Kastis Zubovas
KONSTANTINAS (KASTYTIS) ZUBOVAS 1940-09-29 – 1971-07-02, ARCHITEKTAS, ALPINISTAS.
Zubovas Konstantinas Kastytis (artimųjų, draugų vadinamas Kasčiu) gimė 1940-09-29 Kaune, rašytojos Danutės Čiurlionytės – Zubovienės ir architekto Vladimiro (Vladžio) Zubovo šeimoje. Mokėsi (1947 – 1951) J. Jablonskio pradžios mokykloje, 1958 m. baigęs Kauno vid. meno mokyklą, įstojo į Kauno Politechnikos Instituto (dabar KTU) Statybos fakulteto architektūros specialybę. 1963 m. vedė Teodorą Laimą Sidaraitę. 1966-07-31 gimė sūnus Rokas. 1964 m. labai gerai apsigynęs diplominį projektą, paskiriamas architektu į Lietuvos Žemės ūkio projektavimo institutą. Jis laimi keletą vidaus konkursų ir jam pavedami įdomiausi ir atsakingiausi darbai. Suprojektuoja Zarasų ežero saloje kavinę „Karalienės liūnas“, „Užeigą“ prie Rubikių ežero, Liaudies ūkio pasiekimų parodoje sidabro medaliu įvertinamas dviejų butų žvejų gyvenamojo namo Rusnėje projektas. Pagal jo projektus pastatyti trys namai Rusnėje ant Nemuno kranto, Kryžkalnyje - keleivių aptarnavimo kompleksas, Kirgizijoje, kalnuose, Ala Arčos stovykloje sportinio komplekso pastatai, apžvalgos bokštas.
Namų aplinkoje formavosi ryškiausi Kasčio charakterio bruožai. Vaikystėje Kastis su šeima skersai išilgai baidarėmis perplaukė Lietuvos upes, pėsčiomis, su kuprinyte ant pečių, apkeliavo gražiausias, tolimiausias vietas, slidžių maršrutai nuvedė į Kareliją, Karpatus, Lenkiją. Piešė ir liejo akvareles, fotografavo ir filmavo – studijuodamas įsijungė į KPI Film, dirbdamas – LŽUPI Film studijų veiklą.
Įkopimai
1960 m. atėjo į Kauno alpinistų sekciją .
1962 m. Tian Šanis, Korona II bokštas, Spartakiada, Lysenkos v. Gedimino Akstino viršūnė, Lietuvos alpinistų viršūnė, Ž.Diuklo - "4270" v. traversas Lietuvos pirmenybėse III vieta.
1964 m. – Pamyre (Siamo karūna, (4k., trav.), Vorzobo pjuklas, (4k., trav.), Medvežij zamok.
1965 m. Instruktorių mokykla Kaukaze.
1966 m. įkopimai Tatruose, Kaukaze; stažuotė instruktoriaus vardui gauti.
1967 m. – ekspedicija Pamyro kalnuose, įkopimai – Lenino v., 5k. – Pabaltijo pirmenybėse I vieta; Respublikos pirmenybėse I vieta; Ščerbakovo v.
1968 m. – Tianšanis -alpinizmo instruktoriaus darbas Ala Arčos stovykloje ir įkopimai: Teke Toras v. 3b, Teke Toras v. 4k., Kirovo v. 4k., Ak – Tau v. 4k., Bokso v. 4 k., VI Karūnos bokštas 5k.
1970 m. – įkopimai Tianšanio kalnuose –Korona VI bokštas 5k., Svobodnaja Korėja, 5k.; ekspedicija Pietvakarių Pamyre – Čiurlionio viršūnė, Babelio v. 5k., Tetnuldos aukoms atminti v. 5 k. – Respublikos čempionate I vieta , Tadžikistano v. 6 k.
1971 m. – Tianšanis - alpinizmo instruktoriaus darbas Ala Arčos stovykloje, pasiruošimas 1971 ekspedicijai, įkopimai – Korona I bokštas (5k.), Kirovo v.,Svobodnaja Korėja v.,
Žuvo liepos 2 d. kopdamas į V Karūnos bokštą, ilsisi Petrašiūnų kapinėse Kaune.
Literatūra
- Kalnai lieka rymoti, 1970 m., Mintis, Vilnius, Autorių kolektyvas Sudarė A.Kubilius
- Kalnų takais, 1981 m., Mintis, Vilnius, Sudarė A.Kubilius
- Everesto glėbyje , 1992 m., Vyturys, Vilnius, A.Jakštas
- Nemunas 1980 Nr. 4, J. Vaitkus
- Sportas 1971 Nr. 80
- Santara, 96. Pavasaris.25 (Laimonas Tapinas)
- Santara, 99. Žiema. 31
- Apie Kastį "Nemune": http://nemunas.net/?p=30&nid=296
Apie Kastį Ala Arčos memoriale: http://mountain.kg/?p=617
Draugai apie Kastį
Jaroslavo Okulič-Kazarino prisiminimai:
Rimvydas Nogis:
Būdamas jau vilnietis su Kasčiu susipažinau kalnuose 1963 metais, kai kartu su Laima buvau pradendančiųjų grupėje Uzunkole. Kastis atvyko iš užkopimo į Elbrusą. Labai buvo nudegęs, teisingiau apdegęs nuo saulės. 1968 m. žiemą vėl susitikau su Kasčiu, kai šešiese slidinėjome Terskole; vasarą sutikau Kastį su Laima ir Roku alpinistinėje stovykloje „Ala-Arča“.
