Kalnuose žuvusių alpinistų kapai
Turinys:
I. Kalnuose žuvusių alpinistų kapai.
II.Nekrologai.
I. Kalnuose žuvusių alpinistų kapai
K-1 Antkapis G.Akstinui, V.Vosyliui
Gediminas Pranciškus Akstinas (g. 1926-06-03 Marjampolėje) 1941 m. ištremtas į Sibirą. 1953 m. baigė Leningrado (dabar Sankt-Peterburgas) Lesgafto kūno kultūros institutą ir įgijo fizinio lavinimo mokytojo kvalifikaciją. Alpinistu tapo 1951 m. su Leningrado alpinistais. Nuo 1956 m. alpinizmo instruktorius. 1957-10-27 išrinktas pirmos Lietuvoje alpinistų organizacijos Respublikinės alpinizmo sekcijos prezidiumo pirmininku. Reikšmingiausi įkopimai: 1957 m. Dombaj Ulgeno v. traversas (Kaukazas), 1958 m. Ulu- Tau Čana v. (Kaukazas), Ušba (Kaukazas). Žuvo 1959 m. rugpjūčio 2 d. sniego griūtyje kopdamas į Dych Tau v. (Kaukazas, Bezingi rajonas)
Vytautas Vosylius (g. 1932-03-26 Kauno m.) 1959 m. baigė Kauno Medicinos Institutą, įgijo gydytojo kvalifikaciją. Nuo 1958 m. alpinizmo instruktorius. 1957 m. Kaune įkūrė alpinizmo sekciją. 1959-06-16 išrinktas pirmuoju Lietuvos alpinizmo federacijos pirmininku. Reikšmingiausi įkopimai: 1957 m. Dombaj- Ulgenas v. (Kaukazas), 1958 m., Ulu- Tau- Čana v. (Kaukazas), Žuvo 1959 m. rugpjūčio 2 d. sniego griūtyje kopdamas į Dych Tau v. (Kaukazas, Bezingi rajonas).
Antkapis pastatytas Kaune, Petrašiūnų kapinių panteone. (Žiūr, nuotraukas).
Antkapio autoriai- architektai Alfredas Jakučiūnas ir Julius Jurgelionis. Išrinktas respublikiniam konkurse 1961 m. iš pateiktų 28 projektų. Trys į žemę įsmeigti ledkirčiai simbolizuoja sustojusius pailsėti alpinistus (kartu žuvo ir Feliksas Mieliauskas, žiūr. K-2).
Antkapis pastatytas Lietuvos alpinizmo federacijos (pirmininkas Vytautas Viršilas) iniciatyva ir lėšomis, įvairių alpinizmo varžybų dalyviams savanoriškai paaukojus varžyboms organizuoti skirtas lėšas antkapio statybai. Antkapis užbaigtas 1963 m. Tai buvo pirmasis antkapis dabartiniame „alpinistų kalnelyje“ Petrašiūnų kapinių panteone. K-1-1 Atminimo ženklai.
Gedimino Akstino viršūnė ir Lietuvos alpinistų viršūnė Tian Šanyje, Karakolo tarpeklyje (žiūr. sk. Kalnai, pavadinti lietuviškai)
Paminklinė lenta Kaukaze, Bezingi raj. pastatyta pakeliui į Dych Tau viršūnę šalia Bezingi ledyno Mises- Koš nakvynvietėje 1964 m. tuometinio Kauno Politechnikos instituto alpinistų komandos (Erdvilas Adomaitis, Giedrius Bernatonis, Julius Jurgelionis, Algis Norkus) iniciatyva ir lėšomis šalia kitų paminklinių lentų (žiūr. Nuotraukas 2 vnt.)
Paruošė: G. Bernatonis 2004 m. lapkričio mėn.
K-2 Antkapis Feliksui Mieliauskui
Feliksas Mieliauskas (g. 1929-05-30 Skersinių kaime Utenos rajone). 1954 m. baigė Vilniaus pedagoginį institutą (geografijos mokytojas). Verslininkas. Reikšmingiausi įkopimai: Donguz-Orun-Baši v. Mongolijos Liaudies Respublikos v. Laisvosios Ispanijos v. (1958 m. Kaukazas). 1957 m. Vilniuje įkūrė alpinizm o sekciją, 1957-1959 m. Lietuvos alpinizmo sekcijos pirmininkas.
Žuvo 1959 m. rugpjūčio 2 d. sniego griūtyje kopdamas į Dych-Tau v. (Kaukazas, Bezingi rajonas)
Antkapis F. Mieliauskui pastatytas Saulės (šv. Petro ir Povilo) kapinėse Vilniuje. Užrašas- Tragiškai žuvęs alpinistas Feliksas Mieliauskas (1929.V.30 – 1959.VIII.2). Antkapio projekto autorius inž. Kostas Valukonis, simbolizuoja briaunotą kalno keterą. Fasadinėje paminklo pusėje iškaltame apskritime pavaizduota kalno viršūnė ir ledkirtis, pusę apskritimo puošia iš ąžuolo ir lauro lapų. Antkapis pastatytas 1960 m. žmonos Irenos Mieliauskienės iniciatyva. (Žiūr. nuotraukas).
Kaune, Petrašiūnų kapinėse F.Mieliauskas minimas paminkliniame antkapyje kartu su juo žuvusiais alpinistais G.Akstinu ir V.Vosylium. (Žiūr, K-1).
Ruošė: R.Valiukonienė,J.Navickienė,G.Bernatonis.
K-4 Antkapis ir paminklas Kastyčiui Zubovui
Kastytis-Konstantinas Zubovas (gim. 1940-09-29 Kaune,- žuvo 1971-07-02 Tian Šanio kalnuose) 1958 m. baigė Kauno vidurinę dailės mokyklą, 1964 m. Kano Politechnikos institutą (architektas- inžinierius). Nuo 1964 m. dirbo Žemės Ūkio Statybos Projektavimo institute Kaune. Alpinizmo instruktorius. 1967- 1971 m.m. projektavo ir statė Ala-Arčios alpinistų stovyklą Tian- Šanyje. Reikšmingiausi įkopimai: 1967 m. Lenino viršūnė (Pamyras, 7134 mvjl), 1968, 1970 m. Karūnos v. (Tian Šanis, 4810 mvjl.), 1970 m. Tadžikijos v. (Pamyras, 6505 mvjl. 6 sunkumo kat.), 1970 m. Babelio v. (Pietvakarių Pamyras, 6007 mvjl). Žuvo kopdamas į Karūnos v. penktąjį bokštą 1971 m. liepos mėn. 2 d.
