Gražvyda Zubienė - Versijų istorija

Vytmiskinis 16:23, 12 balandžio 2023

2023-04-12T16:23:28Z

← Ankstesnė versija		16:23, 12 balandžio 2023 versija
1 eilutė:		1 eilutė:
	[[Vaizdas:Zubienė.jpg\|200px\|left]] '''Gražvyda Zubienė''' apie save:		[[Vaizdas:Zubienė.jpg\|200px\|left]] '''Gražvyda Zubienė''' apie save:

	Gimiau Vilniuje 1944 m. balandžio 16 d. Tačiau būti vilniete teko neilgai. Tais sunkiais Lietuvai laikais šeima kėlėsi iš vienos vietos į kitą, ~~na, o~~ galop atsidūrėme tremtyje Sibire. ~~Buvau mažas vaikas, tad šeimos sunkumai man nesijautė, kitokio gyvenimo dar nebuvau patyrusi, tad atrodė visai neblogai, - žiema~~ ilga ir snieguota, vaikai slidinėdavo savadarbėmis slidėmis ir viskuo, kuo tik buvo įmanoma. Vasara būdavo trumpa ir karšta, tai vaikai smagiai maudydavosi lediniame kalnų upės vandenyje. Miškų ūkio paruošų kaime Krasnojarsko krašte, kur teko gyventi, buvo daugelio tautybių represuotų šeimų, tad vietinėj mokykloj egzistavo „tautų draugystė“ ~~su visais savo atspalviais~~. Vidurinę mokyklą baigiau Krasnojarsko mieste, kur su dideliais vargais šeimai pavyko ištrūkti iš gūdžių miškų. Vidurinę mokyklą baigiau gerai, buvau ~~apdavanota~~ aukso medaliu, tad nesunkiai įstojau į Krasnojarsko politechnikos institutą, nors ir buvo didelis konkursas. ~~Reikia pripažinti, kad vertinimas~~ buvo tik pagal išlaikytus stojamuosius egzaminus, nebuvo jokių mandatinių komisijų, vertinančių „socialinę“ kilmę, kurios tuo metu Lietuvoje turėjo lemiamą sprendimą. Tad studentų tarpe buvo nemažai lietuvių iš tremtinių šeimų. Trauka grįžti į Lietuvą buvo nepaprastai didelė, nors grįžti „paleistiems“ iš tremties buvo labai sunku, Lietuvoje vietinė valdžia darė įvairius trukdžius. ~~Tad didelių~~ pastangų dėka pavyko persikelti į Kauno politechnikos institutą jau į trečią kursą. Staigiai pereiti iš rusų į lietuvių techninę kalbą man buvo nemažas iššūkis~~, na~~, bet įveikiau jį gan greitai ir jau pirmą sesiją išlaikau „labai gerai“. Baigiau institutą su „raudonu“ diplomu, kuris suteikė teisę pasirinkti būsimą darbo vietą. Pasirinkau Mokslų Akademijos fizikinių-techninių problemų institutą, kuriame dirbau tris metus.		Gimiau Vilniuje 1944 m. balandžio 16 d. Tačiau būti vilniete teko neilgai. Tais sunkiais Lietuvai laikais šeima kėlėsi iš vienos vietos į kitą, galop atsidūrėme tremtyje Sibire. Žiema ilga ir snieguota, vaikai slidinėdavo savadarbėmis slidėmis ir viskuo, kuo tik buvo įmanoma. Vasara būdavo trumpa ir karšta, tai vaikai smagiai maudydavosi lediniame kalnų upės vandenyje. Miškų ūkio paruošų kaime Krasnojarsko krašte, kur teko gyventi, buvo daugelio tautybių represuotų šeimų, tad vietinėj mokykloj egzistavo „tautų draugystė“. Vidurinę mokyklą baigiau Krasnojarsko mieste, kur su dideliais vargais šeimai pavyko ištrūkti iš gūdžių miškų. Vidurinę mokyklą baigiau gerai, buvau apdovanota aukso medaliu, tad nesunkiai įstojau į Krasnojarsko politechnikos institutą, nors ir buvo didelis konkursas. Vertinimas buvo tik pagal išlaikytus stojamuosius egzaminus, nebuvo jokių mandatinių komisijų, vertinančių „socialinę“ kilmę, kurios tuo metu Lietuvoje turėjo lemiamą sprendimą. Tad studentų tarpe buvo nemažai lietuvių iš tremtinių šeimų. Trauka grįžti į Lietuvą buvo nepaprastai didelė, nors grįžti „paleistiems“ iš tremties buvo labai sunku, Lietuvoje vietinė valdžia darė įvairius trukdžius. Didelių pastangų dėka pavyko persikelti į Kauno politechnikos institutą jau į trečią kursą. Staigiai pereiti iš rusų į lietuvių techninę kalbą man buvo nemažas iššūkis, bet įveikiau jį gan greitai ir jau pirmą sesiją išlaikau „labai gerai“. Baigiau institutą su „raudonu“ diplomu, kuris suteikė teisę pasirinkti būsimą darbo vietą. Pasirinkau Mokslų Akademijos fizikinių-techninių problemų institutą, kuriame dirbau tris metus.

