Jurgis Šapalas

Variantas IX tomui

Jurgis Šapalas gimė 1934 m gruodžio 16 d. Šakių mieste. Abu tėvai: Kazimieras Šapalas (1903 – 1982) ir Monika Kazlauskaitė – Šapalienė (1902-1996) buvo Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Filosofijos – Sociologijos fakulteto absolventai ir 1927 m. buvo paskirti į Šakių „Žiburio“ gimnaziją, tėvas – direktoriumi, motina – mokytoja. 1940 m, Sovietams okupavus Lietuvą, tėvai buvo atleisti iš Šakių gimnazijos mokytojų pareigų. Tėvai nusprendė pasitraukti iš Šakių ir persikėlė gyventi į Alytų, kur tėvas pradėjo dirbti mokytoju Alytaus vidurinėje mokykloje. Vėliau, jau karo metais, 1941 m. persikėlė gyventi į Kauną, kur tėvai mokytojavo Kauno VI-je gimnazijoje. Tais pačiais metais Jurgis pradėjo lankyti pradžios mokyklą.

1953 m baigė Kauno VI-tą vidurinę mokyklą ir įstojo į Kauno politechnikos instituto (dabar KTU), Mechanikos fakultetą. 1958 m. baigė šio instituto pramonės šiluminės energetikos specialybės kursą įgydamas Inžinieriaus mechaniko kvalifikaciją. 1958 m. buvo paskirtas dirbti į Juodupės (Rokiškio rajone) Vilnonių audinių fabriką „Nemunas“ vyriausiojo mechaniko pavaduotoju. Fabrikui teko verstis vietiniais elektros gamybos įrenginiais - gario lokomobiliais, dyzelgeneratoriais, net hidroturbina. Vėliau, 1960 m, plečiantis fabriko gamybai, buvo nuspręsta energetinį ūkį išplėsti, pastatant Kauno “Pergalės” gamybos dvi turbinas po 500 kW, bei pastatyti du naujus garo katilus. Darbas fabriko energetiniame ūkyje buvo neįkainojama praktika, suteikusi be galo daug technologinės bei gamybinės ir gyvenimiškos patirties .

1962 m. J. Šapalas gavo pasiūlymą dirbti statomoje Lietuvos elektrinėje, pradėjo dirbti Technikos skyriaus vyresniuoju inžinieriumi. Dalyvavo paleidžiant ir derinant visus aštuonis elektrinės 150 ir 300 megavatų galios energetinius blokus. 1969 m Lietuvos elektrinėje buvo sukurtas naujas padalinys – Derinimo cechas. Jurgis paskirtas šio cecho katilų derinimo grupės vadovu. 1975 m buvo paskirtas Tobulinimo baro katilų vyriausiuoju specialistu. Kartu su Rusijos moksliniais – tiriamaisiais institutais: Leningrado centriniu katilų-turbinų institutu (CKTI), Maskvos visasąjunginiu termotechnikos institutu (VTI) ir daugeliu kitų projektinių bei derinimo organizacijų dalyvavo tobulinant katilų degiklius ir kitus elementus, tikslu padidinti jų efektyvumą bei sumažinant teršalų išmetimą su išeinančiais dūmais. 1982-90 m visiems Lietuvos elektrinės katilams buvo modernizuoti degikliai, kurie žymiai sumažino kenksmingų medžiagų išmetimą į atmosferą ir įgalino pasiekti tuolaikinių reikalavimų normas.

Jurgis yra pateikęs daug katilų patobulinimų bei racionalizacinių pasiūlymų ir dalyvavęs juos įdiegiant gamyboje, už kuriuos apdovanotas eile Lietuvos energetikos sistemos, Lietuvos elektrinės bei Sąjungos energetikos ministerijos diplomų ir padėkos raštų. 1982/83 m tobulinosi Maskvoje, vadovaujančių darbuotojų kvalifikacijos kėlimo fakultete pagal programą „Šiuolaikiniai garo katilų įrengimai”. 1975, 1979, 1988 m su technologinių įrengimų patobulinimais dalyvavo Liaudies ūkio pasiekimų parodoje (VDNCH, Maskvoje), kur 1979 m apdovanotas bronzos, o 1988 m – aukso medaliu. Yra 1980 m priimto „Dvikontūrinių mazuto purkštuvų” išradimo bendraautorius.

