Bronius Simniškis

BRONIUS SIMNIŠKIS gimė Jono Simniškio ir Kotrynos Simniškienės šeimoje Seivų valsčiuje Suvalkų apskrityje, Šaltėnų kaime 1921 metų vasario 1 dieną netoli Punsko miestelio, dabartinėje Lenkijos teritorijoje. Tėvas Jonas Simniškis buvo vidutinis ūkininkas valdęs apie 30 hektarų žemės, mama Kotryna Juchnevič buvo lenkė. Namuose nusistovėjo lietuviška aplinka. Bronius buvo tarp savo brolių Juozo, Kosto ir Aneliaus vyriausiasis sūnus. Mokyklon pradėjo eiti sulaukęs 7-erių.

1939 m. rudenį gavo pasiūlymą vykti į Lietuvą mokytis žiemos Žemės ūkio mokykloje. Nelegaliai su keletu draugų kirtęs sieną 1939 metais, Bronius mokėsi Jiezno žemės ūkio mokykloje. Tuo metu prasidėjo karas, Bronius su keletu draugų nutarė pasitraukti į Vilnių ir toliau mokytis. Pasirinkę elektrotechnikos specialybę, keli jaunuoliai iš Punsko kartu su Broniu įstoja į Vilniaus amatų mokyklą. Pradėjus mokslus ir įgijus elektrotechnikos žinių jau prasidėjo pirmieji elektromonterio darbai.

1941 m. pavasarį Broniaus tėvai po Sovietų Sąjungos ir Vokietijos tarpusavio sutarties buvo repatrijuoti iš Lenkijos į okupuotą Lietuvą. Iki karo pabaigos Simniškių šeimai teko patirti kelis prievartinius perkėlimus. Galų gale ilgesniam laikui Broniaus tėvai įsikūrė Karužių kaime netoli Nedzingės miestelio.

1943 metais Bronius įstojo į Vilniaus politechnikumą, kur tęsė mokslus iki 1944 m vasario mėnesio, kai bėgo nuo priverstinių į kaimą. 1945 metų rudenį grįžo į Vilnių, kur dirbo įvairiose įstaigose elektriku, taip pat tęsė mokslą politechnikume, kurį 1948 m. baigė (stiprių srovių techniko specialybė). Pirmąjį paskyrimą gavo į Raseinių komunalinės tarnybos vyresniojo elektromonterio pareigas. Baigiamasis darbas buvo „Raseinių miesto elektros tinklas“. Jį apsigynė 1949 metais pavasarį, kai dirbo jau naujoje darbovietėje Ukmergėje.

1950 m. buvo pašauktas karinei tarnybai . Po jos Bronius apsigyveno Vilniuje, 3 metus dirbo Energetikos valdybos Izoliacijos tarnyboje. Vėliau Bronius Simniškis dirbo Vilniaus elektros tinklų Izoliacijos ir relinės apsaugos tarnyboje inžinieriumi, tarnybos viršininko pavaduotoju, o nuo 1968 m.- ir Izoliacijos tarnybos viršininku. 1961 m. nutarė mokytis ir 1967 m. baigė KPI Vilniaus vakarinio filialo elektros pavarų specialybę. Izoliacijos tarnybos viršininku Bronius Simniškis dirbo iki 1981 m, išėjęs į pensiją, dirbo tarnyboje inžinieriumi iki 1996 m.

1954 m. Bronius vedė Valeriją Dobkevičiūtę, su ja susilaukė dviejų sūnų: Rimantas (1955 m. ), radioelektronikos inžinierius, valstybinės premijos laureatas ir Gediminas (1958 m.), statybos inžinierius, roko propaguotojas ir muzikantas. Simniškių šeimą papildė 3 anūkai ir 3 proanūkiai.

Bronius buvo socialiai aktyvus žmogus, mėgo organizuoti įvairius renginius ir burtis į bendraminčių grupes. Mėgo dainuoti choruose: dainavo Vilniaus mokytojų namų ir Profsąjungos kultūros rūmų chore „Ainiai“.

Bronius Simniškis mirė 2007 m. lapkričio 24 dieną Vilniuje ir palaidotas Rokantiškių kapinėse.

Parengė sūnus Rimantas Simniškis, red. Vytautas Narušis ir Vytautas Miškinis

BRONIAUS SIMNIŠKIO prisiminimai

"Jaunystės metai tai buvo tie metai, kai praėjo ir Pilsudskis ir Smetona, po to Stalinas, Hitleris, po to vėl Stalinas, sovietiniai laikai, atkurta Lietuvos valstybė, bet elektra ir elektrikai visada buvo ir toliau pasiliko."-citata iš B. Simniškio prisiminimų.

Kodėl elektriku?

Kodėl pasirinkau elektriko specialybę? Vaikystėje visada svajojau būti kelininkas. Taip nuostabu būdavo, kai per kemsynę, laukus ar pelkę nutiesdavo kelią ir ta vietovė pradėdavo naują gyvenimą. O jaunam žmogui keisti pasaulį visada buvo nuostabi svajonė. Bet pradėjus mokytis žemės ūkio dalykų, patekus į miestą pamačiau, kad elektra yra naujas, nesuprastas pasaulis, ir kad čia bus daug visko daroma. O dalinai ir dėl to, kad ten pasuko ir kaikurie draugai. Tuo metu elektra man pasirodė kaip naujos technologijos viršūnė. Todėl nusprendžiau mokytis to, kas tuo metu atrodė sudėtingiausia, moderniausia ir sunkiausia. Tai buvo elektra, elektrotechnika ir visa, kas su tuo susiję. 1940 rugpjūčio pabaigoje su keletu draugų įstojau į Vilniaus amatų mokyklos elektrotechnikos specialybės kursus.

Baigus Politechnikumą, Komunalinio ūkio ministerijos Energetikos skyriaus viršininkas Vosylius nukreipė darbui į II Varėną energetinio ūkio vedėjo pareigoms. Jie turėjo vietinį energetinį agregatą, kokį tiksliai nežinau, nes neteko susipažinti, bet Varėnos valdžia manęs atsisakė, nes jau buvo numatytas savas žmogus iš vietinių darbuotojų. Aš mielai sutikau siunčiamas į Varėną, nes nuo čia netoli – mano šeima, gyvenusi prie Nedzingės.

