakosiu keletą Kasčio alpinistinio gyvenimo akimirkų. Džiaugsiuos, jei čia bus rasta kas nors šią nuomonę paryškinančio.
Neprisimenu, kada pirmą kartą sutikau Kastį. Aišku, kad susipažinome Kauno alpinizmo sekcijoje per treniruotes ar varžybas.
1962 m. liepos mėn. kartu buvome Uzunkolo a/s. Tuomet Kastis važiavo į kalnus turėdamas tik alpinisto ženklelį, bet jau iš karto ėmė aktyviai reikštis. Baigiantis pamainai dalyvavo įkopime į Elbrusą, o po to dar važiavo į Tian Šanę kur kopė į pirmąsias lietuviškas viršūnes.
Uzunkole aktyvus buvo ir laisvalaikiu. Kai šventėme Gražinos Suraučiūtės gimtadienį, jis labai energingai "kovėsi" dėl šokolado plytelės, kurią gavo visus nugalėjęs.
Tais pat metais rudenį važiavome į Pabaltijo alpinistų susitikimą Estijoje Tartu mieste. Prie taurelės, (tiksliau po taurelės) senoje šaltoje pilyje, kur vyko susitikimas, Kastis labai energingai įkalbinėjo Uzunkolo stovyklos viršininką P.P.Zacharovą, kad jis kitais metais sudarytų sąlygas įvykdyti pirmą atskyrį.
1964 m. organizuojama Pirma Lietuvos alpinistų aukštuminė ekspedicija į Pietvakarių Pamyrą. Tuomet labai stichiškai, kelionėje tarp Iškašimo ir Liangaro, Alis Jurgelionis pasiūlė, sėkmingo įkopimo į žmogaus nepaliestą viršūnę atveju, ją pavadinti M.K.Čiurlionio vardu. Tuo metu atrodžiusi mažai reali svajonė išsipildė, ir tik gaila, kad ekspedicijoje nedalyvavo Kastis. Jis tuo metu buvo kitame Pamyro rajone.

Kalnų slidinėjimo entuziastų tarpe Kastis taip pat reiškėsi labai aktyviai. Daug kartų važiuoja slidinėti į Karpatus, kur Volovece Lietuvos alpinistai turėjo savo slidinėjimo bazę. Čia kartą kai jau visi buvom prisislidinėję iki  soties, Kastis dar liko slidinėti ir parėjo tik kai sulaužė abi slides.

Prie Nemunėlio-Radviliškio vyko laipiojimo uolomis varžybos. Joms pasibaigus "poilsiui" nusprendėm naktį lipti į medžius. Kastis lipo vos ne į pačias viršūnes. Pagaliau kažkas ėmė šaukti-Nukrisi, o jis -Nesijaudink, aš su šalmu!  Mat tuo metu alpinistai įkopimuose pradėjo naudoti plastikinius statybininkų šalmus.

Kitą kartą, prie Dauguvos Olenkalnso apylinkės laipiojimo uolomis varžybose, draugų palinksminimui nusviedė į upę savo laikrodį.

1967 m. į alpinistų susitikimą prie Jonavos, prieš vykstant į kalnus, atvažiavau motociklu. Kastis, jį pasiskolinęs ir pamatęs azoto trąšų gamyklos statyboje gulintį gal 10 metrų ilgio vamzdį, su visu motociklu pro jį pralindo.

1967 m. ekspedicijoje į Komunizmo viršūnę Kastis "perspektyvaus" jaunimo grupėje. Jau pradžioje įvyko nelaimė. Įkritus į plyšį Stasiui Miglinui teko galvoti kaip tęsti ekspediciją. Kažkas turėjo palydėti Stasį į ligoninę. Buvo nuspręsta, kad burtus trauks "perspektyvieji": A.Kepežėnas, J.Zamulaitis, V.Palys ir Kastis. Prisimenu, sukokiu susikaupimu jie traukė lapelius iš kepurės. "Žemyn" ištraukė Vaidas. Kasčio veidas nušvito ir jo džiaugsmą temdė tik užuojauta Vaidui.

Po kelių dienų dalis ekspedicijos alpinistų susirinko "Švilpikų" stovykloje (4000 mvjl). Čia buvo ir Kastis. Turėjom laisvą dieną, todėl nutarėm įkopti į čia pat esančią Ščerbakovo viršūnę. Išėjom po radijo ryšio su Dušanbe. Maršruto visai nežinojome. Pradžioje oras buvo geras, bet po kelių valandų kopimo užėjo debesys ir pradėjo snigti. Kastis vis stengėsi eiti pirmas. Greit paaiškėjo, kad nebežinom kuria kryptimi lipti. Nusprendėme grįžti tik vienas Kastis vis veržėsi aukštyn. Vienas palypėjo per visą virvę, kol įsitikino, kad viršūnės dar nėra ir tik tuomet pasuko  žemyn. Kitą dieną esant geram orui visi į šią viršūnę įkopėme.

Netrukus prasidėjo dramatiški įvykiai Komunizmo šlaituose (daugiau 5000 mvjl.). Gelbėjome lavinos nublokštus Alma Atos alpinistus. Sudužo pagalbon atskridęs Miodovo pilotuojamas MI-4 sraigtasparnis. Tapo aišku, kad ekspedicija žlunga. Sprendėme, ką darysime pabaigę gelbėjimo darbus. Kastis buvo vienas iš nedaugelio norinčių tęsti kopimą į Komunizmą. Deja tą kartą dauguma buvo pakrikę, arba abejojo dėl įkopimo sėkmės. Taigi nusprendėm leistis žemyn.

Belaukiant naujo sraigtasparnio ardėme avarijos ištiktąjį. Kastis  išlupo piloto kėdę ir iš jos pasidarė roges važinėtis nuo šlaito.
Kai sraigtasparnis išvežė paskutinius nukentėjusius, nusileidome į "Švilpikų" stovyklą. Čia buvo sukaupta vos ne visos ekspedicijos maisto ir inventoriaus atsargos. Buvo aišku, kad didelę dalį teks palikti stovykloje. Valgėme geriausią maistą- ypač gryną funduką. Tuomet Kastis  sugalvojo "griliažo" sąvoka. Jis sakė, kad po tokio maisto nuėjus už akmens atsiranda griliažas.

