Jonas Velaniškis

Jonas Velaniškis gimė 1927 m. kovo 27 d. Butėnų kaime, Vadoklių vls. Panevėžio apsk. Jo tėvai Motiejus Velaniškis (1885 – mirimo metai nežnomi) ir Antanina Meškonytė (1905 – 1989) susituokė 1923 metais, jie turėjo du sūnus – Povilą (1924 – 2002) ir Joną (1927 – 1991). Tėvai turėjo 40 ha žemės, pažangiai tvarkėsi ir gyveno pasiturimai. 1946 m. Motiejus, kaip buožė, buvo suimtas ir nuteistas 10 metų. Jis mirė kalėjime, palaidojimo vieta nežinoma.

1934-1938 m. Jonas lankė Stebeikių pradinę mokyklą, o nuo 1940 m. mokėsi Ramygaloje. 1945 metais aukso medaliu baigė Ramygalos gimnaziją ir įstojo į Kauno universiteto Statybos fakultetą, 1950 metais apgynė diplominį projektą ir įgijo inžinieriaus statybininko specialybę. Buvo paskirtas į Gorkio hidroelektrinės statybą Rusijoje, į Zavolžskij posiolok, esantį 340 km už Maskvos. Joną paskyrė darbų vykdytoju į pagrindinę aikštelę didžiojoje dauboje, kurioje darbai „šlubavo“ (dalis darbininkų buvo kaliniai). Geras krikštas ir puiki praktika. 1953 metų pabaigoje Jonas pirmą kartą parvažiuoja į Lietuvą atostogų. Susipažįsta su Liuda Statkevičiūte, Lietuvos nepriklausomybės kovų karininko, Vyties Kryžiaus kavalieriaus dukra. Draugauja… Jono atostogos artėjo į pabaigą ir 1954 sausio 30-tą dieną jiedu susituokia. Po kelių dienų kartu išvažiuoja į tą tolimą šalį, apie kurią Liuda žinojo tik iš Jono pasakojimų.

1954 m. Jonas paskiriamas pagrindinių įtvarų statybos aikštelės viršininku. 1955 m. gimė sūnus Algimantas. Sūnus auga, o tėveliui tai sėkme vainikuoti metai. 1955 m. lapkričio 2 d. anksčiau termino paleidžiamas pirmasis hidroelektrinės agregatas. Tai ypatingas įvykis statybos eigoje. Visi Joną sveikina su pirmagimiu ir paleidus pirmąjį agregatą. 1955 m. lapkričio 30 d. paleidžiamas antrasis agregatas, gruodžio 28 d. – trečiasis, gruodžio 30 d. – ketvirtasis. 1956 m. vasario 19 d. pasukamas penktasis agregatas, birželio 27 d. šeštasis, lapkričio 21 d. septintasis ir gruodžio 24 d. – aštuntasis, paskutinis agregatas. Valio Gorkio HE ir jo statytojams, Volga pažabota! Šventė. Liko tik baigiamieji darbai, bet pro šliuzą jau gali plaukti laivai. Jono Velaniškio pavardė, kartu su kitų Gorkio hidroelektrinės statytojų pavardėmis,iškalta akmeniniame obeliske. Jauni rusai inžinieriai, pasižymėję geru darbu Gorkio HE statyboje, laikui bėgant užėmė aukštas pareigas ir postus Maskvoje. Joną, jaunystė bendražygį, rusų kolegos visą likusį gyvenimą gerbė, mylėjo, bėdai ištikus visada gelbėdavo. Kreipinys „Jonas Matvejevič“, parsivežtas kartu su patirtimi iš Gorkio, lydėjo jį ir Lietuvos statybose.