2002 m už gamybinius pasiekimus apdovanotas Lietuvos Respublikos Prezidento Padėkos raštu. 2005 m grupė Lietuvos elektrinės specialistų buvo suburti į UAB „Elektrėnų projektai“. Į šią bendrovę 2006 m. buvo pakviestas ir J. Šapalas dirbti specialiosios priežiūros vadovu. Buvo atsakingas už garo katilų degiklių modernizavimo, o vėliau, už 9-to, kombinuoto ciklo energetinio bloko garo generatoriaus ir jo pagalbinių įrenginių montavimo darbų kontrolę.

Drauge su kitais Lietuvos elektrinės specialistais J. Šapalui teko apsilankyti eilėje - Danijos, Švedijos, Vokietijos, Lenkijos ir kitų Europos valstybių elektrinių, su tikslu pasidalinti jų patirtimi deginant įvairios rūšies kurą, bei mažinant teršalų emisiją į atmosferą. Buvo surinkta daug vertingos medžiagos, bei patirties, kurią buvo galima pritaikyti ir Lietuvos elektrinėje. 2010 m išėjo į pensiją.

Žmona Vladislava – Danutė, {1938-2017}, dirbo Elektrėnuose „Liftų tarnyboje“ dispečere. Dukra Gražina, baigusi M.Riomerio universiteto magistratūrą, gyvena ir dirba Vilniuje, kita – Jurgita, baigusi Kauno vadybos ir teisės kolegiją, gyvena Elektrėnuose.

Mirė Jurgis Šapalas 2020-09-13. Palaidotas Elektrėnų kapinėse.

Parengė Vytautas Miškinis

JURGIS ŠAPALAS. Autobiografija

Kilmė, vaikystė.

Gimiau 1934 m gruodžio 16 d. Šakių mieste. Abu tėvai: Kazimieras Šapalas (1903 – 1982) ir Monika Kazlauskaitė – Šapalienė (1902-1996) buvo Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Filosofijos – Sociologijos fakulteto absolventai ir 1927 m. buvo paskirti į Šakių „Žiburio“ gimnaziją, tėvas – direktoriumi, motina – mokytoja. Man gimus šeimoje jau augo vyresnysis brolis Kazimieras (1930-2012), kuris baigęs mokslus Vilniaus universitete, darbavosi Lietuvos banko Kauno skyriuje. Reikia pasakyti, kad gimnazija, jos teritorija buvo labai gražiai sutvarkyta. Turėjo nemažą pagalbinį ūkį, 6 ha vaisių sodą, pora gražių arklių, gyvulių, bei aprūpinta žemės ūkio padargais. Gimnazijos teritorija buvo aptverta, apsodinta dekoratyviniais medžiais bei krūmais. Vidinėje teritorijos pusėje – daug žalumos, suformuoti žalieji plotai, dekoratyvinių medelių, krūmų oazės, iškloti plytelėmis ir apsodinti dekoratyviniais krūmais pasivaikščiojimo takai. Tai buvo tarytum parkas. Kiek save prisimenu, paūgėjęs labai mėgau klajoti po tą parką, tyrinėti gausią gyvūniją –- paukštelius, ežiukus ir įvairius kitokius gyvūnėlius. Mėgau dalyvauti ir pagalbinio ūkio, sodo darbuose. Domėjausi ūkio gyvuliais, ypač dviem gražiais arkliais, kuriuos ūkvedys pakinkęs į vežimą mus vaikus dažnai pavežiodavo. Šis vaikystės laikotarpis buvo pats mieliausias ir laimingiausias mano gyvenime. Gimnazijos teritorijoje buvo pastatytas ir gyvenamasis namas mokytojams, kuriame mes tuo metu, iki 1940 m., ir gyvenome. 1939 m. mūsų šeima pagausėjo– gimė sesuo Teresė, kuri vėliau, baigusi Vilniaus universitetą, tapo Martyno Mažvydo bibliotekos Informacinio centro direktore. 1940 m, Sovietams okupavus Lietuvą, tėvai buvo atleisti iš Šakių gimnazijos mokytojų pareigų. Sužinoję, kad Šakiuose yra sudarinėjami deportuojamų į Sibirą žmonių sąrašai, į kuriuos buvo įtraukta ir mūsų šeima, tėvai nusprendė pasitraukti iš Šakių ir persikėlėme gyventi į Alytų, kur tėvas pradėjo dirbti mokytoju Alytaus vidurinėje mokykloje. Vėliau, jau karo metais, 1941 m. persikėlėme gyventi į Kauną, kur tėvai mokytojavo Kauno VI-je gimnazijoje. Tais pačiais metais aš pradėjau lankyti pradžios mokyklą. 1944 m. mūsų šeima vėl pagausėjo – gimė antra sesuo – Gražina, kuri, baigusi Kauno politechnikos instituto (KPI) Statybos fakulteto architektūros specialybę, tapo architekte ir iki šiol dirba „Paminklų restauracijos Institute“ projektų vadove.

