Alpės

Alpės

Nuorodos

• Vikipedijoje: Alpės

Kelionė į Šveicarijos Alpes, 2010

Ežero skaisčios bangos liūliavo

Žaliu smaragdu;

Laivą be irklo varė, lingavo

Vėsos dvelkimu.

Saulė už Alpių leidos sustingus;

Varpai Liucernos

Dievui aukojo darbus vargingus

Žmogaus ir gamtos…

Maironio eilėrašis “Vakaras ant ežero Keturių kantonų” 42-iems lietuviams nuo šiol nebus tik paprastas poezijos šedevras. Kai jį skaitėme važiuodami iš Lietuvos į Šveicariją, jis tik priminė mums dar mokykloje išmoktus posmelius. Tačiau kai grįžome atgal, daugelis buvome pamatę ir Keturių kantonų ežero grožį, ir Alpių didybę, ir Liucernos varpus, ir vietą, kur Maironis gyveno ir kūrė.

Tai buvo nuostabi kelione po Šveicarijos Jungfrau kalnų regioną. Daugeliui mūsų - žinomų Lietuvos alpinistų senjorų, kalnų turistų ir jiems prijaučiančių kalnų mėgėjų – ji įsimins kaip puiki galimybė pamatyti “vakarietiškai įrengtus” kalnus ir nuostabų Šveičarijos Alpių grožį.

Kelionės iniciatorius alpinistas Vilius Šaduikis sako, kad kelionės idėja užgimė dar pernai gruodį, kai Šveicarijos lietuvių bendruomenės pimininkė žavi moteris Jūratė Caspersen Vilniuje pristatė bendruomenės išleistą knygą “Lietuvių rašytojų takais Šveicarijoje”. Sumanymas pavaikščioti Balio Sruogos ir Salomėjos Nėries eitais takeliais Alpėse patiko ir kitiems Alpinistų senjorų klubo nariams.

“Kaip gerai, kad jie tą knygą parašė. Dėl jos ir ši kelionė įvyko, kaip pirma kregždutė”, - prisipažino V.Šaduikis. Todėl stropiai pasirengę, į kuprines susikrovę palapines, kalnų lazdas, batus, “kates”, lašinių, duonos ir kitą amuniciją, šių metų rugpjūčio pabaigoje susiruošėme į kelionę.

“Tai buvo daugiau pažintinė ir kultūrinė-edukacinė išvyka, ypač tiems, kas dar nelaipiojo po kalnus, jaunimui. Tai grąži tąsa mūsų kultūrininkų kelionių – prieš 80 metų tais keliais ėjo Balys Sruoga, Salomėja Nėris, kuriems tos kelionės taip pat buvo pažintinės. Po nepriklausomybės atkūrimo mes ne pirmi lietuviai, kurie čia laipiojom”, - sako V.Šaduikis.

Jūratė Bajorienė, kuri suorganizavo mūsų kelionę ir buvo jos gidė, sako, kad 1996 metais įvyko pirmasis organizuotas Lietuvos alpinistų žygis į Monblaną – aukščiausią Vakarų Europos viršukalnę. Daugeliui lietuvių alpinistų tai buvo pirmoji pažintis su “vakarietiškais’ kalnais.

“Tada buvo problematiška – reikėjo vizų, bet mums pavyko – iš 50 žmonių į viršūnę įlipome 36. Kempingo, kuriame gyvenome, savininkas susiėmė už galvos, kad mūsų tiek daug įlipo. Nakvojom palapinėse ant keteros, kur įsikūrėme stovyklavietę. Techniškai tai nebuvo sudėtingas lipimas, nes tai buvo sniego laukai. Tokį maršrutą mes vadiname klasikiniu keliu. O Monchas (4107 metrų aukščio viršūnė, į kurią šių metų rugpjūčio 25 dieną įlipo 13 keliautojų – R.P.) – nors ir trumpesnis, bet kombinuotas maršrutas, ten yra ir sniego, ir ledo, ir uolų. Tai buvo visai kitoks ėjimas, nes leidžiantis reikia susikaupti, atsargiai žengti”, - pasakoja Jūratė.

Ji prisimena, kad naktį prieš žygį, kai grupė nakvojo namelyje kalno apačioje, pūtė uraganinis vėjas, tačiau 6 valandą ryto jis nurimo ir visi suskato ruoštis. Apie 2,5 valandos grupė ėjo iki viršūnės, oras nuolat keitėsi, o pačioje viršūnėje, kuri buvo kaip labai siaura sniego ketera, buvo tirštas rūkas ir net nebuvę vietos suvalgyti šokolado. “Tai jo ir nesuvalgėme, tai padarėme jau apačioje”, - juokiasi Jūratė Bajorienė. Pirmą kartą būdama kalnuose ji nakvojo namelyje, o ne palapinėje, ir ją sužavėjo žmonių elgesys – supratimas, pagarba vienas kitam, kai turi būti tyliai, nes vieni miega, kiti ateina ar išeina.

“Ten nieko prašmatnaus, bet būtent tai, ko reikia. Tiesa, vandeniu galima naudotis tik du kartus per parą – ryte ir vakare. Iškerta didelį gabalą ledo, jį ištirpdo, tada leidžia praustis ”, - šypsodamasi prisimena Jūratė. Ją ypač sužavėjo galimybė, net ir nebūnant alpinistu, patirti malonumą vaikščioti po kalnus.

“Alpės – tokie kalnai, kaip ir Kaukazas, jie labai greitai šauna į viršų. Jie atrodo arti, o kitur turi ilgai eiti prie kalno. Šveicarai labai gerai apgalvoję – tuos pačius keltuvus panaudoja vasarą ir žmogus gali pasigrožėti kalnais, kriokliais, pievom. Buvau sužavėta, kad virvė nutiesta per kanjoną, gali padaryti oro perkėlą. Tai labai smagu. Gali, jei nori, geležinkeliu pasikelti iki pat sniegyno, pasivaikščioti, papramogauti, pabūti ledo rūmuose – tai labai faina”, - pasakoja Jūratė.