1970 metais buvau su Kasčiu ekspedicijoje Pietvakarių Pamyre. Paskutinius du įkopimus lipau kartu su Kasčiu. Pirmas - į "Tetnuldo aukoms atminti“ viršūnę. Kopė Kastis, Algirdas, Augustas, Darata ir aš. Ten nieko ypatingo neįvyko. Mačiau Kasčio ramų, šaltą būdą, profesionalų veikimą. Jis visada tausojo jėgas, eikvojo jas racionaliai. Antras įkopimas į Babelio viršūnę, kur Augustas paslydęs pakibo ant virvės. Kopėm keturiese: Augustas, Ervis, Kastis ir aš. Aš penkiukės B maršrute buvau naujokas, nepatyręs dar. Ervis jau patyręs alpinistas. Kastis - profesionalas, be to jau tą sezoną treniravęsis apie mėnesį. Tai buvo paskutinis Kasčio kopimas su lietuviais. Šiame kopime buvo du lemtingi momentai. Pirmas, kai priėjome sieną, kurioje nesilaikė kabliai - trupėjo uoliena. Dvi alpinistų grupės buvo atėjusios iki čia, bet grįžo neįlipusios. Kastis apčiupinėjo sieną. matyt, perprato jos savybes ir pradėjo kalti kablius ir jie laikė. Taip jis užkopė tą 30 metrų sieną iki patogios aikštelės, ir užnešė virvę. Tada kitiems buvo paprasta, tik tiek, kad kuprines reikėjo užtraukti virvėmis. Aš užkopiau virve ir ėmiau kelti kuprines. Kastis, kuris buvo pavargęs nuo pirminio kopimo ir turėjo teisę ilsėtis, vistiek padėjo man traukti kuprines. Visi kopėm toliau, gerėjomės gražiomis viršūnėmis: vertikalios sienos, ryškūs geologiniai sluoksniai. Toliau kopdami kylančia lentyna, jos gale, mes priėjome virš mūsų išsikišusį brylių, virš kurio buvo šlaitas iki viršūnės, aplink vertikaliai žemyn besileidžiančios sienos. Brylių galima buvo pasiekti rankomis, bet sunku užsikelti. Kasčio pirmas bandymas užlipti ant bryliaus buvo nesėkmingas, nepakako jėgos. Aš siūliau jam pagalbą: kad jis atsiremtų kojomis į mano nugarą. Bet Kastis atsisakė. Pailsėjęs apie 10 minučių, pats užkopė, įtvirtino virvę ir užtraukė mane su antrąja virve. Vėl užtraukėm kuprines. Po to užkopė Ervis. Ervis su Kasčiu palypėjo kiek aukščiau ir, atėjus sutartam laikui, susisiekė per raciją su bazine stovykla. Pranešė, kad viskas vyksta normaliai. Tuo metu avarija jau buvo, įvykusi ... Aš traukiau abi virves prie kurių prisirišęs kopė Augustas. Pajutau, kad virvės nesileidžia ištraukiamos. Gal kur įstrigo? Susišaukti negalima, nes per brylių garso nesigirdi. Pranešiau esantiems aukščiau. Čia pasireiškė Kasčio greita reakcija ir ryžtas pavojingoje situacijoje. Nors kaip minėjau, jis visada dirbo ramiai, net šaltai. Jis greitai nusileido virve per brylių ir tuoj grįžęs pranešė, kad Augustas kabo virš bedugnės. Reikėjo skubėti. Aš užkopiau truputį aukščiau, pritvirtinau virves už išsikišusios uolos, padariau iš karabinų skryščius, kad galėčiau fiksuoti ištrauktą virvę. O Kastis su Erviu po truputį traukė Augustą per briauną. Atrodė, kad nuo Augusto svorio virvė ilgėja. Nepamenu dabar, kiek ta operacija užtruko - valandą ar dvi; bet tai buvo apvalus valandų skaičius. Man atrodo, Kasčio ryžtingumas lėmė Augusto iškėlimo sėkmę .
Augustas Kubilius
Rausiuosi po savo dienoraščius ir atmintį rinkdamas po kruopelę atsiminimus apie Kastį. Tai nelengva, nes specealiai ten nėra nieko užrašyta: juk niekas ir niekada nežino kam ir apie ką teks rašyti atsiminimus. Ir visgi su Kasčiu surišti vieni iš ryškiausių įvykių mano gyvenime, didesne dalimi jam turiu būti dėkingas už tai, jog dabar esu gyvas ir sveikas.
Mūsų keliai alpinizme susikryžiavo Kauno alpinizmo sekcijoje. Aš buvau keleriais metais vyresnis ir kiek anksčiau susipažinau su alpinizmu. Kastis gi įsiliejo į gausią ir draugišką tuo metu sekciją kartu su KPI studentų būriu, iš kurio vėliau iškilo nemaža alpinizmo entuziastų, palikusių ryškius pėdsakus Lietuvos alpinizmo istorijoje. Iš pradžių aš jo neišskyriau iš kitų tarpo. Pirmąkart ryškiai atsimenu Kastį nuo 1965 metų, kai jis netikėtai laimėjo Lietuvos laipiojimo uolomis pirmenybes, įvykusias dolomito atodangose prie Nemunėlio Radviliškio. Įstrigo atmintin Kasčio jaunatviškas gyvenimo džiaugsmas, siautimas, linksmumas, kuris niekuomet nebuvo keliamas kokio nors draugo pažeminimo sąskaita. Po to mūsų keliai dvejiems metams išsiskyrė. Kastis baigė alpinizmo instruktorių mokyklą ir stažavosi stovyklose, aš dalyvavau Jei norite tik išmėginti redagavimą, naudokite smėlio dėžę. 1964 ir 1965 metų ekspedicijose į Pamyrą. Vėl susitikome 1967 metais ekspedicijoje į Komunizmo viršūnę. Kasčiui tai buvo pirmoji ekspedicija. Jis ir dar trys jaunimo atstovai sudarė taip vadinamą "perspektyvaus jaunimo" grupę. Tai jiems teko traukti burtus, kuriam lydėti sužeistąjį Migliną į Dušanbę ir nebedalyvauti ekspedicijoje. Tačiau ir likusiems nebuvo lemta kopti į viršūnę: teko gelbėti nelaimės ištiktus Kazachstano alpinistus.
Tą naktį, kai išgirdom šauksmą "Gelbėkit! aštuoni mūsų lavinoje! Kastį ir mane ekspedicijos vadovas paliko bazinėje stovykloje "4600" ryšininkais. Mes turėjome sulaukti ryto ir tik po radijo ryšio, sužinoję į kur reikia gabenti nukentėjusius, skubėti į viršų, į priešakinę grupę. Išskubėjome mes jau įdienojus, tačiau sniego tilteliai per ledo plyšius dar gerai laikė ir mes beveik nepastebėjome ledokryčio, kuriuo kilome aukštyn iki pat 5300 mvjl kur gulėjo sužeistieji. Pasikeisdami nešėm kuprinę su maistu ir gėralu nekalbėdami. Nelinksmą žinią mes nešėme: sužeistuosius reiks nuleisti apie 700 m žemyn iki pat bazinės stovyklos, o malūnsparnis atskris tik po trijų dienų.
Atskridus malūnsparniui buvo mažos lenktynės į šimtametrinį šlaitą virš stovyklos, kur buvome įrengę aikštelę malūnsparniui nutūpti. Gerai prisimenu, kaip mes su Kasčiu buvome prie tų pačių neštuvų visai šalia malūnsparnio, kai tas, užkliuvęs vienu ratu aikštelę, kitu įsmigo į sniegą, pasviro ir užsiliepsnojo.
Po to buvo vėl ilgas malūnsparnio laukimas ir diskusijos, ką mums daryti toliau. Jų metu Kastis vėl ryškiai išsiskyrė. Jis buvo vienas iš nedaugelio, kuris siūlė kopti aukštyn. "Alpinizmas tai pavojingas sportas. Tą mes žinojome dar pradėdami ir privalome niekada nepamiršti. Todėl tai, kas įvyko, nėra kažkas išskirtinio, kas mus turėtų sulaikyti". Apytikriai taip tuo metu kalbėjo Kastis.
Po gelbėjimo darbų mūsų ekspedicija suskilo: dalis išvažiavo namo, kita dalis - septyni žmonės (jų tarpe ir mes su Kasčiu) prisijungėm prie tarptautinės alpinijados į Lenino viršūnę iš šiaurinės pusės. Nepalankiomis oro sąlygomis pasiekėme viršūnę. Tai buvo pirmoji Kasčio septyniatūkstantinė viršūnė. Šio kopimo metu man pasisekė nufotografuoti Kastį unikalioje pozoje sniego oloje berenkant nuo varveklio vandenį.
1968 metų alpinistiniame sezone mes su Kasčiu buvome greta, tačiau drauge nelaipiojome: mes darėme mažą ekspediciją Ala Arčos stovyklos rajone (apie 60 km nuo Frunzės), Kastis su žmona dirbo Ala Arčojos stovykloje. Netoli Aksajaus ledyno ėjome pro statomą trobelę alpinistams apsistoti,kurią buvo suprojektavęs Kastis su savo bičiuliu Vaidotu Paliu. Nesu tikras, bet trobelė, rodos, taip ir liko neužbaigta.
