Jurgis Endziulaitis

Jurgis Mykolas Endziulaitis gimė 1937 m. spalio 27 d. Ukmergėje inteligentų šeimoje. Tėvas Vaclovas Endziulaitis - Lietuvos kariuomenės kūrėjas savanoris baigęs Dotnuvos Žemės Ūkio Akademijos miškininkystės fakultetą. Mama – anglų kalbos mokytoja. Šeimoje augo du broliai ir sesuo. Tėvas dirbo urėdu ir jie gyveno Baisogaloje. Čia prabėgo Jurgio vaikystė, čia baigė keturias klases.

Vaikystės džiaugsmai baigėsi 1948 m. gegužės 22 d. kai šeima buvo ištremta į Krasnojarsko kraštą. Manos gyvenvietę supo miškinga taiga ir kalnai. Mama dirbo įvairius miško darbus. Jurgis su broliu eidavo į taigą rinkti kedro riešutų žiemai, taip papildydavo vitaminų stoką. Gyveno dideliame nepritekliuje. Mama stengėsi, vaikams padalindavo duoną, kurios ne visada gaudavo nusipirkti, ji buvo normuota. Kad prisidurti prie vargano maisto Jurgis išmoko prisiūti veltiniams padus, paklijuoti guminius batus. Susidomėjo fotografija, įsigijo fotoaparatą, fiksavo nuotraukose gyvenimą Sibire. Nuotraukas darydavo pats, jas išsaugojo kaip savo gyvenimo istorijos dalį.

1954 m. grįžo į Lietuvą . Apsigyveno Klaipėdoje, ten baigė rusų kalba vidurinę mokyklą ir įstojo į LŽŪA mechanizacijos fakultetą, kurį baigė 1963 m. įgijęs inžinieriaus-mechaniko specialybę ir tais pačiais metais pradėjo dirbti mechaniku Klaipėdos Statybos montavimo valdyboje, vėliau buvo paskirtas vyriausiojo mechaniko pareigoms. Nuoširdžiai prisimena valdybos vadovą Vytautą Paznanskį. Jo vadovaujamoje valdyboje dauguma darbuotojų- buvę politiniai kaliniai, laisvės kovų dalyviai, tremtiniai buvo darbštūs, sumanūs, pasiryžę dirbti pajūrio kraštui reikalingoje elektrifikavimo misijoje. Technika, su kuria dirbome, buvo gerokai susidėvėjusi, reikalavo dažno remonto. J. Endziulaitis ėmėsi iniciatyvos pagerinti mechanizmų ūkį. Reikalingų atsarginių detalių ir mechanizmų įrangos teko pasiekti Maskvą, Gorkį, Iževską, Volgogradą, Kamenec-Podolską ir dar daug Rusijos vietų, kur buvo galima gauti reikiamų mechanizmų, jų detalių. J. Endziulaitis toje pačioje įmonėje išdirbo 41 metus ir 2004 m. išėjo į pensiją.

J. Endziulaitis nuo Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos susikūrimo Klaipėdoje aktyviai dalyvavo jos visuomeninėje veikloje, yra Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos koordinatorius Klaipėdos apskričiai. Jam skirti garbingi apdovanojimai LPKTS I ir II laipsnio žymenys „Už nuopelnus Lietuvai“, padėkos raštai, atminties ir pagarbos ženklas „Lietuvos Ąžuolai“.

1963 m. J. Endziulaitis sukūrė šeimą, su žmona Julija užaugino du sūnus Gytį ir Rolandą, didžiuojasi trimis vaikaičiais ir dėkingas likimui, kad turi tokį neįkainojamą turtą – nuostabią šeimą.

Pagal J. Endziulaičio medžiagą parengė A. Bačauskas

Jurgis Mykolas Endziulaitis gimė 1937 m. spalio 27 d. Ukmergėje inteligentų šeimoje. Tėvas Vaclovas Endziulaitis - Lietuvos kariuomenės kūrėjas savanoris baigęs Dotnuvos Žemės Ūkio Akademijos miškininkystės fakultetą. Mama – anglų kalbos mokytoja. Šeimoje augo du broliai ir sesuo. Tėvas dirbo urėdu ir jie gyveno Baisogaloje. Čia prabėgo Jurgio vaikystė, čia baigė keturias klases.