Antkapis (nuotrauka 1 ir 2) K.Zubovui pastatytas Kaune Petrašiūnų kapinių panteone vad. „alpinistų kalnelyje“. Antkapio pirmoje pusėje užrašas: ARCHITEKTAS- ALPINISTAS KASTYTIS ZUBOVAS 1940-1971 ŽUVO LIEPOS ANTRĄ DIENĄ KOPDAMAS Į KARŪNOS PENKTĄ BOKŠTĄ. Antkapio antroje pusėje – rauda: KAD PASAKYTUM, KAD AŠ ŽINOČIAU KOKIŲ ŽOLYNĖLIU IŠDYGSI, KOKIOMIS ŠAKELĖMIS IŠSIŠAKOSI, KOKIAIS LAPELIAIS LAPOSI? GEGELE PASIVERSČIAU, PAS TAVE ATLĖKČIAU, ŠAKELĖSE TAVO KUKUOČIAU.
Antkapio projekto autorė ir atlikėja- K.Zubovo sesuo skulptorė Dalia Zubovaitė- Palukaitienė. Tai ąžuolinis koplytstulpis, keturšlaičiu vario stogeliu ir „saulute“ virš jo. Skulptūros iš abiejų pusių. „Kastis“ visiems laikams jaunas ir gražus, papuoštas žvaigždžių vainiku; kitoje pusėje – liūdinti Motina su kūdikiu ant rankų ir graži rauda. Antkapio pastatymą organizavo Zubovų šeima 1974 m. Rėmėjai - Lietuvos alpinistai.
K-4-1 ATMINIMO ŽENKLAS
Tai akmeninis koplytstulpis (nuotrauka 3) K.Zubovui atminti Tian Šanio kalnuose, Kirgizijos respublikoj, apie 30 km. nuo sostinės Biškeko, netoli alpinistų stovyklos „Ala-Arča“, žuvusių alpinistų atminimui skirtose kapinaitėse. Koplytstulpis iš lauko akmenų su niša centrinėje dalyje užrašui: KASTYTIS ZUBOVAS 1940.09.29-1971.07.02 žuvo kopdamas į Karūnos v. (rusų kalba). Dengtas metaliniu keturšlaičiu stogeliu, po juo varpas, viršuje metalinis kryžius. Prieš koplytstulpį nedidelė iš akmenų grįsta aikštelė, į kurią veda keli akmeniniai laiptai. Projektavo ir organizavo pastatymą: žmona- architektė Laima Zubovienė, darbams vadovavo tuometinis „Ala- Arča“ stovyklos viršininkas, K.Zubovo bičiulis, Viktoras Suchanovas, įjungęs į darbus visus stovyklos sportininkus.
Kompozitoriaus Juozo Gruodžio varpą padovanojo Stasė Gruodienė, metalo gaminius paruošė alpinistas Marius Navickas. Koplytstulpis baigtas 1972m liepos 1 dieną.
Ruošė: D.Palukaitienė, L.Zubovienė-Krivickienė Red.: G.Bernatonis
K-5 Antkapis Eugenijui Bajorui
Eugenijus Bajoras (g. 1953-02-20 Kaune) 1973 m. baigė prof. technikos mokyklą ir dirbo Kauno gumos dirbinių gamykloje „Inkaras“. Nuo 1973 iki 1982 m. Kauno miesto alpinizmo federacijos pirmininkas, Kauno alpinistų klubo steigėjas. Nuo 1981 m. alpinizmo instruktorius. Reikšmingiausi įkopimai: 1979 m. Čapdara v. (Fanų k.), 1980 m. Čimtarga v. (Fanų k.), 1981 m. Šchelda v. Ušba v., (Kaukazas), 1982 m. Ošo v. (Pamyras), 1982 m. žiemos įkopimas į abi Elbruso viršūnes (Kaukazas).
Žuvo 1982 m. sniego griūtyje kopdamas į Korženevskaja (7105 m) viršūnę Pamyre.
Antkapis pastatytas Kaune, Petrašiūnų kapinių panteone vad. „alpinistų kalnelyje“.
Antkapio projekto autorius- skulptorius Vladas Žirgulis, mintis- nebaigtas kelias į viršūnę. Antkapis pastatytas 1983 m. artimųjų, sporto draugijos „Žalgiris“, Lietuvos Kūno kultūros ir sporto komiteto ir kt. Lėšomis.
Ruošė: J.Bajorienė, G.Bernatonis. 2004-11 mėn.
K-8 Antkapis Andriui Marazui
Andrius Marazas (gim. 1970 m. Vilniuje) baigęs Vilniaus Universitetą įgijo matematiko profesiją. 1989 m. pradėjo domėtis alpinizmu. Vilniaus miesto alpinizmo sekcijoje įgijo II atskyrio alpinisto kvalifikaciją. Reikšmingiausi įkopimai: Ural, Džangi-Tau, Katyn- Tau (Kaukazas, Bezingi rajonas).
Žuvo 1998 m. Kaukaze, Bezingi raj. leisdamasis nuo Katyn- Tau viršūnės.
Antkapis pastatytas Vilniaus miesto Sudervės kapinėse 35 kvartale. Antkapio projekto autoriai- tėvai Alina ir Vytautas Marazai, mintis amžinybės švytėjimas ir tradicinė krikščioniška pagarba mirusiems. Pastatytas 1999 metais tėvų iniciatyva, rėmėjai Lietuvos alpinizmo asociacija ir UAB „Universalios valdymo sistemos“. Darbus atliko personalinė įmonė „Labradoras“.
Ruošė: V.Marazas, G.Bernatonis.
Kenotafas
Kaune, Petrašiūnų kapinėse alpinistų kalnelyje pastatytas paminklas (kenotapas) alpinistams dingusiems kalnuose.
Atminimo lenta žūvusiems Tian Šanyje
Tian Šanio kalnuose šeštadienį, spalio 1 d., jau 18 - tą kartą buvo paminėti čia žuvę alpinistai, tarp kurių yra ir aštuoni lietuviai. Jų atminimą įamžinome žuvusių alpinistų Memoriale atminimo lentele kartu su lietuvių bendruomenės Almatoje kalnų mylėtojais. Dėl didelės nuotraukos apimties siunčiu vieną nuotraukų iš renginio. Daugiau nuotraukų yra LR Generalinio konsulato Almatoje facebook'o paskyroje.