Nepavykus įsidarbinti Varėnoje, ministerija pasiunčia mane darbui į Raseinius vyresniojo elektromonterio pareigoms. Čia taip vadinamu direktoriumi dirbo buvęs kariškis lenkas-ukrainietis Kopačinskis. Jisai visada buvo paklusnus aukštesnei valdžiai ir, nors šis etatas jau užimtas, bet kadangi siunčia ministerija, tai mane priima. Nepatenkintas buvo ir direktorius, ir vietiniai darbuotojai, bet aš tampu vyresniuoju elektromonteriu, o buvęs vyr. elektromonteris – elektromonteriu. Vyr. elektromonterio atlyginimas buvo 450 rublių, o elektromonterio – 350 rublių, bet teisybei išlaikyti gaunam abudu po 400 rublių.Energetinis ūkis labai apleistas. Pagrindinis energijos tiekėjas – už maždaug 10 km nuo Raseinių esanti hidroelektrinė Kušėliškėse. Pačių Raseinių stotyje buvo benzininis variklis su 350 kVA galingumo generatoriumi. Be to, dar buvo anglų firmos dyzelinis 160 AJ variklis „Ruston“. „Rustonui“ kuras, mazutas, buvo labai limituojamas ir jo užtekdavo tik didelėms šventėms. Šiaip turimas galingumas pagal gyventojų skaičių buvo tiek mažas, kad piko metu įtampa pas vartotojus krisdavo iki 130–150 voltų.

Tais 1948 metais elektros lemputės buvo deficitas, o tuo labiau 120 voltų įtampai. Kadangi stoties galingumas buvo labai mažas, tai vakaro metu įtampa krisdavo iki 130–150 voltų ir 240 voltų lemputės vos šviesdavo. Dalis žmonių įsigudrino vietoje nustatytų 240 voltų elektros lempučių naudotis 120 voltų elektros lemputėmis. Tada jos šviesdavo labai gerai, o 240 voltų elektros lemputės švietė dar blogiau. Kovoti su tuo reiškiniu buvo neįmanoma.

Kovai prieš minėtą piktnaudžiavimą panaudojome minėtą „Ruston“. Pačiu tamsiausiu vakaro metu paleisdavo „Rustoną“ pakeldami įtampą iki 240 voltų, ir visos 120 voltų lemputės sudegdavo – išjungti žmonės nesuspėdavo. Kol žmonės vėl apsirūpindavo 120 voltų elektros lemputėmis praeidavo 2–4 mėnesiai. Skųstis dėl žalos negalėjo, nes normaliai leistinos įtampos nedidinome.

Direktoriaus tendencija buvo įtikti valdžiai. Jei pas valdžios atstovus sugesdavo elektra, keldavosi, kad ir naktį, kviesdavo darbuotoją ir bėgdavo taisyti. Partijos komitete, kad įtampa būtų be priekaištų, vietoje nulio pajungė kitą fazę. Pačiuose Raseiniuose, be direktoriaus ir buhalterio, dar buvom 5 darbuotojai – mašinistai ir elektros monteriai. Kad galėtų gauti atlyginimą, patys elektrinės darbuotojai eidavo pas gyventojus rinkti pinigų. Gyventojai dėl prastos elektros kokybės pykdavo, iš viso nenorėdavo mokėti. Miesto valdžios žmonės tiesiog išvydavo. Man atvažiavus į Raseinius buvo tokių abonentų, kurių įsiskolinimas siekdavo iki metų. Pas „ponus“ senbuviai tiesiog bijodavo užeiti. Pas tokius pradėjau vaikščioti aš. Teko aiškinti, kad nemokėjimo atveju padėtis dar pablogės, kad, jeigu jie nemoka, ką tada sakyti eiliniams gyventojams. Aiškinau, kur viso to esmė, ir ledai pajudėjo. Susitarėm, kad užeisiu dažniau, kad nereikėtų labai daug mokėti iš karto. Tada jie tapo tiesiog mano abonentais, o likusieji – kitų darbuotojų.

Vieną mėnesį direktoriumi pabuvau ir aš. Kai mazuto beveik neliko, o hidroelektrinėje agregatų diržas vos laikėsi (pavara buvo diržo), direktorius sugalvojo išeiti atostogų. Pagal aktą viską perdavė man, net gumines pirštines įrašė. Po kelių dienų ar savaitės (neprisimenu) trūko hidroelektrinėje diržas, mazuto beveik nėra. Likome tamsoje. Visas turtas buvo jau minėtas 350 kVA generatorius. Puolėme visi rinkti pinigus diržui. Reikėjo surinkti ne mažiau kaip vieną tūkstantį rublių. Surinkome, bet pasirodė, kad mes turime skolų, todėl mūsų surinktus pinigus iš karto nurašė. Važiuoju į Vilnių. Vilniuje susitariu, kad parduotų diržą skolon – pavyksta. Užbėgant į priekį noriu pasidžiaugti Komunalinio ūkio ministerijos valdybos viršininku Vosyliumi. Jis mane tiesiog globojo, o tuo metu siūlė perimti vadovavimą elektros ūkiui, bet atsisakiau, nes tam turėjau priežasčių, ir jis mane suprato. Bet apie tai vėliau.