	Tuo metu šeima jau gyveno Klaipėdoje, na ir aš labai norėjau apsigyventi tame pačiame mieste, todėl 1971 metais ~~taip ir padariau.~~ Klaipėdoje pradėjau dirbti dabartinėje „Klaipėdos energijoje“. Pradžioje teko dirbti gamybiniame- techniniame skyriuje, vadinamame „inžinierių sandėlyje“, vėliau – ekonomikos skyriuje ekonomiste, po kelių metų – vadovauti tam skyriui, sujungtam su personalo padaliniu. Teko vykdyti įvairias pertvarkas, dalyvauti šilumos energijos kainų skaičiavimo bei kitų metodikų kūrime. Ekonomikos skyriui priklausė ir darbo apmokėjimo klausimai, kūrėme įmonės darbo užmokesčio nustatymo principus. Teko darbuotojų atlyginimus pertvarkyti nuo rublių į talonus ir pagaliau į litus. Be to, dešimt metų buvau įmonės valdybos nare, tad dalyvavau ir platesnio profilio klausimų sprendime.		Tuo metu šeima jau gyveno Klaipėdoje, na ir aš labai norėjau apsigyventi tame pačiame mieste, todėl 1971 metais Klaipėdoje pradėjau dirbti dabartinėje „Klaipėdos energijoje“. Pradžioje teko dirbti gamybiniame- techniniame skyriuje, vadinamame „inžinierių sandėlyje“, vėliau – ekonomikos skyriuje ekonomiste, po kelių metų – vadovauti tam skyriui, sujungtam su personalo padaliniu. Teko vykdyti įvairias pertvarkas, dalyvauti šilumos energijos kainų skaičiavimo bei kitų metodikų kūrime. Ekonomikos skyriui priklausė ir darbo apmokėjimo klausimai, kūrėme įmonės darbo užmokesčio nustatymo principus. Teko darbuotojų atlyginimus pertvarkyti nuo rublių į talonus ir pagaliau į litus. Be to, dešimt metų buvau įmonės valdybos nare, tad dalyvavau ir platesnio profilio klausimų sprendime.

	Klaipėdoje sukūriau šeimą, išaugo du sūnūs – Gintautas ir Antanas. Gintautas tapo lakūnu, vienas iš pirmųjų Lietuvoje įgijusių komercinės aviacijos lakūno licenciją, kuri buvo suteikta Amerikoje. Be to, dar yra sklandymo sporto entuziastas, dalyvauja daugelyje tarptautinių sklandymo varžybų. Yra pelnęs daug prizinių vietų. Šiuo metu dirba aviakompanijoje „Ryanair“ Kauno padalinio Karmėlavoje vyriausiuoju pilotu. Augina dukterį Eveliną, kuri jau ateinančiais metais bus abiturientė. Antanas - inžinierius-mechanikas, baigė Klaipėdos universitetą. Šiuo metu „Klaipėdos energijoje“ šilumos tinklų padalinyje užima vadovaujančias pareigas, yra didelis savo krašto patriotas, gamtos mylėtojas, augina dvi mielas mergytes Danielę ir Agnetę.		Klaipėdoje sukūriau šeimą, išaugo du sūnūs – Gintautas ir Antanas. Gintautas tapo lakūnu, vienas iš pirmųjų Lietuvoje įgijusių komercinės aviacijos lakūno licenciją, kuri buvo suteikta Amerikoje. Be to, dar yra sklandymo sporto entuziastas, dalyvauja daugelyje tarptautinių sklandymo varžybų. Yra pelnęs daug prizinių vietų. Šiuo metu dirba aviakompanijoje „Ryanair“ Kauno padalinio Karmėlavoje vyriausiuoju pilotu. Augina dukterį Eveliną, kuri jau ateinančiais metais bus abiturientė. Antanas - inžinierius-mechanikas, baigė Klaipėdos universitetą. Šiuo metu „Klaipėdos energijoje“ šilumos tinklų padalinyje užima vadovaujančias pareigas, yra didelis savo krašto patriotas, gamtos mylėtojas, augina dvi mielas mergytes Danielę ir Agnetę.