1969 Kasčiui buvo nesėkmingi: susižeidęs ranką, jis negalėjo dalyvauti Lietuvos alpinijadoje Tianšanėje.
1970 metais Kastis ir aš drauge su kitais dalyvavome antroje Lietuvos alpinistų ekspedicijoje į Pietvakarių Pamyrą. Pirmiausia kopėme į M.K.Čiurlionio viršūnę. Man teko vadovauti šiam įkopimui, nes žinojau maršrutą. Tai buvo pirmas įkopimas sezone, todėl aiškiai jautėm deguonies trūkumą. Viršūnėje Kastis man prisipažino, jog įkopti į šią viršūnę, pavadintą jo senelio vardu, buvo vienas iš jo tikslų ekspedicijoje.
Po kelių dienų vėl drauge su Kasčiu ir dar trim draugais išėjome į viršūnę "Tetnuldos aukoms atminti". Mes kopėme su Kasčiu susirišę viena virve. Kastis buvo idealus virvės partneris: atidus ir dėmesingas saugodamas, greitas, vikrus ir užtikrintas kopdamas. Ir visa tai be jokio niurzgėjimo ar pastabų partnerio adresu - tai labai vertinga alpinisto savybė. Kaip geriausias laipiotojas grupėje Kastis visas sunkesnes maršruto vietas eidavo pirmuoju. Prieisim, būdavo, sudėtingesnę vietą, žiūrėk Kastis jau ir kala kablį, kabina ant jo kuprinę ir eina toliau kaldamas kablius: mokėjo greitai ir racionaliai organizuoti apsaugą. Labai pasitikėjo savo jėgomis, gal todėl ne visada ieškodavo maršrute lengviausio kelio. Prieš išeinant į priešviršūninį sniego kupolą, Kastis jau buvo pasišovęs įveikti kelesdešimties metrų uolinę sieną, nors pagal aprašymą čia turėjo būti nesunkus praėjimas. Kiek paieškoję, žinoma suradom tą praėjimą. Į viršūnę įkopėme visai pavakarėje, todėl besileidžiant sutemo. Darata Stankutė, vienintelė moteris mūsų grupėje, pasijuto pavargusi, ir jai buvo sunku suspėti su visais leistis. Kastis buvo vienas iš tų, kuris jai visokeriopai padėjo, ir visi sėkmingai nusileidome.
Neužilgo po įkopimo mums su Kasčiu atėjo eilė budėti. Pasitarę, nutarėme pradžiuginti savo draugus nekasdienišku maistu: pusryčiams išvirėme košę. Kastis dievagojosi, jog tai tikra "pusmarškonė". Kiek nustebom, kai mūsų kulinarinis polėkis buvo sutiktas gana šaltokai, pietums dar labiau pasistengėm ir pateikėm žuvienę iš konservų. Valgytojai sustreikavo ir gana vieningai pasuko į palapinę prie dešrų atsargų...Nuo tolimesnių kulinarinių eksperimentų teko atsisakyti.
Į Babelio viršūnę išėjome keturiese: Kastis, Ervis, Rimas ir aš. Tokia tvarka ir susirišome dvejukėmis. Pirmąją kopimo dieną maršrutas buvo nesunkus. Kilome neskubėdami, prisirinkome daug kvarco kristalų. Apsistojome po uoliniu karnyzu. Kitą dieną kilome jau sudėtingomis uolomis. Kastis vis ėjo pirmuoju kaldamas kablius apsaugai, aš - paskutiniuoju, juos iškaldamas. Vienoje vietoje teko įkalti šliamburinį kablį, panaudoti kopetėles, o kuprines užtraukti virvių pagalba. Buvo jau pavakarys, kai iki viršūnės buvo likę kopti dar per vieną virvės ilgį. Uolos sudėtingos, vietomis - atmetančios. Tikriausiai reikėjo ištraukinėti kuprines ir kopti be jų, bet mums pasirodė, jog su kuprinėmis bus greičiau. Kastis išėjo į priekį per visą virvę, sukaldamas daugiau kaip dešimtį kablių ir dingo už keteros, jau prie pat viršūnės. Antruoju, prisilaikydamas virvės, nuėjo Rimas, paskui jį Ervis. Aš visai jau sustingau belaukdamas. Pagaliau Ervis užlindo už keteros. Pradedu kopti. Štai prieinu pirmą kablį, iškalu jį, paskui antrą. Jaučiu, jog man kažkas trukdo. "Aha, tai virvė, einanti per karabinus, kažkur įstrigo ir niekas jos neišiminėja" pagalvojau, o rodos, taip aiškiai buvom susitarę, jog ją atidžiai ištraukinės su kiekvienu mano žingsniu. Leidžiuosi atgal į aikštelę, iš kurios ką tik pakilau. Galvoju, ką daryti. Šaukiu draugus, bet niekas neatsiliepia, tik ošia per keterą vėjas. Tampau virvę - ji įstrigus. Dar pasvarstęs nutariau atsirišti nuo virvės, įtvirtintos kabliais. Prie krutinės apraišalo palieku tik tą virvę, kuri įtvirtinta pačiame viršuje ir per kablius neina. Virvė veda aukštyn ir į kairę. Jei kartais nusprūsčiau, ji nesulaikys - lėksiu švytuokle. Šaukiu "Išimkit virvę" ir pradedu kopti. Einu paskui virvę. Iškalu dar vieną kablį, kitą. Įsikabinau rankomis į plyšį ir staiga pajutau, kaip, kaip didžiulė uolinė plyta pasidavė į mane. Instinktyviai atitraukiau rankas, kojos paslysta. Nuslystu kelioliką centimetrų, bet susilaikau rankomis. Trikoniais kaustyti batai slidinėja lygia plyta. Laikausi apsikabinęs atmetantį iškyšulį. Jaučiu, kad ilgai taip neištversiu. Bandau pajudėti į dešinę, bet užčiuopiu rankomis tik smulkius nelygumus, o kojos vos-vos laikosi. Tik dabar supratau kaip pavargo mano pirštai ir kaip sveria kairėn kuprinė. Dar vienas bandymas, dar...Rankos nuslysta uolos paviršiumi. Lekiu žemyn ir pastebiu, jog uolinė siena lekia pro mane į dešinę. "Aha! virvė sulaikė mano kritimą ir dabar lekia švytuokle", akimirka suvokiau. Siena prieš mane juda vis lėčiau ir pagaliau sekundei sustoja. "Dabar lėksiu atgal. Reikia pasisukti veidu pirmyn ir suriesti kojas, kad atlėkęs prie sienos galėčiau atsispirti