Pagarbiai, Regimantas Jablonskas, LR Generalinis konsulas Almatoje
Nekrologai
Kastytis-Konstantinas Zubovas
Atsisveikinus su alpinistu.
Lietuvos alpinistų šeimą ištiko skaudi nelaimė - mirtis išplėšė iš mūsų tarpo puikų žmogų, alpinistą, draugą ir bičiulį Konstantiną Zubovą.
Konstantinas jau niekuomet nebevaikščios Kauno gatvėmis, kur jis prieš 31 metus gimė, kur užaugo, dirbo. KPI absolventas architektas K.Zubovas nebepalinks prie brėžinių Žemės ūkio projektavimo institute. Mūsų Kastis (taip alpinistai jį vadino) niekuomet nebegrįš į taip mylėtus kalnus, nesidžiaugs nugalėtomis viršūnėmis. Kalnuose mes jau niekuomet nebesiremsime į jo tvirtą ranką, nematysime giedrios šypsenos, nesusirišime su juo viena virve. Tuo negali patikėti. Bet Kaune šviežiai supiltas smėlio kauburėlis...
Kalnus K.Zubovas mylėjo visa širdimi. Nuo 1961 metų susitikdavo su jais beveik kas vasarą. Ypač puikiai jis kopdavo uolomis. Techniškai ir racionaliai mokėjo įveikti klastingus ledynus. Įgimtas Kasčio ramumas, vidinės pusiausvyros jėga, koordinacija padėdavo jam ir jo bendražygiams sudėtingiausiose situacijose. Kalnai dosniai dovanojo Kasčiui dvasinį džiaugsmą ir sportinius titulus. Nuo 1966 metų K.Zubovas – alpinizmo instruktorius. 1967 m., įkopęs į Lenino viršūnę (7134 m), jis tapo Lietuvos ir Pabaltijo čempionu. 1970 metais Kastis įgyvendino savo seną svajonę: Pamire įkopė į 5794 metrų aukščio viršūnę, pavadintą jo senelio M.K.Čiurlionio vardu. Tais pat metais Kastis vėl buvo apdovanotas respublikos čempionų medaliu, o įkopęs į Tadžikistano viršūnę sunkiausiu – šeštos kategorijos – maršrutu, visiškai priartėjo prie sporto meistro normos. Daug gražių planų Kastis kūrė 1971 m. vasarai. Alpinizmo sezoną jis pradėjo Tianšanyje, kur Alaarčios alpinizmo stovykloje dirbo instruktoriumi ir ruošėsi TSRS pirmenybėms. Tačiau Lietuvos rinktinės kapitonas jų nesulaukė...
Gražios, bet klastingos Koronos viršūnės uolos nusviedė jį į prarają. Kastis kopė pirmas. Įkalė vieną kablį, pradėjo kalti kitą, susvyravo, griebėsi už atbrailos, tačiau ji buvo netvirta. Teliko viena viltis – virvė ir ją laikančios tvirtos draugų rankos. Bet virvė trūko, nutraukdama ir mūsų Kasčio gyvybės giją. Bendražygiai nieko negalėjo padaryti...
Skaudu ir liūdna atsisveikinti su draugu. Bet tavęs, Kasti, mes nepamiršime. Bendrų žygių šiluma ir draugystė lydės mus kalnuose. Tavo vardą mes visuomet tarsime su pagarba ir meile. Tu buvai tikras alpinistas, ir mes didžiuojamės, kad galime sakyti, jog esame Tavo draugai.
Vilius Šaduikis
Laimonas Tapinas KALNUOSE SU KASTYČIU ZUBOVU
Kastytį Zubovą prisimenu iš 1966 metų vasaros, kurią drauge praleidome Kaukaze alpinistų stovykloje, berods tai buvo Adyl-Su. Tiesa, pasakymas „drauge praleidome“ gana sąlyginis, nes aš buvau tik pradedantis alpinistas, vos antrą vasarą atvažiavęs į kalnus, o Kastytis buvo mūsų grupės instruktorius. Kitaip sakant, ir vadas, ir patarėjas, ir mokytojas, nes instruktorius ne tik atsako už kopiančios į viršūnę grupės saugumą, bet nuo jo nemažai priklauso: kaip tu jausiesi, ko tu išmoksi ir ką patirsi kalnuose. Instruktoriais tais laikais daugiausiai dirbdavo bene maskviečiai. Kaip į jų gretas „įsispraudė“ lietuvis K.Zubovas, nežinau, tik galiu paliudyti, kad jis buvo labai techniškas alpinistas ir puikus žmogus. Santūrus, ramus, į viską žiūrintis su savitu zubovišku humoru. Tai buvo instruktoriui itin svarbios savybės, nes iš alpinistų tik po 2 – 3 metų atsisijoja savanaudžiai, lepūnai ir lieka patikimi ir stiprūs žmonės. O tarp mūsų grupėje tą vasarą buvo visokių – ir labai gerai apie save manančių, ir į vaidus linkusių, ir fiziškai silpnų. Tad sunku būtų buvę įsivaizduoti grupės savijautą, jei ne Kastytis. Jis nesidėjo didžiu ir viską išmanančiu. Tiesiog ramiai paaiškindavo, parodydavo, kas buvo svarbiausia. Kopiant į viršūnę, be didelių kalbų paimdavo pats ar išdalydavo kitiems pailsusio kopėjo tempiamas malkas ar kitus daiktus. Apskritai, jis kalnuose atrodė labai natūraliai, tarsi būtų čia gimęs, lengvai ir grakščiai judėjo, nors kaip ir mes čia praleisdavo trumpas savo atostogas. Neįsidėmėjau iš tos vasaros kokių nors įpatingų nuotykių, o jų ir negalėjo būti, nes buvom pradedantys, į sudėtingas viršūnes mūsų dar niekas neleido. Tad daugiau treniravomės – laipiojome uolomis, mokėmės nusileisti nuo ledyno ar persikelti per sraunią upę. Tačiau Kastyčio buvimas tarp mūsų reiškė labai daug. Jam esant tiesiog neįmanomi buvo kivirčai, konfliktai. Jis piktumus paprasčiausiai nuleisdavo juokais, nors pats nebuvo iš kalbiųjų. Daugiau tylėjo ir klausėsi mūsų plepėjimo kalnuose po neišpasakytai didelėmis pietų žvaigždėmis. Teko susitikti su K.Zubovu ir vėliau, Vilniuje, per alpinistų susiėjimus, bet atminty įstrigo ta fantastiškai graži 1966 metų vasara ir po penkerių metų bičiulio alpinisto telefono skambutis: - Nebėra Kastyčio... Žuvo Tian-Šanyje. - Tuo neįmanoma buvo patikėti. Kaip galėjo kalnuose mirti K.Zubovas, kuris buvo toks stiprus, kuris kalnuose jautėsi tarsi savo stichijoje?...