	Po 36 metų darbo „Klaipėdos energijoje“ esu užtarnautam poilsyje. Gyvenu sūnaus Antano kaimynystėje patogiame bute. Padedu sūnų šeimoms auginti dukras, sodininkauju, dalyvauju folkloro klubo veikloje, domiuosi miesto kultūriniais renginiais. Žodžiu – veiklos užtenka, kartais juokauju, kada turėjau laiko eiti į darbą.		Po 36 metų darbo „Klaipėdos energijoje“ esu užtarnautam poilsyje. Gyvenu sūnaus Antano kaimynystėje patogiame bute. Padedu sūnų šeimoms auginti dukras, sodininkauju, dalyvauju folkloro klubo veikloje, domiuosi miesto kultūriniais renginiais. Žodžiu – veiklos užtenka, kartais juokauju: kada turėjau laiko eiti į darbą.

	Parengė Gražvyda Zubienė		Parengė Gražvyda Zubienė

Vytmiskinis 16:14, 12 balandžio 2023

2023-04-12T16:14:09Z

← Ankstesnė versija		16:14, 12 balandžio 2023 versija
1 eilutė:		1 eilutė:
	[[Vaizdas:Zubienė.jpg\|200px\|left]] '''Gražvyda Zubienė''' apie save:		[[Vaizdas:Zubienė.jpg\|200px\|left]] '''Gražvyda Zubienė''' apie save:

