Virmantas Jurgaitis - Versijų istorija

Šaduikis 08:22, 27 rugpjūčio 2022

2022-08-27T08:22:07Z

← Ankstesnė versija		08:22, 27 rugpjūčio 2022 versija
10 eilutė:		10 eilutė:
	Lietuvai atgavus nepriklausomybę, 1990 metais „Azotas“ tampa Lietuvos valstybine įmone. 1994 m. prasidėjo naujas gamyklos gyvenimo etapas - įmonė privatizuojama ir pavadinama akcine bendrove „Achema“. V. Jurgaitis lieka jos vyriausioju energetiku, jis buvo siunčiamas į stažuotes Londono tarptautinio biznio centre (1993 m.), JAV Hiustono naftos chemijos darbuotojų kvalifikacijos kėlimo centre (1995 m.).		Lietuvai atgavus nepriklausomybę, 1990 metais „Azotas“ tampa Lietuvos valstybine įmone. 1994 m. prasidėjo naujas gamyklos gyvenimo etapas - įmonė privatizuojama ir pavadinama akcine bendrove „Achema“. V. Jurgaitis lieka jos vyriausioju energetiku, jis buvo siunčiamas į stažuotes Londono tarptautinio biznio centre (1993 m.), JAV Hiustono naftos chemijos darbuotojų kvalifikacijos kėlimo centre (1995 m.).

	V. Jurgaitis, kaip energetikos specialistas, buvo Lietuvos pramonininkų konfederacijos energetikos komiteto narys, Lietuvos energetikų mokslo ir technikos draugijos prezidiumo narys. ~~1996 m. gruodžio mėn. Lietuvos Respublikos Seimas panaikino Ekonomikos, Energetikos, Pramonės ir prekybos ministerijas, o jų funkcijas perdavė naujai~~ ~~įsteigtai Ūkio ministerijai. Siekiant pagerinti pramonininkų ir energetikų ryšius Ūkio ministro iniciatyva V. Jurgaitis, kaip didžiausio elektros vartotojo vyriausias energetikas,~~ 1998 m. skiriamas AB „Lietuvos energija“ generalinio direktoriaus pirmuoju pavaduotoju. 1999 metais pusmetį jis buvo AB „Lietuvos energija“ generaliniu direktoriumi, 1999-2000 m., buvo AB „Lietuvos energija“ valdybos narys, 2003 m. - Energetikos tarybos prie LR Prezidento narys.		V. Jurgaitis, kaip energetikos specialistas, buvo Lietuvos pramonininkų konfederacijos energetikos komiteto narys, Lietuvos energetikų mokslo ir technikos draugijos prezidiumo narys. Jis 1998 m. skiriamas AB „Lietuvos energija“ generalinio direktoriaus pirmuoju pavaduotoju. 1999 metais pusmetį jis buvo AB „Lietuvos energija“ generaliniu direktoriumi, 1999-2000 m., buvo AB „Lietuvos energija“ valdybos narys, 2003 m. - Energetikos tarybos prie LR Prezidento narys.

	1999 m. V. Jurgaitis grįžo į AB „Achema“ konsultantu ir koncerno „Achemos grupė“ energetikos biuro viršininku. V. Jurgaitis kuravo koncerno „Achemos grupė“ veiklą plėtojant atsinaujinančių energijos išteklių energetiką. Tai buvo mažųjų hidroelektrinių statyba, tokių kaip 320 kW Pastrėvio (1997 m.) bei 980 kW Kavarsko (2002 m.), Benaičių vėjo elektrinių parkas. Jis kuravo ir 2007 m. koncerno „Achemos grupė“ įsigytų Kachetijos elektros tinklų Gruzijoje veiklą.		1999 m. V. Jurgaitis grįžo į AB „Achema“ konsultantu ir koncerno „Achemos grupė“ energetikos biuro viršininku. V. Jurgaitis kuravo koncerno „Achemos grupė“ veiklą plėtojant atsinaujinančių energijos išteklių energetiką. Tai buvo mažųjų hidroelektrinių statyba, tokių kaip 320 kW Pastrėvio (1997 m.) bei 980 kW Kavarsko (2002 m.), Benaičių vėjo elektrinių parkas. Jis kuravo ir 2007 m. koncerno „Achemos grupė“ įsigytų Kachetijos elektros tinklų Gruzijoje veiklą.