LIETUVOS ALPINISTŲ MEMORIALAS. Paskutinis Karūnos bokštas
Lietuvoje žydint liepoms, kalnuose, įkaitintuose saulės, „einant“ lavinoms, noris kalbėti apie Kastį, - Konstantiną Zubovą, 1971.VII.2 žuvusį kopiant į penktąjį Koronos (lietuviai vadina ją Karūna) bokštą Tian Šanyje... Apie Kastį. Kitaip jo niekas nė nevadino. Tiesa, 1962 m. vasarą, praleistą su keturiais draugais, KPI studentais, Uzunkolo ir Ala Arčios alpinistų stovyklose, gavo dar ir indėnišką vardą – Ramusis Buivolas. Pelnė jį, matyt, dėl ramaus ir tvirto būdo, kurį „atsinešė“ iš vaikystės. Dar mažas būdamas, - prisimena D. Čiurlionytė-Zubovienė, - turėjo du, atrodo, nesuderinamus bruožus: buvo lėtas, flegmatiškas, o drauge nepaprastai judrus. Galbūt pastebėjo tai ir Rokas , Kasčio sūnus, 1971-ųjų liepą pasakęs: „Buvo du Kasčiai – vienas žuvo, o kitas grįš ir gyvens su mumis“. Tik kuris? Tuomet juk būtų ne tikras, ne tas, ne Kastis.
Ramus, flegmatiškas jis būdavo per varžybas. Iš lėto, sakytum, mėgaudamasis laipiodavo dolomito uolomis, stūksančiomis Nemunėlio pakrantėje. (Jas pats, kartu su V.Viršilu, ir surado: labai norėjo turėti „savo uolas“ – Lietuvoje). Varžybos, sportas, dirbtuvės, lengvai įveikiamos kliūtys Kasčio nedomino, prizai nerūpėjo. Pats laimėjęs, nuskriaudi, pažemini kitą, - sakydavo. Kas kita kalnuose, kai grumtis tekdavo su gamta, kartais rizikuojant gyvybe, kai grėsmė būdavo tikra. Tuomet veikdavo greitai, ryžtingai, pasinaudodamas mažiausiais iškyšuliais ir plyšeliais; uolomis laipiodavo kaip katinas, - prisimena E.Adomaitis.
1970m., kopiant į Babelio viršūnę Pamyre nuslydo A.Kubilius – pakibo ant virvės virš bedugnės. Kasčio išradingumo ir greitos reakcijos dėka, alpinistą, mintyse jau atsisveikinusį su gyvenimu, pavyko ištraukti. Namiškių paklaustas: „O jeigu nebūtumėt ištraukę? „ – Kastis tepasakė: „Ką gi, kabotų dabar, kaip koks velykinis kumpis po gegne“. Pavojus buvo praėjęs – galima ir pasišaipyti iš kitų ir savęs. Kaip tuomet, kai kopiant į Lenino viršūnę, iki pažastų susmego į užsnigtą plyšį. Pasirėmęs alkūnėmis į atbrailą juokėsi: dabar tik pamačiau, kad saulė šviečia. Tais pačiais 1967-aisiais Komunizmo papėdėje, kai Lietuvos alpinistai, išvarginti gelbėjimo darbų (iš 5300 m. aukščio per ledokritį teko nešti sužeistus kazachų alpinistus, nublokštus lavinos), svarstė, tęsti ar nutraukti ekspediciją į aukščiausią SSRS viršūnę, Kastis pasakė: „Alpinizmas – pavojingas sportas. Tai mes žinojome dar pradėdami ir privalome niekad nepamiršti. Tai, kas įvyko, nėra kažkas ypatinga, tai neturėtų mūsų sulaikyti“. Juk Lietuvos alpinizmo pradininkų G.Akstino, V.Vosyliaus, F.Mieliausko žūtis nesustabdė Kasčio: 1959-aisiais sniego lavina nusinešė šiuos alpinistus, kylančius į Dychtau viršūnę Kaukaze; o Kastis tais metais pradėjo keliauti su KPI turistais.
Ekspediciją į Komunizmą vis dėlto teko nutraukti. Įkopti į jį lietuviams pavyko tik 1971 m., deja, be Kasčio. Tais metais jis buvo labai geros sportinės formos: 1969m. tapo kandidatu į sporto meistrus, 1970 m. įkopė į Tadžikistano viršūnę – Lietuvoje tuo metu tebuvo devyni alpinistai, įveikę tokią sudėtingą (šeštos kategorijos) viršūnę. Kastis buvo paskirtas įkopimo į Komunizmą vadovu. Prieš ekspediciją išvyko, kaip buvo įprasta, pasitreniruoti į Ala Arčios alpinistų stovyklą Tian Šanyje. Iš čia ėjo į pirmąsias savo viršūnes. Viena jų – pirmasis Karūnos bokštas. Ne vieną vasarą praleido čia su žmona Laima, teko pabuvoti net Rokui, tuomet tik dvejus metus tenugyvenusiam. Iš čia kas vasarą siųsdavo laiškus. Namiškiams: „... kai čia yra Laima, man atrodo, kad čia mano namai, ir aš iš čia važiuoju paatostogauti“. „Asilas labai daug paneša, - tai Rokui. – Daugiau net už mane, bet į kalną lipti tai aš geriau moku“. Bendradarbiams: „Lipti buvo labai statu, ir vis kas nors krito žemyn. Dažniausiai akmenys, kartais didumo sulig kėde, o kartais sulig trintuku“. Paskutinį baigė taip: „O dabar leiskite atsisveikinti. Kastis.
