Jeronimas Šliogeris

JERONIMAS ŠLIOGERIS gimė 1871 m. gruodžio mėn. 15 d. tuometinės Panevėžio apskrities Smilgių valsčiaus Bružių kaime (dabar —Radviliškio r.). 1891 m. jis baigė Panevėžio realinę gimnaziją. Toliau mokėsi Peterburgo elektrotechnikos institute, jį baigė 1900 metais, įgijo inžinieriaus elektriko diplomą. lš pradžių dirbo Petrogrado „Helios" bendrovėje, o paskui tais pačiais 1900-siais įsidarbino belgų Peterburgo miesto apšvietimo bendrovėje. Joje dirbo iki 1920 metų: iš pradžių inžinieriumi, vėliau- tinklo tarnybos viršininku, galiausiai užėmė bendrovės vyriausiojo inžinieriaus pareigas.

Grįžęs į Lietuvą 1920 metais, jis pradėjo eiti Elektros skyriaus viršininko pareigas Geležinkelių valdyboje. Pradėjus kurti Lietuvos universitetą, į Technikos fakultetą darbui buvo kviečiami inžinieriai, turėję didelį praktinio darbo patyrimą. Tarp tokių inžinierių buvo ir Jeronimas Šliogeris. Į Technikos fakultetą jis buvo pakviestas 1922 m. rugsėjo 1 d. privatdocentu, nuo 1927 m. birželio 1 d. tapo ekstraordinariniu profesoriumi. Savo mirties išvakarėse, 1936 m. vasario 26 d., Jeronimas Šliogeris buvo pake1tas į ordinarinius profesorius. Nuo 1923 m. jis vadovavo .Elektrotechnikos katedrai, buvo paties įkurtos E1ektrotechnikos laboratorijos vedėjas. J Šliogeris dėstė elektrotechniką ir elektrometriją. Tuo pačiu metu nuo 1923 m. jis dirbo ir Kauno miesto apšvietimo belgų akcinėje bendrovėje valdybos nariu, o vėliau ir direktoriumi. 1926 m. jis kartu su kitais įsteigė Lietuvos rajoninių elektros stočių akcinę bendrovę.

Prof. Leonas Kaulakis prisimena: "Elektrotechnikos katedra, vadovaujama Jeronimo Šliogerio, buvo tarsi miniatiūrinis Elektrotechnikos fakultetas. Jeronimas Šliogeris skaitė kursą, kuris sudarė savotišką vidurkį tarp bendrosios ir taikomosios elektrotechnikų. Jis buvo doras, sąžiningas ir draugiškas žmogus. Daug nervų jam sugadino prasidėję visuomenės ginčai su belgų bendrove — jautėsi tartum ant dvieją kėdžių. Jis buvo labai temperamentingas žmogus ir kartais nesusivaldydavo, dėl to turėdavo nesusipratimų ir tinkluose. Paskaitas skaitė kiek karščiuodamasis ir truputį tarmiškai".

Jeronimas Šliogeris aktyviai reiškėsi ir visuomeniniame gyvenime. Dar 1915 m. Peterburge jis drauge su J. Alekna, M. Yču įsteigė savaitraštį „Lietuvių balsas". Tais pačiais metais jis buvo vienas iš lietuviams karo tremtiniams šelpti organizatorių Petrograde, rūpinosi įvairių kursų ir mokyklų karo pabėgėliams steigimu. 1925 m. Lietuvos technikų draugijai persiorganizavus į Lietuvių inžinierių ir architektų sąjungą, Jeronimas Šliogeris tapo jos pirmininku. Be to, .jis buvo aktyvus tautininkų partijos narys.

Profesorius Jeronimas Šliogeris mirė 1936 m.vasario 27 d. Kaune. Nemažas yra jo mokslinis palikimas. Elektrotechnikos klausimais profesorius lietuvių ir rusų kalbomis yra paskelbęs mokslinių straipsnių ir išleidęs knygų. Jis bendradarbiavo žurnaluose „Električestvo", „Technika". 1914 m. dalyvavo sudarant knygą „Pravila i normy dlia električeskich ustroistv silnych tokov“. Lietuvių kalba J. Šliogeris išspausdino šiuos darbus: „Elektrotechnikos paskaitos“ (1925), „Perkūnsargiai“ (1925), „Elektros medžiagų atsparumas“ (1927), „Elektrotechnika II. Kintamoji srovė“ (1931).

Jeronimas Šliogeris kartu su žmona Anna Marija fon Grinhof (1877-1923) turėjo tris sūnus: 1. Vaclovą (1901-1978), Lietuvos savanoris nuo 1919 m., Lietuvos prezidento adjutantas 1935-1937 m., pulkininkas (1939 m.). 2. Tadą (1903-1943), apylinkės teismo teisėjas- administratorius, 1924-1926 m. Lietuvos futbolo rinktinės narys.3. Antaną, (1906-1956).

Paruošė Vyt. Miškinis