Parsivežu diržą, sutvarkome ir dirbame toliau. Sužinojęs, kad Partijos komitete vietoj nulio pajungta fazė, duodu komandą atstatyti normalią padėtį. Neilgai trukus, vieną vakarą kviečia mane į Partijos komitetą. Ateinu. Didelėje salėje aplink stalus susėdę valdžios vyrai. Elektros lemputės vos raudonos, prie kiekvieno darbuotojo uždegta žvakė. Pirmasis partijos sekretorius įsako duoti „gerą“ elektrą. Pasakau, kad nieko negaliu padėti; klausia: „Kodėl direktorius galėjo“. Paaiškinu, kad tai nusižengimas saugai, bet direktorius šito neišmano ir todėl taip elgiasi. Įpykęs sekretorius: „Aš tau įsakau“. „Tik raštiškam įsakymui paklusiu“, atsakau aš. „Bet mes negalim dirbti“, jau atlaidžiai sako. Primenu, kad čia susirinkus visa valdžia ir tegul sprendžia, ką toliau daryti, o kol posėdžiaus, iškviečiu buvusį vyr. elektromonterį, liepiu perjungti, o po posėdžio vėl atstatyti. Viskas buvo perjungta gana greitai. Nes pradėjus konfliktuoti su valdžia, darbininkai tiesiog mėgaujasi tuo. Vienas žingsnis padarytas...

Prie karinio komisariato pastato tiek prinarpliota laidų, kad baisu pažiūrėti. Užeinu pas komisarą ir paprašau, kad susitvarkytų. Nei pažada, nei nepažada. Po kelių dienų tas pats. Duodu komandą prie įvado atjungti. Po poros dienų matau, kad vėl pasijungta. Duodu komandą nuimti tarp dviejų atramų laidus. Įsakymas vėl pildomas nedelsiant. Komisaras tiesiog įsiuto, bet šiek tiek pasitvarkė. Vieną vakarą, lyjant lietui, į stotį ateina karininkas ir reikalauja sutaisyti elektrą saugumo pastate. Atsijungė visas pastatas. Ten buvo kabelinis įvadas ir, norint remontuoti, reikia atjungti didelę dalį miesto. Tuo labiau, kad lyja, ir naktis. Kategoriškai atsisakau ir pažadu kitą dieną iš ryto suremontuoti.

Praėjus gal savaitei, pašte, perduodant žinias į Vilnių, atsisukęs matau civiliai apsirengusį žmogų ir kažko laukiantį. Kai baigiau reikalus ir ruošiausi išeiti, prisistato ir kviečia į saugumą. Atėjus pakviečia į kabinetą. Ten sėdi kapitonas. Paprašo sėstis, tiksliau pakviečia sėstis. Patsai ruošiasi rimtam darbui. Išsiima cigarečių pakelį, pasideda popieriaus, plunksnakotį ir taip toliau. Viskas daroma labai lėtai, tai grynai psichologinis paruošimas. Pagaliau pradeda nuo biografinių duomenų. Vėliau apie kariuomenę, šeimos sudėtį, jų užsiėmimą, ką veikia ir taip toliau. Brolis Juozas nebuvo niekur išėjęs, bet slapstėsi, ir tuo metu jau buvo legalizavęsis. Čia ir užkliuvo. Pradėjus smulkiai klausinėti apie brolį, įsiutau ir aš. Pareiškęs, kad atsakinėsiu tik apie save, o apie brolį tegul išsiaiškina per vietos saugumą. Pamatęs, kad tuo klausimas baigtas, paklausė, kodėl nepataisiau elektros. Kaip ir kitiems, taip ir čia paaiškinau, kad nebuvo galimybių sutaisyti, neatjungiant elektros kitiems vartotojams. Šiandien viso šito niekaip nedaryčiau. Ir kam man reikėjo per tą vieną mėnesį su visais susipykti? Galėjau labai nukentėti, o jeigu būčiau ilgiau užsibuvęs – tikriausiai keršto nebūčiau išvengęs.

Po poros savaičių pas tėvus Karužiuose saugumas atliko smulkiausią kratą. Net laiškus patikrino. Bet nieko nerado. Jei pradžioje darbe iš bendradarbių jaučiau šiokį tokį priešiškumą, tai po visų mano „darbelių“ klimatas pasikeitė. Sutardavome labai gerai ir mane palaikydavo.

Tais metais Raseinių mieste buvo vykdomas kapitalinis elektros tinklo remontas. Dirbo Ukmergės montažinė organizacija. Į darbus įtraukė ir mane. Nors direktorius labai nebuvo tuo patenkintas, bet leido. Nenorėjo pyktis su Vilniumi. Aš dienos metu dirbau su montažininkais, o vakarais eidavau pas miesto abonentus. Tuomet pagerėjo mano finansiniai reikalai, nes, be atlyginimo, man mokėjo ir montažinė organizacija. Už tuos pinigus susitaisiau paltą.

Ukmergės elektros montažinės organizacijos vadovai pasiūlė pereiti pas juos. Aš sutikau ir, paaiškinus Komunalinio ūkio ministerijos energetikos viršininkui Vosyliui esamą situaciją ir santykius su vietos valdžia, jis mane suprato ir sutiko pervesti į Ukmergės elektros montažinę organizaciją techniko pareigoms. Raseiniuose direktorius Kopačinskis jautė, kad aš esu jam rimtas konkurentas, ir tyliai bandė kompromituoti. Turiu omenyje, kad ir jo išėjimą atostogauti tokiu momentu, kai viskas baigė subyrėti. Be to, paliko mane vietoje savęs, kai ankstesniais metais pavaduodavo vienas iš senbuvių. Dirbant montažinės brigados sudėtyje, įgijau nemažą patirtį – pradėjau laisvai lipti į medines atramas, tvirtinti laidus. Man gana gerą įspūdį paliko brigadininkas. Daugiausiai brigadininkai dirba kartu su brigada visus darbus, o šis – ne. Jisai iš anksto įvertindavo situaciją, suplanuodavo darbus ir vėliau komanduodavo. Neprisimenu, kad būtų reikėję ką nors pertaisyti. Darbininkai buvo visada patenkinti jo vadovavimu.