ir nesitrenkčiau į uolą", - suspėjau pagalvoti. Tuo tarpu kažkas trenkė man į šalmą, burnoje pajutau dantų nuolaužas. "Virvė nubraukė akmenų",- supratau. Atlėkęs prie sienos šiaip taip suspėjau atsiremti ir kojomis amortizuoti smūgį ir nulėkiau vėl atgal į kairę. Svyravimų amplitūdė pamažu geso ir pagaliau visai sustojo gal 3-4 metrų atstumu nuo sienos. Prisirietęs kojomis sienos nepasieksiu. Bandau palypėti aukštyn savo virve rankomis, bet nesėkmingai. Greitai apsauginiai diržai užspaudžia rankas ir aš nebegali jų pakelti. Aš jau niekuo nebegaliu sau padėti. Visa viltis - draugai, bet jų kažkodėl negirdėti ir nematyti. O ir jų galimybės mažos. Juk puikiai prisimenu, jog dažnai ir skaitlingesnės grupės nesugebėdavo savo nelaimėn patekusio draugo. Pabandau pasisukti ant virvės apie išilginę ašį- sėkmingai. Pro akis praplaukia už keteros besileidžianti saulė, rausvai nudažyti Lietuvos viršūnės sniegynai, uolinė siena. Po mano kojomis iki ledyno daugiau kaip kilometras. "Viskas", pagalvojau, "Štai ir baigiu savo gyvenimo kelią"... "Kaip viskas paprasta ir netikėta...o rodėsi, jog taip daug dar gyvensiu...Tiek buvo sumanymų ir pradėtų darbų...Tiek daug dar gyvenime neišbandyta, nepatikrinta..."-netvarkingai eina viena paskui kitą mintys. Tačiau mintys apie mirtį nebaugina. Žinau, ji čia pat. Ir mane apima keista ramybė. Galvoju, kiek laiko man dar liko, ar aš uždusiu ar sušalsiu, visai kaip apie kitą asmenį. "Kažin, nukabins mane paskui, ar liksiu kabėti, kaip, rodos Kaukaze, nukabino tik po metų. Tiesa, ten kabėjo įstrigusi dvejukė. Jei vežtų į Lietuvą, kiek visiems būtų nepatogumų ir rūpesčių...", vėl plaukia mintys. -Kaip laikais?-netikėtai išgirdau balsą iš viršaus. -Esu sveikas. Nuslydau. Man jau nepadėsit. Palikit mane,-prašau ir vėl pasineriu į savo apmąstymus. Nežinau kiek laiko praėjo. Labai norėjau netekti sąmonės ir kuo greičiau- kam ta bereikalinga kankynė. Viršuje vėl išgirdau balsus. Mano virvę lyg ir pradėjo traukti. Abejingai žiūriu, kaip siena po centimetrą praslenka pro mano akis. Ir kam visa tai? Vis tiek iš to nieko nebus. Aš juk su viskuo susitaikęs. Ir taip minutė po minutės, o virvė kyla po centimetrą...Po kažkurio laiko pastebėjau, jog uolinė siena prie manęs priartėjo: jau galiu pasiekti ją surietęs kojas. Pradėjau remtis į sieną, o neužilgo ir padėti kojomis. Kilimas aukštyn spartėja. Štai ir balkonėlis, ant kurio prisirišę stovi Ervis ir Kastis ir traukia virvę, o keliais metrais aukščiau Rimas fiksuoja kiekvieną ištrauktą centimetrą. Štai aš jau ant balkonėlio. Kastis ir Ervis nuima mano kuprinę ir veda mane į palapinę. Aš kažkaip keistai abejingas-man dar viskas vistiek. Rodos, juk jau visiškai buvau su viskuo atsisveikinęs, o štai draugai vėl sugrąžino mane...Ilgai tą vakarą jie pasikeisdami trynė mano užveržtas rankas. Niekada neužmiršiu kaip Kastis bandė slapta nuo visų nusišluostyti ištryškusias ašaras...
Kitą rytą nesudėtinga ketera nusileidome į bazinę stovyklą. Alpinistinis sezonas man buvo baigtas-nevaldžiau abiejų rankų. Po poros dienų išvažiavau Pamyro traktu iki Ošo, o iš ten -lėktuvu į Lietuvą. O Kastis tais metais labai sudėtingu maršrutu dar įkopė į Tadžikistano viršūnę ir visiškai priartėjo prie sporto meistro normos. Pasimatėme mes tiktai rudenį, Vilniuje, mano bute. Atvažiavo jis drauge su žmona. Buvo linksmas, gyvas, kaip visada. Aš jam padovanojau kelis gražius kvarco kristalus, kurie buvo mano kuprinėje kopiant į Babelio viršūnę. Daug kalbėjome, juokavome. Aptarinėjome būsimą ekspediciją į Komunizmo viršūnę, bet drauge švęsti pergalės neteko: kitais metais, prieš išvažiuodami į ekspediciją palydėjome Kastį į paskutinę kelionę. Lydėdamas galvojau "Kokia keista lemtis! Kodėl gi ji pasirinko Kastį?" O gal jinai norėjo, kad jis amžinai išliktų mūsų atmintyje būtent toks jaunas ir gražus?
Laima Šinkūnaitė
Akimirkos...
Konstantiną, kitaip Kastį, pažinojau nuo 1961 m. lapkričio 30 d., kuomet pirmą kartą, radusi skelbimą Kauno tiesoje, išdrįsau ateiti į Kaune įsikūrusią Alpinizmo sekciją. O mane į čia atviliojo nuostabusis Ararato kalnas. Dažniau ar rečiau bendravom visą pažinties laiką. Metams bėgant visiškai nusitrynė neesminiai dalykai. Liko tik puikaus žmogaus šviesus ir brangus paveikslas, ne blunkantis, o ryškėjantis laiko tėkmėje. Ir dar – nepraeinantis netekties skausmas. Negalėjau patikėti tą saulėtą dieną Marytei pranešus apie Kasčio žūtį. Netikėjau, net tuomet kai pynėm vainikus... Netikėjau, kai gilią naktį žvelgiau į Kastį, tokį ramų, tokį jauną, tokį gražų... Nes Kastis visuomet buvo visų gyviausias iš gyvųjų. Neatmenu aš jo paniurusio, o tuo labiau pikto. Kada beužeidavau, tai buvo malonūs susitikimai, šnekučiuojantis apie viską ir apie nieką...bet išsiskyrusi jausdavausi lengva kaip pūkelis, taip būdavo gera, lyg gavus kažką labai brangaus. Gal bendrauti su juo buvo taip lengva ir paprasta ir todėl, kad jis visada ir su visais buvo nepaprastai nuoširdus, niekada neprimesdavo savo kategoriškos nuomonės, buvo tolerantiškas kitiems. Atmenu Karpatų kalnus, Kastį su kino kamera, varžybas. Nekaip slidinėjau, o Kastis sudėtingiausioje vietoje „tykojo“ tinkamų kadrų. Žinoma, aš buvau puikiausias „kadras“. Kai pakilau iš sniego sūkurio, buvau nelaiminga ir pikta, tačiau plati, nuoširdi Kasčio šypsena, gera, suprantanti, neįžeidžiantys ir neįskaudinantys žodžiai...pradėjau kvatotis kartu su juo... Laima su Kasčiu atėjo pakviesti į savo vestuves. Labai džiaugiausi ir dar labiau drovėjausi. O jiedu buvo tokie paprasti, laimingi, jaukūs, - Laimai patiko ilgas ir storas pieštukas Velikan...Sugebėdavo Kastis leisti žmonėms būti savimi, nevaržyti jų... Kartą ėjome į buvusią Konrado kavinę, anuomet Tulpę. Giedrius su nutrintu darbiniu švarkeliu, Kastis elegantiška palaidine, ir mudvi su Laima. Mūsų nuostabai, neįleidžia Kasčio, nes jis be „švarko“. Kastis nepyko, tik pasišaipė iš savo elegantiško apdaro. O mes, deja, piktinomės... Šioje kavinėje būta ir linksmesnio nuotykio. Nebeprisimenu, kieno galvoje ta mintis kilo, gal Kasčio, o gal ir Giedriaus, tokia mintis galėjo šauti ir man. Taigi sumanėme į Tulpės kavinę atsinešti gaidį. Paukštį parūpino Giedrius, atsinešė jį dideliame krepšyje. Užsisakėme kavos, ją išgėrėme ir, nutaikę tinkamą progą, gaidį paleidome į laisvę...Kilo toks sąmyšis...Pabaigos nelaukėme... Sovietmečio būta tokio pilko, kad kartais kildavo noras pajuokauti. 1962 m. pavasarį Taline vyko tradicinės Pabaltijo alpinistų varžybos, o paprasčiau – tiesiog laipiojimas uolomis įvairiais maršrutais. Daugelyje vietų uolos dar buvo užklotos pajuodavusiu sniegu. Taigi buvo ganėtinai šalta...Sugalvojom maudytis...Kastis tarp entuziastų...Vanduo šuniškai šaltas ir labai negilu, ilgai, ilgai negilu. Kolegos ir bičiuliai bandė trauktis, Kastis jokiu būdu. Išsimaudėm... Mėgo Kastis stiprius pojūčius, riziką, gyvybingumą – šito jam reikėjo kaip, kaip vandens, kaip duonos kasdieninės. Naujieji metai. Rūtos ir Ervio vestuvės. Labai šalta. Vakare su Kasčiu lydim Tamarą į geležinkelio stotį. Jis, pasirodo, mokėjo būti ir piktai kandus – nemėgo Kastis Tamaros ir neatleido jai didžiarusiškojo šovinizmo. Tamara ilgai postringavo apie kultūrą, atneštą į Lietuvą, mes ėjome šalia tylėdami ir pagaliau neiškentęs Kastis pasakė kelis žodžius. Nepamenu pažodžiui replikos – išliko įspūdis trumpos, aštrios ir vis dėlto subtilios... Tai buvo rudenį...Pasibaigus alpinistinėms varžyboms gavau dovanų Sent Egziuperi knygą „Žemė – žmonių planeta“. Kastis linksmai juokaudamas pasakė, kad tai nuostabus rašytojas, kad jis šį autorių labai mylintis, skaitąs, daug žinąs apie jį – juk padorioje kompanijoje reikia apie ką nors kalbėti, kad atrodytum protingas ir išmanus, tai kodėl nekalbėti apie Sent –Eksą? ! Visada, visada Kastis mokėdavo žavėtis, mokėjo tuo žavėjimusi užkrėsti ir kitus, ir čia pat, švelniai, pasišaipyti iš to žavėjimosi. Per vienas Pabaltijo uolų laipiojimo varžybas Kastis į maršrutą gana siaurais džinsais. Sudėtingoje situacijoje , kurioje daugelis kopėjų „nunokdavo“, džinsai plyšo – Kastis vis dėlto nepasidavė ir šaltakraujiškai lipo toliau, nepaisydamas stebinčios „publikos“ džiaugsmo. Ryžtingumas ir šaltakraujiškumas buvo būdingos Kasčio savybės visose kritiškose situacijose. Tą vasarą, kai Kastis negalėjo išvažiuoti į kalnusis ir dienas su sugipsuota ranka leido Palangoje, netikėtai susitikome pajūryje. Kaip šiandien prisimenu tą saulėtą dieną,jūrą, tą švytinti mėlyną dangų – girdžiu Kasčio balsą, regiu jo šypseną. Tuokart jis tik ką buvo perskaitęs Viljamo Goldingo „Musių valdovą“, sujaudintas, kupinas minčių ir įspūdžių, kuriuos sužadino ši puiki knyga. Primygtinai ragino ir mane ją perskaityti. Sportinis interesas irgi buvo svarbus. Kita vertus, anuometiniai stipriausieji alpinistai save vadino apeliais. Tad nenuostabu, jog 1962 m. lapkričio 17 d. buvo pasirašyta žaisminga sutartis tarp Erdvilo Adomaičio ir Vaido Palio tokiomis sąlygomis: jei apelis Ervis 1963 m. įvykdys pirmąjį alpinizmo atskyrį, tai apelis Vaidas Palys „statys“ jam vakarienę, ir priešingai, jei neįvykdys, tai tą vakarienę pateiks apelis Erdvis. Abiem atvejais vakarienėje kaip liudininkai dalyvaus apeliai Algis Norkėjus ir Zubovų Kastis. Paskiausiai pridurta, kad tose vakarienėse turi dalyvauti kaip šios sutarties saugotoja ir Laima Šinkūnaitė. Akivaizdu, sutartį išsaugojau be vakarienių... Kastis buvo dosnus – visada ir su visais dalijosi dvasiniais turtais. Kai stengiuosi suvokti ir suprasti Kasčio žavesį – man atrodo, kad visų pirma Kastis labai mylėjo žmones ir labai mylėjo gyvenimą, tokį, koks jis yra. Ne tik mylėjo, bet ir sugebėjo, bet ir sugebėjo, turėjo tą Dievo dovaną visa aplinkui save paversti švente.
(Rašyta iškart po Kasčio žūties...)
Erdvilas Adomaitis
Prisiminimai apie Kastį.