Vertindami Jono sugebėjimus, statybininko talentą ir atsakomybės jausmą, jam pasiūlo naujas pareigas – Bratsko hidroelektrinės statybos vyriausiojo inžinieriaus postą. Viliojo nepaprastomis darbo perspektyvomis, dideliu atlyginimu, atskiru kotedžu šeimai ir kitomis lengvatomis. Pasiūlymas svaigina ir baugina. Jis jauną inžinierių ir jo jauną žmoną traukia tarsi sūkurys. Bet abu rimtai pasvarstę suprato, kad per šią karjerą jie nebe pamatys Lietuvos. O juk nori gyventi ir statyti Lietuvoje, auginti vaikus, leisti juos į mokyklą tėvynėje. Kaip atsilaikyti prieš tokią vilionę…

1956 m. sausis. Žiema gili, lauke 41 laipsnis šalčio. Susiruošusi ir palikusi Joną Gorkyje, žmona Liuda išvažiuoja su sūnumi į Kauną – pas savo tėvus, giliai širdyje tikėdama, kad Jonas taip pat grįš į Lietuvą. Ją priima atgal į universitetą, į trečią kursą (buvo pašalinta pagal 58 straipsnį – tėvynės išdavimas). Užbaigęs darbus Gorkio hidroelektrinėje, į Lietuvą grįžta ir Jonas. Koks džiaugsmas – šeima vėl kartu, tėvynėje. 1956-1960 m. statoma Kauno hidroelektrinė. Jonas pradėjo dirbti Kauno HE statyboje gelžbetonių įtvarų aikštelės viršininku. Jonas vėl, su jam būdingu įkarščiu, pasineria į darbą. „Katlavanas“ – pagrindinė dauba, joje visą parą gaudžia pamaininis darbas, vadovaujamas Jono. Tik namie jo maža. Kauno dailininkai tapo statytojų portretus, statybos vaizdus. Vienas jų – Petras Stauskas – nutapo Jono portretą statybvietės ir kranų fone. Jonas už sėkmingą ir pasiaukojantį darbą apdovanojamas Lenino ordinu. Įstoja į partiją, nes užimant tokias pareigas tai buvo neišvengiama.

1960 m. Jono jau laukia kitas darbas – pusiaukelėje tarp Vilniaus ir Kauno Perkūnkiemio kaime pradedama statyti galinga šiluminė elektrinė - Lietuvos VRE. Jonas pradeda statyti Lietuvos elektrinę, paskirtas statybos aikštelės viršininku. Išdygsta naujas miestas, kuris nuo 1962 m. vadinamas Elektrėnais. Į darbą tenka važinėti 60 kilometrų, todėl Jonas gyvena Elektrėnuose, vieno kambario bute, o namo grįžta tik savaitgaliais. Toks Jono gyvenimo būdas: daug darbo, mažai laisvo laiko, retos atostogos, dirba kelis metus be atostogų.

Prasidėjus pačios elektrinės statybai, statybos valdybos viršininku buvo paskirtas iš Kalinino atsiųstas Olegas Šadurskis, o J. Velaniškis - vyriausiuoju inžinieriumi. (Nuo 1971 m., O. Šadurskiui išvykus į Leningradą, J. Velaniškis paskirtas Lietuvos VRE statybos valdybos viršininku, o Vidmantas Bakšys – vyriausiuoju inžinieriumi). Plečiantis darbams, sparčiai augo įvairių specialybių darbininkų poreikis. Šagurskis buvo linkęs didelę dalį darbuotojų kviesti iš tuometinio Leningrado, kur buvo statybos trestas, o Velaniškis ir Trakų rajono valdžia – kviesti vietinius. Kai Šagurskis paruošė telegramą į Leningradą, kad trestas komandiruotų į statybą 20 vairuotojų, bet Velaniškis su Trakų rajono kompartijos sekretoriaus pagalba ją sulaikė ir paskelbė rajono laikraštyje, kad statybai reikalingi vairuotojai. Greitai į kadrų skyrių atėjo daugiau vairuotojų negu reikėjo.

Kaip prisimena Julius Pakalniškis, plečiantis darbams buvo sukurta 2-oji statybos valdyba-aikštelė, kuriai reikėjo viršininko. J. Velaniškis pakvietė darbų vykdytojus: R. Charūną, Kl. Skuodį ir J. Pakalniškį kaip kandidatus ir pasiūlė bet kuriam iš jų stoti į komunistų partiją ir būti aikštelės viršininku. Visi kategoriškai atsisakė. J. Velaniškis išdėstė savo požiūrį, - statyba nesustos, bus atsiųstas viršininkas iš Maskvos kartu su brigadininku, uošve, vaikais ir jie visi pirmoje eilėje gaus butus, o mūsų darbuotojai liks be nieko. Problemą išsprendė Petras Kaziūnas, patyręs specialistas ir geras vadovas.