Mokslai, gamybinė veikla.

1953 m baigiau Kauno VI-tą vidurinę mokyklą ir įstojau į Kauno politechnikos instituto (dabar Kauno technologijos universitetas), Mechanikos fakultetą. 1958 m. baigiau šio instituto pramonės šiluminės energetikos specialybės kursą įgydamas Inžinieriaus mechaniko kvalifikaciją.

Baigęs studijas,1958 m. buvau paskirtas dirbti į Juodupės (Rokiškio rajone) Vilnonių audinių fabriką „Nemunas“, vyriausio mechaniko pavaduotoju. Man buvo paskirta rūpintis energetiniu ūkiu. Tais metais valstybiniai elektros tinklai dar nebuvo pasiekę Juodupės, tai fabrikui teko verstis vietiniais elektros gamybos įrenginiais - gariniais lokomobiliais, dyzelgeneratorias, net hidro turbina. Šių įrenginių gausybė (~10 vnt.) ir įvairovė, kėlė problemas dėl jų darbo sinchronizavimo, apkrovimų paskirstymo ir kt. Teko pademonstruoti elektrotechnikos bei elektros mašinų žinias, kurios gan plačiai mums buvo dėstomos KPI. Fabriko technologinių įrengimų elektros varikliai buvo parinkti atsitiktinai (pokario laikas!), dažnai per didelio galingumo, tai jų galios koeficientas (cos φ) buvo labai žemas, ir tai labai apkraudavo elektros tinklus reaktyvine srove ir jie net perkaisdavo. Būdavo dideli elektros energijos nuostoliai. Tas pat būdavo ir su elektros generatoriais, kurie kaisdavo, nors aktyvinės galios neatiduodavo. KPI elektros mašinų kurso paskaitose buvo dėstoma, kokiomis priemenėmis galima tą cos φ pagerinti ir išspręsti problemą. Teko prisiminti tą teoriją ir pabandyti ją įgyvendinti. Sugalvojau: vieno lokomobilio generatorių (410 kVA ), atjungti nuo lokomobilio, jį įsukti pašaliniu varikliu, po to, sinchronizavus, stipriai peržadinti, kad jis gamintų reaktyvinę srovę ( imluminę ). Žodžiu, kad jis dirbtų kaip kondensatorius. Ir man pavyko! Visuose cechuose nušvito apšvietimo lempos, staklės pradėjo sparčiau suktis, aktyvinis galingumas pakilo, elektros tinklai atvėso! Į mašinų salę atbėgo cechų darbuotojai, nustebę klausinėjo: kas čia įvyko?! Žodžiu, man ten darbuotis sekėsi ! Ir aš pamėgau tą darbą. Vėliau, 1960 m, plečiantis fabriko gamybai, buvo nuspręsta energetinį ūkį išplėsti, pastatant Kauno “Pergalės” gamybos dvi turbinas po 500 kW, bei pastatyti du naujus garo katilus. Prie šio projekto man teko aktyviai prisidėti. Už sėkmingą darbą, bei įvairius technologinius patobulinimus buvau ne kartą skatinamas padėkos raštais ir kitokiais apdovanojimais. Reikia pastebėti, kad darbas fabriko energetiniame ūkyje buvo neįkainojama praktika, suteikusi man be galo daug technologinės, bei gamybinės ir gyvenimiškos patirties !