Lietuvos alpinistai artėjo prie Komunizmo, keli jau buvo išvykę iš Lietuvos. Laima Ala Arčios stovykloje krovėsi daiktus, ruošėsi į namus – beliko sulaukti Kasčio iš Karūnos... Negrįžo. Aštri uolos briauna perrėžė virvę...
Parvežė. Petrašiūnų kapinėse supylė kauburėlį, miniatiūrinį kalną, keterą, kuria eina į viršūnę – Elbrusą, Leniną, Babelį, Čiurlionį, Tadžikistaną, Tetnuldos aukoms atminti ir ... Karūną.
Kastis atėjo iš vaikystės, - sako D.Čiurlionytė – Zubovienė. – Sekmadienio vidudienį su laimės marškinėliais. Tai buvo 1940 metai. Iš vaikystės atsinešė nenumaldomą norą kilti aukštyn. Augant pačiam ir viršūnės augo. Ne tik iš vaikystės, man regis, atėjo Kastis. Dar iš senelio paveikslų, kuriuose buvo „įspėtas“ anūko likimas: laidotuvių procesija, kylanti tarp kiparisų vingiuotu kalnų taku: žinia, kurią kone kabindamas sparnu viršūnę, atneša juodas paukštis – tas pats, į kurį taikėsi Šaulys. Įspėjo M.K.Čiurlionis tą likimą ir laiške Devdorakėlei, ledyne esančiame prie Kazbeko: „Žiūrėk, tarp sniegynų kalnų kariūnų, kalnų, šaunančių į viršų, bemaž siekiančių dangų, stovi žmogus. Prie jo kojų debesys pridengė visą žemę; ten, apačioje, vyksta žemiški dalykai: maišatis, triukšmas, nerimas, bet debesys viską pridengė. Tyla. Aplink baltos nuostabios karūnos, nuostabiai didingos, nuostabiai gražios, iš opalų ir perlų, iš topazų ir malachitų, iš kristalų ir deimantų. Nuostabiai stebuklingos, didžiulės karūnos, o tarp jų stovi žmogus ir žiūri plačiai atvertomis akimis, žiūri ir laukia. Pažadėjo ji, kad, saulei tekant, užsiplieskus karūnoms, spalvų chaoso ir spindulių šokio valandą uždainuos Saulei himną. Himną Saulei ! Prie jo kojų debesys pridengė visą žemę. Tyla. Aplink nuostabiai baltos karūnos... „
Zita Baranauskaitė
Alfonsas Jakštas
Nekrologas Alfonsui Jakštui: Jakštas.pdf
Aurelija Mozūraitytė
2011 m. lapkričio 11 d. vakare auto įvykyje žuvo žinoma alpinistė Aurelija Mozūraitytė. Gimusi 1942 m.rugsėjo 21 d. Džiugų km. Jurbarko rajone, jau 6 metukų lankė kaimo pradinę mokyklą, toliau mokėsi Jurbarke ir Raseiniuose, o 1959 m. baigė Skirsnemunės vidurinę mokyklą. Toliau studijavo Vilniaus valstybinio universiteto chemijos fakultete, kurį baigė 1964 m. Pagal paskyrimą darbinę veiklą pradėjo Jonavos azotinių trąšų gamykloje. 1966 m. grįžo į Vilnių ir dirbo gamykloje "Švyturys" vaistų sintezės laboratorijoje - ceche inžiniere-chemike, vėliau - meistre, cecho viršininke. 1998 m. likvidavus cechą, dirbo prie Chemijos instituto UAB "Vilniaus galvaninė chemija", gaminančiai galvaninius priedus, baro viršininko pavaduotoja, o nuo 2008 m. iki lemtingos dienos - Energetikos ir technikos muziejuje. Geros savo mokslų draugės ir alpinistės Laimos Siaurukaitės pavyzdžiu 1971 m. ji pradėjo lankytis alpinistų treniruotėse, o 1972 m. pirmą kartą išvyko į Kaukazo kalnus, "Cėjaus" alpinistinę stovyklą. Toliau visas laisvalaikis buvo atiduotas kalnams: pastovios treniruotės ir kasmetinės išvykos į kalnus greitai kėlė jos alpinistinę kvalifikaciją. Ypač jai sekėsi laipiojimas uolomis. Ji - 1974 ir 1976 m. laipiojimo uolomis Lietuvos čempionato, vykstančio ant uolų Bauskėje (Latvija) vicečempionė, Lietuvos rinktinės sudėtyje dalyvavo Baltijos šalių varžybose. 1974 m. ji dalyvauja kopimuose Fanų kalnuose (Uzbekija); ji liko neabejinga šiems kalnams ir laipiojo ten keletą sezonų. 1978 m. ji įveikė pirmąją "penkiukę": Diamaro v. (4000 m.) Š-V kontroforsu 5A sunkumo kategorijos maršrutu ir kartu su Vytautu Marazu, Juozu Daugvila ir Pauliumi Konce tapo Lietuvos SSD "Žalgiris" pirmenybių nugalėtoja. 1979 m ji dalyvauja ekspedicijoje į Tian Šanio kalnus. Altyn Arašano slėnio rajone. Kartu su grupe (J.Daugvila, P.Koncė, K.Karčiauskas, V.Šaduikis) buvo įkopta į bevardes viršūnes ir pavadintos M. Mažvydo ir Vilniaus Universiteto (švenčiančio 400 metų sukaktį) vardais. Ekspediciją apvainikavo sudėtingas įkopimas į Žalgirio v. Š-V kontroforsu, 5B sunkumo kategorijos maršrutu (Grupė: J.Daugvila, J.Jurgelionis, A.Mozūraitytė, V.Šaduikis, O.Tamulėnaitė ir latvis Aldis Migla). Šis įkopimas pelnė Lietuvos ir Baltijos šalių čempionatų medalius ir dar nepakartotas iki šiol. 1979 m. rudenį Lietuvos alpinizmo federacijos ataskaitinėje konferencijoje Aurelija išrenkama federacijos prezidiumo atsakinga sekretore ir pakartotinai renkama iki 1993 m. Jai tenka didžiulis visuomeninis krūvis tvarkant federacijos reikalus jos klestėjimo metais. Kartu ir toliau aktyviai dalyvauja ekspedicijose: 1980 m. Fanų kalnuose, Zindono rajone, 1981 m -prie Ušbos (Gruzija). Ji pasiekia garsiąsias Šcheldos ir Ušbos viršūnes. 1983 m. ji dalyvavo pirmoje Lietuvos alpinistų išvykoje į Alpių kalnus: laipioja Julijos alpėse (Jugoslavija), sieniniu maršrutu įkopia į Triglavą (kartu kopė R.Neverauskas, V.Šaduikis, L.Tučiūtė). Atsisakiusi aktyvios sportinės veiklos Aurelija ir toliau aktyviai dalyvavo alpinistinėje veikloje: teisėjavo Lietuvos ir Baltijos šalių čempionatuose, ruošdavo ir dalyvaudavo Baltijos šalių alpinistų veteranų susitikimuose, buvo Lietuvos alpinistų veteranų klubo "Senjoras" valdybos nare. Esant progai ji keliaudavo į kalnus. 1996 m. įkopė į Monblaną ir po to dar ne kartą lankė Alpių kalnus. Paskutinis apsilankymas, pereitais 2010 metais, rašytojo Balio Sruogos keliais aplankyti Jungfrau rajono kalnai. Aureliją Mozūraitytę pažįsta ir gerbia ne tik Lietuvos , bet ir visi Baltijos šalių vyresniosios kartos alpinistai. Ji visada buvo darbšti, pareiginga, taktiška, santūri, mandagi, kukli ir linksma - sunku išvardyti visas jos gerąsias savybes, kurias gerai žino alpinistai, buvę su ja kalnuose. Aurelijos bendravimo su žmonėmis šilumą patyrusiems visada truks jos rūpesčio, dėmesio, jaukumo...