Vidmantas Bakšys, nuo 1961 m. 30 metų dirbęs su Jonu Velaniškiu, jį vadina legendiniu energetinės statybos inžinieriumi. V. Bakšys niekada nepamiršo, už ką gavo pirmą papeikimą Lietuvos VRE statyboje. V. Bakšys buvo darbų vykdytoju ir, statant mazuto ūkio išpylimo estakadą, reikėjo nukasti porą metrų grunto po veikiančia 10 kV elektros linija, maitinančia pusę statybos. Velaniškis, važiuodamas pro šalį pamatė, kaip Bakšio virtuozas ekskavatorininkas nuima gruntą po aukštos įtampos liniją. Veleniškis pasišaukė Bakšį į kabinetą, parodė jau paruoštą įsakymą ir sako: „Čia tau papeikimas. Pasirašyk. Ar žinai už ką?“ Tai buvo, Bakšio žodžiais, jam pamoka visam gyvenimui, kad negalima nusižengti elektros linijų apsaugos taisyklėms.

1972 m. baigus statyti Lietuvos VRE, Lietuvos VRE statyba valdybos pavadinimas pakeistas į Energetikos objektų statybų Lietuvos valdyba („Lietenergostatyba“), o vėliau ji buvo perduota į TSRS Energetikos ministerijos Vyriausiąją Valdybą. „Lietenergostatyba“, kurios viršininku buvo J. Velaniškis, statė Kauno, Mažeikių, Vilniaus termofikacines elektrines, o 1977 m. prasideda darbai Kruonyje – hidroakumuliacinės elektrinės statyba. Darbas įdomus. Tai – talentingo hidroinžinieriaus gulbės giesmė… Jonui tenka vadovauti ir dirbti statybos valdybos vyriausiuoju inžinieriumi. Vėl verda darbas. Skiriamas pirmaeilis finansavimas, iš Maskvos tiekiama statybinė įranga, mašinos – tai sąjunginės reikšmės projektas ir statyba. Jonas pakeičia projektą: viršutinio baseino sienas paaukština pusantro metro daugiau nei numatyta. Pasiremdamas savo patirtimi, žiniomis ir intuicija, jis projektą optimaliai pritaikė Lietuvos klimato sąlygoms. Sąjunginė vadovybė Maskvoje – beje, ten aukštuose postuose dirbo daugelis jo jaunystės kolegų ir bičiulių iš Gorkio HE statybos laikų – vertindama inžinieriaus talentą, leido tai daryti, nors sąnaudos didžiulės. Jau vėliau, pradėjus eksploatuoti elektrinę, vieną pavasarį viršutinio baseino vandens lygis buvo pakilęs tiek, kad iki sienų viršaus teliko vos pusė metro. Taigi talentingo inžinieriaus patirtis ir nuojauta pasitvirtino.

1987 m. J. Velaniškis tampa respublikinės reikšmės pensininku, bet visiškai negalvoja apie užtarnautą poilsį. Tuo metu prasideda politinis puolimas: prisimenama, kad jis – buožės sūnus, kad tėvas mirė kalėjime. LTSR valstybės saugumo komitetas, prisiminęs J. Velaniškio tėvo ūkininko Motiejaus teistumą Velaniškiui „prikabina“ buožės sūnaus etiketę ir inicijuoja atleidimą iš užimamų pareigų. Energetikai sunerimsta: o kas užbaigs elektrinę? Bet ir Sovietų Sąjungoje žmogų, apdovanotą Lenino ordinu, išmesti iš darbo galėjo tik SSRS valstybės saugumo komitetas Maskvoje. Iš Maskvos atėjo atsakymas: „Šalin rankas nuo Jono Matvejevičiaus.“ Velaniškis buvo pažemintas pareigose. Tai neužgavo jo savimeilės, bet apsunkino darbų organizavimą.