	Gimiau Vilniuje 1944 m. balandžio 16 d. Tačiau būti vilniete teko neilgai. Tais sunkiais Lietuvai laikais šeima kėlėsi iš vienos vietos į kitą, na, o galop atsidūrėme tremtyje Sibire. Buvau mažas vaikas, tad šeimos sunkumai man nesijautė, kitokio gyvenimo dar nebuvau patyrusi, tad atrodė visai neblogai, - žiema ilga ir snieguota, vaikai slidinėdavo savadarbėmis slidėmis ir viskuo, kuo tik buvo įmanoma. Vasara būdavo trumpa ir karšta, tai vaikai smagiai maudydavosi lediniame kalnų upės vandenyje. Miškų ūkio paruošų kaime Krasnojarsko krašte, kur teko gyventi, buvo daugelio tautybių represuotų šeimų, tad vietinėj mokykloj egzistavo „tautų draugystė“ su visais savo atspalviais. Vidurinę mokyklą baigiau Krasnojarsko mieste, kur su dideliais vargais šeimai pavyko ištrūkti iš gūdžių miškų. Vidurinę mokyklą baigiau gerai, buvau apdavanota aukso medaliu, tad nesunkiai įstojau į Krasnojarsko politechnikos institutą, nors ir buvo didelis konkursas. Reikia pripažinti, kad vertinimas buvo tik pagal išlaikytus stojamuosius egzaminus, nebuvo jokių mandatinių komisijų, vertinančių „socialinę“ kilmę, kurios tuo metu Lietuvoje turėjo lemiamą sprendimą. Tad studentų tarpe buvo nemažai lietuvių iš tremtinių šeimų. Trauka grįžti į Lietuvą buvo nepaprastai didelė, nors grįžti „paleistiems“ iš tremties buvo labai sunku, Lietuvoje vietinė valdžia darė įvairius trukdžius. Tad didelių pastangų dėka pavyko persikelti į Kauno politechnikos institutą jau į trečią kursą. Staigiai pereiti iš rusų į lietuvių techninę kalbą man buvo nemažas ~~iššukis~~, na, bet įveikiau jį gan greitai ir jau pirmą sesiją išlaikau „labai gerai“. Baigiau institutą su „raudonu“ diplomu, kuris suteikė teisę pasirinkti būsimą darbo vietą. Pasirinkau Mokslų Akademijos fizikinių-techninių problemų institutą, kuriame dirbau tris metus. Tuo metu šeima jau gyveno Klaipėdoje, na ir aš labai norėjau apsigyventi tame pačiame mieste, todėl 1971 metais taip ir padariau. Klaipėdoje pradėjau dirbti dabartinėje „Klaipėdos energijoje“. Pradžioje teko dirbti gamybiniame- techniniame skyriuje, vadinamame „inžinierių sandėlyje“, vėliau – ekonomikos skyriuje ekonomiste, po kelių metų – vadovauti tam skyriui, sujungtam su personalo padaliniu. Teko vykdyti įvairias pertvarkas, dalyvauti šilumos energijos kainų skaičiavimo bei kitų metodikų kūrime. Ekonomikos skyriui priklausė ir darbo apmokėjimo klausimai, kūrėme įmonės darbo užmokesčio nustatymo principus. Teko darbuotojų atlyginimus pertvarkyti nuo rublių į talonus ir pagaliau į litus. Be to, dešimt metų buvau įmonės valdybos nare, tad dalyvavau ir platesnio profilio klausimų sprendime.		Gimiau Vilniuje 1944 m. balandžio 16 d. Tačiau būti vilniete teko neilgai. Tais sunkiais Lietuvai laikais šeima kėlėsi iš vienos vietos į kitą, na, o galop atsidūrėme tremtyje Sibire. Buvau mažas vaikas, tad šeimos sunkumai man nesijautė, kitokio gyvenimo dar nebuvau patyrusi, tad atrodė visai neblogai, - žiema ilga ir snieguota, vaikai slidinėdavo savadarbėmis slidėmis ir viskuo, kuo tik buvo įmanoma. Vasara būdavo trumpa ir karšta, tai vaikai smagiai maudydavosi lediniame kalnų upės vandenyje. Miškų ūkio paruošų kaime Krasnojarsko krašte, kur teko gyventi, buvo daugelio tautybių represuotų šeimų, tad vietinėj mokykloj egzistavo „tautų draugystė“ su visais savo atspalviais. Vidurinę mokyklą baigiau Krasnojarsko mieste, kur su dideliais vargais šeimai pavyko ištrūkti iš gūdžių miškų. Vidurinę mokyklą baigiau gerai, buvau apdavanota aukso medaliu, tad nesunkiai įstojau į Krasnojarsko politechnikos institutą, nors ir buvo didelis konkursas. Reikia pripažinti, kad vertinimas buvo tik pagal išlaikytus stojamuosius egzaminus, nebuvo jokių mandatinių komisijų, vertinančių „socialinę“ kilmę, kurios tuo metu Lietuvoje turėjo lemiamą sprendimą. Tad studentų tarpe buvo nemažai lietuvių iš tremtinių šeimų. Trauka grįžti į Lietuvą buvo nepaprastai didelė, nors grįžti „paleistiems“ iš tremties buvo labai sunku, Lietuvoje vietinė valdžia darė įvairius trukdžius. Tad didelių pastangų dėka pavyko persikelti į Kauno politechnikos institutą jau į trečią kursą. Staigiai pereiti iš rusų į lietuvių techninę kalbą man buvo nemažas iššūkis, na, bet įveikiau jį gan greitai ir jau pirmą sesiją išlaikau „labai gerai“. Baigiau institutą su „raudonu“ diplomu, kuris suteikė teisę pasirinkti būsimą darbo vietą. Pasirinkau Mokslų Akademijos fizikinių-techninių problemų institutą, kuriame dirbau tris metus.

