Vytautas Maneikis
Vytautas Maneikis gimė 1932 m. rugsėjo 6 d. Juodėjų kaime, Telšių rajone, ūkininkų šeimoje. Jis buvo 5-as vaikas šešių vaikų šeimoje.
Tėvas Juozapas Maneikis, gimęs 1900 metais, daug dirbo savo ūkyje ir prarado sveikatą, dėl širdies problemų mirė jaunas, sulaukęs vos 38 metų, palikęs žmoną su penkiais mažamečiais vaikais bei šeštu dar negimusiu sūneliu ir 32 ha ūkį Žemaitijos kaime.
Mama Zofija Maneikienė (Žalytė), gimusi 1902 metais, buvo beraštė, bet labai mėgo klausytis pasakojimų ir anūkų, skaitančių jai knygas. Nepaprastai darbšti, visada judri, šviesaus proto, viena išaugino šešis vaikus, buvo su vaikais ištremta į Sibirą, sugrįžo atgal į savo Juodėjų kaimą, o po kaimuose vykdytos melioracijos persikėlė į gretimą Tryškių miestelį Telšių rajone ir gyveno ten su 4 vaikų šeimomis iki pat 2000 metų.
Vytautas Maneikis, būdamas 5 metų, padėjo našle tapusiai mamai ūkyje. Vaikystėje, beganydamas žąsis, peršalo ir susirgo ausų uždegimu, dėl ko paskui visą gyvenimą blogai girdėjo. 1948 m. birželio mėn. baigė Tryškių progimnaziją, tačiau tarybinė valdžia uždraudė ūkininkų sūnui stoti į gimnaziją. 1949 m. balandžio 21 d. Vytautas kartu su šeima buvo ištremtas į Sibirą, Bodaibo rajoną, Irkutsko srityje, nes šeima turėjo 32 ha ūkį. Atsidūręs tremtyje iškart, būdamas tik 16-os metų, pradėjo dirbti anglies kasimo šachtose elektriku-montuotoju. 1955–1959 m. mokėsi Bodaibo kalnakasybos technikume ir įgijo techniko-elektromechaniko specialybę. Tremties laikas baigėsi 1957 m. birželio 4 d., šeima grįžo į Lietuvą, tačiau Vytautas liko Sibire, nes mokėsi technikume, o pabaigęs technikumą turėjo dirbti pagal paskyrimą. Pabaigęs technikumą, 1959–1962 m. dirbo Balachninske, Bodaibo rajone, dragose (naudingų uolienų daugiakaušėse kasimo baržose ant vandens). Dragoje darbinę veiklą pradėjo elektriku-šaltkalviu, o baigė vyriausiuoju inžinieriumi.
Sibire Vytautas 1958 metais vedė Anę Vilkytę, gimusią 1934 m. Sūnus Vytas gimė Sibire, dukra Ina – jau grįžus į Lietuvą. Kartu su žmona Ane pragyveno 53 metus. Sulaukė 4 anūkų, iš kurių jauniausias – Andrius Maneikis – pasekė senelio pėdomis.
Vytautas 1962 metais grįžo į Lietuvą. Labai sunkiai sekėsi įsidarbinti, visos įmonės mandagiai išsisukinėdamos atsakydavo, nes nenorėjo priimti tremtinio. Jau beveik praradęs viltį surasti darbą Klaipėdoje ir daug nebesitikėdamas, kreipėsi į Klaipėdos valstybinę rajoninę elektrinę ir direktoriaus Vytauto Petrulio buvo priimtas elektriku-šaltkalviu nuo 1962 m. rugsėjo 8 d. . Vadovai Vytautą Maneikį iškart pastebėjo kaip sumanų, darbštų, atsakingą darbuotoją ir 1965 m. paskyrė dirbti Elektrotechninio cecho elektros laboratorijos viršininku. Tais pačiais metais Vytautas įstojo į Kauno politechnikos instituto Klaipėdos vakarinį fakultetą, kurį baigė su pagyrimu 1971 metais, įgydamas inžinieriaus-elektriko kvalifikaciją. Elektrotechninio cecho elektros laboratorijos viršininko pareigas Vytautas ėjo iki pat išėjimo į pensiją 1997 m. liepos 8 d. Už gerą darbą buvo apdovanotas daugybe pagyrimo raštų, skatinamųjų premijų. Darbe pasižymėjo giliu inžineriniu mąstymu, darbštumu, pareigingumu, kolektyve sukūrė puikų mikroklimatą, mokėjo paskirstyti ir išaiškinti darbuotojams užduotis. Vienas iš svarbesnių darbų buvo Vytauto parengtas ir sudėtingais skaičiavimais pagrįstas, išbandytas ir įdiegtas visos Klaipėdos rajoninės katilinės maitinimo šaltinių, kurių įtampų vektoriai skyrėsi 30º kampu, perjungimas, neatjungiant įtampos. Laboratorijos darbuotoja iki šiol prisimena, kad Vytautui vadovaujant net atostogos atrodydavo ilgos, taip norėdavosi grįžti į darbą.
Vytautas buvo aktyvus visuomenininkas, domėjosi teise, mokėjo pedantiškai iki smulkmenų išnagrinėti kiekvieną situaciją. Ilgą laiką buvo Klaipėdos valstybinės rajoninės elektrinės draugiškojo teismo pirmininkas, sugebėjo sutaikyti daug besikivirčijančių pusių. Taip pat tarybinais laikais buvo išrinktas Klaipėdos miesto liaudies teismo liaudies tarėju.
Vytautas Maneikis buvo labai darbštus, visada energingas, karšto būdo ir užsispyręs kaip tikras žemaitis. Jo interesų ratas buvo labai platus. Be teisės jis dar domėjosi mokslo pasiekimais, politika, buvo tikras Lietuvos patriotas. Apsiskaitęs, mokėjo įdomiai pasakoti ir įtikinti kitus, turėjo savo tvirtą nuomonę ir principus. Laisvalaikiu mėgo fotografuoti, keliauti, skaityti, ūkininkauti. Šeimoje liko daug nuotraukų iš gyvenimo Sibire. Išėjęs į pensiją, aktyviai ėmėsi atstatyti žmonai Anei grąžintą tarybiniais laikais nusavintą sodybą Lėbartų kaime, Gargždų rajone.
Vytautas Maneikis mirė staiga, sulaukęs 78 metų amžiaus, 2011 m. kovo 29 d. Palaidotas Gargždų miesto Laugalių kapinėse.
Parengė Ina Misiūnienė (Maneikytė) ir Vytautas Puodžiūnas