Kastis buvo linksmuolis. Visi alpinistai mėgsta šposininkus, pasakorius, tačiau net šitie, rodos, visada linksmi žmonės, kartais sudėtingesnėse situacijose, mirtinai išvargę pasidaro tylūs ar net irzlūs. Kastis net dramatiškiausiais momentais, net, atrodytų, visai netinkamose filosofavimui situacijose išlikdavo nuostabiai ramus, ironiškai žiūrintis tiek į savo bėdas, tiek į kitų karštakošišką įvykių dramatizavimą. Nors Kastytį pažinojau jau seniau,draugavome šeimomis, pirmą kartą kalnuose susitikome 1967 m. Pamyro ekspedicijos į Komunizmo viršukalnę metu. Kastis tada su Jurgiu Zamulaičiu, Vaidu Paliu ir Algiu Kepežėnu dar buvo jauniausi, mažiausiai patyrę iš tokios sudėtingos ekspedicijos dalyvių. Todėl, kai Stasys Miglinas Garmo ledyne įkrito į ledo plyšį ir po to jį sužeistą vienam iš mūsų reikėjo malūnsparniu lydėti iš bazinės stovyklos į Dušambė ligoninę, ekspedicijos viršininkas Kazys Monstvilas liepė traukti burtus tai ketveriukei. Visi žinojo, kad tas, kuriam burtas lems lydėti Stasį, atliks savo pareigą prieš draugą pilnai, be murmėjimo, rūpestingai slaugys lelionės metu, rūpinsis juo ligoninėje. Tačiau kaip gaila palikti kalnus, draugus, tiek mėnesių puoselėtą ir dabar beišsipildančią svajonę, tokį didingą, švytintį, baisų ir viliojantį Komunizmo piką. Trijulė vaikšto nerami, lyg žemę pardavusi, tik Kasčio akys švyti, juokiasi. Tik Kastis linksmas, nerūpestingai gaudo mašalus. Burtai išrinko Vaidą, kuris labai nelaimingas mojavo atsisveikindamas ranka, gavęs iš mūsų pažadą, kad visi sudėsim jam bent nuotraukų albumą iš žygio. Tada mes neįkopėme į Komunizmo viršukalnę, nes po tragedijos greta mūsų buvusioje kazachų ekspedicijoje ir sužeistųjų evakuacijos likome vieni Pamyro gilumoje šiek tik palūžę ir pasimetę. Tik kai buvo gauta Alpinizmo federacijos radiograma, įsakanti nutraukti ekspedicijos darbą, baigėsi ginčia ir dvejonės kopti toliau ar nekopti, dauguma ėmė kurti planus, kaip praleistilikusį atostogų laiką: kas prie Juodosios jūros, kas dar į Palangą suspėtų prie šeimos, kas skubėjo namo pakabinti ledkirtį ant sienos. Bazinėje stovykloje sužinojome, kad gelbėjimo darbuose dalyvavę malūnsparniai ir Tovil Daroje stovintis skrenda atgal prie Lenino virššukalnės, kur jie aptarnavo tarptautinę alpiniadą, ir alpiniados vadovybė siūlo mums prisjungti prie daugianacionalinio, virš šimto alpinistų būrio. Kastis pasisiūlė pirmasis. Prie jo prisidėjome dar šešiese, ir štai po savaitės mes jau kopiame į Lenino virsukalnę. Kastis – mūsų mažos grupelės siela. Visur jam linksma, visada jis džiaugiasi gyvenimu. Štai jis iškilmingai atneša paragauti mažytį gabalėlį kumpio, atpjovęs nuo sniego šlaite išraustoje nišoje austrų palikto didžiulio blizgančioje folgoje įpakuoto ir spalvingom etiketėm aplipdyto gal 5 kilogramų kumpio gabalo, štai jis visus rikiuoja fotografuotis prie nukritusio Lipkino lėktuvo griaučių, štai jis šypsosi iš taip gailiai atrodančio išbalusio ir susirietusio lenko, kuris dabar leidžiasi žemyn prilaikomas draugų, ir kuris spalvingas kaip povas su tokiu aplombu apačioje pasakojo apie Karakorumą. Ir kai 5800 m. aukštyje palikę produktų ir inventoriaus atsargą leidžiamės žemyn, Kastis pirmasis sėdasi į sniegą ir kvatodamas lyg bobslėjaus trasa skrieja žemyn. Po savaitės tuo pačiu keliu vėl kopiame aukštyn, tik šį kartą tikslas – eiti iki galo, iki pat Lenino viršūnės. Pavakariais vos vilkdami kojas per gilų sniegą pasiekiame šturminę stovyklą 6800 m. aukštyje. Pūga siaučia vis smarkiau, už 10 metrų nieko nematyti. Statome palapines, sulindę šiaip taip išsiverdame arbatos; ką apačioje prie turistinio laužo padarytum per keletą minučių, čia atlieki dešimteriopai lėčiau. Skauda galvas, kai kuriuos pykina, aplink viskas nerealu, tik vėtros draskoma palapinė plazda vis stipriau. Šiaip taip sulauktas rytas neatneša nieko gero – pūga nesiliauja, Augustas sirguliuoja, Jurgiui prasideda angina, o tokiame aukštyje ši, atrodytų, vaikiška liga gali turėti labai greitas ir liūdnas pasekmes, apie viršūnės, esančios tik trimis šimtais metrų aukščiau, šturmą negali būti nė kalbos. Po pietų lyg juodos šmėklos iš balto pieno išlenda latvių figūros – jie šiaip ne taip prisikasė iki mūsų, apšalę, visiškai išsekę po „šaltos nakvynės“. Kastis įtempia į palapinę Peterį Kulį – šis nebeištaria žodžio, gal rusiškai pamiršo, tik rodo į kojas. Plėšiame su Kasčiu jam šekeltonus, triname pamėlusius prštus, Kastis iš kažkur ištraukia sausas vilnones kojines. Kai latviai pasistato palapines, nuvedame Peterį pas juos. Antroji naktis vėl be miego – vos pradedi snausti, kvėpavimas sulėtėja ir vėl imi lekuoti kaip šuo, kad iš trigubai retesnio oro sugriebtum savo deguonį. Rytą nedelsiant reikia priimti sprendimą – arba aukštyn, arba žemyn. Laukti nebegalima –jėgos senka valandom, dar diena kita ir mes sunkiai benusileisim žemyn. Vilius Šaduikis priima sprendimą – jei iki 12 valandos vėjas nors kiek neaprims ir nepagerės matomumas – leidžiamės žemyn. Šįkart likimas buvo maloningas – 11 valandą per lekiančius debesis pirmąkart šmėsteli viršūnė, vėtra lyg ir silpsta. Pajudame aukštyn. Kelias techniškai visai lengvas, tik tas aukštis. Kiekvienas eina savo tempu, išsibarstome per kokius 300 metrų. Mudu su Kasčiu einame greta. Štai jau netoli ir „kablelis“, paskutinis pakilimas prieš viršūnę, vėjas nurimo ir saulė pasirodė. Mane apėmė kažkokia keistai pakili nuotaika. Staiga žiūriu – Kastis iki pažąstų sulindęs į iškorėjusį firną ir juokiasi. Aš nejuokais išsigandau – ko gi jis juokiasi? Gal jam prasidėjo liūdnai pagarsėjusi „linksmoji“ būsena, atsirandanti dideliame aukštyje? . Ko tu juokiesi? – klausiu. „Šiaip sau“, - juokiasi. – „Man labai smagu. Po kojomis man tuščia, negaliu išsikapstyti. Dabar tik pamačiau, kad saulė šviečia“. Šiaip taip išsikrapštę, po valandos jau stovėjome viršukalnėje. Kaip visada viršūnėje, truputį svaigo galva, kaip visada atrodė, jog visas neaprėpiamas pasaulis tau po kojomis... Kai žiemą Lietuvos alpinistų grupė išvažiavo slidinėti į Zakopanę, Kastis buvo entuziastingiausias slalomistas. Jis vis įkalbinėdavo mane neiti pietauti į pansioną, o jei pietaudavom, tai po pietų būtinai grįždavom. Jis aplakstė visus Zakopanės keltuvus, visur nusileisdamas dukart daugiau už kitus, o kai baigdavosi pinigai, skirti tai dienai, eidavo pas Stanislovą, bugelinio keltuvo savininką, padėti vežioti bugelius, už ką tas dykai keldavo Kastį į viršų. Nors programoje ir nebuvo numatyta, tačiau Kasčiui vis knietėjo užkopti nors į vieną Tatrų viršūnę. Jis susipažino su vietos alpinistu Michalu Jogaila (M. Jagiello), kurį prikalbino suorganizuoti bendrą „lenkų – lietuvių ekspediciją“ (taip iškilmingai Kastis pakrikštijo) į Granato viršūnę. Ir štai vieną ankstyvą rytą Jogaila jungtyje su Olševskiu (dabar jie žymūs Lenkijos alpinistai) ir mudu su Kasčiu jau lipam apsnigtomis uolomis, kalam kablius. Ir nors po 6 valandų jau buvom viršūnėje, o vakare – pansione, Kastis vis negalėjo atsidžiaugti, kad nors Buniukas (taip jis vadino senelę iš tėvo pusės) jo taip ir neišmokė lenkiškai, jis maršrute puikiausiai susikalbėjo su lenkais, ir įkopė į dar vienų kalnų – Tatrų viršūnę. 1970 m. mudu su Kasčiu lydėjome II lietuvių ekspedicijos į Pietvakarių Pamyrą krovinius iš Dušambės į Liangaro kaimą prie Afganistano sienos. Du sunkiai pakrauti sunkvežimiai burzgia nesibaigiančiais serpentinais su laiks nuo laiko greta gulinčiais senais mašinų griaučiais ir ant uolų pasirodančiais juodojo humoro užrašais: „Zdesj Kolia pojechal priamo“. Trumpomis poilsio valandėlėmis Kastis nesėkmingai bando prisišaukti anapus Pjandžo ant asiliukų ramiai jojančius afganus. Atvykę vieton randame susirinkusius visus ekspedicijos dalyvius gana pesimistiškai nusiteikusius – nėra asilų. Tiksliau sakant, asilų aplinkiniuose kaimeliuose yra, tačiau prieš mus atvyko dar kelios grupės, kurioms irgi reikia asilų kroviniams pergabenti į bazinę stovyklą Kišty Džerobo slėnyje, todėl visi asilai „užfrachtuoti“ keletui dienų į priekį. Kastis siūlo negaišti laiko, linksmai pirmasis kraunasi į kuprinę pusę „asilo normos“, ir po keletos reisų aukštyn-žemyn asilams belieka tik sunkiausi kroviniai. Įkūrę bazinę stovyklą, pradėjome treniruotinius įkopimus. Vieni išėjome į K. Donelaičio viršūnę, Kastis gi būtinai nori įkopti į savo senelio M.K. Čiurlionio vardo viršūnę, į kurią pirmieji įkopė ir suteikė jai pavadinimą mūsų draugai dar 1964 metais. Po šios viršūnės sekė kitos, ir štai mes susiruošėme į Babelio viršūnę, esančią greta Lietuvos viršūnės, V-B sunkumo kategorijos maršrutu. Tai gan keistas maršrutas, šaunantis nuo ledyno daugiau kaip kilometrą į viršų siena, kuri palaipsniui statėja ir prieš pabaigą, maždaug 6 m. aukštyje vietomis tampa atlošianti, o po to netikėtai užsibaigia lėkšta ir plačia ketera, ant kurios užlipi kaip ant stogo. Po kelių dienų prilipom sunkiausią vietą. Čia į priekį išėjo Kastis, nes jis tada buvo puikios formos, lipo uolomis kaip katinas – greitai, ryžtingai, išnaudodamas mažiausius iškyšuliukus ir plyšelius. Kas 4-5 metrus Kastis kalė kablius, įsegdavo karabinus ir perverdavo turėklinę virvę, kuria pasinaudodami likusieji su kuprinėmis pakildavo iki jo. Ir štai paskutinė virvė – pati sunkiausia, uolos atlošiausios. Kastis kabina kopetėles, randa kažkokį iš toliau nematomą plyšį, traversuoja įstrižai, ir štai jis išlipa „ant stogo“. Iš paskos ir mudu su Rimu. Augustas Kubilius lipa paskutinis, išseginėdamas virvę ir iškaldamas kablius. Rimas atsisėdęs ramiai suiminėja apsauginę virvę, einančią nuo Augusto. Temsta. Mudu su Kasčiu jau dairomės patogesnės vietos palapinei. Rimas sunerimsta – štai jau 20 minučių, kai Augusto virvė nepajudėjo nė per metrą. Kastis pasilenkia prie prarajos krašto ir šaukia nematomam Augustui: -Augustai! Aū! Ką tu ten veiki?Gal tau pilvą suskaudo, o gal gražių kristalų radai? Augustas kažką atsako, bet labai jau tyliai, lyg jį kas dusintų – nesuprasi. Mes sunerimstam. Greitai įkalam dar pora kablių turėklinei virvei ir Kastis su čiumpančiu mazgu leidžiasi žemyn pažiūrėti, kas gi nutiko Augustui. Po keleto minučių šaukia mane. Nusileidžiu iki Kasčio ir tada suprantu, kad įvyko nelaimė. Tiesiai žemyn į prarają eina įsitempusi kaip styga virvė, kurios gale boluoja kažkoks maišas – tai kybo Augustas. Pasirodo, traversuodamas atlošumą jis iškabino turėklinę virvę, nepasidaręs savisaugos, laikynė išsprūdo, ir jis, padaręs švytuoklę, pakibo ant turėklinės virvės ore keletą metrų nuo uolų. Bandė prisitraukti virve, bandė įsisiūbuoti iki uolų, kad galėtų į jas įsikabinti, bandė šaukti mus, bet jėgos seko, virvė vis labiau užspausdavo kraujagysles, iš kuprinės bijojo išsinerti, kad kartu neišsinertų ir iš apsaugos juostos, štai jau nejaučia rankų, štai jau dūsta, ir Augustas pradeda galvoti, ką gero jis nuveikęs gyvenime. Mes su Kasčiu stovim ant mažytės lentynėlės, prisirišę krūtines prie kablių, bandom traukti turėklinę virvę – nė krust, per didelė trintis. Jau visai tamsu. Tada Kastis greitai leidžiasi palei virvę, išsegdamas ją iš karabinų. Nors dabar Augustas dar žemiau, bet trintis sumažėja. Kastis vėl pakilo iki manęs, aš per tą laiką jau paruošiau fiksuojančias virves su čiumpančiais mazgais. Traukiame virvę centimetras po centimetro, po keletos metrų pasidaro linksmiau – ištrauksim. Ir Augustas atkunta, nebegalvoja aie žuvusį maskvietį Kimą, prieš šešerius metus kitoje slėnio pusėje panašiai prakabojusį pusantros paros, ima duoti patarimus. Tai jau gerai. Ir kaip gerai, kad šalia Kastis, niekada nepanikuojantis, visada išradingas, lyg ir lėtas, bet kai reikia – greitas ir ryžtingas. Po pusvalandžio Augustas jau buvo viršuje, po paros – bazinėje stovykloje, o kai darėme bendrą grupės nuotrauką su dviem sukryžiuotais ledkirčiais priekyje, Augustas net pabandė nejautriais pirštais suspausti ledkirtį. Kastis taip ir užrašė antroje pusėje tos nuotraukos: „Apie tai, kaip Augustas laikė ledkirtį 1970 metais Pamyre“. Grįžę į bazinę stovyklą, radome mūsų belaukiančius