Šaduikis 08:18, 27 rugpjūčio 2022

2022-08-27T08:18:12Z

← Ankstesnė versija		08:18, 27 rugpjūčio 2022 versija
2 eilutė:		2 eilutė:
	'''Juozas Virmantas Jurgaitis''' gimė 1940 m. lapkričio 13 d. Vidsodžio k., Kelmės r., mokytojų šeimoje. Tėvas Kazimieras Jurgaitis, aukštaitis, buvo mokyklų inspektorius, motina Bronislava Jurgaitienė-Matulionytė, mokytoja, dzūkė-suvalkietė iš Šiugždų k.		'''Juozas Virmantas Jurgaitis''' gimė 1940 m. lapkričio 13 d. Vidsodžio k., Kelmės r., mokytojų šeimoje. Tėvas Kazimieras Jurgaitis, aukštaitis, buvo mokyklų inspektorius, motina Bronislava Jurgaitienė-Matulionytė, mokytoja, dzūkė-suvalkietė iš Šiugždų k.

	Per pirmąją sovietų okupaciją šeima nenukentėjo, bet po karo tėvas buvo ištremtas į Uchtos lagerius „perauklėjimui“. Motina, gerų žmonių (Šaukėnų kanauninko) įspėta, su sūnumi spėjo pabėgti į savo tėviškę Dzūkijoje. Ten irgi dėdės šeimą su sena močiute ištrėmė į Sibirą. Virmantas su mama liko be pastogės, bet Lietuvoje. Virmantas 1947-1956 metais mokėsi Krokialaukio vidurinėje mokykloje. 1953 m. tėvas grįžo iš lagerio, bet mokytoju jau nebetiko. Jam teko įsidarbinti girininkijoje medkirčiu. 1956 m. Jurgaičių šeima persikėlė į Šlienavą Kauno rajone, tėvas pradėjo dirbti parduotuvėje , o Virmantas toliau mokėsi Kauno 18-ojoje vidurinėje mokykloje, kurią baigė 1957 m. 1957-1958 m. dirbo Kauno kailių apdirbimo fabrike. 1958 m. įstojo į Kauno politechnikos instituto Elektrotechnikos fakultetą. Jį baigė 1963 m., įgijo elektrinių, elektros tinklų ir sistemų specialybės inžinieriaus elektriko kvalifikaciją ir buvo paskirtas dirbti į Jonavos azoto trąšų gamyklos statybos direkciją energetiku. Statybos direkciją reorganizavus į Jonavos azoto trąšų gamyklą, joje dirbo energetiku, vyresniuoju gamybos energetiku, o 1971-1973 m. - elektros remonto cecho viršininku, 1973-1994 m. ~~Jonavos azoto trąšų gamyklos (nuo 1979 m. Jonavos gamybinio susivienijimo „Azotas“)~~ - vyriausiuoju energetiku.		Per pirmąją sovietų okupaciją šeima nenukentėjo, bet po karo tėvas buvo ištremtas į Uchtos lagerius „perauklėjimui“. Motina, gerų žmonių (Šaukėnų kanauninko) įspėta, su sūnumi spėjo pabėgti į savo tėviškę Dzūkijoje. Ten irgi dėdės šeimą su sena močiute ištrėmė į Sibirą. Virmantas su mama liko be pastogės, bet Lietuvoje. Virmantas 1947-1956 metais mokėsi Krokialaukio vidurinėje mokykloje. 1953 m. tėvas grįžo iš lagerio, bet mokytoju jau nebetiko. Jam teko įsidarbinti girininkijoje medkirčiu. 1956 m. Jurgaičių šeima persikėlė į Šlienavą Kauno rajone, tėvas pradėjo dirbti parduotuvėje , o Virmantas toliau mokėsi Kauno 18-ojoje vidurinėje mokykloje, kurią baigė 1957 m. 1957-1958 m. dirbo Kauno kailių apdirbimo fabrike. 1958 m. įstojo į Kauno politechnikos instituto Elektrotechnikos fakultetą. Jį baigė 1963 m., įgijo elektrinių, elektros tinklų ir sistemų specialybės inžinieriaus elektriko kvalifikaciją ir buvo paskirtas dirbti į Jonavos azoto trąšų gamyklos statybos direkciją energetiku. Statybos direkciją reorganizavus į Jonavos azoto trąšų gamyklą, joje dirbo energetiku, vyresniuoju gamybos energetiku, o 1971-1973 m. - elektros remonto cecho viršininku, 1973-1994 m. - vyriausiuoju energetiku.

