Algirdas Ambraziūnas

Algirdas Ambraziūnas apie save:

Gimiau 1939 m. rugpjūčio 22 d. Biržuose, Povilo Ambraziūno ir Veronikos Ambraziūnienės (Strazdaitės) šeimoje. Baigęs Biržų Juliaus Janonio vardo vidurinę mokyklą, 1957 m. įstojau į Kauno Politechnikos instituto (dabar KTU) mechanikos fakulteto pramonės šiluminės energetikos specialybę. Baigus studijas, 1962 m. valstybinė egzaminų komisija pripažino inžinieriaus – mechaniko kvalifikaciją. Tais pačiais 1962 m. pradėjau dirbti Kauno ,, Kaunasenergoremontas ” įmonėje. Dirbdamas komandiruotėse meistro, šef. meistro, remontinės brigados vadovo pareigose įvairiose elektrinėse, rajoninėse katilinėse (ne tik Lietuvoje) vykdžiau garo ir vandens šildymo katilų, jų pagalbinių įrenginių remontus, rekonstrukcijas. 1965 m. toje pat įmonėje, įgijęs inžinieriaus – konstruktoriaus kvalifikaciją išvykstančioms į objektus remontinėms brigadoms, ruošiau būsimų remonto – rekonstrukcijų darbų atlikimo dokumentaciją. 1966 m. liepos mėn. pervestas į Klaipėdos VRE ir pradėjau dirbti katilų cecho viršininko pareigose. Prijungus prie katilų cecho kuro padavimo ir turbinų cechus, buvau paskirtas katilų – turbinų cecho viršininku. Teko būti atsakingu už cecho (vėliau pervadinto į ,,Šilumos tarnybą”) saugią ir patikimą įrenginių eksploataciją, remontus, vykdyti darbą su personalu. Pradėjus dirbti elektrinėje, katilų kuras buvo akmens anglis. Garo katiluose kuro sudeginimui buvo sumontuoti mechaniniai ardynai, aerobiliniai malūnai, veikė sudėtinga šlako – pelenų pašalinimo sistema. Katilams akmens anglis buvo gabenama vagonais iš Ukrainos ir kt. Ypač sudėtingas buvo sušalusio kuro iškrovimas žiemą. Mažai padėdavo ir vibratoriai. Toliau kuras buvo paduodamas į smulkintuvus, sutrupinta akmens anglis transporteriais buvo gabenama į katilų bunkerius. Visi darbai reikalavo daug fizinių aptarnaujančio personalo jėgų.

Kad padidinti darbo efektyvumą, buvo priimtas sprendimas atsisakyti kieto kuro ir pereiti dirbti mazutu ir dujiniu kuru. Reikėjo katilus rekonstruoti. Praktiškai kiekvienais metais buvo rekonstruojamas arba naujai statomas bent vienas garo ar vandens šildymo katilas, jau su dujų – mazuto degikliais, kitais vamzdynais ir įrenginiais. Eksploatuojant įrenginius, buvo taikomi pažangiausi darbo metodai, diegiamos naujovės (vibracinis oro šildytuvų valymas), o sukūrinis kuro sudeginimo metodas įdiegtas vandens šildymo katile PTVM – 50 buvo apiformintas kaip išradimas. Apie tai buvo skelbiama žurnale ,,Elektros stotys”, bei buvo pateikta ir energetikų pasitarime Vilniuje.

Per visa darbinę veiklą jokių rimtesnių įrenginių darbo sutrikimų, nelaimingų atsitikimų nebuvo. Esu apdovanotas Respublikos Ministro Pirmininko A. Brazausko, Energetinės sistemos, įmonės garbės raštais, padėkomis, buvo suteiktas geriausio įmonės inžinieriaus garbės vardas, buvau talpinamas įmonės garbės lentoje, premijuotas.

Be tiesioginio darbo teko aktyviai dalyvauti įmonės visuomeninėje veikloje, organizuoti cecho darbuotojų aktyvų dalyvavimą įvairiuose renginiuose ir ypač kasmetinėse įmonės sporto šventėse. Rezultatai buvo puikūs – iškovota daugybė prizų, taurių, garbės raštų. Prisimenu, buvo gera Respublikos energetikų vadovaujančių darbuotojų veteranų tradicija kas metai dalyvauti kompleksinėse įvairių sporto šakų varžybose, kurios vykdavo įvairiuose objektuose (Elektrėnuose, Alytuje ir kt.).

Pradirbęs įmonėje 43 metus, išėjau į užtarnautą poilsį. Kaip ir anksčiau, ,,mankštinuosi” kolektyviniame sode, gana aktyviai mėgėjiškai žvejoju, sportuoju. Be to, dar esu kviečiamas į Klaipėdos energetikų mokymo centrus dėstyti būsimiems katilų eksploatavimo specialistams.

1967 m. sukūriau šeimą. Žmona Vanda Vedlugaitė 1940 m. gimė Šiauliuose. 1969 m. gimė sūnus Jaunius, 1970 m. – dukra Audronė. Sulaukiau 5 anūkų – Roko, Juliaus, Povilo, Beatričės, Urtės. Rokas ir Julius baigė aukštuosius mokslus, sukūrė šeimas, lauksiu proanūkių. Sūnus Jaunius ir anūkas Julius (baigė KTU, įgijo inžinieriaus šilumininko specialybę) tęsdami šeimos tradicijas, sėkmingai dirba ,,Klaipėdos energijoje”.

Paruošė Algirdas Ambraziūnas