			Tuo metu šeima jau gyveno Klaipėdoje, na ir aš labai norėjau apsigyventi tame pačiame mieste, todėl 1971 metais taip ir padariau. Klaipėdoje pradėjau dirbti dabartinėje „Klaipėdos energijoje“. Pradžioje teko dirbti gamybiniame- techniniame skyriuje, vadinamame „inžinierių sandėlyje“, vėliau – ekonomikos skyriuje ekonomiste, po kelių metų – vadovauti tam skyriui, sujungtam su personalo padaliniu. Teko vykdyti įvairias pertvarkas, dalyvauti šilumos energijos kainų skaičiavimo bei kitų metodikų kūrime. Ekonomikos skyriui priklausė ir darbo apmokėjimo klausimai, kūrėme įmonės darbo užmokesčio nustatymo principus. Teko darbuotojų atlyginimus pertvarkyti nuo rublių į talonus ir pagaliau į litus. Be to, dešimt metų buvau įmonės valdybos nare, tad dalyvavau ir platesnio profilio klausimų sprendime.

	Klaipėdoje sukūriau šeimą, išaugo du sūnūs – Gintautas ir Antanas. Gintautas tapo lakūnu, vienas iš pirmųjų Lietuvoje įgijusių komercinės aviacijos lakūno licenciją, kuri buvo suteikta Amerikoje. Be to, dar yra sklandymo sporto entuziastas, dalyvauja daugelyje sklandymo varžybų~~, net tokiuose tolimuose kraštuose, kaip Čilė, Australija, Pietų Afrikos respublika~~. Yra pelnęs daug prizinių vietų~~, tad apdovanojimo taurės jo namuose atrodo gan įspūdingai~~. Šiuo metu dirba aviakompanijoje „Ryanair“ Kauno padalinio Karmėlavoje vyriausiuoju pilotu. Augina dukterį Eveliną, kuri jau ateinančiais metais bus abiturientė. Antanas - inžinierius-mechanikas, baigė Klaipėdos universitetą~~. Dar besimokydamas universitete pradėjo dirbti „Klaipėdos energijoje~~. Šiuo metu „Klaipėdos energijoje“ šilumos tinklų padalinyje užima vadovaujančias pareigas, yra didelis savo krašto patriotas, gamtos mylėtojas ~~ir dėmesingas savo šeimai~~, augina dvi mielas mergytes Danielę ir Agnetę.		Klaipėdoje sukūriau šeimą, išaugo du sūnūs – Gintautas ir Antanas. Gintautas tapo lakūnu, vienas iš pirmųjų Lietuvoje įgijusių komercinės aviacijos lakūno licenciją, kuri buvo suteikta Amerikoje. Be to, dar yra sklandymo sporto entuziastas, dalyvauja daugelyje tarptautinių sklandymo varžybų. Yra pelnęs daug prizinių vietų. Šiuo metu dirba aviakompanijoje „Ryanair“ Kauno padalinio Karmėlavoje vyriausiuoju pilotu. Augina dukterį Eveliną, kuri jau ateinančiais metais bus abiturientė. Antanas - inžinierius-mechanikas, baigė Klaipėdos universitetą. Šiuo metu „Klaipėdos energijoje“ šilumos tinklų padalinyje užima vadovaujančias pareigas, yra didelis savo krašto patriotas, gamtos mylėtojas, augina dvi mielas mergytes Danielę ir Agnetę.

	Po 36 metų darbo „Klaipėdos energijoje“ esu užtarnautam poilsyje. Gyvenu sūnaus Antano kaimynystėje patogiame bute~~, kurį jis vien tik savo jėgomis visą pertvarkė ir suremontavo~~. Padedu sūnų šeimoms auginti dukras, sodininkauju, dalyvauju folkloro klubo veikloje, domiuosi miesto kultūriniais renginiais. Žodžiu – veiklos užtenka, kartais juokauju~~, kad stebiuos~~, kada turėjau laiko eiti į darbą.		Po 36 metų darbo „Klaipėdos energijoje“ esu užtarnautam poilsyje. Gyvenu sūnaus Antano kaimynystėje patogiame bute. Padedu sūnų šeimoms auginti dukras, sodininkauju, dalyvauju folkloro klubo veikloje, domiuosi miesto kultūriniais renginiais. Žodžiu – veiklos užtenka, kartais juokauju, kada turėjau laiko eiti į darbą.