	Jonavos azotinių trąšų gamyklos statybos iniciatyva kilo Lietuvoje, bet gamykla buvo Sovietų Sąjungos Chemijos pramonės ministerijos objektu. Gamyklos gamybos apimčių, žaliavų tiekimo, produkcijos realizavimo, finansavimo klausimus sprendė šios ministerijos padalinys – Vyriausioji azoto pramonės valdyba („Sojuzazot“) Maskvoje. Nuo 1979 m. gamykla tampa Jonavos gamybiniu susivienijimu „Azotas“ ir stambiausiu elektros vartotoju Lietuvos energetikos sistemoje. „Azoto“ metinis elektros suvartojimas viršijo 1 TWh, t. y. suvartodavo virš 10 proc. visos Lietuvos metinio elektros suvartojimo, didžiausia pareikalaujama galia siekė 170 MW. Didelis ir sudėtingas gamyklos elektros ūkis buvo ne tik gamyklos vyriausiojo energetiko rūpestis, bet ir Lietuvos Vyriausiosios gamybinės energetikos ir elektrifikacijos valdybos rūpestis. Gamyklos technologiniai įrenginiai Maskvos buvo suprojektuoti taip, tarsi energetikos sistemoje negali būti jokių trikdžių. Neišvengiami trikdžiai elektros energetikos sistemos tinkluose kartais sutrikdydavo „Azoto“ technologinį procesą, dėl ko gamyklos darbas sutrikdavo keliolikai valandų. Tai jau būdavo ne tik gamyklos ir Lietuvos vyriausios energetikos valdybos, bet ir respublikos vyriausybės galvos skausmas. Tokius įvykius reikėdavo aiškinti LKP CK, respublikos ministrų taryboje, dalyvaujant Maskvos atstovams. Kai kurios jų išvados ir rekomendacijos būdavo labai „išmintingos“, kaip tokių sutrikimų išvengti. Pavyzdžiui - „uždrausti bet kokius trumpuosius jungimus elektros tinkluose...“.		Nuo 1979 m. gamykla tampa Jonavos gamybiniu susivienijimu „Azotas“ ir stambiausiu elektros vartotoju Lietuvos energetikos sistemoje. „Azoto“ metinis elektros suvartojimas viršijo 1 TWh, t. y. suvartodavo virš 10 proc. visos Lietuvos metinio elektros suvartojimo, Neišvengiami trikdžiai elektros energetikos sistemos tinkluose kartais sutrikdydavo „Azoto“ technologinį procesą, dėl ko gamyklos darbas sutrikdavo keliolikai valandų. Tai jau būdavo ne tik gamyklos ir Lietuvos vyriausios energetikos valdybos, bet ir respublikos vyriausybės galvos skausmas.

	Būdamas vyriausiuoju energetiku V. Jurgaitis buvo siunčiamas stažuotis Maskvos kvalifikacijos kėlimo institute (1976 m., 1983 m.), Šiaurės Vengrijos menedžerių rengimo centre (1989 m.).		Būdamas vyriausiuoju energetiku V. Jurgaitis buvo siunčiamas stažuotis Maskvos kvalifikacijos kėlimo institute (1976 m., 1983 m.), Šiaurės Vengrijos menedžerių rengimo centre (1989 m.).

Šaduikis 08:11, 27 rugpjūčio 2022

2022-08-27T08:11:03Z

← Ankstesnė versija		08:11, 27 rugpjūčio 2022 versija
2 eilutė:		2 eilutė:
	'''Juozas Virmantas Jurgaitis''' gimė 1940 m. lapkričio 13 d. Vidsodžio k., Kelmės r., mokytojų šeimoje. Tėvas Kazimieras Jurgaitis, aukštaitis, buvo mokyklų inspektorius, motina Bronislava Jurgaitienė-Matulionytė, mokytoja, dzūkė-suvalkietė iš Šiugždų k.		'''Juozas Virmantas Jurgaitis''' gimė 1940 m. lapkričio 13 d. Vidsodžio k., Kelmės r., mokytojų šeimoje. Tėvas Kazimieras Jurgaitis, aukštaitis, buvo mokyklų inspektorius, motina Bronislava Jurgaitienė-Matulionytė, mokytoja, dzūkė-suvalkietė iš Šiugždų k.

