Taisomas Jeronimas Laucius

Jeronimas LAUCIUS 

Gimiau 1946 m. sausio 1 d. Panevėžio rajone, Glebauskų kaime. Tėvas Albinas buvo kalvis, mama
Veronika – namų šeimininkė.

1963 m. baigiau Ramygalos vidurinę mokyklą,  o 1968 m. – Kauno politechnikos institutą, įgijau
garbingą  energetiko inžinieriaus specialybę. Besimokydamas pirmame ir antrame kurse dirbau
budinčiuoju elektriku Kauno Pergalės turbinų gamykloje.
1968 m. pradėjau dirbti Vilniaus specializuotoje kilnojamoje mechanizuotoje kolonoje (SKMK)
meistru, darbų vykdytoju, vyresniuoju darbų vykdytoju, SKMK viršininko pavaduotoju. 1971–1972 m.
tarnavau kariuomenėje, Uralsko mieste, leitenantu.
1977 m. buvau paskirtas Vilniaus gelžbetoninių atramų gamyklos (GAG) vyriausiuoju inžinieriumi,
metus laiko pavadavau į akademines atostogas išėjusį direktorių.

1980– 1988 m.  dirbau LKP Statybos ir miestų ūkio skyriaus instruktoriumi. Turėjau progą artimai
susipažinti su Ignalinos AE, Kaišiadorių HAES (dabar Kruonio HAE), Mažeikių, Vilniaus TE statybomis,
šalies energetinėmis problemomis. Taip  buvo lemta, kad teko pažinti energetikų gyvenimą, taip
sakant, ir iš apačios, ir iš viršaus.

Dvidešimties metų darbo stažas energetikos srityje, bendravimas su tikrais žmonėmis (tai žymiai
platesnė sąvoka nei telpa žodyje specialistai) netikėtai mane įkvėpė kūrybiniams apmąstymams. Dar
dirbdamas Vilniaus GAG pradėjau spausdintis periodikoje, vėliau ėmiau leisti pirmąsias knygutes . 1982 m. „Vagos“ leidykloje išleidau „Kas pastatė namą“, 1983 m. – „Aš – elektra“. 1988 m. buvau
paskirtas respublikinio žurnalo „Žvaigždutė“ vyriausiuoju redaktoriumi.
Buvau pritrenktas, galėdamas palyginti gamybinį ir redakcinį darbą. Prisiminiau kaip ne kartą aštuntą
valandą teko lyjant lietui, kartu su ET atstovu, pridavinėti elektros linijas, pajunginėti elektros
pastotes. O redakcijose darbas  prasidėdavo prieš pietus ir baigdavosi tuoj po pietų...
Nuo pat pirmos dienos įvedžiau energetinį režimą dirbti nuo ryto iki vakaro. Redakcija pagalvojo, kad
aš išprotėjęs, visi išsilakstė, todėl, atėjus privatizacijai, galėjau privatizuoti vienas. Turėdamas lėšų,
1994 m. įsteigiau leidyklą UAB „Trys žvaigždutės“, pradėjome leisti ne tik žurnalą, bet ir knygas,
kurios tuo metu buvo skaitomos ir leidžiamos daugiatūkstantiniais, o kitomis kalbomis – ir
šimtatūkstantiniais tiražais.

Ryšiai su energetikais niekada nenutrūko. Mūsų leidykla yra išleidusi ne vieną „Lietuvos energetika“
tomą, po keletą nusipelniusio inžinieriaus Stasio Bilio, buvusio Energetikos ministro Leono Ašmanto,
energetikų Alfredo Sabaliausko, Rimvydo Juozaičio knygų. Kiek išleidau savo paties knygų – jau
nebeskaičiuoju, bet tikrai daugiau nei 100. Dalis jų išverstos į kitas kalbas – rusų, baltarusių, serbų,
lenkų ir kt.

2008 m. liepos 30 d. tapau Lietuvos meno kūrėjų asociacijos nariu.
2012 m. pradėjau bendrauti su Vilniaus psichikos sveikatos centro Psichoterapijos skyriaus vedėju,
gydytoju psichiatru Aleksandru Alekseičiku. Parašiau keletą knygų dvasinės sveikatos temomis.
2014 m. Lietuvos „Žinijos“ draugijoje įkūriau „Pozityvistų“ klubą. Vedu energetinius seminarus.
Tikiu, kad gautos energijos iš darbo kartu su energetikais man dar ilgai užteks, esu pasirengęs išleisti
dar ne vieną energetikų, ypač veteranų, knygą.

Žmona Kristina, su kuria susipažinau elektrifikuodamas pirmą objektą po paskyrimo, baigė
Pedagoginį institutą, chemikė. Išauginome dvi dukras: Renata – gydytoja, Laima – dirba Europinėje
institucijoje, gyvena Alikantėje. Turiu 4 anūkus: Gabrielė – gydytoja, Kristijonas – mokosi Kunigų
seminarijoje, Joris ir Aidas – moksleiviai.

Parengė Jeronimas Laucius