"Švilpikų" stovykloje Kastis organizavo D.Hanto (anglų ekspedicijos į Everestą vadovo) čia palikto deguonies baliono sprogdinimą. Jis šovė į balioną iš kariško šautuvo. Kulka pramušė skylę ir balionas kurį laiką šnypšdamas sukosi sniege.

Iš "Švilpikų" stovyklos į "Beržynėlį" leidomės su 50 kg kuprinėmis. "Beržynėlyje" sutikome grupę gelbėtojų iš  tarptautinės alpinistinės stovyklos Lenino viršūnės papėdėje. Jie į "gelbėjimą" pavėlavo ir ruošėsi grįžti. Mums jie pasiūlė skristi kartu prie Lenino. Kastis nedvejodamas sutiko. Prisidėjo dar 6. Susidarė grupė: K.Zubovas, E.Adomaitis, A.Dembinskas, A.Kulilius, V.Šaduikis, J.Zamulaitis, J.Okulič-Kazarinas.

Tavil Daroje atsisveikinome su grįžtančiais namo ir lėktuvu AN-2 per Garmą išskridome į Daraut-Kuraną. Kastis susirangė lėktuvo uodegoje ir ruošėsi miegoti. Į keleivių saloną atėjo pilotas ir susirūpinęs dairėsi. Pamatė Kastį uodegoje ir iškrapštė. Pasirodo, kad Kastis per daug į galą paslinko lėktuvo svorio centrą ir lakūnui vis reikėjo stumti į priekį vairolazdę.

Prieš kopiant į Lenino viršūnę atlikome aklimatizacinį žygį iki 6000 mvjl. Žygyje dalyvavo ne visi, bet Kastis lipo nedvejodamas. Aukščiausioje vietoje palikome palapinę ir maisto sekančiam kartui. Patiesėm palapinę ant akmenų ir ėmėm valgyti sausą maistą. Dėl sauso oro buvome labai ištroškę, todėl stengėmės prasimanyti vandens iš sniego. Kastis pastebėjo, kad ant palapinės sniegas saulės atokaitoje ištirpo, ėmė šaukštu jį rinkti į puoduką. Pasakiau, kad toks troškulio malšinimas man primena A.Sant-Egziuperi aprašytą ištikus lėktuvo avarijai dykumoje. Kastis pasakė, kad prisimena, jog nuo lėktuvo audeklo po nakties susikondensavusį vandenį išgėręs lakūnas apsinuodijo impregnuojančiais chemikalais. Mūsų palapinė taip pat buvo impregnuota ir vanduo turėjo nemalonų prieskonį, tačiau mūsų skrandžiams jis nepakenkė. Tokiuose aukščiuose vandens problema visada aktuali. Prisimenu Kastį sniego urve į  puoduką renkantį   nuo varveklių lašnojantį vandenį.  Gražią skaidrę su Kasčiu, gaudančiu į puoduką vandens lašus, padarė Augustas Kubilius.

Apačioje (bazinėje) stovykloje atsidarėme pašteto konservus. Kažkodėl paštetas buvo skystas ir niekas nedrįso jo valgyti. Kastis gi pasakė, kad gali vienas suvalgyti tokių konservų dėžutę ir tai jis tuoj pat padarė.

Įkopus į Lenino viršūnę Kastis ilgai dairėsi po Pamyro platybes, bandė atpažinti viršūnes, žiūrėjo į tolumoje vos matomą Karakulio ežerą. Žemyn nuo viršūnės leidomės paskutiniai. Grįžęs rašiau ataskaitą apie įkopimą į Lenino v. Kastis ją iliustravo. Už šį įkopimą Kasčiui buvo įteiktas Lietuvos alpinizmo čempiono medalis.

1968 m. Kastis instruktoriauja Ala Arčos a/s Padeda susitarti grupei lietuvių su stovyklos vadovybe dėl įkopimų. Tuomet mūsų "mažoji ekspedicija" ruošėsi praeiti Karūnos-Dviragės-Semionovo Tianšanskio traversą. Ir vėl džiaugėmės Kasčio alpinistiniu entuziazmu. Juk jis tuomet Ala Arčioje buvo kartu su Laima ir mažyčiu Roku. Kai būdavome apačioje, Rokas ateidavo pas mus. Balys net vieną kartą migdė (po pietų) Roką savo miegmaišyje neįvertinęs amžiaus savybių. Po to teko miegmaišį mirkyti Ala Arčos upelyje ir džiovinti saulėje. O Jurgis Zamulaitis su Roku susirišęs virve laipiojo ant pievoje stovinčių "puntukų". Deja tais metais Kastis su mumis lipti neturėjo galimybės.


1969 m. Kastis susižeidė ranką prieš pat išvykstant i Karakolą ir todėl nedalyvavo Lietuvos alpinijadoje.

1970 m. Kastis Pietvakarių Pamyre. Girdėjau atsiliepimų, kad tik jam turi būti dėkingas Augustas už išgelbėjimą, kai jis buvo pakibęs virš bedugnės. Grįžęs iš kalnų Kastis pasakojo, kad Augustą kelti buvo labai sunku (Augusto svoris arti 100 kg.) Tačiau Kastis pastebėjo, kad tempiama virvė po truputi pasitraukia ir todėl dirbo tol, kol Augustas atsidūrė saugioje vietoje.

1971 m. Lietuvos alpinistai vėl ruošiasi Komunizmo viršūnės šturmui. Dabar Kastis jau pagrindiniame sąstate ir numatytas 6 kategorijos įkopimo vadovu. Mes džiaugėmės, kad Kastis į Pamyrą važiuos po puikių treniruočių Tianšanyje.

Turėjau su Kasčiu susitikti Dušanbėje liepos 3 dieną ir kartu ruošti ekspedicijai laikinas patalpas, priimti konteinerį, pasirūpinti transportu, pirkti daržoves ir vaisius. Prieš išskrendant į Dušanbe užėjau į Kasčio namus. Laima dar nebuvo grįžus iš Kirgizijos, nors jos jau laukė. Kasčio mama mane sujaudino, kai pasakė kad jai ramiau, jog aš ir Kastis būsim kartu. O nelaimė jau buvo įvykus!

