Povilas Leipus - Versijų istorija

Vytmiskinis 13:10, 17 kovo 2023

2023-03-17T13:10:15Z

← Ankstesnė versija		13:10, 17 kovo 2023 versija
14 eilutė:		14 eilutė:

	Šeimą Povilas sukūrė 1966 m. vesdamas Lietuvos elektrinės medicinos punkte dirbančią medicinos felčerę Oną Račinskaitę (1940.). Leipai užaugino dukrą Jurgitą (1969) ir sūnų Darių (1970). Jurgita KPI Maisto pramones fakultete įgijo inžinieres technologės specialybę ir dirba Kaune Pica JAZZ restoranų tinklo vyriausiąja technologe, seneliams padovanojo anūką Mantą (1999), kuris studijuoja mechatroniką Kauno technologijos universitete. Darius baigė Kauno Stepo Žuko technikumą, įgijo skulptoriaus specialybę ir dirba Vievio baldų įmonėje „Dailinta“.		Šeimą Povilas sukūrė 1966 m. vesdamas Lietuvos elektrinės medicinos punkte dirbančią medicinos felčerę Oną Račinskaitę (1940.). Leipai užaugino dukrą Jurgitą (1969) ir sūnų Darių (1970). Jurgita KPI Maisto pramones fakultete įgijo inžinieres technologės specialybę ir dirba Kaune Pica JAZZ restoranų tinklo vyriausiąja technologe, seneliams padovanojo anūką Mantą (1999), kuris studijuoja mechatroniką Kauno technologijos universitete. Darius baigė Kauno Stepo Žuko technikumą, įgijo skulptoriaus specialybę ir dirba Vievio baldų įmonėje „Dailinta“.

			Mirė Povilas Leipus staiga 2023 m. kovo mėn. 3 d. Palaidotas Elektrėnuose, Sabališkių kapinėse.

	Parengė Algis Viktoras Mekas		Parengė Algis Viktoras Mekas

Šaduikis 04:41, 21 rugsėjo 2022

2022-09-21T04:41:26Z

← Ankstesnė versija		04:41, 21 rugsėjo 2022 versija
1 eilutė:		1 eilutė:
	[[Vaizdas:~~Leipus_(2)~~.jpg\|200px\|left]] '''POVILAS LEIPUS''' gimė 1937 m. gegužės 30 d. Magutiškių k., Zarasų aps., ūkininkų Antano Leipaus ( 1907 – 1977) ir Leokadijos Tuzikaitės – Leipuvienės (1911-2006) šeimoje, kurioje be Povilo dar augo sesuo Marytė (1944 – 2000). Ūkis buvo nedidelis, tačiau Antanas Leipus turėjo kalvę ir plačios apylinkės ūkininkams teikė kalvininkystės paslaugas. Povilas čia susipažino su geležimi, įgijo pirmąsias mechanikos žinias. Tai vėliau nulėmė inžinierinės specialybės studijų pasirinkimą.		[[Vaizdas:Leipus0.jpg\|200px\|left]] '''POVILAS LEIPUS''' gimė 1937 m. gegužės 30 d. Magutiškių k., Zarasų aps., ūkininkų Antano Leipaus ( 1907 – 1977) ir Leokadijos Tuzikaitės – Leipuvienės (1911-2006) šeimoje, kurioje be Povilo dar augo sesuo Marytė (1944 – 2000). Ūkis buvo nedidelis, tačiau Antanas Leipus turėjo kalvę ir plačios apylinkės ūkininkams teikė kalvininkystės paslaugas. Povilas čia susipažino su geležimi, įgijo pirmąsias mechanikos žinias. Tai vėliau nulėmė inžinierinės specialybės studijų pasirinkimą.
	1946 m. pradėjo lankyti Zarasų vidurinę mokyklą, kurią baigęs 1956 m. įstojo studijuoti į Kauno politechnikos instituto (dabar KTU) Mechanikos fakultetą. Pasirinko automobilių transporto eksploatacijos specialybę.		1946 m. pradėjo lankyti Zarasų vidurinę mokyklą, kurią baigęs 1956 m. įstojo studijuoti į Kauno politechnikos instituto (dabar KTU) Mechanikos fakultetą. Pasirinko automobilių transporto eksploatacijos specialybę.

Šaduikis 10:38, 27 rugpjūčio 2022

2022-08-27T10:38:38Z

← Ankstesnė versija		10:38, 27 rugpjūčio 2022 versija
10 eilutė:		10 eilutė:
	Dar dirbant ML LE direktorius Pranas Noreika Povilui buvo pavedęs sumontuoti žinomo skulptoriaus J.K. Patamsio dekoratyvinį skulptūrinį paminklą „Himnas darbui“. „Elektrėnų kronika“ rašė: „Pasikvietė direktorius į kabinetą, kuriame jie buvo kartu su architektu J.K. Patamsiu. Parodė eskizus, paklausė, ar apsiimsiu daryti,- prisimena energetikas. Pasakė, kad skulptūra vadinsis „Himnas darbui“, todėl darbą reikia atlikti gerai. Sutikau.” Darbas buvo atliktas tikrai gerai. „Himnas darbui“ Elektrėnus puošia ir šiandien.		Dar dirbant ML LE direktorius Pranas Noreika Povilui buvo pavedęs sumontuoti žinomo skulptoriaus J.K. Patamsio dekoratyvinį skulptūrinį paminklą „Himnas darbui“. „Elektrėnų kronika“ rašė: „Pasikvietė direktorius į kabinetą, kuriame jie buvo kartu su architektu J.K. Patamsiu. Parodė eskizus, paklausė, ar apsiimsiu daryti,- prisimena energetikas. Pasakė, kad skulptūra vadinsis „Himnas darbui“, todėl darbą reikia atlikti gerai. Sutikau.” Darbas buvo atliktas tikrai gerai. „Himnas darbui“ Elektrėnus puošia ir šiandien.

	Lietuvos elektrinei vykdant Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės užsakovo funkcijas buvo komplektuojamas būsimas eksploatacinis personalas. Artėjant įrengimų montavimui KHAE mechaninės dalies – (turbinos, siurbliai, kompresoriai ir kiti mechanizmai ir t.t.) montavimo priežiūrai ir tolimesnei eksploatacijai, įvertinant žinias, patyrimą ir asmenines savybes, 1988 m. Povilas paskiriamas Mašinų cecho viršininku. Jam tai buvo didėlis iššūkis. Buvo atsakingas už priešmontažinę įrengimų reviziją, remontininkų komplektavimą ir apmokymą, montavimo darbų kontrolę. Daug pastangų pareikalavo sunkiasvorių detalių, pristatomų vandens transportu, pergabenimas į montavimo vietą ( turbinų darbo rato svoris -120 t). Čia teko susidurti ir su žaliųjų „pagalba“. 205 MW reversiniai hidroagregatai buvo unikalios konstrukcijos. Juos montuojant kildavo nemažai problemų, kurias, bendraujant su Leningrado turbinų ganyklos ( dabar Sankt-Peterburgas, Rusija) atstovais, reikėjo spręsti vietoje. Povilo pateikti pasiūlymai hidroagregatų sandarinimų ir atraminių guolių patobulinimui buvo naujovė tuometinėje TSRS hidroenergetikoje. Jo pastangų dėka elektrinėje puikiai sukomplektuotos mechaninės dirbtuvės. Įdėto darbo rezultatai geri, elektrinė pradėjo veikti 1992 m , paskutinis , ketvirtas, agregatas paleistas 1998 m. Paruošęs savo pamainai iš KTU atėjusius jaunus specialistus, Povias Leipus 2009m. išėjo į pensiją.		Lietuvos elektrinei vykdant Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės užsakovo funkcijas 1988 m. Povilas paskiriamas Mašinų cecho viršininku. Jam tai buvo didėlis iššūkis. Buvo atsakingas už priešmontažinę įrengimų reviziją, remontininkų komplektavimą ir apmokymą, montavimo darbų kontrolę. Daug pastangų pareikalavo sunkiasvorių detalių, pristatomų vandens transportu, pergabenimas į montavimo vietą ( turbinų darbo rato svoris -120 t). Įdėto darbo rezultatai geri, elektrinė pradėjo veikti 1992 m , paskutinis , ketvirtas, agregatas paleistas 1998 m. Paruošęs savo pamainai iš KTU atėjusius jaunus specialistus, Povias Leipus 2009m. išėjo į pensiją.
	Už gerą darbą gavo ne vieną žinybinį apdovanojimą, 70- mečio proga – „Lietuvos energijos“ garbės ženklą. Eilę metų buvo Lietuvos elektrinės racionalizatorių draugijos pirmininku. Laisvalaikio pomėgis – įvairių mechanizmų konstravimas, neužmiršta automobilizmo.		Už gerą darbą gavo ne vieną žinybinį apdovanojimą, 70- mečio proga – „Lietuvos energijos“ garbės ženklą. Eilę metų buvo Lietuvos elektrinės racionalizatorių draugijos pirmininku. Laisvalaikio pomėgis – įvairių mechanizmų konstravimas, neužmiršta automobilizmo.

>Vytmiskinis 07:22, 10 birželio 2022

2022-06-10T07:22:30Z

Naujas puslapis

[[Vaizdas:Leipus_(2).jpg|200px|left]] '''POVILAS LEIPUS''' gimė 1937 m. gegužės 30 d. Magutiškių k., Zarasų aps., ūkininkų Antano Leipaus ( 1907 – 1977) ir Leokadijos Tuzikaitės – Leipuvienės (1911-2006) šeimoje, kurioje be Povilo dar augo sesuo Marytė (1944 – 2000). Ūkis buvo nedidelis, tačiau Antanas Leipus turėjo kalvę ir plačios apylinkės ūkininkams teikė kalvininkystės paslaugas. Povilas čia susipažino su geležimi, įgijo pirmąsias mechanikos žinias. Tai vėliau nulėmė inžinierinės specialybės studijų pasirinkimą.
1946 m. pradėjo lankyti Zarasų vidurinę mokyklą, kurią baigęs 1956 m. įstojo studijuoti į Kauno politechnikos instituto (dabar KTU) Mechanikos fakultetą. Pasirinko automobilių transporto eksploatacijos specialybę.

1961 m. studijas baigė, apgynė diplominį darbą ir įgijo inžinieriaus mechaniko kvalifikaciją. Pagal jaunųjų specialistų paskirstymą pradėjo dirbti Zarasų autokelių valdyboje mechaniku. 1963 m. įvyko įmones reorganizacija, į savarankišką vienetą išskiriamas autotransportas, Povilas paskiriamas naujai įkurtos Zarasų ATK (autotransporto kontoros) viršininku. Jaunam specialistui tai buvo nemažas iššūkis, ypač daug problemų sudarė automobilių aprūpinimas atsarginėmis dalimis.

Pradėjus būsimoje Lietuvos elektrinėje montuoti aukštų ir virškritinių garo parametrų energetinius blokus, siekiant išvengti neigiamo kitų TSRS elektrinių patyrimo, čia buvo organizuojama speciali metalų kontrolės laboratorija. Į ją jos vadovas St. Veinšreideris pakviečia ir savo kurso draugą Povilą. Taip, įveikęs Susisiekimo ministerijos prieštaravimus, Povilas 1964 m. pereina dirbti vyresniuoju inžinieriumi į Lietuvos elektrinės Metalų laboratoriją (ML). Ryšium su naujų aukštų garo parametrų pritaikymu energetikoje buvo daug neišspręstų problemų. Darbas ML reikalavo ir naujų žinių ir kūrybingo darbo. Rezultatai geri - buvo išvengta daug sutrikimų, galėjusių būti dėl metalo problemų.

Baigus energetinių blokų montavimą ir sumažėjus ML darbų apimčiai, Povilas 1974 m. pervedamas dirbti vyresniuoju meistru į Remonto tarnybos Pagalbinį barą, jam pavedama iš rangovų perimtos deguonies gamyklos sutvarkymas, remontas ir išplėtimas. Čia gaminamos azoto dujos buvo ypač reikšmingos vandenilio dujomis aušinamų elektros generatorių eksploatacijai. Deguonies dujos – remontų darbams.

Dar dirbant ML LE direktorius Pranas Noreika Povilui buvo pavedęs sumontuoti žinomo skulptoriaus J.K. Patamsio dekoratyvinį skulptūrinį paminklą „Himnas darbui“. „Elektrėnų kronika“ rašė: „Pasikvietė direktorius į kabinetą, kuriame jie buvo kartu su architektu J.K. Patamsiu. Parodė eskizus, paklausė, ar apsiimsiu daryti,- prisimena energetikas. Pasakė, kad skulptūra vadinsis „Himnas darbui“, todėl darbą reikia atlikti gerai. Sutikau.” Darbas buvo atliktas tikrai gerai. „Himnas darbui“ Elektrėnus puošia ir šiandien.

Lietuvos elektrinei vykdant Kruonio hidroakumuliacinės elektrinės užsakovo funkcijas buvo komplektuojamas būsimas eksploatacinis personalas. Artėjant įrengimų montavimui KHAE mechaninės dalies – (turbinos, siurbliai, kompresoriai ir kiti mechanizmai ir t.t.) montavimo priežiūrai ir tolimesnei eksploatacijai, įvertinant žinias, patyrimą ir asmenines savybes, 1988 m. Povilas paskiriamas Mašinų cecho viršininku. Jam tai buvo didėlis iššūkis. Buvo atsakingas už priešmontažinę įrengimų reviziją, remontininkų komplektavimą ir apmokymą, montavimo darbų kontrolę. Daug pastangų pareikalavo sunkiasvorių detalių, pristatomų vandens transportu, pergabenimas į montavimo vietą ( turbinų darbo rato svoris -120 t). Čia teko susidurti ir su žaliųjų „pagalba“. 205 MW reversiniai hidroagregatai buvo unikalios konstrukcijos. Juos montuojant kildavo nemažai problemų, kurias, bendraujant su Leningrado turbinų ganyklos ( dabar Sankt-Peterburgas, Rusija) atstovais, reikėjo spręsti vietoje. Povilo pateikti pasiūlymai hidroagregatų sandarinimų ir atraminių guolių patobulinimui buvo naujovė tuometinėje TSRS hidroenergetikoje. Jo pastangų dėka elektrinėje puikiai sukomplektuotos mechaninės dirbtuvės. Įdėto darbo rezultatai geri, elektrinė pradėjo veikti 1992 m , paskutinis , ketvirtas, agregatas paleistas 1998 m. Paruošęs savo pamainai iš KTU atėjusius jaunus specialistus, Povias Leipus 2009m. išėjo į pensiją.
Už gerą darbą gavo ne vieną žinybinį apdovanojimą, 70- mečio proga – „Lietuvos energijos“ garbės ženklą. Eilę metų buvo Lietuvos elektrinės racionalizatorių draugijos pirmininku. Laisvalaikio pomėgis – įvairių mechanizmų konstravimas, neužmiršta automobilizmo.

Šeimą Povilas sukūrė 1966 m. vesdamas Lietuvos elektrinės medicinos punkte dirbančią medicinos felčerę Oną Račinskaitę (1940.). Leipai užaugino dukrą Jurgitą (1969) ir sūnų Darių (1970). Jurgita KPI Maisto pramones fakultete įgijo inžinieres technologės specialybę ir dirba Kaune Pica JAZZ restoranų tinklo vyriausiąja technologe, seneliams padovanojo anūką Mantą (1999), kuris studijuoja mechatroniką Kauno technologijos universitete. Darius baigė Kauno Stepo Žuko technikumą, įgijo skulptoriaus specialybę ir dirba Vievio baldų įmonėje „Dailinta“.

Parengė Algis Viktoras Mekas