Zigmas Juškevičius

Juškevičius Zigmas gimė 1937 m. liepos 27 d. Laukuvos miestelyje, Šilalės vls. Tauragės aps., pašto viršininko Pranciškaus ir mokyklos vedėjos Aleksandros Gaidamavičiūtės Juškevičių šeimoje.1941 m. birželio 14 d. šeima buvo ištremta į Sibirą. Tėvas buvo atskirtas nuo šeimos ir įkalintas Krasnojarsko srities Rešotų lageryje. Mama ir sesuo Danutė numirė tremtyje. Gavus valdžios leidimą, Lietuvos pasiuntiniai – Pagėgių mokytojai, Zigmą ir jo seserį bei dar kelis vaikus 1946 m. birželio 14 d. parvežė į Lietuvą. Beveik visa Juškevičių – Gaidamavičių giminė buvo represuota. Parvežtas iš Sibiro Zigmas mokėsi Aukštagirės ir Laukuvos mokyklose. 1951 m. įstojo į Telšių mokytojų seminariją. 1955 m. baigęs seminariją, vienerius metus mokytojavo Telšių rajono Viešvėnų septynmetėje mokykloje. Po metų įstojo į Vilniaus pedagoginį institutą, tačiau susirgo išsėtine skleroze ir mokslai nutruko. 1957-1959 m. dirbo Nemenčinės rajono Laurų sanatoriniuose vaikų namuose. Nuo 1960 m. vasario pradėjo dirbti Grigiškių popieriaus kombinato Kultūros namuose vaikų sektoriaus vedėju. Tapo veikliu visuomenininku. Lietuvos Profesinių Sąjungų Taryba 1960 m. pasiuntė mokytis neakivaizdiniu būdu Leningrado Aukštojoje profsąjungų kultūros-švietimo mokykloje. 1962 m. vasario 1 d. perėjo dirbti į kombinato elektros cechą elektros montuotoju, vėliau tapo elektrikų pamainos brigadininku. 1967 m. baigė Vilniaus elektromechanikos technikumą, įgijo techniko elektriko kvalifikaciją ir buvo paskirtas į VEEV Saugumo technikos ir kovos su avarijomis tarnybą inžinieriumi. 1972 m. Baltarusijos mieste Vitebske energetikų profesinio meistriškumo varžybose pamatęs Norvegijoje pagamintą manekeną Atgaivinimo Anna, skirtą darbuotojų mokymui gaivinti nukentėjusiuosius nuo elektros srovės, inicijavo jų nupirkimą Lietuvos energetikams. Po metų buvo nupirktos dvi mokymo priemonės. Zigmui buvo patikėta mokyti Lietuvos energetikus nukentėjusiųjų gaivinimo būdų. Palankiai buvo įvertintos jo pastangos mokyti energetikus gaivinimo būdų. 1974 m. paaukštino pareigose vyresniuoju inžinieriumi, tačiau 1975 m. tarnybos vadovo iniciatyva buvo perkeltas į Elektros tinklų tarnybą. 1992 m. buvo grąžintas į Patikimumo ir saugumo technikos tarnybą pirmos kategorijos inžinieriumi.

1977 m. leidykla „Mokslas“ išleido jo parengtą leidinį „Nukentėjusiųjų nuo elektros srovės gaivinimas iki atvykstant gydytojui“, 1994 m. leidinį „Darbo traumos Lietuvos energetikos sistemoje 1960-1993 m.“, 1998 m. sukūrė vienos valandos trukmės mokomąjį videofilmą – paskaitą „Nukentėjusiųjų nuo elektros srovės gaivinimas“, 2000 m. „Lietuvos energija“ išleido leidinį „Darbo traumos Lietuvos energetikos sistemoje 1949-1999 m.“, kuriame paskelbtas 1949-1999 m. Lietuvos energetikos sistemos žuvusių darbe ir pakeliui darbuotojų sąrašas ir sąrašas darbuotojų, dėl kurių žūties darbe ar pakeliui surašyti „nesusijusių su gamyba“ arba laisvos formos aktai. Paskelbė nemažai straipsnių energetikų laikraštyje „Žiburiai“ bei kituose leidiniuose. Prasidėjus Lietuvos Atgimimui buvo Lietuvos tremtinių sąjungos respublikinės tarybos narys, Vilniaus tremtinių bendrijos narys. Buvo Vilniaus Sąjūdžio tarybos, Lietuvos Laisvės Lygos tarybos (1991-1993), Tėvynės sąjungos (Lietuvos Konservatorių) partijos narys (1993-2004), „Mažvydo“ klubo narys, „Sigmos“ bėgimo mėgėjų klubo narys (1980-1990), Vilniaus Žemaičių kultūros draugijos tarybos narys (2000-2015), Lietuvos Karališkosios Bajorų sąjungos narys. Už gerą darbą ne kartą buvo skatintas.

2000 m. rugpjūčio 31 d. išėjo į pensiją. Žmona Svetlana (1939) ekonomistė. Užaugino dvi dukras: Jolanta (1963) – ekonomistė (VU ir KMI) ir Aida (1967) – akademinio irklavimo profesionalė. Turi keturis vaikaičius ir septynis provaikaičius.

Parengė Vitulis Valeika