Į Dušanbe atskridau su Alfonsu Jakštu. Kartu ieškome Kasčio, kuris tuo metu jau turėjo mūsų laukti. Susitikome su mūsų pažįstamu lakūnu Miodovu ir tik iš jo sužinojome apie tragediją. Bandymai susiskambinti su Kaunu arba Vilniumi nesėkmingi. Užsakius ryšį duoda tik po trijų dienų. Paskambinau į Maskvą ir Sąjungos  alpinizmo federacijoje sužinojau, kad Kastis Frunzėje. Kitą dieną, padedant Miodovui, su Jakštu gaunam du bilietus be vietų į lėktuvą. Skrendame sėdėdami ant grindų. Nusileidę Frunzėje sužinome, kad Kastis jau išvežtas į Kauną. Sutikome Agranovskają iš kurios sužinojome apie paskutinį Kasčio įkopimą.
Širdį spaudžia nenumaldomas graudulys. Nusiminę grįžome į Dušanbę tvirtai nutarę žuvusio draugo vardan pasiekti jo svajotą viršūnę.

===[[Rimvydas Nogis]]:===

Būdamas jau vilnietis su Kasčiu susipažinau kalnuose 1963 metais, kai kartu su Laima buvau pradendančiųjų grupėje Uzunkole. Kastis atvyko iš užkopimo į Elbrusą. Labai buvo nudegęs, teisingiau apdegęs nuo saulės. 1968 m. žiemą vėl susitikau su Kasčiu, kal šešiese slidinėjome Terskole; vasarą sutikau Kastį su Laima ir Roku alpinistinėje stovykloje „Ala-Arča“. 

1970 metais buvau su Kasčiu ekspedicijoje Pietvakarių Pamyre. Paskutinius du įkopimus lipau kartu su Kasčiu. Pirmas - į "Tetniuldo aukoms atminti“ viršūnę. Kopė Kastis, Algirdas, Augustas, Darata ir aš. Ten nieko ypatingo neįvyko. Mačiau Kasčio 
ramų, šaltą būdą, profesionalų veikimą. Jis visada tausojo jėgas, eikvojo jas racionaliai. 
Antras įkopimas į Babelio viršūnę, kur Augustas paslydęs pakibo ant virvės. Kopėm keturiese: Augustas, Ervis, Kastis ir aš. Aš penkiukės B maršrute buvau naujokas, nepatyręs dar. Ervis jau patyręs alpinistas. Kastis - profesionalas, be to jau tą sezoną treniravęsis apie mėnesį. Tai buvo paskutinis Kasčio kopimas su lietuviais. Šiame kopime buvo du lemtingi momentai. 
Pirmas, kal priėjome sieną, kurioje nesilaikė kabliai - trupėjo uoliena. Dvi alpinistų grupės buvo atėjusios iki čia, bet grįžo neįlipusios. Kastis apčiupinėjo sieną. matyt, perprato jos savybes lr pradėjo kalti kablius ir jie laikė. Taip jis užkopė tą 30 metrų sieną iki patogios aikštelės, ir užnešė virvę. Tada kitiems buvo paprasta, tik tiek, kad kuprines reikėjo užtraukti virvėmis. Aš užkopiau virve ir ėmiau kelti kuprines. Kastis, kuris buvo pavargęs nuo pirminio kopimo ir turėjo teisę visiškaI ilsėtis, vistiek padėjo man traukti kuprines. 
Visi kopėm toliau, gerėjomės gražiomis viršūnėmis: vertikalios sienos. ryškūs geologiniai sluoksniai. Toliau kopdami kylančia lentyna, jos gale,.mes priėjome virš mūsų išsikišusią brylių, virš kurio buvo šlaitas iki viršūnės, aplink vertikaliai žemyn besileidžiančios sienos. Brylių galima buvo paslekti rankomis, bet sunku užsikelti. Kasčio pirmas bandymas užlipti ant bryliaus buvo nesėkmingas, nepakako jėgos. Aš siūliau jam pagalbą: kad jis atsiremtų kojomis į mano nugarą. Bet Kastis atsisakė. Pailsėjęs apie 10 minučių, pats užkopė, įtvirtino virvę ir užtraukė mane. su antrąja virve. Vėl užtraukėm kuprines. Po to užkopė Ervis. Ervis su Kasčiu palypėjo kiek aukščIau ir, atėjus sutartam. laikui, susisiekė per raciją su bazine stovykla. Pranešė, kad viskas vyksta normaliai. 
Tuo metu avarija jau buvo, įvykusi ... Aš traukiau abi virves prie kurių prisirišęs kopė Augustas. Pajutau, kad virvės nesileidžia ištraukiamos. Gal kur įstrlgo? Susišaukti negallma, nes per brylių garso nesigirdi. Pranešiau esantiems aukščlau. Čia pasireiškė Kasčio greita reakcija ir ryžtas pavojingoje situacijoje. Nors kaip minėjau, jis visada dirbo ramiai, net šaltai. Jis greitai nusileido virve per brylių ir tuoj grįžęs pranešė, kad Augustas kabo virš bedugnės, Reikėjo skubėti. Aš užkopiau truputį aukščiau, pritvirtinau virves už išsikišusios uolos, padariau iš karabinų skryščius, kad galėčiau fiksuoti ištrauktą virvę. O Kastis su Erviu po truputį traukė Augustą per briauną. Atrodė, kad nuo Augusto svorio virvė ilgėja. Nepamenu dabar, kiek ta operacija užtruko - valandą ar dvi; bet tai buvo apvalus valandų skaičlus. Man atrodo, Kasčio ryžtingumas lėmė Augusto iškėlimo sekmę .