Tolimesnis darbas ir kvalifikacijos kėlimas

1962 m. gavau pasiūlymą dirbti statomoje Lietuvos elektrinėje. Ir nors Juodupės fabriko vadovybė stipriai prieštaravo ir nenorėjo manęs išleisti, galiausiai, po ilgų diskusijų, patekau į Lietuvos elektrinę ir pradėjau dirbti Technikos skyriaus vyresniuoju inžinieriumi. Dalyvavau paleidžiant ir derinant visus aštuonis elektrinės 150 ir 300 megavatų galios energetinius blokus. 1969 m, Lietuvos elektrinėje buvo sukurtas naujas padalinys – Derinimo cechas. Buvau paskirtas šio cecho katilų derinimo grupės vadovu, įgijau atitinkamą diplomą. 1975 m pakeitus Lietuvos elektrinės valdymo struktūrą, buvau paskirtas Tobulinimo baro katilų vyriausiuoju specialistu. Kartu su Rusijos moksliniais – tiriamaisiais institutais: Leningrado centriniu katilų-turbinų institutu (CKTI), Maskvos visasąjunginiu termotechnikos institutu (VTI) ir daugeliu kitų projektinių bei derinimo organizacijų dalyvavau tobulinant katilų degiklius ir kitus elementus, tikslu padidinti jų efektyvumą bei sumažinant teršalų išmetimą su išeinančiais dūmais. 1982-90 m visiems Lietuvos elektrinės katilams buvo modernizuoti degikliai, kurie žymiai sumažino kenksmingų medžiagų išmetimą į atmosferą ir įgalino pasiekti tuolaikinių reikalavimų normas.

Esu pateikęs daug katilų patobulinimų bei racionalizacinių pasiūlymų ir dalyvavęs juos įdiegiant gamyboje, už kuriuos esu apdovanotas eile Lietuvos energetinės sistemos, Lietuvos elektrinės bei Sąjungos energetikos ministerijos diplomų ir padėkos raštų. 1982/83 m, neatitrūkdamas nuo gamybos, tobulinausi Visasąjunginio vakarų politechnikos instituto (Maskva), vadovaujančių darbuotojų kvalifikacijos kėlimo fakultete pagal programą „Šiuolaikiniai garo katilų įrengimai”. 1988 m baigiau kursus Lietuvos energetinės sistemos Mokymo kombinate, išlaikiau egzaminus ir įgijau teisę (licenciją) derinti / bandyti katilų įrengimus, dirbančius dujiniu ir skystu kuru. 1991 m kėliau kvalifikaciją Vilniaus chemijos pramonės darbuotojų kvalifikacijos kėlimo centro fakultete pagal programą „Pramoninė ekologija” . 2001 m Lietuvos Respublikos Energetikų mokymo centre išlaikiau egzaminus ir įgijau teisę (licenciją) derinti/bandyti garo katilus iki 24,0 MPa garo slėgio. 2002 m dalyvavau Klagenfurto (Austrija) Vadybos akademijos surengtame savaitiniame seminare „Energijos ir šilumos tiekimo” klausimais ir gavau atatinkamą diplomą. 1975, 1979, 1988 m su technologinių įrengimų patobulinimais esu dalyvavęs Liaudies ūkio pasiekimų parodoje (VDNCH, Maskvoje), kur 1979 m buvau apdovanotas bronzos, o 1988 m – aukso medaliu. Esu 1980 m priimto „Dvikontūrinių mazuto purkštuvų” išradimo bendraautorius 1994 – 2000 m, pradėjus naudoti Lietuvos elektrinėje naują kuro rūšį – Orimulsiją, kartu su “Bitor Europe” specialistais dalyvavau paruošiant Orimulsijos padavimo į katilus ir jos deginimo technologiją, bei sukuriant atitinkamus deginimo įrengimus. Dalyvavau išbandant ir derinant šias sistemas. 1999 m, kartu su ABB-CombustionServices (Anglija) kompanija dalyvavau išbandant ir derinant naujus Lietuvos elektrinės katilo Nr.6. „Žemos azoto oksidų emisijos degiklius“. Lietuvai tapus ES nare, 2004–2005 m. dalyvavau paruošiant Techninius reikalavimus konkursinei medžiagai pagal Europos Sąjungos reikalavimus šiems katilų modernizavimo projektams: „ Katilų žemos azoto oksidų emisijos degiklių sukūrimui”, „Regeneratyvinių oro šildytuvų modernizacijai” bei „Dūmų valymo nuo kietų dalelių bei sieros junginių sukūrimui”.