1988 metais sulaukiame naujų vėjų. Susikūrė Sąjūdis, atvedęs Lietuvą į nepriklausomybę. Mūsų širdys pilnos pritarimo, džiaugsmo. Pakili mūsų nuotaika, džiaugiamės sekdami judėjimą ir trokštame laisvos Lietuvos. Jonas Velaniškis dirbo toliau, savęs negailėdamas, nors metai jau nebe tie, sveikata nebe ta (kamavo aukštas kraujospūdis), bet Jonas negali sustoti, negali nedirbti.

1989 m. vyksta žaliųjų mitingas, negausus, bet skaudus savo tendencingumu, nelogiškumu. Į protestą statyboje dalyvauti atvyksta ir sąjūdžio atstovai. Jie išsako Velaniškiui skaudų įžeidimą: „Jūs čia visi tėvynės išdavikai“. Išgirsti tokius žodžius žmogui, atidavusiam savo gyvenimą darbui, Lietuvos energetikai, į elektrinių statybą žvelgusiam plačiai, pilietiškai, atsakingai (pavyzdžiui, statyti atominę elektrinę atsisakė, nepritarė, buvo tikras, kad Lietuvai jos nereikia), buvo didelis smūgis. Grįžo namo įskaudintas iki širdies gelmių, bet kitą rytą – vėl į darbą, nes darbas buvo jo gyvenimas – laimė, ištikimybė, tėvynės meilė.

Tais pačiais 1989 metais jam diagnozuojamas plaučių vėžys. Nerimas ir rūpestis prislėgia visus. Prasidėjo važinėjimas pas medikus, tyrimai, konsultacijos. Gydytojas Naujokaitis nustatė liūdną diagnozę: vėžys „apkabinęs“ bronchą dešinėje plaučių pusėje, vidurinėje skiltyje. Padėtis beviltiška. Joną kankina dusulys, sunkiai ryja maistą, bet vis tiek dirba: reikia paruošti viršutinį baseiną užtvindymui. Kaip visuomet, darbas jam svarbiausia.

Vėžio gydymas Lietuvoje įstrigo, turimomis žiniomis ir technologijomis jam niekas padėti negali. Vis dėl to reikia kažką daryti, kažkaip padėti. Jono gydymu ima rūpintis dukra Eglė. Ji pasirinko Berlyną, nes ten turėjo gerų bičiulių, kurie jos prašymu surado kliniką – jiems buvo nusiųsta ligos istorija. Buvo reikalinga didelė suma, todėl jai reikėjo ieškoti pinigų. Nutarta kreiptis į Lietuvos energetikos ministeriją, nes energetikai Jonas atidavė visą savo gyvenimą ir jėgas. Dukra kreipėsi tiesiai į energetikos ministrą Leoną Ašmantą. Eidama pas ministrą ji suprato, kad turi tilpti į tris sakinius. Liga, klinika, finansinė parama. Ministras iškvietė pavaduotoją Saulių Kutą ir paliepė paruošti garantinį raštą, kad Lietuvos energetikos ministerija įsipareigoja padengti visas gydymo išlaidas. Pastarajam pareigūnui išreiškus abejones dėl sumos dydžio, ministras atsakė: „Nesvarstytina. Aš dar po stalu žaidžiau, o Velaniškis jau statė elektrines. Ir gerai pastatė“.

Energetikai ir mūsų šeima bus ypatingai dėkingi žmogui ir ministrui Leonui Ašmantui už jo parodytą užuojautą, humaniškumą ir suteiktą valstybinę finansinę paramą. Taip buvo parodyta pagarba inžinieriui Jonui Velaniškiui ir jo darbams.

1991 metais spalio 25-tą dieną Jonas su Egle išskrido į „Rosler“ kliniką. Ten juos priėmė labai maloniai. Gydytojai labai atidūs, malonūs, kiekvieną rytą pasakoja ligoniui kas bus daroma tą dieną, kad ligonis galėtų nusiteikti. Atliekama chemoterapija, daromi įvairūs tyrimai. Gydytoja – onkologė Lenk, palatos gydytoja Natalija Wiener, mokiusis Maskvoje, ji kalba rusiškai, Jonui lengva su ja bendrauti. Profesorius Jokobušas įstato pažeisto broncho protezą, bet ligonis greitai jį iškosėja. Operacija pakartojama. Šį syk viskas sėkmingai. Po devyniolikos dienų nušvito viltis – gydytojai suruošia chemoterapijos kurso „lauknešėlį“, nutaria mus išleisti namo ir paskiria pasimatymą Berlyne po pusės metų. Dukra užsako bilietus į Vilnių lapkričio dvyliktai dienai.