===[[Vilius Šaduikis]]===

TOKĮ  AŠ  JĮ  PAŽINOJAU

-Kastis žuvo!? – netikiu savo ausimis. Bet ragelyje Giedrius Bernatonis dar kartą pakartoja tą patį. Jam tik skambino iš Frunzės. Giedrius imasi misijos apie tai pranešti tėvams. Skubiai skambinu draugams. Kišenėje visiems bilietai į Tadžikiją, į Dušanbę. Ten prasidės mūsų ekspedicija į aukščiausią Pamyre – Komunizmo viršūnę. Ekspedicijos visas turtas jau prieš mėnesį iškeliavo konteineryje geležinkeliu. Iki paskutinės detalės aptarti mūsų planai  ilgais žiemos vakarais, bendrose treniruotėse. Pagrindinio įkopimo vadovu išsirinkome Konstantiną Zubovą. Mums jis tiesiog Kastis. Visus imponavo ramus, tvirtas jo charakteris ir nepaprasta meilė kalnams. Jis tiesiog veržėsi į kalnus, į sudėtingus įkopimus. Aš ypač džiaugiausi, kad kopsiu vėl su Kasčiu.  Mūsų keliai susipynė dar sportinio kelio pradžioje 1962 metais. Tada mes, 5 KPI studentai (kartu buvo Vaidas Palys, Indrė Racevičiūtė ir Diutis Misevičius) , pilni iliuzijų ir romantikos, drąsiai išsiruošėme į savarankišką žygį Tian Šanio kalnuose, Kirgizijoje. Visi grupėje turėjome indėniškus vardus. Kastis buvo -  „Ramusis buivolas“, Vaidas – „Stiklinė akis“, Indrė – „Stiprioji širdis“ (jai daktarai dėl širdies nerekomendavo kopti į kalnus), Diutis – „Raudonoji barzda“ ir aš –„Erelio snapas“. Pradėjome nuo netoli Frunzės esančios „Ala-Arčos“ alpinistinės stovyklos. Gal dėl panašios kompleksijos, treniruotinio užsiėmimo metu, alpinizmo instruktorius pasiūlė Kasčiui ir man susirišti viena virve. Bendros treniruotės patiko ir mes kartu laipiojom visą mėnesį, įkopėm į dvylika viršūnių. Pirmas mūsų bendras įkopimas buvo Karūnos viršūnė, ta pati, kuri po devynių metų Kasčiui buvo paskutinė.... Mus imponavo šios viršūnės dydis, jos galingi penki bokštai. Į ją veda labai daug alpinistinių maršrutų: nuo paprasčiausių iki labai sudėtingų, sieninių. Mes ten kaip tik stebėjom alpinistų grupę, vadovaujamą geriausio Gedimino Akstino draugo Alimo Romanovo, kopiančią sieniniu maršrutu. Kasčiui ir man tada atrodė, kad tokie sudėtingi įkopimai – beveik neįgyvendinama svajonė. Alpinistinių įkopimų taisyklės labai griežtos. Kopti sieniniu 5B sunkumo kategorijos maršrutu turi teisę tik pirmo sportinio atskyrio alpinistas, o jį pasiekti reikia „padirbėti“ kalnuose kokias šešias vasaras. Kastis veržėsi į sunkiai prieinamas viršūnes. Net einant nesudėtingu maršrutu, jis su entuziazmu įveikdavo  sudėtingas uolų sienutes, kurias galima apeiti. Jį imponavo kopimas į viršūnę tiesiausiu keliu. Labai laisvi mes pasijutome, kai  penkiese nukeliavome į už Isyk Kulio ežero esantį Karakolo slėnį, kuriame neseniai atsirado mūsų trenerio Gedimino Akstino viršūnė. Kastis turėjo savo tėvo dar prieškarinę filmavimo kamerą ir mes pasijutome vos ne kino artistai. Įsimintinas buvo per vieną dieną forsuotas kopimas į dvi –Gedimino Akstino ir Lietuvos alpinistų viršūnes. Teko įveikti traversu gana ilgą kalnų keterą.

Įsimintinas kopimas į „Spartakiados „ viršūnę. Tai mūsų pirmas savarankiškas  kiek sudėtingesnis įkopimas. Kadangi draugai po Karakolo iškeliavo namo, o likome tik mudu su Kasčiu, kartu kopė dvi merginos iš Kazanės. Vadovu išsirinkome Kastį. Tik pradėjus kilti į viršų paaiškėjo, kad merginoms labai sunkiai sekasi kopti uolų sienutėmis, prisibijo aukščio. Kastis labai kantriai aiškino kaip ir kur lipti, kiek galėjo joms padėjo. Po truputį merginos atkuto, pradėjo laipioti savarankiškiau. Sėkmingai pasiekėme viršūnę. Nusileidimas ten sudėtingas, plikomis sienomis. Vienintelis sėkmės kelias - leistis virve diulferiu. Atrodo, kad merginoms toks nusileidimas buvo pirmą kartą gyvenime.Kasčio pasiūlymu aš pirmuoju nusileidžiu žemyn apie 30 metrų.  Pagal susitarimą , dabar turi nusileisti abi merginos, o paskutiniuoju – Kastis. Įsikalu kablį ir laukiu sekančio. Po ilgos pertraukos aukštai virš galvos pamatau raudonas Kasčio kojines. Jis nusileidžia vos ne pusę virvės, sustoja ir vėl virve užlipa į viršų. Nusileidus paaiškina, kad merginoms pademonstravo nusileidimą virve stačia siena. Pavargę, bet laimingi, grįžome į stovyklą. Kaip įprasta, vadovas atraportavo stovyklos budinčiam, mus sveikina susirinkę alpinistai. Tik sėdus valgyti pastebėjau, kad Kastis laiko šaukštą, lyg jis būtų įkaitintas. Abiejų rankų delnai buvo pūslėti.

