Serafinas Andriušis

Variantas VIII tomui

Serafinas Andriušis gimė 1922 m. liepos 1 d. pasiturinčio ūkininko šeimoje Kauno apskrities (dabar Kauno raj.) Ilgakiemio kaime. Mokytis tekdavo eiti apie 5 km į Garliavą. Baigęs Garliavos gimnaziją, pasirinko elektriko kelią ir įstojo mokytis į Kauno Aukštesniąją technikos mokyklą, kurią 1944 m. pabaigė, įgydamas elektrotechniko specialybę. Praslinkus karui, Serafiną paėmė į tarybinę armiją, tarnavo prie Leningrado (Peterburgo) elektros traukinyje. Tarnyba armijoje išgelbėjo artimuosius nuo tremties – visa šeima buvo įtraukta į deportuojamųjų sąrašus, visiems buvo liepta per valandą susiruošti išvežimui, bet karininkas atsitiktinai pamatė tėvo nuotrauką tarybinės armijos kario uniforma ir išvežimą sustabdė. Po tarnybos armijoje sugrįžęs į Lietuvą, S. Andriušis 1950 m. balandžio mėn. pradėjo dirbti Petrašiūnų elektrinėje budinčio monterio, vėliau elektriko-techniko, pareigose. 1953 m. įstojo į LŽŪA mechanizacijos fakulteto neakivaizdines studijas. Studijos užtruko 8 metus, tuo metu sukūrė šeimą, gimė du sūnūs. 1961 m. baigė LŽŪA, baigiamojo darbo tema buvo „Jonavos raj. Stalino kolūkio elektrifikavimas“. Serafinas gavo inžinieriaus mechaniko diplomą, nes tuo metu LŽŪA elektrikų diplomų paprasčiausiai neteikdavo.

1960 m. pradėjo dirbti Kauno elektros tinkluose vyresniuoju inžinieriumi. 1962 m. gruodžio 1 d. Buvo įkurti Alytaus elektros tinklai, kurių vyriausiuoju inžinieriumi buvo paskirtas Serafinas. Dirbo Alytaus ET iki 1967 m. Šiuo laikotarpiu buvo kuriama Alytaus ET bazė, statomos naujos pastotės, sparčiai elektrifikuojami kolūkiai ir kaimo gyvenvietės. Jis nuolat prisimindavo, kaip žmonės džiaugėsi, kai namuose atsirasdavo elektra, kai nereikėdavo uždegti žibalinės lempos. 1966 m. Serafinui gimė dukra, todėl 1967 metais jis grįžo dirbti atgal į Kauno ET gamybinio-techninio skyriaus viršininko pareigoms. Šiose pareigose dirbo 20 metų iki 1987 m. Dirbant vadovu, jam daug kartų buvo siūloma stoti į komunistų partiją, taip galima buvo kilti karjeros laiptais, tačiau jis principingai atsisakydavo.

Serafinas buvo labai draugiškas, visada pasirengęs padėti kitiems. Be savo tiesioginių pareigų, jis vadovaudavo studentų praktikoms, geranoriškai padėdavo susirinkti medžiagą baigiamiesiems darbams, recenzuodavo diplominius darbus. Už gerą ir sąžiningą darbą daug kartų buvo skatinas, apdovanotas garbės ir padėkos raštais.

1987 m. Serafinas perėjo dirbti į Kauno šiluminių tinklų įkurtą energetikos muziejų, kuriame kartu su muziejaus įkūrėju E. Buinevičiumi tvarkė ir rinko naujus eksponatus, plėtė muziejaus ekspoziciją, rengė ekskursijas energetikos specialybės studentams ir moksleiviams. 2003 m. sustabdžius Kauno šilumos tinklų energetikos muziejaus veiklą Serafinas aktyviai dalyvavo energetikų veteranų veikloje. Tais pačiais metais kartu su bendraminčiais A. Kriščiukaičiu, A. Špėliu ir kt. įsteigė Kauno energetikos veteranų klubą „Elektra“, rašė straipsnius apie Lietuvos energetikos istoriją į „Kauno dieną“, „Elektros erdves“.

Didelė Serafino aistra buvo sodininkystė – jo užauginti abrikosų sodinukai ir dabar auga buvusių kolegų ir bičiulių soduose. Serafino pėdomis pasuko ir abu jo sūnūs, Algimantas ir Virgilijus, kurie baigė Kauno politechnikos institutą (KTU), įgydami elektros sistemų inžinieriaus elektriko specialybę. Šeimos tradicijas pratęsė ir anūkas Aurimas, taip pat pasirinkęs energetiko specialybę. Jis baigė magistro studijas KTU ir sėkmingai dirba ESO.

Serafinas Andriušis mirė 2014 m. sausio mėn., palaidotas Eigulių kapinėse Kaune.

Parengė Algimantas Andriušis