	~~Paruošė:~~ Gražvyda Zubienė		Parengė Gražvyda Zubienė

Vytmiskinis 18:10, 31 sausio 2023

2023-01-31T18:10:11Z

← Ankstesnė versija		18:10, 31 sausio 2023 versija
1 eilutė:		1 eilutė:
	[[Vaizdas:Kl.jpg\|~~250px~~\|left]] '''Gražvyda Zubienė''' apie save:		[[Vaizdas:Zubienė.jpg\|200px\|left]] '''Gražvyda Zubienė''' apie save:

	Gimiau Vilniuje 1944 m. balandžio 16 d. Tačiau būti vilniete teko neilgai. Tais sunkiais Lietuvai laikais šeima kėlėsi iš vienos vietos į kitą, na, o galop atsidūrėme tremtyje Sibire. Buvau mažas vaikas, tad šeimos sunkumai man nesijautė, kitokio gyvenimo dar nebuvau patyrusi, tad atrodė visai neblogai, - žiema ilga ir snieguota, vaikai slidinėdavo savadarbėmis slidėmis ir viskuo, kuo tik buvo įmanoma. Vasara būdavo trumpa ir karšta, tai vaikai smagiai maudydavosi lediniame kalnų upės vandenyje. Miškų ūkio paruošų kaime Krasnojarsko krašte, kur teko gyventi, buvo daugelio tautybių represuotų šeimų, tad vietinėj mokykloj egzistavo „tautų draugystė“ su visais savo atspalviais. Vidurinę mokyklą baigiau Krasnojarsko mieste, kur su dideliais vargais šeimai pavyko ištrūkti iš gūdžių miškų. Vidurinę mokyklą baigiau gerai, buvau apdavanota aukso medaliu, tad nesunkiai įstojau į Krasnojarsko politechnikos institutą, nors ir buvo didelis konkursas. Reikia pripažinti, kad vertinimas buvo tik pagal išlaikytus stojamuosius egzaminus, nebuvo jokių mandatinių komisijų, vertinančių „socialinę“ kilmę, kurios tuo metu Lietuvoje turėjo lemiamą sprendimą. Tad studentų tarpe buvo nemažai lietuvių iš tremtinių šeimų. Trauka grįžti į Lietuvą buvo nepaprastai didelė, nors grįžti „paleistiems“ iš tremties buvo labai sunku, Lietuvoje vietinė valdžia darė įvairius trukdžius. Tad didelių pastangų dėka pavyko persikelti į Kauno politechnikos institutą jau į trečią kursą. Staigiai pereiti iš rusų į lietuvių techninę kalbą man buvo nemažas iššukis, na, bet įveikiau jį gan greitai ir jau pirmą sesiją išlaikau „labai gerai“. Baigiau institutą su „raudonu“ diplomu, kuris suteikė teisę pasirinkti būsimą darbo vietą. Pasirinkau Mokslų Akademijos fizikinių-techninių problemų institutą, kuriame dirbau tris metus. Tuo metu šeima jau gyveno Klaipėdoje, na ir aš labai norėjau apsigyventi tame pačiame mieste, todėl 1971 metais taip ir padariau. Klaipėdoje pradėjau dirbti dabartinėje „Klaipėdos energijoje“. Pradžioje teko dirbti gamybiniame- techniniame skyriuje, vadinamame „inžinierių sandėlyje“, vėliau – ekonomikos skyriuje ekonomiste, po kelių metų – vadovauti tam skyriui, sujungtam su personalo padaliniu. Teko vykdyti įvairias pertvarkas, dalyvauti šilumos energijos kainų skaičiavimo bei kitų metodikų kūrime. Ekonomikos skyriui priklausė ir darbo apmokėjimo klausimai, kūrėme įmonės darbo užmokesčio nustatymo principus. Teko darbuotojų atlyginimus pertvarkyti nuo rublių į talonus ir pagaliau į litus. Be to, dešimt metų buvau įmonės valdybos nare, tad dalyvavau ir platesnio profilio klausimų sprendime.		