Sekančiais metais Kastis išvažiavo mokytis į alpinizmo instruktorių mokyklą, o kartu į kalnus išvykome tik 1967 metais, ekspedicijoje į Komunizmo viršūnę. Įvykus nelaimei su Kazachijos alpinistais, po to sudūžus malūnsparniui, ekspedicija baigėsi. Dauguma išskubėjo namo, o „šaunioji sepyniukė“, kaip mes save vadinome, tame skaičiuje ir mudu su Kasčiu, pasukome pie Lenino viršūnės , kur vyko tarptautinė alpiniada (Grupėje dar buvo Ervis Adomaitis, Algirdas Dembinskas, Augustas Kubilius, Jaras Okulič-Kazarinas ir Jurgis Zamulaitis). Pradžioje viskas sekėsi. Po lengvo aklimatizacinio žygio pradėjome kilti link viršūnės. Jau trečią dieną pasiekėme 6700 metrų aukštį. Viršūnė atrodė čia pat. Vakarieniaujant be gailesčio naikinom maisto atsargas. O ryte pakilo stiprus vėjas , pradėjo siautėti stichija. Liekame sėdėti palapinėse. Sekančią dieną  pūga siautėjo toliau. Tik trečioje dienoje oras kiek pagerėjo, o mūsų savijauta – atvirkščiai. Taupydami degalus gerdavome tik po puoduką arbatos.  Nuo deguonies stokos ir priverstinio gulėjimo svaigo galva, apleido jėgos. Sunkiai pakėlėme skaudančias galvas, vos įspraudėm kojas į sušalusius batus. Šiaip taip pajudame pirmyn. Tenka minti pėdas per šviežią sniegą. Iki pietų vos ne keturpėsti prišliaužėm prie apledėjusio viršūnės bokšto. Trumpas poilsis. Delsti negalima, nes gręsia šalta nakvynė. Pirmuoju pradeda kopti Kastis. Žinau, kad jam tai pirmas aukštuminis įkopimas. Ar ištvers?  Visi mobilizuojame paskutinių jėgų likučius. Po valandėlės mes jau sveikiname vienas kitą  viršūnėje.  Po sezono, suvedus rezultatus, paiškėjo, kad šis įkopimas buvo įvertintas Lietuvos ir Pabaltijo čempionatų aukso medaliais.
Sekančiais 1968 metais nutarėme važiuoti  į Kasčio pamėgtą  „Ala –Arčos“ rajoną. Čia jis visą vasarą dirbo instruktorium, vedžiojo į kalnus naujokus ir mokė juos alpinizmo abėcėlės. Kartu buvo žmona Laima ir dviejų metukų Rokas. Kalnai jiems tapo antraisias namais. Aš su draugais čia buvome trumpai, įkopėm po 3-4 viršūnes.
1969 metais  sulaužyta ranka sutrukdė Kasčiui kartu važiuoti į alpiniadą Karakolo slėnyje, bet sekančiais metais jis sėkmingai dalyvavo ekspedicijoje Pietvakarių Pamyre, įkopė į savo senelio – Čiurlionio viršūnę, patyrė daug nuotykių.
Daug gražių svajonių brandinom 1971 metų vasarai. Tai ekspedicija prie Pamyro širdyje esančio Fedčenkos ledyno. Buvo suplanuotas įkopimas sudėtingu sieniniu, aukščiausios sunkumo kategorijos maršrutu. Sėkmės atveju galėjome tikėtis Tarybų Sąjungos pirmenybių medalių ir sidabrinio sporto meistro ženkliuko. Ekspedicijos pradžia numatyta liepos mėnesį, o Kastis, kad geriau pasiruošti ekstremaliam įkopimui, birželio mėnesį išskubėjo į Tian Šanį, kopė į Karūnos viršūnę....

Po kelių savaičių draugai pagerbė Kasčio atminimą tylos minute jau stovėdami ant Komunizmo viršūnės. O tolimoje Kirgizijoje, prie paminklinio akmeninio bokštelio, visų tautų alpinistai padeda gėlių kopėjui nuo Baltijos, apie kurio drąsą ir ryžtą  dabar pasakojama legendos.

===Augustas Kubilius===

Rausiuosi po savo dienoraščius ir atmintį rinkdamas po kruopelę atsiminimus apie Kastį. Tai nelengva, nes specealiai ten nėra nieko užrašyta: juk niekas ir niekada nežino kam ir apie ką teks rašyti atsiminimus. Ir visgi su Kasčiu surišti vieni iš ryškiausių įvykių mano gyvenime, didesne dalimi jam turiu būti dėkingas už tai, jog dabar esu gyvas ir sveikas. 

Mūsų keliai alpinizme susikryžiavo Kauno alpinizmo sekcijoje. Aš buvau keleriais metais vyresnis ir kiek anksčiau susipažinau su alpinizmu. Kastis gi įsiliejo į gausią ir draugišką tuo metu sekciją kartu su KPI studentų būriu, iš kurio vėliau iškilo nemaža alpinizmo entuziastų, palikusių ryškius pėdsakus Lietuvos alpinizmo istorijoje. Iš pradžių aš jo neišskyriau iš kitų tarpo. Pirmąkart ryškiai atsimenu Kastį nuo 1965 metų, kai jis netikėtai laimėjo Lietuvos laipiojimo uolomis pirmenybes, įvykusias dolomito atodangose prie Nemunėlio Radviliškio. Įstrigo atmintin Kasčio jaunatviškas gyvenimo džiaugsmas, siautimas, linksmumas, kuris niekuomet nebuvo keliamas kokio nors draugo pažeminimo sąskaita. Po to mūsų keliai dvejiems metams išsiskyrė. Kastis baigė alpinizmo instruktorių mokyklą ir stažavosi stovyklose, aš dalyvavau Jei norite tik išmėginti redagavimą, naudokite smėlio dėžę.
1964 ir 1965 metų ekspedicijose į Pamyrą. Vėl susitikome 1967 metais ekspedicijoje į Komunizmo viršūnę. Kasčiui tai buvo pirmoji ekspedicija. Jis ir dar trys jaunimo atstovai sudarė taip vadinamą "perspektyvaus jaunimo" grupę. Tai jiems teko traukti burtus, kuriam lydėti sužeistąjį Migliną  į Dušanbę ir nebedalyvauti ekspedicijoje. Tačiau ir likusiems nebuvo lemta kopti į viršūnę: teko gelbėti nelaimės ištiktus Kazachstano alpinistus.

Tą naktį, kai išgirdom šauksmą "Gelbėkit! aštuoni mūsų  lavinoje! Kastį ir mane ekspedicijos vadovas paliko bazinėje stovykloje "4600" ryšininkais. Mes turėjome sulaukti ryto ir tik po radijo ryšio, sužinoję į kur reikia gabenti nukentėjusius, skubėti į viršų, į priešakinę grupę. Išskubėjome mes jau įdienojus, tačiau sniego tilteliai per ledo plyšius dar gerai laikė ir mes beveik nepastebėjome ledokryčio, kuriuo kilome aukštyn iki pat 5300 mvjl kur gulėjo sužeistieji. Pasikeisdami nešėm kuprinę su maistu ir gėralu nekalbėdami. Nelinksmą žinią mes nešėme: sužeistuosius reiks nuleisti apie 700 m žemyn iki pat bazinės stovyklos, o malūnsparnis atskris tik po trijų dienų.