	Motinos tėvas, „kietas“ senelis, pagal lietuviškas tradicijas vyriausiam sūnui paliko tėvonijos žemę, o kitiems vaikams liko mokslai. Bronislava irgi užsigeidė mokslų ir baigė Aukštadvario mokytojų seminariją, kaip save vadino – tapo „kaimo liktarna“, mokė kaimo pradinukus. Tais laikais visi labai troško mokytis, kad ir basi, ir nelabai privalgę. Mokytojaudama Žemaitijoje Šaukėnuose susipažino su mokyklų inspektoriumi ir susituokė. 1940 m., Jurgaičiams gyvenant Vidsodžio kaime, dabartiniame Kelmės rajone, gimė sūnus.		Per pirmąją sovietų okupaciją šeima nenukentėjo, bet po karo tėvas buvo ištremtas į Uchtos lagerius „perauklėjimui“. Motina, gerų žmonių (Šaukėnų kanauninko) įspėta, su sūnumi spėjo pabėgti į savo tėviškę Dzūkijoje. Ten irgi dėdės šeimą su sena močiute ištrėmė į Sibirą. Virmantas su mama liko be pastogės, bet Lietuvoje. Virmantas 1947-1956 metais mokėsi Krokialaukio vidurinėje mokykloje. 1953 m. tėvas grįžo iš lagerio, bet mokytoju jau nebetiko. Jam teko įsidarbinti girininkijoje medkirčiu. 1956 m. Jurgaičių šeima persikėlė į Šlienavą Kauno rajone, tėvas pradėjo dirbti parduotuvėje , o Virmantas toliau mokėsi Kauno 18-ojoje vidurinėje mokykloje, kurią baigė 1957 m. 1957-1958 m. dirbo Kauno kailių apdirbimo fabrike. 1958 m. įstojo į Kauno politechnikos instituto Elektrotechnikos fakultetą. Jį baigė 1963 m., įgijo elektrinių, elektros tinklų ir sistemų specialybės inžinieriaus elektriko kvalifikaciją ir buvo paskirtas dirbti į Jonavos azoto trąšų gamyklos statybos direkciją energetiku. Statybos direkciją reorganizavus į Jonavos azoto trąšų gamyklą, joje dirbo energetiku, vyresniuoju gamybos energetiku, o 1971-1973 m. - elektros remonto cecho viršininku, 1973-1994 m. Jonavos azoto trąšų gamyklos (nuo 1979 m. Jonavos gamybinio susivienijimo „Azotas“) - vyriausiuoju energetiku.

	Per pirmąją sovietų okupaciją šeima nenukentėjo, bet po karo tėvas buvo ištremtas į Uchtos lagerius „perauklėjimui“. Motina, gerų žmonių (Šaukėnų kanauninko) įspėta, su sūnumi spėjo pabėgti į savo tėviškę Dzūkijoje. Ten irgi dėdės šeimą su sena močiute ištrėmė į Sibirą. Virmantas su mama liko be pastogės, bet Lietuvoje. Virmantas 1947-1956 metais mokėsi Krokialaukio vidurinėje mokykloje. 1953 m. tėvas grįžo iš lagerio, bet mokytoju jau nebetiko. Jam teko įsidarbinti girininkijoje medkirčiu. 1956 m. Jurgaičių šeima persikėlė į Šlienavą Kauno rajone, tėvas pradėjo dirbti parduotuvėje ~~pardavėju~~, o Virmantas toliau mokėsi Kauno 18-ojoje vidurinėje mokykloje, kurią baigė 1957 m. 1957-1958 m. dirbo Kauno kailių apdirbimo fabrike. 1958 m. įstojo į Kauno politechnikos instituto Elektrotechnikos fakultetą. Jį baigė 1963 m., įgijo elektrinių, elektros tinklų ir sistemų specialybės inžinieriaus elektriko kvalifikaciją ir buvo paskirtas dirbti į Jonavos azoto trąšų gamyklos statybos direkciją energetiku. Statybos direkciją reorganizavus į Jonavos azoto trąšų gamyklą, joje dirbo energetiku, vyresniuoju gamybos energetiku, o 1971-1973 m. - elektros remonto cecho viršininku, 1973-1994 m. Jonavos azoto trąšų gamyklos (nuo 1979 m. Jonavos gamybinio susivienijimo „Azotas“) - vyriausiuoju energetiku.