1991 lapkričio dvyliktąją nevažiuoja dukra pas tėtį, kaip kasdien darydavo, nes skrydis tryliktą valandą. Dar iš vakaro buvo susitarę, kad atvažiuos vėliau su savo manta ir važiuosią tiesiai į oro uostą. Pusę devynių ryto skambutis: Jono Velaniškio nebėra… išėjo paryčiais. Tyliai, ramiai, miegodamas užgeso. Prasidėjo kiti rūpesčiai. Kaip parvykti namo į Lietuvą? Tai užtruko dešimt skaudžių dienų. Prislėgtai netekties, svetimame krašte ir nemokančiai vokiečių kalbos Eglei teko tvarkyti mirties dokumentus ir palaikų pargabenimo reikalus. Vėl gavome garantinį raštą iš energetikos ministerijos, kad bus padengtos visos palaikų pargabenimo išlaidos.

Buvo iškilus problema, ar tilps karstas į lėktuvą, nes tuo metu į Vilnių iš Berlyno skraidė tik maži lėktuvai. Tilpo. 1991 lapkričio 22–trą dieną Vilniaus oro uoste Jono Velaniškio šeima, brolio Povilo šeima, vilniečiai giminės – visi laukėme Jono palaikų. Laukti susirinko jo bendradarbiai, bendrakursiai. Nebėra žymiausio Lietuvos energetikos objektų statytojo Jono Velaniškio. Našlaičiai liko ne tik jo šeima, bet ir Kruonio HAE. Ji bus užbaigta jo bendradarbių, bičiulių, mokinių…

Į Jono vietą stoja inžinierius Vidmantas Bakšys, perimdamas vadovavimą iš amžiais nurimusių rankų, o taip pat, kiti jauni Lietuvos inžinieriai.

Palydėjom Joną Velaniškį amžinam poilsiui į Petrašiūnų kapines. Šalia jo kapo praeina aukštos įtampos elektros linija iš Kauno HE. Čia prasidėjo jo darbai Lietuvai, čia jis ir sugrįžo ilsėtis amžiams.

J. Velaniškio sūnus Algimantas, gimęs 1955 m. 1978 m. vedė Rimantę Šečkutę, 1982 m. baigė KPI Ekonomikos fakultetą, 1979 m. gimė sūnus Tomas, 1981 m. – sūnus Jonas. Šiuo metu visa šeima gyvena Kanadoje. J. Velaniškio dukra Eglė, gimusi 1958 m., 1982 m. baigė Vilniaus dailės institutą, 1991 ištekėjo už Gedimino Borisevičiaus. Jų 1992m. gimė sūnus Mindaugas, 1995 m. – dukra Kotryna, 1998 m. – dukra Miglė. Visi gyvena, mokosi ir dirba Kaune.

Dukros E. Velanišktytės mintys: dar šis ta apie tėtę Joną, in memoriam, be datų.

Tėtė buvo ypatingai taikus, tolerantiškas, taktiškas, demokratiškas žmogus. Drįstu jį vadinti sielos aristokratu, kas itin būdinga lietuviško kaimo žmonėms, per kažkokį stebuklą išvengusiems skaudžių baudžiavos ir sovietmečio pasekmių sielai.

Toks buvo ir jo brolis, dėdė Povilas, su kurio šeima mes gražiai, nors, kai dabar pagalvoju, retokai bendraujame. Vis per tuos darbus… Ryšys tarp brolių taip pat buvo giluminis – retai bet iš esmės. Pamenu, kaip tėtė eidavo tartis su Povilu vidiniams ar išoriniams „priešams užklupus“. Jonas labai gerbė ir vertino Povilą kaip puikų darbuotoją, savo srities specialistą ir kaip žmogų, brolį. Abu broliai buvo itin kuklūs, niekada nesipuikavo savo darbais ar sugebėjimais, niekada nežemino greta esančių žmonių, idant patys atrodytų nuostabesni, kas šiandien neretai dar pasitaiko…

Dar tėtė buvo labai linksmas, turėjo puikų humoro jausmą, giedrą nuotaiką tiesiog spinduliavo. Kai kuo tėtė buvo aplenkęs savo gyvenamą laiką – buvo ne tik patriotas, bet ir pilietis.