Atskridus malūnsparniui buvo mažos lenktynės į šimtametrinį  šlaitą virš stovyklos, kur buvome įrengę aikštelę malūnsparniui nutūpti. Gerai prisimenu, kaip mes su Kasčiu buvome prie tų pačių neštuvų visai šalia malūnsparnio, kai tas, užkliuvęs vienu ratu aikštelę, kitu įsmigo į sniegą, pasviro ir užsiliepsnojo.

Po to buvo vėl ilgas malūnsparnio laukimas ir diskusijos, ką mums daryti toliau. Jų metu Kastis vėl ryškiai išsiskyrė. Jis buvo vienas iš nedaugelio, kuris siūlė kopti aukštyn. "Alpinizmas tai pavojingas sportas. Tą mes žinojome dar pradėdami ir privalome niekada nepamiršti. Todėl tai, kas įvyko, nėra kažkas išskirtinio, kas mus turėtų sulaikyti". Apytikriai taip tuo metu kalbėjo Kastis.

Po gelbėjimo darbų mūsų ekspedicija suskilo:  dalis išvažiavo namo, kita dalis - septyni žmonės (jų tarpe ir mes su Kasčiu) prisijungėm prie tarptautinės alpinijados į Lenino viršūnę iš šiaurinės pusės. Nepalankiomis oro sąlygomis pasiekėme viršūnę. Tai buvo pirmoji Kasčio septyniatūkstantinė viršūnė. Šio kopimo metu man pasisekė nufotografuoti Kastį unikalioje pozoje sniego oloje berenkant nuo varveklio vandenį.

1968 metų alpinistiniame sezone mes su Kasčiu buvome greta, tačiau drauge nelaipiojome: mes darėme mažą ekspediciją Ala Arčos stovyklos rajone (apie 60 km nuo Frunzės), Kastis su žmona dirbo Ala Arčojos stovykloje. Netoli Aksajaus ledyno ėjome pro statomą trobelę alpinistams apsistoti,kurią buvo suprojektavęs Kastis su savo bičiuliu Vaidotu Paliu. Nesu tikras, bet trobelė, rodos, taip ir liko neužbaigta.

1969 Kasčiui buvo nesėkmingi: susižeidęs ranką, jis negalėjo dalyvauti Lietuvos alpinijadoje Tianšanėje.

1970 metais Kastis ir aš drauge su kitais dalyvavome antroje Lietuvos alpinistų ekspedicijoje į Pietvakarių Pamyrą. Pirmiausia kopėme į M.K.Čiurlionio viršūnę. Man teko vadovauti šiam įkopimui, nes žinojau maršrutą. Tai buvo pirmas įkopimas sezone, todėl aiškiai jautėm deguonies trūkumą. Viršūnėje Kastis man prisipažino, jog įkopti į šią viršūnę, pavadintą jo senelio vardu, buvo vienas iš jo tikslų ekspedicijoje.

Po kelių dienų vėl drauge su Kasčiu ir dar trim draugais išėjome į viršūnę "Tetnuldos aukoms atminti". Mes kopėme su Kasčiu susirišę viena virve. Kastis buvo idealus virvės partneris: atidus ir dėmesingas saugodamas, greitas, vikrus ir užtikrintas kopdamas. Ir visa tai be jokio niurzgėjimo ar pastabų partnerio adresu - tai labai vertinga alpinisto savybė. Kaip geriausias laipiotojas grupėje Kastis visas sunkesnes maršruto vietas eidavo pirmuoju. Prieisim, būdavo, sudėtingesnę vietą, žiūrėk Kastis jau ir kala kablį, kabina ant jo kuprinę ir eina toliau kaldamas kablius: mokėjo greitai ir racionaliai organizuoti apsaugą. Labai pasitikėjo savo jėgomis, gal todėl ne visada ieškodavo maršrute lengviausio kelio. Prieš išeinant į priešviršūninį sniego kupolą, Kastis jau buvo pasišovęs įveikti kelesdešimties metrų uolinę sieną, nors pagal aprašymą čia turėjo būti nesunkus praėjimas. Kiek paieškoję, žinoma suradom tą praėjimą. Į viršūnę įkopėme visai pavakarėje, todėl besileidžiant sutemo. Darata Stankutė, vienintelė moteris mūsų grupėje, pasijuto pavargusi, ir jai buvo sunku suspėti su visais leistis. Kastis buvo vienas iš tų, kuris jai visokeriopai padėjo, ir visi sėkmingai nusileidome.

Neužilgo po įkopimo mums su Kasčiu atėjo eilė budėti. Pasitarę, nutarėme pradžiuginti savo draugus nekasdienišku maistu: pusryčiams išvirėme košę. Kastis dievagojosi, jog tai tikra "pusmarškonė". Kiek nustebom, kai mūsų kulinarinis polėkis buvo sutiktas gana šaltokai, pietums dar labiau pasistengėm ir pateikėm žuvienę iš konservų. Valgytojai sustreikavo ir gana vieningai pasuko į palapinę prie dešrų atsargų...Nuo tolimesnių kulinarinių eksperimentų teko atsisakyti.