- Mes visi artėjam po truputį
- Amžinybės link - artyn, artyn...
- Nors labai norėtųs dar pabūti,
- Laikas lekia, skrieja vis greityn...
Lietuvos alpinistų klubo "Senjoras" nariai
Prie Aurelijos kapo:
Aurelijos Mozūraitytės metinės ir paminklo šventinimas:
Elena Šaduikienė
1940-10-29 --- 2012-10-01
PRO MEMORIA
Atneškit tylią maldą Aukščiausiajam danguj
Kad mano sielą Jis priglaustų
Tyliai pabūkit su manim tą paskutinį kartą.
Krintant nuostabaus rudenio spalvingiems lapams, apšviestiems spindinčios saulutės, ruduo išsivedė į Amžiną tylą Eleną Šaduikienę - mylimą žmoną, rūpestingą motiną, močiutę glaudusią prie savęs anūkus. Netekome žmogaus, kuri atėjo į gyvenimą kilniam moters tikslui: apglėbti savo šiluma gerumu ir rūpesčiu gyvenimo kelyje sutiktus žmones.
Elenos Šaduikienės gyvenimo kelio pradžia Ramygaloje, kaip ir daugelio pokario metų vaikų buvo nerami ir sunki. Vidurinė mokykla, Kauno politechnikumas, o baiguse dirbo projektavimo srityje, mokėsi KPI.Persikėlusi į Vilnių dirbo Miestų statybos projektavimo institute, vėliau Kaimo statybos Projektavimo institute. 1961 m. atėjo į Kauno alpinistų kolektyvą. Čia sutiko būsimą vyrą – Vilių Šaduikį, kuris tapo viso likusio gyvenimo kelyje draugu, vyru, vaikų tėvu. Gimus pirmai dukrai, o vėliau – dvynėms, Elena suprato Viliaus aistrą kalnams ir kasmet išlydėdavo vyrą į kalnus. Tikrai ne kiekviena pasiryžtų kad ir trumpam pasilikti viena, kai labai reikalingas šalia brangus žmogus. Elena giliai sieloje žinojo, kad yra dalykų, kurie svarbesni, nei trumpalaikė pergalė. Vilius suprato Elenos Sielos nuostatą ir liko dėkingas, puoselėdamas savo šeimą iki paskutinės minutės.
Sunki liga jau daug metų trukdė pilnaverčiam gyvenimui. Bet Ji sugebėjo prisitaikyti ir pilnavertiškai gyventi. Jos rūpestis buvo ne tik šeima, vaikai ir anūkai. Labai domėjosi moksline, ezoterine literatūra. Draugų tarpe buvo visada įdomi pašnekove, linksma, atjaučianti. Vos prieš porą savaičių Ji nuotaikingai pasakojo savo vasaros įspūdžius alpinistų senjorų būryje keliaujant po Vievio muziejus.
Elena visą gyvenimą dalijo meilę visiems. Buvo kilnumo pavyzdys, gyveno tikėdama savo darbų teisumu. Ją vadino ir vadins pačiais pasaulyje gražiausiais vardais: Mylimąja, Mama, Močiute. Elena išėjo.... Tegu velionės prasmingi darbai, nesavanaudiška meilė žmonėms išlieka ją pažinojusių atmintyje. Nuoširdžią užuojautą reiškiame vyrui Viliui, dukroms ir anūkams, bei draugams ir artimiesiems.
Alpinistai senjorai
Prie Elenos Šaduikienės kapo.
Augustas Kubilius
1933 - 2014
Ona Šimaitytė Račkauskienė
In memoriam. Dailininkė Ona Šimaitytė-Račkauskienė (1943 09 10 – 2014 11 28) 
Eidama 72-uosius gyvenimo metus staiga mirė dailininkė grafikė Ona Šimaitytė-Račkauskienė.
Dailininkė gimė 1943 m. rugsėjo 10 d. Vanagiškiuose (Panevėžio r.). Su gimtaisiais namais atsisveikino būdama šešiolikos – mokslo troškimas nuvedė į Kauną, čia ji baigė Kauno meno mokyklą. Meno studijas tęsė Vilniuje ir 1972 m. baigė Vilniaus valstybinį dailės institutą, įgijusi grafikės specialybę. Parodose dalyvavo nuo 1972 m., Lietuvos dailininkų sąjungos narė nuo 1980 m. Ilgą laiką gyveno Vilniuje, nuo 1992 m. – Klaipėdoje, pastaruosius keletą metų gyveno Agluonėnuose (Klaipėdos r.). Dailininkė iliustravo knygas, kūrė lėles, estampus, ekslibrius, monotipijas. Dalyvavo įvairiose parodose Lietuvoje ir užsienyje, surengė ne vieną personalinę darbų parodą. Jos sukuri ekslibrisai konkursuose pelnė daugybę apdovanojimų. Savo kūryboje ji įprasmino savo gimtąjį Panevėžio kraštą, daug dėmesio skyrė Paįstriui ir jo žmonėms. Savo gimtinės ilgėjosi visą gyvenimą, gal dėl to savyje išsaugojo aukštaitišką panevėžiškių tarmę. „Savo ilgesį kaimui išreiškiu piešdama rievėtą seną pakelės medį, šieno kupetą, lauko gėlę, paukštį, užžėlusį takelį, žvakelės šviesą, angelėlį... Visa tai atsinešiau iš tėviškės laukų, tai atgimsta estampuose bei ekslibrisuose.“ Neliko ji kūryboje skolinga ir vyro Romualdo Račkausko gimtajam Klaipėdos kraštui – susikaupė didžiulė šūsnis meno kūrinių, skirtų šio krašto žmonėms, pamario gamtai ir tradicijoms. Kūrybiniame kelyje Ona Šimaitytė išbandė save ir kaip fotografė, ir kaip poetė. Be plačios kūrybinės veiklos ji turėjo ir kitą pomėgį – buvo aistringa alpinistė, kandidatė į sporto meistrus.