	Jonavos azotinių trąšų gamyklos statybos iniciatyva kilo Lietuvoje, bet gamykla buvo Sovietų Sąjungos Chemijos pramonės ministerijos objektu. Gamyklos gamybos apimčių, žaliavų tiekimo, produkcijos realizavimo, finansavimo klausimus sprendė šios ministerijos padalinys – Vyriausioji azoto pramonės valdyba („Sojuzazot“) Maskvoje. Nuo 1979 m. gamykla tampa Jonavos gamybiniu susivienijimu „Azotas“ ir stambiausiu elektros vartotoju Lietuvos energetikos sistemoje. „Azoto“ metinis elektros suvartojimas viršijo 1 TWh, t. y. suvartodavo virš 10 proc. visos Lietuvos metinio elektros suvartojimo, didžiausia pareikalaujama galia siekė 170 MW. Didelis ir sudėtingas gamyklos elektros ūkis buvo ne tik gamyklos vyriausiojo energetiko rūpestis, bet ir Lietuvos Vyriausiosios gamybinės energetikos ir elektrifikacijos valdybos rūpestis. Gamyklos technologiniai įrenginiai Maskvos buvo suprojektuoti taip, tarsi energetikos sistemoje negali būti jokių trikdžių. Neišvengiami trikdžiai elektros energetikos sistemos tinkluose kartais sutrikdydavo „Azoto“ technologinį procesą, dėl ko gamyklos darbas sutrikdavo keliolikai valandų. Tai jau būdavo ne tik gamyklos ir Lietuvos vyriausios energetikos valdybos, bet ir respublikos vyriausybės galvos skausmas. Tokius įvykius reikėdavo aiškinti LKP CK, respublikos ministrų taryboje, dalyvaujant Maskvos atstovams. Kai kurios jų išvados ir rekomendacijos būdavo labai „išmintingos“, kaip tokių sutrikimų išvengti. Pavyzdžiui - „uždrausti bet kokius trumpuosius jungimus elektros tinkluose...“.		Jonavos azotinių trąšų gamyklos statybos iniciatyva kilo Lietuvoje, bet gamykla buvo Sovietų Sąjungos Chemijos pramonės ministerijos objektu. Gamyklos gamybos apimčių, žaliavų tiekimo, produkcijos realizavimo, finansavimo klausimus sprendė šios ministerijos padalinys – Vyriausioji azoto pramonės valdyba („Sojuzazot“) Maskvoje. Nuo 1979 m. gamykla tampa Jonavos gamybiniu susivienijimu „Azotas“ ir stambiausiu elektros vartotoju Lietuvos energetikos sistemoje. „Azoto“ metinis elektros suvartojimas viršijo 1 TWh, t. y. suvartodavo virš 10 proc. visos Lietuvos metinio elektros suvartojimo, didžiausia pareikalaujama galia siekė 170 MW. Didelis ir sudėtingas gamyklos elektros ūkis buvo ne tik gamyklos vyriausiojo energetiko rūpestis, bet ir Lietuvos Vyriausiosios gamybinės energetikos ir elektrifikacijos valdybos rūpestis. Gamyklos technologiniai įrenginiai Maskvos buvo suprojektuoti taip, tarsi energetikos sistemoje negali būti jokių trikdžių. Neišvengiami trikdžiai elektros energetikos sistemos tinkluose kartais sutrikdydavo „Azoto“ technologinį procesą, dėl ko gamyklos darbas sutrikdavo keliolikai valandų. Tai jau būdavo ne tik gamyklos ir Lietuvos vyriausios energetikos valdybos, bet ir respublikos vyriausybės galvos skausmas. Tokius įvykius reikėdavo aiškinti LKP CK, respublikos ministrų taryboje, dalyvaujant Maskvos atstovams. Kai kurios jų išvados ir rekomendacijos būdavo labai „išmintingos“, kaip tokių sutrikimų išvengti. Pavyzdžiui - „uždrausti bet kokius trumpuosius jungimus elektros tinkluose...“.