2002 m už gamybinius pasiekimus esu apdovanotas Lietuvos Respublikos Prezidento Padėkos Raštu. 2005 m. per Europos rekonstrukcijos ir plėtros banką (EBRD) buvo gautos Europos Sąjungos paramos lėšos projekto „Lietuvos elektrinės gamtosauginis ir techninis patobulinimas“ finansavimui. Pagal banko reikalavimus projekto vykdymo priežiūra, kaip nepriklausomam ekspertui iš kitos ES valstybės, buvo pavesta Suomijos firmai „Enprima“. „Enprima“, siekdama kokybiškesnio priežiūros vykdymo, nutarė į savo komandą įtraukti ir LE specialistus, gerai žinančius elektrinės įrenginių specifiką ir turinčius Lietuvoje galiojančius, valstybinius, „Ypatingo statinio bendrosios ir specialiosios priežiūros vadovų kvalifikacijos atestatus”. Tam tikslui grupė Lietuvos elektrinės specialistų buvo suburti į UAB „Elektrėnų projektai“. Į šią bendrovę, turėdamas reikiamą atestatą, 2006 m. aš buvau pakviestas dirbti specialiosios priežiūros vadovu. Čia aš buvau atsakingas už garo katilų degiklių modernizavimo, o vėliau, už 9-to, - kombinuoto ciklo energetinio bloko garo generatoriaus ir jo pagalbinių įrenginių montavimo darbų kontrolę.

Drauge su kitais Lietuvos elektrinės specialistais teko apsilankyti eilėje - Danijos, Švedijos, Vokietijos, Lenkijos ir kitų Europos valstybių elektrinių, su tikslu pasidalinti jų patirtimi deginant įvairios rūšies kurą, bei mažinant teršalų emisiją į atmosferą. Buvo surinkta daug vertingos medžiagos, bei, patirties, kurią buvo galima pritaikyti ir mūsų elektrinėje. 2010 m išėjau į pensiją.

Šeimyninė padėtis

Šiuo metu esu našlys. Žmona Vladislava – Danutė, {1938-2017}, gyva būdama dirbo Elektrėnuose „Liftų Tarnyboje“ dispečere,. Dvi suaugę dukterys, viena jų – Gražina, baigusi M.Riomerio universiteto magistratūrą, gyvena ir dirba Vilniuje, kita – Jurgita, baigusi Kauno vadybos ir teisės kolegiją,gyvena su manimi, Elektrėnuose.

Jurgis Šapalas, Elektrėnai, 2019 04

Derybose su ALSTOM. Iš kairės: Alimas, J. Šapalas, R. Jankauskas, P. Noreika.

J. Šapalas su dukromis Jurgita ir Gražina LE bloko valdymo pulte