Dailėtyrininkė Kristina Jokubavičienė apie O. Šimaitytės-Račkausienės kūrybą sako: „Lietuvos istorija, kultūros paveldas, lietuvių liaudies kūrybos – tautosakos, mitologijos, meno klodai sudaro O. Šimaitytės-Račkauskienės kūrinių idėjinį ir vaizdinį pagrindą. Jos grafikos motyvai paprasti: paukštis, medis, lizdas, knyga, liaudiška skulptūrėlė, pamario krikštas, kelias... Tradicinis motyvas grafikės kūriniuose kūrybiškai interpretuojamas, o jo paprastume regime iš tėvų gautą, iš tėviškės laukų atsineštą ir miesto civilizacijos apsuptyje išlaikytą esminių vertybių suvokimą. Emocionaliems O. Šimaitytės-Račkauskienės kūriniams būdinga subtili tonų gradacija, smulkus štrichas, netikėti rakursai ir sugretinimai, juose atsiskleidžia ir kūrėjos asmenybė, ir laikotarpio meniniai siekiai.“
Bibliotekoje dailininkės atminimą saugos Retų knygų ir rankraščių skyriuje ilgą laiką jos pačios nuolat pildytas Onos Šimaitytės-Račkauskienės rankraščių fondas F45, kuriame – virš dviejų šimtų nuo 1975 metų iki pat 2014-ųjų jos kūrybinę veiklą liudijančių autentiškų dokumentų. Tai mūsų bibliotekai ir jos Rankraščių skyriui, Juozo Miltinio palikimo studijų centrui sukurti ekslibrisai; įvairiems asmenims skirti ekslibrisai, kurių nemaža dalis pelnę įvairius apdovanojimus konkursuose: Juozo Zikaro, Gabrielės Petkevičaitės-Bitės, Jono Vileišio, Juozo Miltinio, Vytauto Baliūno ir kitų; estampai, monotipijos, parodų katalogai su O. Šimaitytės-Račkauskienės autografais; nemažai fotografijų – portretinių, šeimos, parodų atidarymų, su dailininkais bei kitais asmenimis.
Ona Šimaitytė-Račkauskienė mirė 2014 m. lapkričio 28 d., gruodžio 1 d. amžino poilsio atgulė Agluonėnų kapinėse.
Artūras Bazys
A R T Ū R A S B A Z Y S (1963.07.29 – 2016.01.03)
Lietuvos alpinistų bendruomenę ištiko skaudi nelaimė: netikėta sniego lavina nunešė į nebūtį puikų žmogų, alpinistą, draugą ir bičiulį. Artūras Bazys niekuomet nebegrįš į taip mylėtus kalnus, nebedžiugins naujais įdomiais įkopimais ir nuoširdžiu bendravimu. Skaudi netektis verčia sustoti ir apmąstyti bei suvokti ko netekom.
Artūras Bazys gimė Šiauliuose 1963 m. liepos 29 d. 1971-76 m. mokėsi Marijampolėje, J. Jablonskio vid. mokykloje, o 1981 m. – baigė Ukmergės 4-ją vid. mokyklą. Toliau – studijos KPI Radiotechnikos fakultete. Nuo 1987 m dirbo Vidaus reikalų ministerijos sistemoje, o dabar - garbingame VRM Kriminalinės policijos biuro viršininko pavaduotojo poste.
Kalnus Artūras pamėgo dar jaunystėje, kai keliaudamas su tėvais juos pamatė pirmą kartą. Nuo studentiškų metų susitikdavo su jais beveik kas vasarą. Ypač puikiai jis kopdavo uolomis. Techniškai ir racionaliai mokėjo įveikti klastingas ledo kuluarus, uolų sienas . Įgimtas Artūro ramumas, vidinės pusiausvyros jėga, koordinacija padėdavo jam ir jo bendražygiams sudėtingiausiose situacijose. Kalnai dosniai dovanojo Artūrui dvasinį džiaugsmą ir sportinius titulus. Pradedant 1994 m.(įkopimas į Šcharą, Kaukaze), jis daugkartinis Lietuvos alpinizmo čempionato nugalėtojas ir prizininkas. 2008 m.už įkopimus Alpėse (laimėjo uolinių ir techninių įkopimų klasėse) buvo pripažintas geriausiu Lietuvos alpinistu ir jo vardas išgraviruotas ant pereinamo garbingo prizo. 1999 m. (su įkopimu į Denali Aliaskoje) ir 2009 m. (su įkopimu Grandes Jorases Alpėse) jis tapo Baltijos šalių čempionu. Dar 2007 m Artūras su bendraminčiais įkūrė Jungtinį alpinistų klubą (JAK); jis buvo pagrindinis instruktorius, ugdė jaunus alpinistus, vedė juos į kalnus. Artūras ne tik sportavo. Jis buvo visiems pavyzdys darbe, labai atsakinguose Vidaus reikalų ministerijos postuose. Dar studentaudamas Artūras sukūrė šeimą, kartu su Živile kopė į kalnus. Gražioje šeimoje užaugo jaunos atžalos: dukra Rugilė (1989), sūnus Kristijonas (1994). Ypač drąsus yra Artūro prieš metus incijuotas projektas „Šiaurinės Alpių sienos“, kur numatyta: Jungtinio alpinistų klubo komanda per maždaug 1,5-2 metus sieks įkopti į šešias Alpių viršukalnes: Cima Grande di Lavaredo (Italija), Eiger (Šveicarija), Grandes Jorasses (Prancūzija), Matterhorn (Šveicarija), Petit Dru (Prancūzija), Piz Badile (Italija) šiauriniais jų šlaitais. 2015 m. jau įveiktos garsios Eigerio ir Piz Badile sienos. Dabar Artūras ruošėsi kopimui įspūdingąja Matterhorno šiaurine siena. Pasiruošimui jis su draugais išvyko į pamėgtą Monblano masyvą. Šį kartą susitikimas su kalnais Artūrui buvo lemtingas…
Skaudu ir liūdna atsisveikinti su draugu. Bet Tavęs, Artūrai, mes nepamiršime. Tavo vardą mes visuomet tarsime su pagarba ir meile. Tu buvai mūsų lyderis, tikras alpinistas ir draugas, ir mes didžiuojamės, kad galime sakyti, jog esame Tavo bendražygiai.
Plačiau apie Artūrą: http://alpinizmo.vikis.lt/wiki/index.php/Art%C5%ABras_Bazys#.C4.AEkopimai
Vytautas Viršilas
Eidamas 87-sius metus mirė Lietuvos alpinistų patriarchas, ilgametis Lietuvos alpinizmo federacijos pirmininkas Vytautas Viršilas. Jis nuo pirmųjų organizuoto alpinizmo gyvavimo metų buvo jos vedlys, jo pastangų dėka alpinizmas Lietuvoje įgavo visuotinį pripažinimą.
Vytautas Viršilas gimė 1930-02-16 Sedoje. Mokėsi Utenos, Aluntos, Pabradės ir Kauno mokyklose. 1944 m. įstojo į Kauno aukštesniąją technikos mokyklą. Ją baigė 1948 m. Gavo susisiekimo techniko vardą. Tais pačiais metais įstojo į Kauno universiteto statybos fakultetą. 1953 m., baigęs Kauno Politechnikos instituto Hidrotechnikos fakultetą, įgijo kelių inžinieriaus specialybę. Dirbo projektinėse organizacijose: projektavo kelius, gatves, geležinkelius, tiltus ir viadukus. 1965 m. buvo pakviestas dėstyti į Kauno politechnikos institutą. Dėstė medžiagų atsparumą ir statybinę mechaniką. Su bendraautoriais parašė “Medžiagų atsparumo uždavinyną” (1985 ir 2000 m.). Technikos mokslų daktaro disertaciją apgynė 1973 m., docento vardą gavo 1977 m. Atgimimo metu dalyvavo Sąjūdžio veikloje, 1991 – 1998 m. tarnavo savanoriškoje krašto apsaugos tarnyboje. Ilgą laiką jis tyrinėjo, projektavo ir bandė tiltus. 1998 m. išleido albumą „Lietuvos tiltai“.
1959 m. Vytautas su Zita Saldauskaite sukūrė alpinistinę šeimą, užaugino sūnų Gediminą ir dukrą Kristiną.
Sportuoti Vytautas pradėjo studijų metais. 1952 – 1957 m. buvo Respublikos Lengvosios atletikos rinktinės narys, Lietuvos trišuolio čempionas.
Laipioti į kalnus Vytautas pradėjo 1958 m., dalyvaudamas I Baltijos šalių alpiniadoje. 1959 – 1967 m. ir 1976 – 1979 m. buvo Lietuvos Alpinizmo federacijos pirmininkas. Vadovavo alpinistinėms ekspedicijoms (Alpiniadoms): Karakole (Kirgizija) 1969 m. (Čia jo pastangų dėka atsirado Žalgirio viršūnė), Pietvakarių Pamyre (Tadžikija), 1974 m. Ilgą laiką buvo Alpinizmo federacijos teisėjų kolegijos pirmininkas. Rengė laipiojimo uolomis ir alpinizmo čempionatus, rašė nuostatus, teisėjavo varžyboms tiek Lietuvoje, tiek tarptautinėse: Baltijos šalių ir Sovietų Sąjungos čempionatuose. Jis daug prisidėjo, kad būtų pirmieji leidiniai apie kalnus: “Kalnai lieka rymoti” (1970), “Kalnų takais” (1981), “Everesto glėbyje” (1992).
Alpinistų bendruomenė nuoširdžiai užjaučia žmoną Zitą, vaikus su anūkais, artimuosius ir visus jį pažinojususius. Tegu velionio prasmingi darbai, nesavanaudiška meilė žmonėms ir sugebėjimas siekti tikslo bei meilė Tėvynei Lietuvai liks pavyzdžiu mums visiems.
Parengė Vilius Šaduikis
Kristina Racevičiūtė
2016 m. rugsėjo 22 d. naktį netekome Lietuvos alpinizmo sporto veteranės Kristinos Racevičiūtės, kurios sportinis kelias prasidėjo 1958 m. Centriniame Kaukaze, Pirmojoje Pabaltijo alpiniadoje, įkopiant į Elbruso Rytinę (5621 m) viršūnę.
Kristina Racevičiūtė gimė 1936 m. gegužės 21 d. Kaune, čia mokėsi Ketvirtojoje vidurinėje mokykloje, o 1959 m. baigė Vilniaus universitetą, kuriame Istorijos Filologijos fakultete, studijavo rusų literatūros specialybę. 1959 – 1961 m. ji dirbo Dotnuvoje, vidurinės mokyklos mokytoja, o 1961 -1964 m. gilino savo žinias Vilniaus universiteto aspirantūroje. 1964 – 2001 m. – Šiaulių Pedagoginio instituto (Univesiteto) dėstytoja, docentė. 1984 m. Maskvoje apsigynė disertaciją “Žmogaus vaizdavimo principai trečiojo dešimtmečio rusų tarybinėje prozoje (psichologinio charakterio struktūra)” ir yra Lietuvos filologijos mokslų daktarė. 1986 -1989 m. laikotarpiu Kristina dėstė A. Puškino rusų kalbos instituto filiale Varšuvoje. Yra paskelbusi pluoštą mokslinių straipsnių, pranešimų, aktyviai dalyvavusi įvairiose mokslinėse konferencijose.
Kristina yra įveikusi nemažą kiekį kalnų viršūnių Kaukaze aplink Baksano, Dombajaus, Uzunkolo slėnius, taip pat Ala Arčios bei Karakolo rajonuose Tianšanyje.
Parengė Augis Gučas