Po elektros linijos rekonstrukcijos, tiksliau, po įvadų keitimo į namus, pamačiau, kad vyksta trumpalaikis trumpas jungimas. Buvo vėjuotas su šlapdriba vakaras. Jau gerokai sutemus paėmiau „nages“ (prie kojų pritvirtinami kabliai, pritaikyti lipimui į elektros stulpą), apsauginį diržą ir neizoliuotas reples. Buvau numatęs nukirpti laidą. Vienoje vietoje pastebėjau, kad pučiant vėjui įvado į namą fazė susiliečia su ryšio linija. Atrama, nuo kurios buvo minėtas įvadas, buvo apnarpliota laidais: elektros, radijo transliacijos, bent keliais įvadais į namus. Pralindau pro žemiau esančius laidus, prisitvirtinau diržu tokiam aukštyje, kad ištiesta ranka pasiekčiau įvado į namą laidą, kurį nusprendžiau nukirpti, o rytojaus dieną sutvarkyti. Kaip replėmis pradėjau kirpti prisimenu, o vėliau – neprisiminiau nieko. Tik po kurio laiko supratau, kad aš pakliuvęs po įtampa, prabėgo pro akis gyvenimas, iškilo akyse artimieji. Tai, matyt, buvo momentas, kai pradėjau atgauti sąmonę. Kiek išbuvau be sąmonės, neaišku, nes nukritusi kepurė buvo apsnigta, replių tą naktį neradau. Išgelbėjo tai, kad dirbau su ištiesta ranka. Matyt, kai netekau sąmonės, replės iškrito, aš atsilošiau ant apsauginio diržo. „Nagės“ buvo įsipainiojusios tarp žemiau einančių laidų, medinė atrama šlapia. Nuo tos atramos visokių laidų ėjo į karinio komisariato būstinę. Buvau vienas, bet ir antras žmogus vargu būtų galėjęs pagelbėti. Mano manymu, atramoje galėjau išbūti nuo 20 iki 30 minučių.

1949 m. gegužės pabaigoje palikau Raseinius ir išvažiavau į Vilnių ginti diplominio darbo, kurio nebuvau apsigynęs. Palikau mielus šeimininkus, draugiškus komunalinio ūkio darbuotojus, patenkintą elektrinės direktorių. Savo širdies nepalikau niekam. Kaip esu anksčiau minėjęs, nesutarus su V. Noskovu (Politechnikumo dėstytoju) diplominį darbą teko ginti kitais metais. Jei ankstesniais metais diplomų gynimas vyko mokslo metų eigoje, tai jau 1949m. teko ir dirbti ir rašyti diplominį darbą. Grynai diplomo gynimui buvo išskirtas mėnuo- tai buvo birželio mėnuo.

Aš atvažiavau savaitę pavėlavęs, bet naujos temos- „Raseinių miesto el. tinklas“ medžiagą jau išnagrinėjęs. Beliko perrašyti ir paruošti brėžinius. Dėstytojas V. Noskovas vėl nepatenkintas pasakė, kad vėl nespėsiu paruošti- nutylėjau. Braižyba man sekėsi. Visą medžiagą diplominiam darbui, taip pat ir brėžinius reikėjo atlikti Politechnikume. Visą darbą atlikau keletu dienų greičiau už visus. Apsigyniau gana gerai. Politechnikumo direktorius Baublys įteikiant diplomą pasakė,-„Ypatingai sveikinu tave, kad nepasidavei“. Aš pateisinau prieš metus jam duotą pažadą, kad apsiginsiu. Kai dėstytojas ir diplominio darbo vadovas Noskovas savo akimis pamatė, kad aš aplenkiau kitus, pradėjo mane kalbinti, kad likčiau dirbti Politechnikume. Darbas turėjo būti laboratorijoje. Aš sutikau, bet etatas neatsilaisvino ir palikęs Vilnių, po mėnesio atostogų išvažiavau į Ukmergės elektros montažinės dirbtuves techniko pareigoms.

Kad negrįžti daugiau prie dėstytojo Noskovo temos, turiu paminėti, kad vėliau aš jam padėjau ir nekeršijau už praeitį. Kai jį kaip nebaigusį aukštojo mokslo atleido iš Politechnikumo, aš padėjau įsidarbinti elektros tinklų centrinėje dispečerinėje. Gal jis šito ir nežino, bet dispečerinės tarnybos viršininkas klausė mano nuomonės. Aš patariau priimti, nes žinojau, kad šitam darbui jis tiks. Viskas pasiteisino.

Ukmergėje

Apsigynęs diplominį darbą tolesniam darbui atvažiavau į Ukmergę. 1949 m. apie liepos vidurį, jau diplomuotas atvažiuoju į Ukmergės elektromechanines dirbtuves techniko pareigoms. Dirbtuvių viršininku dirbo Litvinovas, o vyriausiuoju inžinieriumi – Juozas Genevičius. Litvinovas kaip viršininkas buvo vidutinis, o Genevičius – rimtas, tvarkingas ir gana reiklus. Darbininkai jo privengdavo. Mes su Genevičiumi sutarėme ir palaikėme draugiškus ryšius iki pat jo mirties. Mirė 2004 m. balandžio mėnesį.

Mano pareigos buvo organizuoti darbus, vadovauti darbo metu, pildyti paskyras, priiminėti baigtus darbus, pildyti užbaigtų darbų aktus. Dar tais pačiais metais, vyr. inžinieriui Genevičiui perėjus dėstytojauti į amatų mokyklą, mane paskyrė eiti vyriausiojo inžinieriaus pareigas. Pasikeitus mano pareigoms, teko sudarinėti sutartis su darbdaviais, tvirtinti darbų priėmimo aktus ir darbo paskyras. Mūsų darbo zona buvo Ukmergės rajonas, Kelmė, Raseiniai ir jų apylinkės. Darbas sekėsi neblogai. Perpratau visus darbo procesus. Be to, buvo labai prityręs ir protingas buhalteris, kuris dažnai mus gelbėdavo padarius klaidų.

