1984-II

Ekspedicijos vadovas -Algis Gudelis. Dalyvavo: Liucijus Ambraška, Aleksandras Asavkinas, Arvydas Avulis, Jūratė Bajorienė Valiukaitė, Kęstutis Baleišis, Audrius Bloškys, Laimutis Buika, Judita Burokaitė, Vitalija Čižinauskaitė Simutienė, Vaidotas Dabulskis, Zenonas Grigas, Augis Klikūnas, Edvardas Kliokys, S. Kotova, Rūta Kripaitytė, Vidmantas Mačernis, Stasys Navickas, Vidmantas Paulikas, Jonas Pleskus, Zigmas Staponas, Stasys Stryla, Olegas Ūsikas, Bronius Varsackis, Gintautas Volungevičius.

Vadovo Algio Gudelio ataskaita:

Rajonas – Pietvakarių Pamyras, Šachdaros kalnagūbris, Vnukuto slėnis (Tadžikija, Kalnų Badachšano sritis, Vrango kišlakas). Trukmė – 25 dienos. Dalyvavo 27 žmonės (6 instruktoriai, 20 dalyvių, 1 fotografas- radistas). Ekspedicijos metu atlikta 20 įkopimų, tame skaičiuje įveikta 15 naujų maršrutų. Visa eilė viršūnių pavadintos lietuviškais vardais:

                   - Lituanikos viršūnė                                 6004 m.
                   - Dariaus ir Girėno viršūnė                          6000 m.
                   - Kauno politechnikos instituto viršūnė              5879 m.
                   - Baršausko viršūnė                                  5649 m.
                   - Šiaulių viršūnė                                    5616 m.
                   - Brolių Bajorų viršūnė                              5596 m.
                   - Vytauto viršūnė                                    5586 m.
                   - Mildos viršūnė                                     5378 m.
                   - Audros viršūnė                                     5449 m.

Šios ataskaitos tikslas – informacijos pateikimas, tad susilaikydamas nuo platesnės analizės, aš pasistengsiu išdėstyti faktus ir pateikti tiktai galutines išvadas ir rekomendacijas: 1. Ekspedicijoje dalyvavo 9 trečio atskyrio sportininkai, kurie per 19 dienų, atlikę po 10 įkopimų, įvykdė II atskyrio reikalavimus. Trumpai tariant, jaunieji alpinistai įvykdė dviejų metų programą. Labai rimtai pasiruošusiems sportininkams (pvz: J. Pleskui, Z. Grigui) šitoks forsuotas darbas buvo labia naudingas. Tačiau silpniau pasiruošusiems bet koks forsavimas neišeina į naudą, mokymosi procese lieka spragų, neišsivysto tinkamas požiūris į alpinizmo sportą, psichologinį ir techninį pasirengimą. Forsavimą reikia labia gerai apgalvoti ir taikyti diferencijuotai. 2. Ilga renginio trukmė (apie 60 dienų) išvargina dar neužgrūdintus alpinistus. Esant dideliam žmonių skaičiui, ekspedicijos pabaigoje iškyla psichologinio pobūdžio sunkumų. 3. Organizaciniu požiūriu I-ji dalis vyko labia sklandžiai ir galėtų būti geros organizacijos, suderinamumo etalonu. Po jos sekė 5-6 dienų poilsis, kuris buvo būtinas prieš išvykstant į II-ą dalį. Tuo metu iškilo didžiulė problema: į Dušanbė neatvyko iš Lietuvos siųstas konteineris su maisto produktais ir papildomu inventoriumi. Dėl to reikėjo skubiai rasti būdų kompensuoti netektį. Maisto produktų, tinkamų alpinistams, ilgam laikymui bei transportavimui Dušanbėje beveik nebuvo. Teko išvykti į alpinistų dar nelankytą, neįsisavintą rajoną iš anksto žinant, jog teks badauti. Gal būt, nevertėtų labia pervertinti maitinimo problemos, tačiau šiuo atveju ji buvo apsprendžiantysis veiksnys. Sportininkai, jau 30 dienų praleidę žygiuose ir atlikę po 9-10 įkopimų, dirbdami varginantį darbą 4000-5500 metrų aukštyje turi gerai valgyti. Mes tuo tarpu turėjome tik “esnaką, vietinės gamybos paplotėlius, sviestą (kuris sugedo dar neįpusėjus renginiui), makaronus ir pieno miltus. Pastaruosius pirkome Vrango kišlake. Pieno miltai pagaminti 1977 metais, t. y. prieš 7 metus, o jų galiojimo laikas 6 mėnesiai. Nepaisant šios svarbios aplinkybės, ekspedicijos nariai dirbo labai intensyviai. Buvo atsisakyta sudėtingų 5-6 sunkumo kategorijos įkopimų, nes negavus naujų, kokybiškų virvių, turėjome tenkintis senomis ir sudėvėtomis virvėmis, daug kartų naudotais kabliais. Įkopimai buvo atliekami iš tarpinių stovyklų. Bazėje, įkurtoje 3250 metrų aukštyje, likdavo tiktai du ar trys žmonės. Reikėjo surasti treniruotinių užsiėmimų vietas, numatyti ir įvertinti kopimo objektus, o taip pat nusileidimo kelius. Įkopimų skaičius buvo ribijamas – tą apsprendė rajono specifika, inventories. Maistas, o taip pat saugumo užtikrinimo problema. Pažymėtina, kad 1984 metais Pietvakarių Pamyre buvo kap reta blogas oras. Pasitaikė atvejų, kuomet dėl sniego audros, arba pūgos komandos turėjo sugrįžti atgal, neatlikdamos įkopimų. Daugiausia įkopimų – 7 – atliko A. Gudelis, po 6 įkopimus – R. Simutis, J. Bajorienė ir kiti. Kaip jau minėta, ekspedicija įvykdė visus numatytus uždavinius. Svarbiausias pasiekimas, be abejonės, lietuviškais vardais pavadintos viršūnės. Pažymėtina, kad bevardžių šešis kilometrus siekiančių viršūnių Tarybų Sąjungoje praktiškai jau neliko. Juo labiau tokių gražių, atskirai esančių arba vyraujančių kalnagūbryje. Visos naujos lietuviškos viršūnės gražios iš visų pusių. Jaunimas užsigrūdino, įgijo ekspedicinės patirties irtai gali būti naudinga ateityje organizuojant naujus alpinistinius renginius. Pažymėsiu: abiejų ekspedicijų metu apsieita be nelaimingų atsitikimų, traumų, alpinizmo taisyklių pažeidimų. Ekspedicijos vadovas: Algis Gudelis (parašas) 1984 m. rugsėjo 29 d.”

Plačiau apie įkopimus: Vaizdas:1984m ekspedicija.pdf

Nuotraukos:

Vaizdas:Baršauskas-2.jpg