Maždaug tuomet, kai buvo statoma Kauno ŠEC, jam buvo pasiūlytos Latvijos SSR energetikos ministro pareigos. Tėtė atsakė, ir vėl su humoru: „Ką Latvijoje protingų Janių nėra? Nepatikėsiu. Galėčiau Lietuvoje tokias pareigas eiti… Nepasiūlė…“ Jau sirgdamas juokavo, kad galėtų Seime dirbti – tikrai Lietuvai blogiau nebūtų…

Energetikos statytojų klubo iniciatyva 2006 m. su AB„Lietuvos elektrinė“ parama atidengta Jono Velaniškio atminimo lenta Lietuvos elektrinėje, 2010 m. su AB „Lietuvos energija“ parama atidengta atminimo lenta prie Kauno hidroelektrinės, o 2014 m. Kauno savivaldybė organizavo atminimo lentos atidengimą Kaune, Daukanto g. prie namo Nr.14, kuriame Velaniškis gyveno.

Pagal žmonos Liudos Velaniškienės ir buvusių bendradarbių prisiminimus parengė A. Bačauskas

Biografija VIII tomui

JONAS VELANIŠKIS gimė 1927 m. kovo 27 d. Butėnų kaime, Vadoklių vls. Panevėžio apsk. Jo tėvai Motiejus Velaniškis (1885 – ?) ir Antanina Meškonytė (1905 – 1989) susituokė 1923 m. , jie turėjo du sūnus – Povilą (1924 – 2002) ir Joną (1927 – 1991). Tėvai turėjo 40 ha žemės, pažangiai tvarkėsi ir gyveno pasiturimai. 1946 m. Motiejus, kaip buožė, buvo suimtas ir nuteistas 10 metų. Jis mirė kalėjime, palaidojimo vieta nežinoma.

1934-1938 m. Jonas lankė Stebeikių pradinę mokyklą, o nuo 1940 m. mokėsi Ramygaloje. 1945 metais aukso medaliu baigė Ramygalos gimnaziją ir įstojo į Kauno universiteto Statybos fakultetą, 1950 metais apgynė diplominį projektą ir įgijo inžinieriaus statybininko specialybę. Buvo paskirtas į Gorkio (dab. Nižnij Novgorod) hidroelektrinės statybą Rusijoje, į Zavolžskij posiolok, esantį 340 km už Maskvos. Joną paskyrė darbų vykdytoju į pagrindinę aikštelę didžiojoje dauboje (dalis darbininkų buvo kaliniai). 1954 m. Jonas paskiriamas pagrindinių įtvarų statybos aikštelės viršininku. 1955 m. lapkričio 2 d. anksčiau termino paleidžiamas pirmasis hidroelektrinės agregatas. Tai ypatingas įvykis statyboje. 1956 m. gruodžio 24 d. paleidžiamas aštuntasis, paskutinis agregatas.

Vertindami Jono sugebėjimus, statybininko talentą ir atsakomybės jausmą, jam pasiūlo naujas pareigas – Bratsko hidroelektrinės statybos vyriausiojo inžinieriaus postą, tačiau jis grįžo į tėvynę ir pradėjo dirbti Kauno HE statyboje gelžbetonių įtvarų aikštelės viršininku. Jonas vėl, su jam būdingu įkarščiu, pasineria į darbą.