Kai 1949 metų pabaigoje nuvažiavau į Kelmę priiminėti darbų, man pasiūlė apsigyventi pas elektrinės direktorių, bet aš atsisakiau ir apsigyvenau kartu su darbininkais. Tai jiems patiko. Kai priduodant darbus Kelmės komjaunimo sekretorius pradėjo netikėtai kibti, darbininkai tylėjo. Kai vakare jau po darbų užbaigimo vaišių tas pats sekretorius užėjo, neva pasižiūrėti gyvenimo sąlygų, vienas iš darbininkų paėmęs į ranką metalo kirstuką pradėjo iš užpakalio prie jo sėlinti, aš vos spėjau įšokti į tarpą ir sulaikyti nuo nusikaltimo. Rytojaus dieną man tas darbininkas labai dėkojo. Tuo šis konfliktas ir pasibaigė. Sekretoriui nepatiko, kad mes pastotėje elektros šynas dažom geltonai, žaliai ir raudonai – tai pagal tarptautinį standartą. Valdžiai atrodė, kad mes tyčia dažėme Lietuvos vėliavos spalvomis. Dar vienas niuansas iš Kelmės, iš kurio aš gerokai pasimokiau. Prieš pradedant darbus į banką pristatoma darbų sąmata. Baigus darbus rašomas darbų priėmimo aktas ir vėl pristatomas bankui. Pagal tai bankas išduoda pinigus grynais darbo užmokesčiui. Kelmėje darbus baigėme gruodžio 23 d. Kitą dieną nunešu į banką darbo priėmimo aktus – nepriima. Pasirodo skiriasi nuo sąmatos. Kai kur panaudojome pigesnius įrengimus, ir suma sumažėjo. Kadangi Kalėdos čia pat, paleidžiu žmones su turimu transportu namo, o pats pasilieku toliau tvarkytis. Komunalinio ūkio viršininkas prašo apiforminti iki metų pradžios, kitaip nebus panaudoti tų metų pinigai ir žlugs. Gerai, kad turėjau tuščių blankų aktams su antspaudu. Viską surašau pagal sąmatą, nors išėjo brangiau, ir pridavėme. Tai buvo gruodžio 24 d. Aš sutvarkęs popierius, gal apie 11 valandą vakaro, pakeleivingomis mašinomis parvažiavau į Ukmergę, kur prie Kūčių stalo manęs nekantriai laukė šeimininkė su gyventojais. Po šios pamokos viskas vykdavo sklandžiai.

Tvirtinant darbo paskyras visko nepatikrinsi. Tai būtų tas pats, ką pačiam viską parašyti. Buvo aišku, kad nuo darbų apimties sumos 28 proc. galima skirti darbo užmokesčiui. Aš taip ir tvirtindavau. Jei darbdavys turėdavo savo medžiagų ar įrengimų, mes juos nupirkdavome ir jų kainą įtraukdavome į darbų kainą. Šie pinigai grįždavo atsiskaitant už darbus, o mums padidėja darbų apimtis. Metų pradžioje ministerija tvirtina metinius planus. Už įvykdymą atsiskaitoma ketvirčiais. 1950 m. pradžioje į ministeriją išvažiavo viršininkas ir viską suderino. Parvežus planus klausiu, kas pasikeitę. „Viskas po senam,“ – atsako. Aš pats nepasidomėjau planais – čia mano didžiulė klaida.

Sausio ir vasario mėnesiais patvirtinu darbo paskyras su 28 proc. darbo užmokesčiu. Viskas tvarkoje. Kai reikėjo mokėti kovo mėn., – t.y. paskutinį ketvirčio mėnesį, pasirodo, kad užmokesčiui pinigų beveik nėra. Peržiūriu metų planus ir nustembu, kad mokesčiui už darbą vietoje 28 proc. galima skirti tik 18 proc. nuo darbų apimties. Paklaustas viršininkas, kodėl man nieko nesakė, atsakė: „Negi sakysi žmonėms, kad mokėsi mažiau“. Žinoma, kaltas ir aš, kad patsai nepanagrinėjau planų. Gerai, kad su dirbančiaisiais sugyvenau gana gerai, už kovo mėn. sumokėjau labai mažai ir viskas tuo ir baigėsi – žmonės nekėlė triukšmo. Turėdamas techniko diplomą, turėjau teisę iki tam tikros sumos sudarinėti sąmatas. Man pasiūlė sudaryti Ukmergės miesto elektros tinklo rekonstrukcijos sąmatą. Už sąmatos sudarymą tam tikras procentas tenka sudarytojui. Gal kokį mėnesį vakarais ir išeiginėmis dienomis vaikščiojau po miestą ir skaičiavau. Miesto elektros. tinklas buvo apgailėtinos būklės. Atramos supuvusios, laidai įvairių markių – vario, aliuminio, geležies. Skerspjūviai neatitinka apkrovų. Ukmergėje buvo hidroelektrinė. Trūkstant galingumo man teko sudaryti sąmatą benzininiam agregatui su lengvo tipo patalpa. Viską suskaičiavus, išėjo apie 350 tūkst. rublių. Po to neužilgo išėjau į kariuomenę, kurioje tarnavau nuo 1950 iki 1953 metų rudens. Jau būdamas kariuomenėje sužinojau, kad ministerija sąmatos netvirtina – per brangu, ir mano darbas veltui.

Darbas Energetikos valdyboje

1953 metų pabaigoje įsidarbinau Energetikos valdybos izoliacijos tarnyboje. Tarnybos viršininku buvo Kuznecovas. Tai buvo gana sunkaus būdo žmogus. Per savo gyvenimą beveik nesutikau žmonių su kuriais nesutarčiau, o čia buvo sunku. Be manęs ir viršininko dar buvo inžinierius Šapiro. Su Šapiro dar labiau nesutardavo, ir dažnai susibardavo. Buvo sunku įtikti. Jei ką nors pradedi prieštarauti – pykdavo, atseit tu gudresnis už mane. Jeigu sutinki – koks tu inžinierius, kad negalvoji, o iš karto sutinki. Pagrindinis mūsų darbas buvo su popieriais. Gavus kokį nurodymą ar instrukciją, reikėdavo padauginti ir išplatinti po respublikos padalinius. Kadangi jo rankraštis buvo sunkiai įskaitomas, tai prieš nešant mašininkei perrašydavau. Atspausdintą medžiagą dar kartą taisydavo ir vėl perspausdinus platindavome. Nors skaitėsi izoliacijos tarnyba, bet jokios technikos neturėjome. Priemonės buvo vienas megometras, kurį vėliau pardavėm kitiems. Tekdavo važinėti po elektrines, el. tinklus ir tikrinti izoliacijos stovį, aktus ir kitus dokumentus liečiančius izoliaciją ir apsaugą nuo viršįtampių.