>Vytmiskinis 12:05, 5 rugpjūčio 2022

2022-08-05T12:05:52Z

Naujas puslapis

[[Vaizdas:Jurgaitis.jpg|200px|left]]
'''Juozas Virmantas Jurgaitis''' gimė 1940 m. lapkričio 13 d. Vidsodžio k., Kelmės r., mokytojų šeimoje. Tėvas Kazimieras Jurgaitis, aukštaitis, buvo mokyklų inspektorius, motina Bronislava Jurgaitienė-Matulionytė, mokytoja, dzūkė-suvalkietė iš Šiugždų k.

Motinos tėvas, „kietas“ senelis, pagal lietuviškas tradicijas vyriausiam sūnui paliko tėvonijos žemę, o kitiems vaikams liko mokslai. Bronislava irgi užsigeidė mokslų ir baigė Aukštadvario mokytojų seminariją, kaip save vadino – tapo „kaimo liktarna“, mokė kaimo pradinukus. Tais laikais visi labai troško mokytis, kad ir basi, ir nelabai privalgę. Mokytojaudama Žemaitijoje Šaukėnuose susipažino su mokyklų inspektoriumi ir susituokė. 1940 m., Jurgaičiams gyvenant Vidsodžio kaime, dabartiniame Kelmės rajone, gimė sūnus.

Per pirmąją sovietų okupaciją šeima nenukentėjo, bet po karo tėvas buvo ištremtas į Uchtos lagerius „perauklėjimui“. Motina, gerų žmonių (Šaukėnų kanauninko) įspėta, su sūnumi spėjo pabėgti į savo tėviškę Dzūkijoje. Ten irgi dėdės šeimą su sena močiute ištrėmė į Sibirą. Virmantas su mama liko be pastogės, bet Lietuvoje. Virmantas 1947-1956 metais mokėsi Krokialaukio vidurinėje mokykloje. 1953 m. tėvas grįžo iš lagerio, bet mokytoju jau nebetiko. Jam teko įsidarbinti girininkijoje medkirčiu. 1956 m. Jurgaičių šeima persikėlė į Šlienavą Kauno rajone, tėvas pradėjo dirbti parduotuvėje pardavėju, o Virmantas toliau mokėsi Kauno 18-ojoje vidurinėje mokykloje, kurią baigė 1957 m. 1957-1958 m. dirbo Kauno kailių apdirbimo fabrike. 1958 m. įstojo į Kauno politechnikos instituto Elektrotechnikos fakultetą. Jį baigė 1963 m., įgijo elektrinių, elektros tinklų ir sistemų specialybės inžinieriaus elektriko kvalifikaciją ir buvo paskirtas dirbti į Jonavos azoto trąšų gamyklos statybos direkciją energetiku. Statybos direkciją reorganizavus į Jonavos azoto trąšų gamyklą, joje dirbo energetiku, vyresniuoju gamybos energetiku, o 1971-1973 m. - elektros remonto cecho viršininku, 1973-1994 m. Jonavos azoto trąšų gamyklos (nuo 1979 m. Jonavos gamybinio susivienijimo „Azotas“) - vyriausiuoju energetiku.

Jonavos azotinių trąšų gamyklos statybos iniciatyva kilo Lietuvoje, bet gamykla buvo Sovietų Sąjungos Chemijos pramonės ministerijos objektu. Gamyklos gamybos apimčių, žaliavų tiekimo, produkcijos realizavimo, finansavimo klausimus sprendė šios ministerijos padalinys – Vyriausioji azoto pramonės valdyba („Sojuzazot“) Maskvoje. Nuo 1979 m. gamykla tampa Jonavos gamybiniu susivienijimu „Azotas“ ir stambiausiu elektros vartotoju Lietuvos energetikos sistemoje. „Azoto“ metinis elektros suvartojimas viršijo 1 TWh, t. y. suvartodavo virš 10 proc. visos Lietuvos metinio elektros suvartojimo, didžiausia pareikalaujama galia siekė 170 MW. Didelis ir sudėtingas gamyklos elektros ūkis buvo ne tik gamyklos vyriausiojo energetiko rūpestis, bet ir Lietuvos Vyriausiosios gamybinės energetikos ir elektrifikacijos valdybos rūpestis. Gamyklos technologiniai įrenginiai Maskvos buvo suprojektuoti taip, tarsi energetikos sistemoje negali būti jokių trikdžių. Neišvengiami trikdžiai elektros energetikos sistemos tinkluose kartais sutrikdydavo „Azoto“ technologinį procesą, dėl ko gamyklos darbas sutrikdavo keliolikai valandų. Tai jau būdavo ne tik gamyklos ir Lietuvos vyriausios energetikos valdybos, bet ir respublikos vyriausybės galvos skausmas. Tokius įvykius reikėdavo aiškinti LKP CK, respublikos ministrų taryboje, dalyvaujant Maskvos atstovams. Kai kurios jų išvados ir rekomendacijos būdavo labai „išmintingos“, kaip tokių sutrikimų išvengti. Pavyzdžiui - „uždrausti bet kokius trumpuosius jungimus elektros tinkluose...“.