kijeviečius, kurie siūlo dviems iš mūsų kopti su jų grupe į Tadžikistano piką (6505 m.) šeštos sunkumo kategorijos maršrutu, kadangi jų draugas susirgo ir jie negali kopti tokiu sudėtingu maršrutu keturiese. Išeiti reikia rytoj. Nors man toks įkopimas būtų leidęs užbaigti vykdyti sporto meistro normatyvus, aš atsisakiau – per daug pavargęs, nepažįstama grupė. Kastis paprašė leisti pagalvoti iki ryto. Rytą jis jautėsi žvaliai, visai pailsėjęs, tuo metu, kaip minėjau, buvo puikios sportinės formos, todėl sutiko. Po dviejų savaičių Kastis pasivijo mus Dušambėje, sėkmingai įkopęs į Tadžikistano piką ir tapęs bene devintuoju Lietuvos aplinistu, praėjusiu VI sunkumo kategorijos, aukščiausios Tarybų Sąjungoje, maršrutu. Man atrodo, kad tada Kastis ypač susižavėjo alpinizmo sportine puse. Alpinizmas, kaip ir kalnai, yra labai įvairus. Pirmą kartą patekęs į kalnus naujokas grožisi jais, kaip grožėtųsi jūra ar mėnuliu. Instruktoriaus užvestas ant viršūnės, pajutęs pergalės džiaugsmą, pamato, kad kitos viršūnės gražesnės, kelias į jas sunkesnis. Po keletos metų supranta, kas gi jį taip traukia į kalnus, ką duoda žmogui kalnai ir ko iš jo reikalauja. „Siekdamas viršūnės, verždamasis į tai, kas neaprėpiama, žmogus nugali, įgyja ir teigia visų pirma pats save“, - sakė prancūzų alpinistas Liusjenas Devi. Kas kartą turi būti vis sunkiau, kuo sunkesnės kliūtys įveiktos, tuo šis sportas darosi prasmingesnis. Juk žmogus, kuris viską lengvai pasiekia, retai būna laimingiausias žmogus. Kastis, man rodos, tada ypač stipriai pajuto tą svaiginantį sunkios pergalės jausmą, tą kerintį potraukį veržtis į priekį. 1971 metų vasarą turėjo vykti Lietuvos alpinistų ekspedicija į Komunizmo viršūnę. Kastis nerimsta nuo pavasario, kviečia balandžio mėnesį važiuoti pasitreniruoti į Krymo uolas. Išvažiavome keturiese su žmonomis. Kastis tempia į uolas jau ankstyvą rytą. Aš norėčiau pasideginti, pasimaudyti, bet atbėga Kastis, apsikarstęs kabliais ir kopetėlėmis, jau suradęs sunkų maršrutą, kuriuo ir užlipti atrodo neįmanoma, tačiau Kastis tik juokiasi. Gegužės gale Kastis su Laima išvažiavo į „Ala-Arčos“ stovyklą Tian Šanyje. O birželio mėnesį gavome iš Kasčio laišką. „Turiu naujieną – oras tuoj pasitaisys maždaug savaitei, – rašė Kastis. – Turbūt sulaipiosiu per tą laiką į dvi viršūnes. Ką tik buvo užsukęs didelis aukštuminės klasės žinovas Kočetovas ir „paskyrė“ mūsų komandai minimum trečią vietą Sąjungoj už planuojamą Komunizmo „šešiukę“, nes tadžikai neužlipsią ten, kur padavė paraišką. O Revoliucijos pikas tikrai nebūsiąs konkurentu, nors aš dėl to abejojau. Visi iš mano prognozių šiek tiek šaiposi, bet, matyt, tik dėl to, kad patys negali to padaryti. Taigi, nosis aukštyn. O dabar leiskite atsisveikinti. Kastis“. Tai buvo paskutinis Kasčio laiškas.
Vytautas Viršilas
Kastis Zubovas buvo vienas tų, kurie labai norėjo surasti Lietuvje uolas, tinkamas sportiniam laipiojimui. Savo uolas. Literatūroje aptikome, kad Nemunėlio šlaituose yra stačių dolomito atodangų. Išvažiavome jų ieškoti su Kasčiu dviese 1966 metų kovo mėnesį. Pakeliui užsukome į Petrašiūnų dolomito karjerą. Iš bėdos galima laipioti ir ten, tik labai jau birios uolos, sprogdinimų sutrupintos. Aukštis apie 6–8 m. Nemunėlio šlaitus pradėjome apžiūrinėti nuo tos vietos, kur įteka Apasčia. Patraukėme prieš srovę, Tabokinės link, kol už 5–6 km radome tai, ko mums reikėjo. Gal ne visai tai, ko reikėjo, uolų aukštis nedidelis, apie 7–9 m, bet 1966 metų Lietuvos laipiojimo uplomis pirmenybės ten įvyko. Nugalėjo jose A. Pakštas, o Kastis užėmė ketvirtą vietą.
Kastis laipiojo uolomis gerai, buvo stiprių rankų, kurios nebijojo šalčio. O pavasarinės uolos dažnai būdavo šaltos. Tačiau gerų vietų Kastis neužimdavo. Sukliudydavo, sakyčiau, jo flegmatiškumas, abejingumas garbei, todėl jis, kaip sakoma, „nesidraskydavo“ ant uolų, visada buvo ramus, lipo užtikrintai, su malonumu. Tiesą sakant, jis suprato, kad reikia skubėti, griebti už bet kokio iškyšulio, toks jau čia sportas – laipiojimas uolomis. Bet, matyt, perlaužti savęs negalėjo, o gal nenorėjo...
Tais metais buvo puikus pavasaris. Gegužės pirmosios dienos pasitaikė saulėtos, šiltos. Pirmenybių stovykla įsikūrė ant Nemunėlio kranto. Reikėjo malkų laužui. Kastis įsikorė į aukštą, jau pakirstą sausuolį, užrišo ant viršūnės virvę ir numetė kitą jos galą žemyn. Draugai pradėjo tampyti virvę, lenkti medį, o Kastis nelipa žemyn, supasi su visa viršūne. O kai laužas išdegė, toje vietoje vaidinome „gyvus paveikslus“. Su cigarete dantyse, automatu ir šalmu – tai amerikietis Vietname, o tas pamintasis ant žemės vietnamietis – Kastis. Juk jam nieko nereiškė plikam atsigulti į karštus pelenus. Jam nieko nereiškė suvalgyti kiaušinį su visais lukštais ar iškrėsti kokią išdaigą, kurias mes vadinime „chochmomis“. Visa tai jam išeidavo sklandžiai, nepamenu, kad Kasčio išdaigos būtų ką nors įžeidusios. Turėjo jis tobulą jumoro jausmą. Suprato ir mėgo absurdo anekdotus, juodąjį jumorą. Ir svarbiausia (tai jumoro aukščiausioji klasė), nevengė pasišaipyti iš savęs. Kartą atėjo pas mus, pamatė dukrą lopšyje. Žiūrėk, sako, gražus vaikas, o aš maniau, kad tik mūsų gražus!
Kai atsiduriu ant kalno su slidėmis, visada pagalvoju, kaip gerai, kad čia būtų Kastis. Su juo būdavo įdomu ir linksma. Važinėdavo jis drąsiai, mėgo rizikuoti, tačiau niekada tuo nesididžiavo, niekad nerodydavo savo pranašumo. Kartą Karpatuose leidomės siauru miško taku. Žinojau, kad priekyje staigus posūkis, o stabdyti nėra kur. Kastis sako: „Pabandykim, manau, mums tai turėtų būti įkandama“. Ir pasileido pirmas. Tik sniegas surūko, kai jis „ėmė“ posūkį. Dar spėjo pasiremti ranka, atgavo lygsvarą ir nušvilpė žemyn. O aš, jo padrąsintas, irgi sėkmingai įveikiau posūkį (tiesa, penkto taško pagalba). Lietuvos alpinistai (ir ne tik alpinistai) labai dažnai prisimena Kastį Zubovą. Ir tuo gyva jo dvasia.
1977-03-11
Projektai ir akvarelės
Čia patalpinti Kasčio ruošti projektai ir akvarelės:
Nuotraukos
Paminklas Biškeko memoriale