Pradžioje, kol perpratau pasiduodavau kiršinimo politikai tarp vietinių darbuotojų ir manęs. Prisako patikrinti, pašnipinėti ir nieko nesakius informuoti. Paskui parašo raštą ir suverčia visą bėdą ant tikrinusiojo. Vienos komandiruotės į Rekyvą metu žinojome, kad yra gautas generatorius. Man buvo duota komanda patikrinti kaip ir kur saugomas, bet nieko nesakyti. Radau generatorių laikomą drėgnose patalpose, neapsaugotą. Direktoriumi gal savaitę dirbo naujai paskirtas Nekrašas. Kai apie tai informavau Kuznecovą, tas tuoj pas vyr. inžinierių Gruodį. Gruodis telefonu Nekrašui pylos. Nekrašo priekaištai man, kad jisai dirba vos kelios dienos ir apžiūrėti visko nespėjo, o aš jam nieko nesakiau – buvo pilnai pagrįsti. Nuo to momento pakeičiau bendravimo taktiką su pavaldžiomis įmonėmis. Daugumą klausimų išspręsdavome vietoje, kas nepatiko mano viršininkui. Su Nekrašu stengiausi nesusitikti ir pasijutau labai nejaukiai kai jis būdamas Energetikos valdybos viršininku vieno susitikimo metu mane pavadino pavarde. Maniau, kad jis mane užmiršo.

1954 m. balandžio mėn. būnant mums su viršininku komandiruotėje Rėkyvoje, audros metu prasimušė pagrindinis generatorius – pusė visos stoties galingumo. Tai buvo naktis. Buvo sprendžiama, ar dar kartą bandyti paleisti, ar stabdyti remontui. Patikrinus izoliacijos stovį, apie 2 – 3 valandą nakties Kuznecovas skambina vyr. inžinieriui Gruodžiui. Tas klausia Kuznecovo nuomonės. Kuznecovas pataria dar kartą jungti, o vėliau spręsti ką toliau daryti. Kai paleidom, generatorius supleškėjo visiškai ir beliko klausimas ar visa remontuoti ar ne. Po komisijų ir ekspertizių buvo nustatyta, kad remontuoti beveik neverta, bet gauti naują generatorių greitu laiku nėra galimybės. Elektros maitinimo neteko Akmenė, Šiaulių alaus darykla ir kitos įmonės. Buvo paskaičiuota, įvertinus pramonę, kad viena diena atneša apie milijoną rublių nuostolio ir poros mėnesių generatoriaus darbas padengtų remonto išlaidas. Nagrinėjant kas kaltas dėl galutinio sužalojimo Kuznecovas teisinosi, kad buvo Gruodžio nurodymas – jungti dar kartą. Gruodis pakeltas iš miegų, nebūdamas vietoje negalėjo žinoti, o mes su Kuznecovu buvome vietoje, pagaliau Kuznecovas šios srities specialistas, bet savo kaltę vertė kitiems. Tuo metu kapitalinius remontus elektrinėse atlikdavo Leningrado remonto organizacijos, bet šio remonto (apžiūrėję) atsisakė. Kuo atsisakymas buvo pagrįstas – nežinau. Galiausiai šio remonto ėmėsi Kauno el. montažinė organizacija, o darbų vykdytoju šiam remontui paskirtas Lapinskas.

Tų metų vasario 28 d. įforminome su Valerija santuoką, santuokų rūmuose, o gegužės 1 d. „paėmėm šliūbą“ Mikalojaus bažnyčioje. Kaip jau minėjau buvo nuspręsta generatorių remontuoti. Iš visų respublikos energetinių padalinių komandiruoti žmonės remonto darbams. Mane netikėtai gegužės 3 ar 4 d. komandiruoja kaip pagalbininką Lapinskui – darbų vadovui. Aš įsakymą vykti į Rekyvą gavau apie pietus, kad tą pačią dieną turiu išvykti. Valerija laikė egzaminus, aš palikau raštelį, kad išvykstu ilgam laikui, bet išeidamas susitinku tarpuvartėje grįžtančią. Taip po trijų vedybinio gyvenimo dienų išvažiavau komandiruotėn.

Geležinkelio stotyje su dar vienu darbininku iš valdybos, išgeriam pusbonkį degtinės ir suvalgom bufete po sumuštinį su šprotais. Mano bendrakeleiviui nieko – jis daugiau išgėrė, o aš smarkiai apsinuodijau ir iki Šiaulių vos atvažiavau. Rekyvoje man medikai davė vaistų ir jau kitą dieną atsigavau. Labai gerai kelionėje pasielgiau, kad gėriau daug vandens ir vėmiau, tas palengvino. Remonto darbai vyko daugiau nei mėnesį, be pertraukos, trim pamainom. Generatoriui buvo nupjautos gaktinės dalys, pakeista keletas statoriaus stiebų. Stiebų galus teko sujungti iš naujo ir čia reikėjo pastoviai stebėti, kad nebūtų sumaišyti laidai ir tinkama izoliacija. Galai buvo jungiami lituojant ir aušinant vandeniu, kad įkaitusios vietos negadintų izoliacijos. Apnuogintas vietas teko iš naujo izoliuoti. Lapinskas buvo darbų vadovas, o aš jo pavaduotojas, kiti buvo eiliniai, komandiruoti žmonės. Keletas žmonių buvo iš el. montažinės organizacijos. Esant tokiai situacijai vienas iš mūsų, Lapinskas arba aš negalėjom palikti darbo vietos. Dienos metu Lapinskas rūpinosi organizaciniais klausimais, medžiagomis, aš budėjau prie generatoriaus. Naktimis pamainomis budėjom tai Lapinskas, tai aš. Taigi miegodavom kas antrą naktį. Maitindavomės atvežtu maistu – dažniausiai bandelėmis ir kefyru. Ir taip po trisdešimt kelių dienų užbaigėm darbus ir sėkmingai paleidom į darbą generatorių. Pakeitę generatorių, parduotuvėje aplaistėm. Man Lapinskas įsiūlė pora stiklinių vyno, tai per pietus atsigulęs, atsibudau kitą rytą. Išleidus komandiruotus darbininkus į namus, aš Lapinsko paprašytas dar savaitę tvarkiau dokumentus. Man tas darbas buvo jau žinomas ir nesudarė sunkumų. Lapinskas mano darbu liko patenkintas ir kvietė tolimesniam darbui pereiti pas juos. Jeigu tuo metu būčiau buvęs viengungis – būčiau perėjęs. Bet šiaip pas juos darbas visą laiką ant ratų – komandiruotėse.