Ir priduria: “Gamta – toks dalykas, kur nesiliauji stebėtis. Tai toks stebuklas”. Jūratės žodžiais, ją labai teigiamai veikė kontrastai – čia sniegas, čia gėlės, čia pievos. Rugpjūčio 25 dieną sudėtingomis oro salygomis į Monchą , be Jūratės Bajorienės įkopė Raimundas Abramavičius, Jurga Gurčinienė, Regina Kubertavičienė, Juozas Muliolis, Vaclovas Paplauskas, Alfonsas Puidokas, Stasys Stryla, Albinas Svirskis, Jonas ir Vytenis Šeinauskai, Dovilė Šeinauskaitė ir Regina Želvienė.

Po pasivaikščiojimų kalnais rugpjūčio 27 dieną nuvykome į Liucerną, buvome maloniai priimti Jūratės Caspersen. Kartu apsilankėme St.Charles Hall viloje, kurioje gyveno Maironis ir kur prieš trejus metus buvo atidengta jo memorialinė lenta, o Jūratė mums perskaitė tuomet per oficialią ceremoniją jos pasakytą kalbą. Visi sudainavome “Tėvyne brangi”, kiek padiskutavome apie politiką, nusifotografavome atminimui, vėliau valgėme Jūratės keptą bananų duoną ir kitus skanumynus.

Kai kurioms aktyviausioms grupės moterims netgi pavyko gauti bananų duonos receptą. Kelionė atgal į Lietuvą taip pat buvo kupina lietuviškai-šveicariškos dvasios: skaitėme Maironio, Salomėjos Nėries, Jono Biliūno, Vinco Mykolačio-Putino eiles, dainavome lietuvių liaudies dainas, šiaip juokavome, kėlėme taures už Giedrių Bernatonį , kuris šventė grąžų jubiliejų, o mūsų grupės narė Regina Kubertavičienė padainavo dainų, sukurtų pagal mūsų poetų eiles, ir netgi paskaitė savo sukurtų eilių apie kalnus. Daugeliui tai buvo didelė staigmena. Po karo ilgą laiką lietuviai nelaipiojo po Šveicarijos Alpes. Tik 1972-aisiais – dar sovietiniais metais alpinistas Dainius Makauskas Sovietų Sąjungos rinktinės sudėtyje pirmą kartą laipiojo Alpėse, įveikdamas Demelos viršūnę (3262 m), Trist Senelo-Rorhorno traversą bei įspūdingą Materhorną (4478 m). Ši viršūnė ir toliau buvo Lietuvos alpinistų svajonė. 1998 metais, jau atgavus Lietuvai nepriklausomybę, į ją įkopė Arvydas Avulis, Kęstutis Baleišis ir Vytautas Simutis.

2001 metais prie Materhorno atvyko gausi 40 alpinistų grupė, vadovaujama Viliaus Šaduikio, tačiau dėl blogų oro sąlygų teko pasitenkinti masiniu įkopimu į Braithorną (4160 m). 2002 metais į Materhorną sėkmingai kopė Vaidas Barkevičius, Tomas Dirkė, Igoris Ivanovas, Marius Pulkauninkas, Saulius Stogevičius ir Gerdas Žabas, o po metų -Romas Apulskis, Tadas Malinauskas ir Kęstutis Nartautas.

Tuo tarpu pastaraisiais metais didžiausias dėmesys buvo skiriamas Jungfrau rajonui. 2005 metais į Jungfrau viršūnę (4158 m) įkopė Gina Balčiūnaitė, Juras Jorudas, Jurga Zigmantienė ir Šarūnas Zigmantas. Kopiant į Monchą (4107 m), prie jų prisijungė Dovilė Žvalionytė. 2007 metais į Monchą ir Eigerį (3970 m) įkope Birutė Bartusevičienė, Tomas Kriščiūnas, Anatolijus Kulabinas, Simonas Valatka ir Mikantas Urba.

Šiais metais, Mindaugo karūnavimo dieną, Rasius Janukaitis ir Šarūnas Lapėnas įveikė Monchą ir Jungfrau, po to kartu su prisijungusia Skaiste Velaityte šturmavo Eigerio sieną sudėtingu Mittelligi Ridge maršrutu ir per 4 dienas ją įveikė. Po poros savaičių į Monchą ir Jungfrau kopė Simučių šeima - veteranai Rimvydas Simutis, Vitalija Simutienė ir sūnus, geriausias 2009 metų Lietuvos alpinistas Gediminas Simutis.

“Ši mūsų kelionė tik dalis didėjančio susidomėjimo Šveicarijos Alpėmis ir džiugu , kad ši kalnų mėgėjų it senjorų alpinistų grupė prisidėjo prie šių kalnų pažinties, apjungiant sportinę, pažintinę ir edukacinę- kultūrinę programą“ –sako Vilius Šaduikis.

Visa keliautojų grupė nuoširdžiai dėkojame Šveicarijos lietuvių bendruomenei ir jos pirmininkei Jūratei Caspersen. Prisimenu jos žodžius, pasakytus prie šimtametės Maironio liepos, St. Charles Hall vilos kiemelyje, kur atvykę lietuviai mėgsta po žeme pakasti gintaro gabalėlių: ”Gimęs lietuviu ir mirs lietuviu“.

Prie Maironio vilos Liucernoje

Kelionės dalyvių įspūdžius užrašė Roma Pakėnienė, 2010 rugsėjis