Gimiau Vilniuje 1944 m. balandžio 16 d. Tačiau būti vilniete teko neilgai. Tais sunkiais Lietuvai laikais šeima kėlėsi iš vienos vietos į kitą, na, o galop atsidūrėme tremtyje Sibire. Buvau mažas vaikas, tad šeimos sunkumai man nesijautė, kitokio gyvenimo dar nebuvau patyrusi, tad atrodė visai neblogai, - žiema ilga ir snieguota, vaikai slidinėdavo savadarbėmis slidėmis ir viskuo, kuo tik buvo įmanoma. Vasara būdavo trumpa ir karšta, tai vaikai smagiai maudydavosi lediniame kalnų upės vandenyje. Miškų ūkio paruošų kaime Krasnojarsko krašte, kur teko gyventi, buvo daugelio tautybių represuotų šeimų, tad vietinėj mokykloj egzistavo „tautų draugystė“ su visais savo atspalviais. Vidurinę mokyklą baigiau Krasnojarsko mieste, kur su dideliais vargais šeimai pavyko ištrūkti iš gūdžių miškų. Vidurinę mokyklą baigiau gerai, buvau apdavanota aukso medaliu, tad nesunkiai įstojau į Krasnojarsko politechnikos institutą, nors ir buvo didelis konkursas. Reikia pripažinti, kad vertinimas buvo tik pagal išlaikytus stojamuosius egzaminus, nebuvo jokių mandatinių komisijų, vertinančių „socialinę“ kilmę, kurios tuo metu Lietuvoje turėjo lemiamą sprendimą. Tad studentų tarpe buvo nemažai lietuvių iš tremtinių šeimų. Trauka grįžti į Lietuvą buvo nepaprastai didelė, nors grįžti „paleistiems“ iš tremties buvo labai sunku, Lietuvoje vietinė valdžia darė įvairius trukdžius. Tad didelių pastangų dėka pavyko persikelti į Kauno politechnikos institutą jau į trečią kursą. Staigiai pereiti iš rusų į lietuvių techninę kalbą man buvo nemažas iššukis, na, bet įveikiau jį gan greitai ir jau pirmą sesiją išlaikau „labai gerai“. Baigiau institutą su „raudonu“ diplomu, kuris suteikė teisę pasirinkti būsimą darbo vietą. Pasirinkau Mokslų Akademijos fizikinių-techninių problemų institutą, kuriame dirbau tris metus. Tuo metu šeima jau gyveno Klaipėdoje, na ir aš labai norėjau apsigyventi tame pačiame mieste, todėl 1971 metais taip ir padariau. Klaipėdoje pradėjau dirbti dabartinėje „Klaipėdos energijoje“. Pradžioje teko dirbti gamybiniame- techniniame skyriuje, vadinamame „inžinierių sandėlyje“, vėliau – ekonomikos skyriuje ekonomiste, po kelių metų – vadovauti tam skyriui, sujungtam su personalo padaliniu. Teko vykdyti įvairias pertvarkas, dalyvauti šilumos energijos kainų skaičiavimo bei kitų metodikų kūrime. Ekonomikos skyriui priklausė ir darbo apmokėjimo klausimai, kūrėme įmonės darbo užmokesčio nustatymo principus. Teko darbuotojų atlyginimus pertvarkyti nuo rublių į talonus ir pagaliau į litus. Be to, dešimt metų buvau įmonės valdybos nare, tad dalyvavau ir platesnio profilio klausimų sprendime.

