Konstantinas Šakenis

Konstantinas Šakenis (1881 m. lapkričio 27 d. Veleniškiuose, Vabalninko valsčius, Biržų apskritis – 1959 m. liepos 7 d. Troškūnuose) – Lietuvos inžinierius, pedagogas, politikas, visuomenės veikėjas.

Tėvai: Pranciškus Šakenis ir Emilija Balsevičiūtė-Šakenienė – valstiečiai žemdirbiai. Brolis Julijonas Šakenis (1884–1962) – kunigas.

1900 m. medaliu baigė Šiaulių berniukų gimnaziją ir įstojo mokytis į Sankt Peterburgo (Rusija) universiteto Fizikos-matematikos fakultetą. 1901 m. iš universiteto buvo pašalintas, nes dalyvavo riaušėse. Vėliau studijavo Sankt Peterburgo technologijos instituto Mechanikos fakultete.

1905 m. dėl neramumų K. Šakenis buvo priverstas nutraukti studijas, grįžo į Lietuvą, atvyko į Vilnių. Dirbo "Vilniaus Žinių" redakcijoje, bendradarbiavo su "Viltimi", "Vairu", "Lietuvių balsu".

Vėl nuvykęs į Sankt Peterburgą ir 1910 m. baigęs mokslus Sankt Peterburgo technologijos instituto Mechanikos fakultete, nesusigundė karjeros perspektyvomis Rusijoje, bet grįžo į tėvynę. 1910–1915 m. jis dirbo Vilniaus Aleksandro I gimnazijoje fizikos mokytoju, buvo amatų kursų vadovas. 1915 m. Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti Centro komiteto pavedimu jis steigė amatų dirbtuves ir mokyklas. 1915–1918 m. K. Šakenis gyveno Voroneže (Rusija) ir dirbo Voronežo lietuvių gimnazijos inspektoriumi, direktoriumi. 1918 m. jis mokė vaikus Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijoje, bet lenkams užėmus Vilnių, persikėlė dirbti į Kauną. K. Šakenis buvo vienas iš Lietuvos technikų draugijos (1918–1919 m.) ir Kauno aukštųjų kursų (1919 m.) kūrėjų.

1918–1925 m. jis buvo aktyviai įsitraukęs į švietimo pertvarką, kuri reformavo ne tik mokyklų tinklą, bet ir ugdymo turinį. K. Šakenis skleidė naujas didaktines pažiūras ir europietiškas pedagogikos naujoves, paruošė lietuviškų fizikos terminų projektą. 1920–1924 m. jis buvo Susisiekimo ministerijos Transporto tarnybos viršininko padėjėjas, viršininkas. 1925 m. K. Šakenis buvo paskirtas Panevėžio valstybinės gimnazijos direktoriumi. Tačiau tais pačiais metais jis grįžo į Kauną ir pradėjo dirbti Švietimo ministerijoje tarnautoju. K. Šakenis aktyviai dalyvavo ne tik kultūrinėje bei šviečiamojoje veikloje, bet ypač – politiniame gyvenime. Jis buvo Tautos pažangos partijos valdybos Centro komiteto narys, Lietuvių tautininkų sąjungos veikėjas. 1930 m. K. Šakenis buvo vienas iš Lietuvių tautininkų fondo steigėjų. 1926 m. A. Smetonai tapus Respublikos Prezidentu, pagal tautininkų sąrašą K. Šakenis tapo III Seimo nariu. Augustino Voldemaro (1926 m. gruodžio 17 d. – 1929 m. rugsėjo 23 d.) Ministrų kabinete K. Šakenis buvo švietimo ministras (nuo 1927 m. gegužės 3 d.). Juozo Tūbelio (1929 m. rugsėjo 23 d. – 1934 m. birželio 12 d.) Ministrų kabinete jis ir toliau buvo švietimo ministras. Dirbdamas ministru, 1927 m. Kaune K. Šakenis įsteigė Lietuvos aklųjų institutą, rūpinosi jo veikla. 1928 m. spalio 31 d. jis išleido taisykles mokinių šaulių ir skautų veiklai, taip suteikdamas laisvę šioms organizacijoms veikti visose Lietuvos mokyklose. 1930–1934 m. jis buvo pirmasis švietimo ministras – Lietuvos skautų sąjungos globėjas. Nuo 1930 m. K. Šakenis buvo Vytauto Didžiojo komiteto pirmininkas, nuo 1934 m. – Vytauto Didžiojo ordino tarybos pirmininkas. 1935 m. jis buvo paskirtas Lietuvos skautų sąjungos tarybos nariu.