Į Babelio viršūnę išėjome keturiese: Kastis, Ervis, Rimas ir aš. Tokia tvarka ir susirišome dvejukėmis. Pirmąją kopimo dieną maršrutas buvo nesunkus. Kilome neskubėdami, prisirinkome daug kvarco kristalų. Apsistojome po uoliniu karnyzu. Kitą dieną kilome jau sudėtingomis uolomis. Kastis vis ėjo pirmuoju kaldamas kablius apsaugai, aš - paskutiniuoju, juos iškaldamas. Vienoje vietoje teko įkalti šliamburinį kablį, panaudoti kopetėles, o kuprines užtraukti virvių pagalba. Buvo jau pavakarys, kai iki viršūnės buvo likę kopti dar per vieną virvės ilgį. Uolos sudėtingos, vietomis - atmetančios. Tikriausiai reikėjo ištraukinėti kuprines ir kopti be jų, bet mums pasirodė, jog su kuprinėmis bus greičiau. Kastis išėjo į priekį per visą virvę, sukaldamas daugiau kaip dešimtį kablių ir dingo už keteros, jau prie pat viršūnės. Antruoju, prisilaikydamas virvės, nuėjo  Rimas, paskui jį Ervis. Aš visai jau sustingau belaukdamas. Pagaliau Ervis užlindo už keteros. Pradedu kopti. Štai prieinu pirmą kablį, iškalu jį, paskui antrą. Jaučiu, jog man kažkas trukdo. "Aha, tai virvė, einanti per karabinus, kažkur įstrigo ir niekas jos neišiminėja" pagalvojau, o rodos, taip aiškiai buvom susitarę, jog ją atidžiai ištraukinės su kiekvienu mano žingsniu. Leidžiuosi atgal į aikštelę, iš kurios ką tik pakilau. Galvoju, ką daryti. Šaukiu draugus, bet niekas neatsiliepia, tik ošia per keterą vėjas. Tampau virvę - ji įstrigus. Dar pasvarstęs nutariau atsirišti nuo virvės, įtvirtintos kabliais. Prie krutinės apraišalo palieku tik tą virvę, kuri įtvirtinta pačiame viršuje ir per kablius neina. Virvė veda aukštyn ir į kairę. Jei kartais nusprūsčiau, ji nesulaikys - lėksiu švytuokle. Šaukiu "Išimkit virvę" ir pradedu kopti. Einu paskui virvę. Iškalu dar vieną kablį, kitą. Įsikabinau rankomis į plyšį ir staiga pajutau, kaip, kaip didžiulė uolinė plyta pasidavė į mane. Instinktyviai atitraukiau rankas, kojos paslysta. Nuslystu kelioliką centimetrų, bet susilaikau rankomis. Trikoniais kaustyti batai slidinėja lygia plyta. Laikausi apsikabinęs atmetantį iškyšulį. Jaučiu, kad ilgai taip neištversiu. Bandau pajudėti į dešinę, bet užčiuopiu rankomis tik smulkius nelygumus, o kojos vos-vos laikosi. Tik dabar supratau kaip pavargo mano pirštai ir kaip sveria kairėn kuprinė. Dar vienas bandymas, dar...Rankos nuslysta uolos paviršiumi. Lekiu žemyn ir pastebiu, jog uolinė siena lekia pro mane į dešinę. "Aha! virvė sulaikė mano kritimą ir dabar lekia švytuokle", akimirka suvokiau. Siena prieš mane juda vis lėčiau ir pagaliau sekundei sustoja. "Dabar lėksiu atgal. Reikia pasisukti veidu pirmyn ir suriesti kojas, kad atlėkęs prie sienos galėčiau atsispirti ir nesitrenkčiau į uolą", - suspėjau pagalvoti. Tuo tarpu kažkas trenkė man į šalmą, burnoje pajutau dantų nuolaužas. "Virvė nubraukė akmenų",- supratau. Atlėkęs prie sienos šiaip taip suspėjau atsiremti ir kojomis amortizuoti smūgį ir nulėkiau vėl atgal į kairę. Svyravimų amplitūdė pamažu geso ir pagaliau visai sustojo gal 3-4 metrų atstumu nuo sienos. Prisirietęs kojomis sienos nepasieksiu. Bandau palypėti aukštyn savo virve rankomis, bet nesėkmingai. Greitai apsauginiai diržai užspaudžia rankas ir aš nebegali jų pakelti. Aš jau niekuo nebegaliu sau padėti. Visa viltis - draugai, bet jų kažkodėl negirdėti ir nematyti. O ir jų galimybės mažos. Juk puikiai prisimenu, jog dažnai ir skaitlingesnės grupės nesugebėdavo savo nelaimėn patekusio draugo. Pabandau pasisukti ant virvės apie išilginę ašį- sėkmingai. Pro akis praplaukia už keteros besileidžianti saulė, rausvai nudažyti Lietuvos viršūnės sniegynai, uolinė siena. Po mano kojomis iki ledyno daugiau kaip kilometras.
"Viskas", pagalvojau, "Štai ir baigiu savo gyvenimo kelią"... "Kaip viskas paprasta ir netikėta...o rodėsi, jog taip daug dar gyvensiu...Tiek buvo sumanymų ir pradėtų darbų...Tiek daug dar gyvenime neišbandyta, nepatikrinta..."-netvarkingai eina viena paskui kitą mintys. Tačiau mintys apie mirtį nebaugina.

