Jonas Kriščiūnas

JONAS KRIŠČIŪNAS (1888 m. sausio 5 d. Stebuliškėse, Liudvinavo valsčius, Marijampolės apskritis– 1973 m. liepos 2 d. Kaune) – Lietuvos agronomas, bitininkas, profesorius, politinis bei visuomenės veikėjas. Tarpukariu Lietuvos energijos komiteto Elektros komisijos kooptuotas narys.

Mokėsi Liudvinavo pradžios mokykloje, 1907 m. baigė Marijampolės gimnaziją. 1912–1913 m. dalyvavo Marijampolės ūkio draugijos veikloje, skaitė paskaitas žemės ūkio klausimais. 1913 m. baigė Sankt Peterburgo universiteto Fizikos-matematikos fakultetą. 1914–1917 m. tarnavo Rusijos imperijos kariuomenėje, 1915–1916 m. mokėsi Pavlovsko Romanovo aerologijos observatorijoje ir Konstantinovo meteorologijos observatorijoje. 1916 m. dirbo aerologu XI aviacijos divizijoje.1919 m. Kvietiškyje (Marijampolės apskritis) suorganizavo žemės ūkio mokyklą. 1919–1927 m. Dotnuvos žemės ūkio technikumo dėstytojas. 1920 m. gegužės 15 d. – 1922 m. lapkričio 13 d. Steigiamojo Seimo atstovas, išrinktas I (Marijampolės) rinkimų apygardoje, priklausė Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų partijos ir Lietuvos valstiečių sąjungos frakcijai.

1925–1941 m. ir 1944–1973 m. Žemės ūkio akademijos dėstytojas, 1940–1941 m. ir 1944–1945 m. rektorius, 1945–1947 m. prorektorius, 1928–1941 m. ir 1944–1957 m. Augalininkystės, 1957–1962 m. Žemdirbystės katedros vedėjas, nuo 1940 m. profesorius. 1940 m. žemės ūkio mokslų garbės daktaras. 1941–1944 m. gyveno Rusijoje, beveik metus – Debiosų vaikų namų direktorius. 1956–1958 m. kartu buvo Kauno rajono Mičiurino kolūkio pirmininkas.1946 m. LSSR mokslų akademijos tikrasis narys. 1948 m. Sąjunginės Lenino žemės ūkio mokslų akademijos narys. 1946–1950 m. SSRS AT, 1951–1959 m. LSSR AT deputatas.

1910–1914 m. parašė populiarių knygučių žemdirbystės klausimais. Bendradarbiavo „Lietuvos žiniose“, „Lietuvos ūkininke“ (kurį laiką redagavo jo priedą „Žemė“). 1927 m. su kitais įsteigė Lietuvos bitininkų ir cukrinių runkelių augintojų draugijas, 1930 m. – kooperatinę draugiją „Sėklininkas“. Cukrinių runkelių auginimo ir lietuviškos agronominės literatūros pradininkas, paskelbė apie 1000 straipsnių žemės ūkio klausimais. Knygelėje „Augalų ligos“ pirmasis Lietuvoje aprašė vabzdžius kenkėjus ir pavadino juos lietuviškais terminais. Propagavo augalų apsaugą, bitininkystę ir sėklininkystę.

Paruošė Vyt. Miškinis