Taisomas Saulius Kutas

[[Vaizdas:KutasS.jpg|200px|left]]'''KUTAS Saulius Aloyzas Bernardas''' gimė 1935 m. birželio  21 d. Kupiškyje, muzikos mokytojo -  vargonininko Bernardo Kuto (1901-1953) ir pradinių klasių mokytojos Valerijos Tulabaitės Kutienės (1898-1981) šeimoje. Vyresnysis brolis Gerimantas Dominykas mirė 1943 m., jaunesnysis  - Ginutis Pranas, gimęs 1939 m. aplinkos inžinerijos ir kraštotvarkos mokslų daktaras, buvęs ilgametis Kauno politechnikos instituto Santechnikos fakulteto katedros vedėjas.

1938 m. šeima persikėlė gyventi į Kėdainių apskrities Šėtos miestelį. 1953 m. baigė Šėtos vidurinę mokyklą ir įstojo į Kauno politechnikos instituto Elektrotechnikos fakultetą, kurį baigęs, 1958 m. pradėjo dirbti Lietuvos energetikos sistemoje. Pirmosios pareigos - Dispečerių tarnybos režimų inžinierius, vėliau dispečeris, tarnybos viršininkas. 1969 - 1972 m. buvo Energijos realizavimo įmonės direktorius, nuo 1972 iki 1990  m. - Vyriausiosios gamybinės energetikos ir elektrifikavimo valdybos vyriausiojo inžinieriaus pavaduotojas elektrotechnikos reikalams. Rašė straipsnius spaudoje, rengė ir skaitė pranešimus konferencijose, leido knygeles elekrotechninių režimų, elektros tinklų valdymo, jų automatizavimo ir telemechanizavimo, elektrosaugos, energijos tausojimo klausimais. Jų būtų daugiau kaip 40. Vertė iš rusų kalbos Elektrinių ir tinklų techninio eksploatavimo, elektrosaugos taisykles, redagavo daugelį energetikos norminių teisės aktų. Taip prisidėjo prie energetikos lietuviškos terminologijos įtvirtinimo. Saulius Kutas yra knygų "Lietuvos energetika" II, V- IX tomų bendraautoris ir V- IX tomų redakcinės komisijos narys. 

1990 m., atkūrus Lietuvos nepriklausomybę ir įsteigus Energetikos ministeriją, paskirtas ministro pavaduotoju. Jam, kartu su ministru Leonu Ašmantu, teko atstovauti Lietuvai Madride įvykusiame Pasaulio energetikos kongrese, kuriame 1992 m. buvo atstatyta Lietuvos narystė Pasaulio energetikos taryboje, nutrūkusi dėl buvusių okupacijų. Nuo 1996 m. kovo 1 d. iki gruodžio 16 d.- Lietuvos respublikos energetikos ministras. Tuo metu jam teko daug bendrauti su Ignalinos atominės elektrinės vadovais, suprasti jos problemas bei technologiją. Užimdamas  šias pareigas ir siekdamas Lietuvos energetikos atvirumo, bendravo su tarptautinių organizacijų ir užsienio valstybių  aukšto rango pareigūnais,  užsienio bendrovių ir įmonių specialistais bei vadovais. Vyriausybės įgaliotas, pasirašė tarptautinius ir tarpvalstybinius susitarimus. 

Panaikinus Energetikos ministeriją,  nuo 1997 m. dirbo Valstybinės atominės energetikos saugos inspekcijos viršininku. Lietuvos ir užsienio specialistams atlikus visapusišką Ignalinos AE saugos vertinimą ir įgyvendinus dvi saugos gerinimo  programas, 1999 m. Ignalinos AE pirmajam ir 2004m. antrajam blokams  Saulius Kutas pasirašė ilgalaikes eksploatacijos licencijas.  2006 m. liepos 1d. išėjo į pensiją. S. Kutas visose pareigose pasižymėjo darbštumu, nuoseklumu, aukšta elgesio kultūra.
 
Aktyvus Pasaulio energetikos tarybos Lietuvos komiteto, Europos branduolinės energetikos draugijos, Tarptautinės energetikos ekonomistų asociacijos, Lietuvos energetikos senjorų klubo dalyvis, buvo žurnalo "Mokslas ir technika" redkolegijos narys. Apdovanotas ordino "Už nuopelnus Lietuvai" Komandoro kryžiumi, PET Lietuvos komiteto Garbės ženklu, jam suteiktas Lietuvos nusipelniusio inžinieriaus vardas. 

Žmona Marijona Petrovaitė - Kutienė (1933 -2013 m.) Lietuvos žemės ūkio akademijos absolventė, dirbo Žemės ūkio, Paruošų ministerijose, dukros Vilniaus universiteto absolventės: Eglė (gim. 1961 m.) - chemikė, dukra Saulė (gim. 1971 m.) - gydytoja, medicinos mokslų daktarė, anūkė Marija Luiza Švedaitė - Lietuvos dailės akademijos magistrė.

Parengė Vytautas Miškinis
 

Pridedamas S. Kuto leidimas į PET kongresą Madride:[[Vaizdas:Kutas-PET.jpg|200px]]