1960 m. Jono jau laukia kitas darbas – pusiaukelėje tarp Vilniaus ir Kauno Perkūnkiemio kaime pradedama statyti galinga šiluminė elektrinė -būsima Lietuvos VRE. Jonas pradeda statyti Lietuvos elektrinę, paskirtas statybos aikštelės viršininku. Išdygsta naujas miestas, kuris nuo 1962 m. vadinamas Elektrėnais. Į darbą tenka važinėti 60 kilometrų, todėl Jonas gyvena Elektrėnuose, vieno kambario bute, o namo grįžta tik savaitgaliais. . Prasidėjus pačios elektrinės statybai, statybos valdybos viršininku buvo paskirtas iš Kalinino atsiųstas Olegas Šadurskis, o J. Velaniškis - vyriausiuoju inžinieriumi. (Nuo 1971 m., O. Šadurskiui išvykus į Leningradą, J. Velaniškis paskirtas Lietuvos VRE statybos valdybos viršininku, o Vidmantas Bakšys – vyriausiuoju inžinieriumi). Plečiantis darbams, sparčiai augo įvairių specialybių darbininkų poreikis. Šadurskis buvo linkęs didelę dalį darbuotojų kviesti iš tuometinio Leningrado, kur buvo statybos trestas, o Velaniškis ir Trakų rajono valdžia – kviesti vietinius.1972 m. baigus statyti Lietuvos VRE, valdybos pavadinimas pakeistas į Energetikos objektų statybų Lietuvos valdyba („Lietenergostatyba“), o vėliau ji buvo perduota į SSRS Energetikos ministerijos Vyriausiąją valdybą. „Lietenergostatyba“, kurios viršininku buvo J. Velaniškis, statė Kauno, Mažeikių, Vilniaus termofikacines elektrines.

1977 m. prasideda darbai Kruonyje – hidroakumuliacinės elektrinės statyba. Darbas įdomus. Tai – talentingo hidroinžinieriaus gulbės giesmė… Jonui tenka vadovauti ir dirbti statybos valdybos vyriausiuoju inžinieriumi. Vėl verda darbas. Skiriamas pirmaeilis finansavimas, iš Maskvos tiekiama statybinė įranga, mašinos – tai sąjunginės reikšmės projektas ir statyba. 1987 m. J. Velaniškis tampa respublikinės reikšmės pensininku, bet visiškai negalvoja apie užtarnautą poilsį. 1988 metais sulaukiame naujų vėjų. Susikūrė Sąjūdis, atvedęs Lietuvą į nepriklausomybę. 1989 m. prie KHAE statybos vyksta žaliųjų mitingas, negausus, bet skaudus savo tendencingumu, nelogiškumu. Į protestą statyboje dalyvauti atvyksta ir sąjūdžio atstovai. Jie išsako Velaniškiui skaudų įžeidimą: „Jūs čia visi tėvynės išdavikai“. Išgirsti tokius žodžius žmogui, atidavusiam savo gyvenimą darbui, Lietuvos energetikai, į elektrinių statybą žvelgusiam plačiai, pilietiškai, atsakingai, buvo didelis smūgis.

Tais pačiais 1989 metais jam diagnozuojamas plaučių vėžys. Gydytojai nustatė liūdną diagnozę: vėžys „apkabinęs“ bronchą dešinėje plaučių pusėje. Vėžio gydymas Lietuvoje įstrigo. 1991 metais spalio 25-tą dieną Jonas su dukra Egle išskrido į Berlyną, „Rosler“ kliniką. Profesorius Jokobušas įstato pažeisto broncho protezą, deja, nesėkmingai. 1991 m. lapkričio dvyliktąją pusę devynių ryto skambutis: Jono Velaniškio nebėra… išėjo paryčiais. Palydėtas Jonas Velaniškis amžinam poilsiui į Petrašiūnų kapines.

Su žmona Liuda Statkevičiūte, Lietuvos nepriklausomybės kovų karininko, Vyties Kryžiaus kavalieriaus dukra užaugino sūnų Algimantą (1955) ekonomistą, gyvena Kanadoje ir dukrą Eglę (1958) , baigusią VDI, gyvena Kaune. Susilaukė penkių anūkų.

Energetikos statytojų klubo iniciatyva 2006 m. atidengta Jono Velaniškio atminimo lenta Lietuvos elektrinėje, 2010 m. atidengta atminimo lenta prie Kauno hidroelektrinės, o 2014 m. Kauno savivaldybė organizavo atminimo lentos atidengimą Kaune, Daukanto g. prie namo Nr.14, kuriame Velaniškis gyveno.

Parengė Anzelmas Bačauskas, Vytautas Miškinis