Mes tuo metu su Valerija buvome skurdžiai. Jinai tik ką baigusi Pedagoginį Institutą, aš po kariuomenės, kaip technikas gaudavau 600 rublių. Materialiai man šita nors ir varginanti komandiruotė labai pagelbėjo. Gavau atlyginimą, komandiruotpinigius ir dar po 50 rublių į dieną iš montažinės organizacijos. Tie 50 rublių tai buvo Lapinsko dovana. Montažinės organizacijos vadovai buvo prieš – atseit gauna atlyginimą, komandiruotę ir užtenka, bet Lapinskas nenusileido – įrodė, kad dirbu ne aštuonias valandas į dieną ir visa kita. Po to dar esu gavęs po keletą šimtų rublių premijinių. Tiksliau tariant aš per tą laikotarpį uždirbau apie 3000 rublių. Mums tai buvo dideli pinigai. Gana gerą nuomonę susidarė ir vyr. inžinierius Gruodis, rasdamas mane naktimis prie generatoriaus. Tiksliai nežinau, bet generatorius po remonto ne vienus metus. Lapinskas buvo geras kaip žmogus ir atkaklus kaip specialistas. Jis man irgi labai padėjo – ačiū jam.

Sugrįžęs iš kariuomenės ir dar neįsidarbinęs, Prano Kuckos padedamas apsigyvenau Užupio gatvėje prie jau gyvenančio Petro Žaunio. Kai įsidarbinau Energetikos valdyboje po pusė metų mane priregistravo bendrabutyje. Apsivedus negalėjom kartu gyventi nei mano nuomojamam bute nei Valerijos. Teko kažkur ieškoti. Buvau paėmęs savaitę neapmokamų atostogų, bet taip ir nesuradau. Tik vėliau, buvusio kursioko Vytauto Kikučio padedamas apsigyvenom pas elektrinės valytoją (buvusioje Černiachovskio aikštėje, o dabar V.Kudirkos aikštėje ) čia buvo 11 m2 kaimiška plyta (virykle). Čia gyveno savininkė su vaiku, jos giminaitė ištekėjusi už kareivio ir mes su Valerija. Buvo trys lovos ir gabalas apvalaus stalo. Pamokom Valerija ruošdavosi ant palangės.

1954 m. vasara pasitaikė galimybė įsikurti prie Žalgirio stadiono Rinktinės 4. čia buvo vieno kambario butas, priklausantis energetikams. Prieš tai čia gyvenęs pakliuvo į psichiatrinę ligoninę, jo žmona ar motina pardavė už nedidelę sumą kitam. Bet šis nedirbo energetikos sistemoje ir kilo pavojus, kad praras įmokėtus kažkur 300-400 rublių. Aš sutikau grąžinti tuos pinigus ir kovoti dėl to buto. Dėl to buto kovojo ir elektrinės patalpų komendantė. Jinai planavo įkelti savo seserį. Gavęs iš seno buto savininko raktą vieną vakarą šį butą užėmiau. Komendantė pajutusi – iškvietė miliciją. Atėjęs milicininkas mane iškeldino (gal per lengvai pasidaviau) ir butą užplombavo. Aš tuo klausimu kreipiausi pas valdybos viršininko pavaduotoją (gaila pavardės neatsimenu). Išsiaiškinęs situaciją pavaduotojas patarė kaip nors užimti, o tada jau mane „teis“. Kai buvę savininkai galutinai paliko šį butą Valerija su kareivių pagalba (kur gyvenom, šeimininkės giminaitės vyras tarnavo kariuomenėje Vilniuje) pro langą (butas buvo pirmame aukšte) įsikraustė. Aš tuo metu buvau išvykęs į kolūkį ūkio darbams. Po poros dienų radau Valeriją šiame bute, laipiojančią pro langą. Elektrinės direktorius atėjo pas valdybos pavaduotoją manęs skųsti. Tuo metu mane irgi iškviečia pavaduotojas. Direktorius sėdi įsiutęs, įraudęs. Pavaduotojas apšaukia mane už savivaliavimą. Labai „įpykęs“ pagrasina išmesti iš buto, bet ir atleisti iš darbo, ir piktai išveja iš kabineto. Po to liepia direktoriui atiduoti man raktus ir priregistruoti – „tai mūsų darbuotojas ir aš negaliu čia niekuo padėti“. Taip užkariavom butą.

Taip pasibarant, pasiginčijant pradirbau valdyboje iki 1956 metų vasaros. Jau dirbau inžinieriaus pareigose, bet galvojau, kad reikia palikti šią vietą. Buvau kalbėjęs su elektros tinklų valdžia. Jie sutiko priimti į žemesnes pareigas, kad iš valdybos pusės nebūtų priekaištų dėl viliojimo. Vis delsiau ir nesiryžau. Bet mano viršininkui atostogaujant, taip pat atostogaujant ir valdybos viršininkui, mane užspaudė bendradarbis Šapyro. Liepė rašyti pareiškimą. Jisai sakė – ”aš irgi išeisiu, bet tu vėl vargsi“. Kai parašiau pareiškimą net palydėjo iki vyr. inžinieriaus kabineto, kad nepersigalvočiau. Gruodis išklausė mano motyvus ir pasakė – „gerai, ten ką nors nuveiksi, o čia tik trinatės“. Taip aš nuo 1956 metų rugsėjo 17 dienos pervedamas į Vilniaus elektros tinklus vyresniojo elektromonterio pareigoms. Izoliacijos ir relinės apsaugos tarnyboje. Man pasakojo, kad po atostogų grįžęs buvęs viršininkas klausia kur Simniškis. Kai jam pasakė, kad Simniškis jau elektros tinkluose, labai nustebo ir pašokęs nubėgo pas valdybos viršininką. Kaip galėjo išeiti be jo žinios. Netikėjo, kad aš paliksiu. Kaip bebūtų aš jam buvau paklusniausias. Po to greitai išėjo ir Šapyro.