Būdamas vyriausiuoju energetiku V. Jurgaitis buvo siunčiamas stažuotis Maskvos kvalifikacijos kėlimo institute (1976 m., 1983 m.), Šiaurės Vengrijos menedžerių rengimo centre (1989 m.).

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, 1990 metais „Azotas“ tampa Lietuvos valstybine įmone. 1994 m. prasidėjo naujas gamyklos gyvenimo etapas - įmonė privatizuojama ir pavadinama akcine bendrove „Achema“. V. Jurgaitis lieka jos vyriausioju energetiku, jis buvo siunčiamas į stažuotes Londono tarptautinio biznio centre (1993 m.), JAV Hiustono naftos chemijos darbuotojų kvalifikacijos kėlimo centre (1995 m.).

V. Jurgaitis, kaip energetikos specialistas, buvo Lietuvos pramonininkų konfederacijos energetikos komiteto narys, Lietuvos energetikų mokslo ir technikos draugijos prezidiumo narys. 1996 m. gruodžio mėn. Lietuvos Respublikos Seimas panaikino Ekonomikos, Energetikos, Pramonės ir prekybos ministerijas, o jų funkcijas perdavė naujai įsteigtai Ūkio ministerijai. Siekiant pagerinti pramonininkų ir energetikų ryšius Ūkio ministro iniciatyva V. Jurgaitis, kaip didžiausio elektros vartotojo vyriausias energetikas, 1998 m. skiriamas AB „Lietuvos energija“ generalinio direktoriaus pirmuoju pavaduotoju. 1999 metais pusmetį jis buvo AB „Lietuvos energija“ generaliniu direktoriumi, 1999-2000 m., buvo AB „Lietuvos energija“ valdybos narys, 2003 m. - Energetikos tarybos prie LR Prezidento narys.

1999 m. V. Jurgaitis grįžo į AB „Achema“ konsultantu ir koncerno „Achemos grupė“ energetikos biuro viršininku. V. Jurgaitis kuravo koncerno „Achemos grupė“ veiklą plėtojant atsinaujinančių energijos išteklių energetiką. Tai buvo mažųjų hidroelektrinių statyba, tokių kaip 320 kW Pastrėvio (1997 m.) bei 980 kW Kavarsko (2002 m.), Benaičių vėjo elektrinių parkas. Jis kuravo ir 2007 m. koncerno „Achemos grupė“ įsigytų Kachetijos elektros tinklų Gruzijoje veiklą.

V. Jurgaitis 1965 m. vedė gamyklos ekonomistę, VVU absolventę Danguolę Gudeliauskaitę, Norilske sovietų nužudyto Lietuvos karininko dukterį. Su žmona Danguole užaugino dvi dukras – Vaivą ir Jurgą.

Vaiva 1990 m. baigė KTU elektros sistemų specialybės inžiniere, o 2003 m. - Policijos akademiją, įgydama teisininkės specialybę, gyvena ir dirba Vilniuje.

Jurga baigė VU ekonomikos ir verslo administravimo magistre, gyvena Jonavoje, dirba „Achemoje“.

V. Jurgaitis nuo 2014 m., pablogėjus sveikatai, yra pensininkas. Mirė 2022-05-19, palaidotas Jonavos kapinėse.

Parengė Anzelmas Bačauskas