1934–1940 m. K. Šakenis dirbo valstybės kontrolieriumi, buvo aštuntas ir paskutinis šias pareigas Nepriklausomoje Lietuvoje ėjęs pareigūnas. 1936–1940 m. jis pirmininkavo IV Seimui. 1937 m. jis tapo Lietuvos inžinierių draugijos pirmininku. Jis rūpinosi vadovėlių leidyba, dar 1918 m. parengė trijų dalių vadovėlį "Fizika" gimnazijoms. Iki 1940 m. išėjo 5 jo leidimai, kuriuos autorius vis taisė ir tobulino.

K. Šakenis parašė knygą "Auszra" ir jos gadynė : penkių dešimtų metų "Auszros" sukaktuvėms paminėt" (1933 m.), išleido monografiją "Vabalninkas ir jo apylinkė praeityje iki Lietuvos nepriklausomybės atgavimo" (1935 m.).

Jis taip pat domėjosi grožine literatūra ir istorija. Dar 1909 m. K. Šakenis vertė iš lenkų į lietuvių kalbą ir "Viltyje" leido kai kuriuos Adomo Mickevičiaus raštus, o 1924 m. išvertė ir išleido poemą "Ponas Tadas".

Nepriklausomoje Lietuvoje K. Šakenis buvo apdovanotas Vytauto Didžiojo 2-ojo laipsnio ordinu (1930 m.), Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 1-ojo laipsnio ordinu (1938 m.), Šaulių Žvaigždės ordinu (1938 m.), Šaulių Žvaigždės ordino medaliu (1939 m.), jaunalietuvių Trijų Liepsnų 1-ojo laipsnio ordinu (1935 m.), Lietuvos skautų sąjungos Geležinio Vilko ordinu (1934 m.), Latvijos Trijų Žvaigždžių 1-ojo laipsnio ordinu (1932 m.).

1941 m. birželio 14 d. okupacinės sovietų valdžios K. Šakenis buvo suimtas ir po tardymo be teismo ištremtas, kalintas Rešiotų lageryje (Kansko rajonas, Krasnojarsko kraštas, Rusija). 1951 m. gegužę K. Šakenis buvo ištremtas į Kazačinskojės rajoną Krasnojarsko krašte, o 1953 m. perkeltas į tremtį Komarovkoje (Parbigo rajonas, Tomsko sritis, Rusija), kur gyveno ištremta jo šeima.

Buvo vedęs, žmona Stanislava Giedraitytė-Šakenienė (1900–1982) – gydytoja, pirmoji Lietuvoje moteris chirurgė, 1941–1956 m. tremtinė Tomsko srityje. Vaikai: Rita Šakenytė (1926–?) ir Romualdas Šakenis (1932–2000). Šeima į Lietuvą be oficialaus leidimo grįžo tik 1956 m. ir įsikūrė Troškūnuose (Anykščių r.). K. Šakenis po tremties išgyvenimų tuo metu buvo jau palaužtos sveikatos. Mirė 1959 m. liepos 7 d. Troškūnuose (Anykščių r.). Palaidotas Vabalninko (Biržų r.) kapinėse.

Išleisti K. Šakenio eiliuoti tremties prisiminimai "Vaizdai ir mintys nelaisvėje" (1 tomas – 1992 m., 2 tomas – 1995 m.), taip pat prisiminimų rinkinys "Iki "Vaizdų ir minčių nelaisvėje" (2 tomai, 1997 m.).

K. Šakenio atminimas saugomas Vabalninke: čia jam atidengta atminimo lenta, jo vardu pavadinta gatvė Vabalninke ir Vabalninko mokykla, veikia muziejus, prižiūrimas ir lankomas K. Šakenio kapas. 1998 m. Kaune, Dainavos mikrorajone, K. Šakenio vardu buvo pavadinta viena gatvė. 2006 m. Kaune, ant namo Vytauto pr. 89/Laisvės al. 9, kuriame 1930–1940 m. gyveno, buvo atidengta K. Šakenio atminimo lenta.

Parengė V.Š.