Vaikystės džiaugsmai baigėsi 1948 m. gegužės 22 dieną, kai ankstyvą rytą į namus įsiveržę kareiviai ir civiliai įsakė skubiai ruoštis, nes jie išvežami visam laikui į Rusijos gilumą. Tėvo tuo metu nebuvo, nes jis buvo išvykęs į komandiruotę. Jurgiui buvo 10 metų, broliui Vytautui – 12 metų, seseriai Joanai 4 metai. Atvežė į Šeduvą, sugrūdo į vagonus, o ešeloną suformavo Panevėžyje. Gyvuliniuose vagonuose tvyrojo troškus oras, trūko vandens, maisto. Tremiamuosius saugojo ginkluoti kareiviai. Po maždaug 12 dienų vaginančios kelionės buvo išlaipinti Krasnojarsko krašte Kamarčiagos stotyje. Toliau vežė traktorių priekabose, siauruoju geležinkeliu, Manos upe valtimis, tuometiniais sunkvežimiais be bortų į paskirtą tremties vietą Manos gyvenvietėje Partizansko rajone. Ten juos patalpino varganame barake viename kambarėlyje su dar trimis šeimomis. Manos gyvenvietę supo miškinga taiga ir kalnai. Mama dirbo įvairius miško darbus. Jurgis su Vytautu eidavo į taigą rinkti kedro riešutų žiemai, taip papildydavo vitaminų stoką. Gyveno dideliame nepritekliuje. Mama stengėsi, vaikams padalindavo duoną, kurios ne visada gaudavo nusipirkti, ji buvo normuota. Kad prisidurti prie vargano maisto Jurgis išmoko prisiūti veltiniams padus, paklijuoti guminius batus. Susidomėjo fotografija, įsigijo fotoaparatą, fiksavo nuotraukose gyvenimą Sibire. Nuotraukas darydavo pats, jas išsaugojo kaip savo gyvenimo istorijos dalį.

1954 m. grįžo į Lietuvą su suklastotu gimimo liudijimu, nes po Stalino mirties, gimusiems 1938 m. ir vėliau buvo panaikinta komendanto priežiūra. Apsigyveno Klaipėdoje, ten baigė rusų kalba vidurinę mokyklą ir įstojo į LŽŪA mechanizacijos fakultetą, kurį baigė 1963 m. įgijęs inžinieriaus-mechaniko specialybę ir tais pačiais metais pradėjo dirbti mechaniku Klaipėdos Statybos montavimo valdyboje, vėliau buvo paskirtas vyriausiojo mechaniko pareigoms. Nuoširdžiai prisimena valdybos vadovą Vytautą Paznanskį. Jo vadovaujamoje valdyboje dauguma darbuotojų- buvę politiniai kaliniai, laisvės kovų dalyviai, tremtiniai buvo darbštūs, sumanūs, pasiryžę dirbti pajūrio kraštui reikalingoje elektrifikavimo misijoje. Technika, su kuria dirbome, buvo gerokai susidėvėjusi, reikalavo dažno remonto. J. Endziulaitis ėmėsi iniciatyvos pagerinti mechanizmų ūkį. Reikalingų atsarginių detalių ir mechanizmų įrangos teko pasiekti Maskvą, Gorkį, Iževską, Volgogradą, Kamenec-Podolską ir dar daug Rusijos vietų, kur buvo galima gauti reikiamų mechanizmų, jų detalių. J. Endziulaitis toje pačioje įmonėje išdirbo 41 metus ir 2004 m. išėjo į pensiją.

J. Endziulaitis nuo Politinių kalinių ir tremtinių sąjungos susikūrimo Klaipėdoje aktyviai dalyvavo jos visuomeninėje veikloje, yra Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos koordinatorius Klaipėdos apskričiai. Jam skirti garbingi apdovanojimai LPKTS I ir II laipsnio žymenys „Už nuopelnus Lietuvai“, padėkos raštai, atminties ir pagarbos ženklas „Lietuvos Ąžuolai“.

1963 m. J. Endziulaitis sukūrė šeimą, su žmona Julija užaugino du sūnus Gytį ir Rolandą, kurie užaugo dori ir sąžiningi Lietuvos piliečiai, didžiuojasi trimis vaikaičiais, dėkingas likimui, kad turi tokį neįkainojamą turtą – nuostabią šeimą.

Pagal J. Endziulaičio medžiagą parengė A. Bačauskas