1956 metai buvo įsimintini tuo, kad balandžio pabaigoje Neris išsiliejo iš krantų ir užliejo Žygimantų gatvę ir prieigas prie darbovietės.

VILNIAUS ELEKTROS TINKLUOSE

1956 m. rugsėjo 17 d. pervedimu iš Energetikos valdybos perėjau į Vilniaus elektros tinklus. Iš meistro pareigų Valdyboje perėjau į vyr. elektromonterio pareigas Elektros tinkluose. Čia išdirbau 40 metų. 1956-09-19 – vyr. elektromonteris. 1957-09-01 – inžinierius. 1965-04-16 – vyresnysis inžinierius. 1965-09-30 – viršininko pavaduotojas. 1968-03-26 – izoliacijos tarnybos viršininkas. Tuo laiku elektros tinklų valdžia nutarė išskirti buvusią bendrą izoliacijos ir relinę tarnybą ir sukurti atskiras: relinę tarnybą ir izoliacijos tarnybąRelinės tarnybos viršininku liko Kazimieras Žilys, o izoliacijos tarnybos viršininku paskyrė mane.

Dirbdamas elektros tinkluose ir jau būdamas 41 metų amžiaus 1961 m. įstojau ir 1967 m. baigiau Kauno politechnikos instituto Vilniaus filialą (vakarinį skyrių), įgydamas inžinieriaus-elektromechaniko specialybę. Diplominį darbą apsigyniau 5 (labai gerai). Studijuoti sunkiausia buvo iki 3-ojo kurso. Vienu metu norėjau mesti, bet matematikos dėstytojas Šeputis mane prispaudė ir vėl ėmiausi mokslų. Kažkaip nerasdavau bendros kalbos su dėstytoju Breive, kuris priiminėjo laboratorinius darbus. Mes su juo buvome pažįstami nuo Politechnikumo laikų. Neapsigynęs darbo noriu eiti namo, tai jisai: „Palauk ir aš tuoj eisiu“. Nuo Aušros Vartų eidavome iki Žaliojo tilto, ir taip būdavo dažnai. Aišku, eidami apie mokslus nekalbėdavome. Kai Breivė būdavo kur nors išvažiavęs, tuomet apsigindavau pas kitus dėstytojus po 3–4 darbus iš karto. Diplominio darbo apimtis buvo labai didelė, ir teko gerokai paplušėti. Visą medžiagą juodraščiuose paėmė diplominio darbo vadovas. Čia jam buvo nemaža dalis medžiagos disertacijai. Dirbant elektros tinkluose pergyvenau šešis direktorius. Ilgiausiai teko dirbti su Juozu Ankudavičiumi. Ankudavičius dažnai pasidalindavo mintimis apie santykius šeimoje. Dirbant elektros tinkluose buvau ganėtinai apkrautas visuomeniniais darbais. Buvo momentų, kai tuo pačiu metu turėjau iki šešerių visuomeninių pareigų. Kurias prisimenu, paminėsiu: tai Darbuotojų globos tarybos pirmininkas, Sodų bendrijos iždininkas, Automėgėjų organizacijos pirmininkas, Elektros tinklų profsąjungos iždininkas, Profsąjungos revizijos pirmininkas, Techninės tarybos revizijos pirmininkas, Tarnybos profgruporgas. Nuo 1981 m. vasario 2 dienos išėjau į pensiją. Išleistuves šventėme Mokytojų namuose. Buvo pakviesta apie 120 žmonių, o dalyvavo apie 100 žmonių.Direktorius siūlė dar padirbėti viršininku, bet aš atsisakiau. Padirbau dar du mėnesius ir, man rekomendavus, buvusį mano tarnybos inžinierių Vytautą Sunklodą paskyrė viršininku. Aš dar 15 metų dirbau buvusio pavaldinio Vytauto Sunklodo vadovaujamoje tarnyboje. Dirbau elektromonteriu, inžinieriumi. Nuo 1996 m. rugpjūčio 30 d. visiškai išėjau iš darbo. Visų smulkmenų dirbant elektros tinkluose nesuminėsiu. Buvo lengvesnių, buvo sunkesnių momentų, bet viskas praėjo sėkmingai. Daugiau įsidarbinti niekur nebandžiau. Dirbant Vilniaus elektros tinkluose teko dalyvauti konferencijose įvairiuose Rusijos miestuose. Du kartus po mėnesį teko dalyvauti tobulinimosi kursuose Sankt Peterburge ir Novosibirske. Per savo darbo laiką gavau 52 paskatinimus įvairia forma ir nė vienos nuobaudos. Su elektros tinklų vadovais sutardavau ir neprisimenu atvejo, kurį reikėtų paminėti iš neigiamos pusės. Su savo tarnybos žmonėmis per darbo laiką didesnių konfliktų neturėjau. Nebuvo konfliktų ir su kitų skyrių vadovais bei darbuotojais, nors bendrų klausimų buvo daug. Su buvusiais bendradarbiais palaikome ryšį ir dabar. Aš retkarčiais nuvažiuoju į buvusią darbovietę, o jie gimtadienio ar vardadienio progomis aplanko mane. Tuo ir baigiasi ilga mano gyvenime darbinė veikla, kurią noriu užtvirtinti išleistuvių nuotrauka. Mano darbo veikla buvo trumpai aprašyta knygoje “LIETUVOS ENERGETIKA” III 2004 m.: