Kastis Zubovas
KONSTANTINAS (KASTYTIS) ZUBOVAS 1940-09-29 – 1971-07-02, ARCHITEKTAS, ALPINISTAS.
Zubovas Konstantinas Kastytis (artimųjų, draugų vadinamas Kasčiu) gimė 1940-09-29 Kaune, rašytojos Danutės Čiurlionytės – Zubovienės ir architekto Vladimiro (Vladžio) Zubovo šeimoje. Mokėsi (1947 – 1951) J. Jablonskio pradžios mokykloje, 1958 m. baigęs Kauno vid. meno mokyklą, įstojo į Kauno Politechnikos Instituto (dabar KTU) Statybos fakulteto architektūros specialybę. 1963 m. vedė Teodorą Laimą Sidaraitę. 1966-07-31 gimė sūnus Rokas. 1964 m. labai gerai apsigynęs diplominį projektą, paskiriamas architektu į Lietuvos Žemės ūkio projektavimo institutą. Jis laimi keletą vidaus konkursų ir jam pavedami įdomiausi ir atsakingiausi darbai. Suprojektuoja Zarasų ežero saloje kavinę „Karalienės liūnas“, „Užeigą“ prie Rubikių ežero, Liaudies ūkio pasiekimų parodoje sidabro medaliu įvertinamas dviejų butų žvejų gyvenamojo namo Rusnėje projektas. Pagal jo projektus pastatyti trys namai Rusnėje ant Nemuno kranto, Kryžkalnyje - keleivių aptarnavimo kompleksas, Kirgizijoje, kalnuose, Ala Arčos stovykloje sportinio komplekso pastatai, apžvalgos bokštas.
Namų aplinkoje formavosi ryškiausi Kasčio charakterio bruožai. Vaikystėje Kastis su šeima skersai išilgai baidarėmis perplaukė Lietuvos upes, pėsčiomis, su kuprinyte ant pečių, apkeliavo gražiausias, tolimiausias vietas, slidžių maršrutai nuvedė į Kareliją, Karpatus, Lenkiją. Piešė ir liejo akvareles, fotografavo ir filmavo – studijuodamas įsijungė į KPI Film, dirbdamas – LŽUPI Film studijų veiklą.
Įkopimai
1960 m. atėjo į Kauno alpinistų sekciją .
1962 m. Tian Šanis, Korona II bokštas, Spartakiada, Lysenkos v. Gedimino Akstino viršūnė, Lietuvos alpinistų viršūnė, Ž.Diuklo - "4270" v. traversas Lietuvos pirmenybėse III vieta.
1964 m. – Pamyre (Siamo karūna, (4k., trav.), Vorzobo pjuklas, (4k., trav.), Medvežij zamok.
1965 m. Instruktorių mokykla Kaukaze.
1966 m. įkopimai Tatruose, Kaukaze; stažuotė instruktoriaus vardui gauti.
1967 m. – ekspedicija Pamyro kalnuose, įkopimai – Lenino v., 5k. – Pabaltijo pirmenybėse I vieta; Respublikos pirmenybėse I vieta; Ščerbakovo v.
1968 m. – Tianšanis -alpinizmo instruktoriaus darbas Ala Arčos stovykloje ir įkopimai: Teke Toras v. 3b, Teke Toras v. 4k., Kirovo v. 4k., Ak – Tau v. 4k., Bokso v. 4 k., VI Karūnos bokštas 5k.
1970 m. – įkopimai Tianšanio kalnuose –Korona VI bokštas 5k., Svobodnaja Korėja, 5k.; ekspedicija Pietvakarių Pamyre – Čiurlionio viršūnė, Babelio v. 5k., Tetnuldos aukoms atminti v. 5 k. – Respublikos čempionate I vieta , Tadžikistano v. 6 k.
1971 m. – Tianšanis - alpinizmo instruktoriaus darbas Ala Arčos stovykloje, pasiruošimas 1971 ekspedicijai, įkopimai – Korona I bokštas (5k.), Kirovo v.,Svobodnaja Korėja v.,
Žuvo liepos 2 d. kopdamas į V Karūnos bokštą, ilsisi Petrašiūnų kapinėse Kaune.
Literatūra
- Kalnai lieka rymoti, 1970 m., Mintis, Vilnius, Autorių kolektyvas Sudarė A.Kubilius
- Kalnų takais, 1981 m., Mintis, Vilnius, Sudarė A.Kubilius
- Everesto glėbyje , 1992 m., Vyturys, Vilnius, A.Jakštas
- Nemunas 1980 Nr. 4, J. Vaitkus
- Sportas 1971 Nr. 80
- Santara, 96. Pavasaris.25 (Laimonas Tapinas)
- Santara, 99. Žiema. 31
- Apie Kastį "Nemune": http://nemunas.net/?p=30&nid=296
Apie Kastį Ala Arčos memoriale: http://mountain.kg/?p=617
Draugai apie Kastį
Jaroslavo Okulič-Kazarino prisiminimai:
Rimvydo Nogio prisiminimai:
Augusto Kubiliaus prisiminimai:
Laima Šinkūnaitė
Erdvilas Adomaitis
Vytautas Viršilas
Kastis Zubovas buvo vienas tų, kurie labai norėjo surasti Lietuvje uolas, tinkamas sportiniam laipiojimui. Savo uolas. Literatūroje aptikome, kad Nemunėlio šlaituose yra stačių dolomito atodangų. Išvažiavome jų ieškoti su Kasčiu dviese 1966 metų kovo mėnesį. Pakeliui užsukome į Petrašiūnų dolomito karjerą. Iš bėdos galima laipioti ir ten, tik labai jau birios uolos, sprogdinimų sutrupintos. Aukštis apie 6–8 m. Nemunėlio šlaitus pradėjome apžiūrinėti nuo tos vietos, kur įteka Apasčia. Patraukėme prieš srovę, Tabokinės link, kol už 5–6 km radome tai, ko mums reikėjo. Gal ne visai tai, ko reikėjo, uolų aukštis nedidelis, apie 7–9 m, bet 1966 metų Lietuvos laipiojimo uplomis pirmenybės ten įvyko. Nugalėjo jose A. Pakštas, o Kastis užėmė ketvirtą vietą.
Kastis laipiojo uolomis gerai, buvo stiprių rankų, kurios nebijojo šalčio. O pavasarinės uolos dažnai būdavo šaltos. Tačiau gerų vietų Kastis neužimdavo. Sukliudydavo, sakyčiau, jo flegmatiškumas, abejingumas garbei, todėl jis, kaip sakoma, „nesidraskydavo“ ant uolų, visada buvo ramus, lipo užtikrintai, su malonumu. Tiesą sakant, jis suprato, kad reikia skubėti, griebti už bet kokio iškyšulio, toks jau čia sportas – laipiojimas uolomis. Bet, matyt, perlaužti savęs negalėjo, o gal nenorėjo...
Tais metais buvo puikus pavasaris. Gegužės pirmosios dienos pasitaikė saulėtos, šiltos. Pirmenybių stovykla įsikūrė ant Nemunėlio kranto. Reikėjo malkų laužui. Kastis įsikorė į aukštą, jau pakirstą sausuolį, užrišo ant viršūnės virvę ir numetė kitą jos galą žemyn. Draugai pradėjo tampyti virvę, lenkti medį, o Kastis nelipa žemyn, supasi su visa viršūne. O kai laužas išdegė, toje vietoje vaidinome „gyvus paveikslus“. Su cigarete dantyse, automatu ir šalmu – tai amerikietis Vietname, o tas pamintasis ant žemės vietnamietis – Kastis. Juk jam nieko nereiškė plikam atsigulti į karštus pelenus. Jam nieko nereiškė suvalgyti kiaušinį su visais lukštais ar iškrėsti kokią išdaigą, kurias mes vadinime „chochmomis“. Visa tai jam išeidavo sklandžiai, nepamenu, kad Kasčio išdaigos būtų ką nors įžeidusios. Turėjo jis tobulą jumoro jausmą. Suprato ir mėgo absurdo anekdotus, juodąjį jumorą. Ir svarbiausia (tai jumoro aukščiausioji klasė), nevengė pasišaipyti iš savęs. Kartą atėjo pas mus, pamatė dukrą lopšyje. Žiūrėk, sako, gražus vaikas, o aš maniau, kad tik mūsų gražus!
Kai atsiduriu ant kalno su slidėmis, visada pagalvoju, kaip gerai, kad čia būtų Kastis. Su juo būdavo įdomu ir linksma. Važinėdavo jis drąsiai, mėgo rizikuoti, tačiau niekada tuo nesididžiavo, niekad nerodydavo savo pranašumo. Kartą Karpatuose leidomės siauru miško taku. Žinojau, kad priekyje staigus posūkis, o stabdyti nėra kur. Kastis sako: „Pabandykim, manau, mums tai turėtų būti įkandama“. Ir pasileido pirmas. Tik sniegas surūko, kai jis „ėmė“ posūkį. Dar spėjo pasiremti ranka, atgavo lygsvarą ir nušvilpė žemyn. O aš, jo padrąsintas, irgi sėkmingai įveikiau posūkį (tiesa, penkto taško pagalba). Lietuvos alpinistai (ir ne tik alpinistai) labai dažnai prisimena Kastį Zubovą. Ir tuo gyva jo dvasia.
1977-03-11
Projektai ir akvarelės
Čia patalpinti Kasčio ruošti projektai ir akvarelės:
Nuotraukos
Paminklas Biškeko memoriale