==Nuotraukos ==

[[Vaizdas:kz7.jpg|400px|thumb|Kastis|left]][[Vaizdas:Zub001.jpg|400px|thumb|Pirmas žvilgsnis į Kastytį - Mamytės glėbyje,o virš jų Močiutė S.Čiurlionienė, sesė Dalytė, Tėvelis, teta Mija Zubovaitė]] [[Vaizdas:Zub002.jpg|400px|thumb|Zubovų šeima 1940 rugsėjis]]
[[Vaizdas:Kas010.jpg|400px|thumb|Dalytė,Tėvelis, Mamytė, Kastytis|left]][[Vaizdas:Zub010.jpg|400px|thumb|Zubovai:Kastis, Tėvelis, Senelis/Papūnis ir Vyturys]]
[[Vaizdas:kz5.jpg|400px|thumb|Kastis su močiūte S.Čiurlioniene ir sese Dalyte |left]]
[[Vaizdas:KaZu06.jpg|400px|thumb|Už mūsų Nemuno vingiai, Kastis,Mamytė, Vyturėlis|right]][[Vaizdas:KaZu21.jpg|400px|right|thumb|1955, Druskininkai,prie Čiurlionių namelio,plaukiant baidare iš Gardino į Kauną ]]
[[Vaizdas:KaZu23.jpg|400px|right|thumb|1955,plaukiant iš Gardino į Kauną]]
[[Vaizdas:KZuK13.jpg|400px|thumb|Kastis, Karpatų toliai, 1959m.|left]][[Vaizdas:KZuK14.jpg|400px|right|thumb|1958, neriam]]
[[Vaizdas:KaZu22.jpg|400px|thumb|Kastis,Viktoras,Algis,Gi,Leo Kryme, vasara 1959m.|left]]
[[Vaizdas:KZuK15.jpg|400px|thumb|1959m.,žygis Karpatuose, Kastis Jasinėje|right]]
[[Vaizdas:KZuK10.jpg|400px|thumb|1959m., vasara Užkarpatėje - Kastis,Virgis,Algis,Viktoras|right]]
[[Vaizdas:KaZu13.jpg|400px|thumb|Kalnai vilioja, Kaukazas, 1960|left]]
[[Vaizdas:KZu0030.jpg|400px|thumb|Alp.st.Uzunkolas,Kaukazas,1960|left]][[Vaizdas:KZu0031.jpg|400px|right|thumb|Alp.st.Uzunkolas, Kastis, latviai, Augustas, Augis]][[Vaizdas:KaZ03.jpg|400px|right|thumb|Kastis]]  
[[Vaizdas:KZu0017.jpg|400px|thumb|Penki latviai ir Kastis|left]][[Vaizdas:KZu0032.jpg|400px|right|thumb|Kaukazas]]
[[Vaizdas:KZuKa9.jpg|400px|thumb|Vaidas ir Kastis|left]][[Vaizdas:KZuKa10.jpg|400px|right|thumb|Pasiruošę kopti]]
[[Vaizdas:KaZuKa12.jpg|400px|thumb|Poilsio minutė|left]][[Vaizdas:KaZuKa13.jpg|400px|right|thumb|Stovykloje, po įkopimo]]
[[Vaizdas:KZu0011.jpg|400px|thumb|Ant pamėgto sniego šlaito|left]][[Vaizdas:KZuKa16.jpg|400px|right|thumb|Kastis pirmas į Elbrusą,1960m.]]
[[Vaizdas:kz6.jpg|400px|thumb|Kastis - ar panašus į senelį? ]]
[[Vaizdas:kz8.jpg|400px|thumb|Kastis - sugrįžęs iš ekspedicijos|left]]
[[Vaizdas:KaZu0017.jpg|400px|thumb|Sutiko nusileidusį nuo Lenino viršūnės|left]][[Vaizdas:KZu055.jpg|400px|right|thumb|Kastis]]
[[Vaizdas:KZu0016.jpg|400px|thumb|Julius, Kastis, Ervis, Pamyras|left]]
[[Vaizdas:KZu0010.jpg|400px|thumb|Pamyras, ekspedicija baigta|right]]
[[Vaizdas:kz9.jpg|400px|thumb|Vilius, Mamatali, Kastis]]
[[Vaizdas:kz10.jpg|400px|thumb|Kastis instruktorius 1971m.|left]]
[[Vaizdas:kz13.jpg|400px|thumb|Kastis Lenkijos Tatruose, 1967m.,]]
[[Vaizdas:KZu007.jpg|400px|thumb|1966,Lenkijos Tatrai,įkopėjai|right]]
[[Vaizdas:KaZu0014.jpg|400px|thumb|Kastis su Jagiello,ant Granat Skrainy (2300),1967.02.26 Tatrai|left]][[Vaizdas:KaZu0021.jpg|400px|thumb|Tatrai,1967m.,|right]]
[[Vaizdas:KaZu0015.jpg|400px|thumb|Kastis su Vaidu Paliu,Kaukaze|left]]
[[Vaizdas:KZu0101.jpg|400px|thumb|Sugrįžęs iš kalnų|right]]
[[Vaizdas:kz14.jpg|400px|thumb|Kastis su Laima|left]]
[[Vaizdas:kz12.jpg|400px|thumb|Kastis su sūneliu Roku|left]][[Vaizdas:Ala01.jpg|400px|right|thumb|1968,į tėčio glėbį, alp.st.Alaarča]]
[[Vaizdas:KZu0021.jpg|400px|thumb|1968,alp.st. Alaarča - palydim ir laukiam|right]]
[[Vaizdas:KZu0020.jpg|400px|thumb|1968,Kirgizija, alp.st.Alaarča, Kastis, Rima, Viktoras|left]]
[[Vaizdas:KaZu04.jpg|400px|thumb|Kirgizija, 1968,Kastis su Roku prie Isyk kulio ežero|left]]
[[Vaizdas:Ala02.jpg|400px|thumb|Kur šalmas?|right]]
[[Vaizdas:Ala06.jpg|400px|thumb|Kastis - laimingas tėvelis|left]][[Vaizdas:KZ001.jpg|400px|right|thumb|Sūnus Rokas a.l. Alaarčoje 1968m.]]
[[Vaizdas:Ala03.jpg|400px|thumb|1968, mažasis alpinistas|left]]
[[Vaizdas:kz15.jpg|400px|thumb|Kastis kalnuose]]
[[Vaizdas:Tryse.jpg|400px|thumb|Laiminga šeima]]
[[Vaizdas:Mudu1971.jpg|400px|left|thumb|Kirgizija, Alaarča slėnis, Raceko nakvynėse su Laima, 1971]]
[[Vaizdas:KZ002.jpg|400px|left|thumb|]]
[[Vaizdas:KZ003.jpg|400px|right|thumb|]]
[[Vaizdas:Ekspedicija_67.jpg|500px|left|thumb|Ekspedicija prie Komunizmo,1967]] 
[[Vaizdas:KLC02.jpg|400px|thumb|1970,Kaukazas, Čegetas, drauge|left]][[Vaizdas:KLC01.jpg|400px|thumb|Čegetas, 1970|right]]
[[Vaizdas:KaZu0011.jpg|400px|thumb|Krymo uolos,1971|left]][[Vaizdas:KaZu0013.jpg|400px|right]]
[[Vaizdas:KaZu0012.jpg|400px|thumb|Krymo uolos,pasiseks,1971|left]][[Vaizdas:KaZu0016.jpg|400px|thumb|1971.05. Krymas, Ervis Adomaitis ir Kastis|right]]
[[Vaizdas:img092.jpg|400px|thumb|Slėnis Alaarča,su Kostia Zubarevu,1971|left]][[Vaizdas:img094.jpg|400px|thumb|Tianšanis, ledynas po Karūnos bokštais,Kastis su Aliku Čmychovu]]
[[Vaizdas:KZu0012.jpg|400px|thumb|1971,Tianšanis,užsnigo,|right]]
[[Vaizdas:KaZuimg091.jpg|400px|thumb|1971,Tianšanis,Karūnos bokštai|left]][[Vaizdas:KZu008.jpg|400px|thumb|Prieš ledo sieną|right]]
[[Vaizdas:Kastis10.jpg|400px|left|thumb|Kastis, 1971]]
[[Vaizdas:KZ004.jpg|500px|right|thumb|Laima Zubovienė, Pamyras, 1974]]

[[Category:Alpinistas|Zubovas]]