>Šaduikis 09:24, 5 birželio 2019

2019-06-05T09:24:06Z

Naujas puslapis

[[Vaizdas:Kl.jpg|250px|left]] '''Gražvyda Zubienė''' apie save:

Gimiau Vilniuje 1944 m. balandžio 16 d. Tačiau būti vilniete teko neilgai. Tais sunkiais Lietuvai laikais šeima kėlėsi iš vienos vietos į kitą, na, o galop atsidūrėme tremtyje Sibire. Buvau mažas vaikas, tad šeimos sunkumai man nesijautė, kitokio gyvenimo dar nebuvau patyrusi, tad atrodė visai neblogai, - žiema ilga ir snieguota, vaikai slidinėdavo savadarbėmis slidėmis ir viskuo, kuo tik buvo įmanoma. Vasara būdavo trumpa ir karšta, tai vaikai smagiai maudydavosi lediniame kalnų upės vandenyje. Miškų ūkio paruošų kaime Krasnojarsko krašte, kur teko gyventi, buvo daugelio tautybių represuotų šeimų, tad vietinėj mokykloj egzistavo „tautų draugystė“ su visais savo atspalviais. Vidurinę mokyklą baigiau Krasnojarsko mieste, kur su dideliais vargais šeimai pavyko ištrūkti iš gūdžių miškų. Vidurinę mokyklą baigiau gerai, buvau apdavanota aukso medaliu, tad nesunkiai įstojau į Krasnojarsko politechnikos institutą, nors ir buvo didelis konkursas. Reikia pripažinti, kad vertinimas buvo tik pagal išlaikytus stojamuosius egzaminus, nebuvo jokių mandatinių komisijų, vertinančių „socialinę“ kilmę, kurios tuo metu Lietuvoje turėjo lemiamą sprendimą. Tad studentų tarpe buvo nemažai lietuvių iš tremtinių šeimų. Trauka grįžti į Lietuvą buvo nepaprastai didelė, nors grįžti „paleistiems“ iš tremties buvo labai sunku, Lietuvoje vietinė valdžia darė įvairius trukdžius. Tad didelių pastangų dėka pavyko persikelti į Kauno politechnikos institutą jau į trečią kursą. Staigiai pereiti iš rusų į lietuvių techninę kalbą man buvo nemažas iššukis, na, bet įveikiau jį gan greitai ir jau pirmą sesiją išlaikau „labai gerai“. Baigiau institutą su „raudonu“ diplomu, kuris suteikė teisę pasirinkti būsimą darbo vietą. Pasirinkau Mokslų Akademijos fizikinių-techninių problemų institutą, kuriame dirbau tris metus. Tuo metu šeima jau gyveno Klaipėdoje, na ir aš labai norėjau apsigyventi tame pačiame mieste, todėl 1971 metais taip ir padariau. Klaipėdoje pradėjau dirbti dabartinėje „Klaipėdos energijoje“. Pradžioje teko dirbti gamybiniame- techniniame skyriuje, vadinamame „inžinierių sandėlyje“, vėliau – ekonomikos skyriuje ekonomiste, po kelių metų – vadovauti tam skyriui, sujungtam su personalo padaliniu. Teko vykdyti įvairias pertvarkas, dalyvauti šilumos energijos kainų skaičiavimo bei kitų metodikų kūrime. Ekonomikos skyriui priklausė ir darbo apmokėjimo klausimai, kūrėme įmonės darbo užmokesčio nustatymo principus. Teko darbuotojų atlyginimus pertvarkyti nuo rublių į talonus ir pagaliau į litus. Be to, dešimt metų buvau įmonės valdybos nare, tad dalyvavau ir platesnio profilio klausimų sprendime.

Klaipėdoje sukūriau šeimą, išaugo du sūnūs – Gintautas ir Antanas. Gintautas tapo lakūnu, vienas iš pirmųjų Lietuvoje įgijusių komercinės aviacijos lakūno licenciją, kuri buvo suteikta Amerikoje. Be to, dar yra sklandymo sporto entuziastas, dalyvauja daugelyje sklandymo varžybų, net tokiuose tolimuose kraštuose, kaip Čilė, Australija, Pietų Afrikos respublika. Yra pelnęs daug prizinių vietų, tad apdovanojimo taurės jo namuose atrodo gan įspūdingai. Šiuo metu dirba aviakompanijoje „Ryanair“ Kauno padalinio Karmėlavoje vyriausiuoju pilotu. Augina dukterį Eveliną, kuri jau ateinančiais metais bus abiturientė. Antanas - inžinierius-mechanikas, baigė Klaipėdos universitetą. Dar besimokydamas universitete pradėjo dirbti „Klaipėdos energijoje. Šiuo metu „Klaipėdos energijoje“ šilumos tinklų padalinyje užima vadovaujančias pareigas, yra didelis savo krašto patriotas, gamtos mylėtojas ir dėmesingas savo šeimai, augina dvi mielas mergytes Danielę ir Agnetę.

Po 36 metų darbo „Klaipėdos energijoje“ esu užtarnautam poilsyje. Gyvenu sūnaus Antano kaimynystėje patogiame bute, kurį jis vien tik savo jėgomis visą pertvarkė ir suremontavo. Padedu sūnų šeimoms auginti dukras, sodininkauju, dalyvauju folkloro klubo veikloje, domiuosi miesto kultūriniais renginiais. Žodžiu – veiklos užtenka, kartais juokauju, kad stebiuos, kada turėjau laiko eiti į darbą.

Paruošė: Gražvyda Zubienė