Stasys Čeledinas
Stasys Čeledinas gimė 1910.12.24 Kretingos aps. Gargždų vlsč. Žemgulių kaime pasiturinčių, taip tada vadinamų “auksinių”, ūkininkų Juozo Čeledino (gim. 1880m) ir Paulinos Čeledinienės - Varnelytės (gim. 1889 m.) šeimoje. Sulaukęs mokyklinio amžiaus pradėjo lankyti pradžios mokyklą, tačiau laiminga vaikystė truko neilgai – 1923 m. mirė motina. Į namus atėjo pamotė, susidarė tokios sąlygos, kad būdamas 14 m. turėjo iš namų išeiti. Pagalbos ranką ištiesė verslininkas Puplesis. kuris priėmė jį dirbti į Rietave turėtą radijo parduotuvę. Taip prasidėjo savarankiškas gyvenimas. Dirbdamas nenustojo mokytis ir, 1930 – 1932 metais atlikęs karinę prievolę Lietuvos kariuomenėje, 1932 m.Valstybinėje egzaminų komisijoje eksternu išlaikė brandos atestato egzaminus. Toliau derindamas su darbu pragyvenimui tęsė mokslą - 1934 metais išlaikė baigiamuosius egzaminus Kauno Aukštesniojoje technikos mokykloje ir įstojo į Karaliaučiaus Universiteto paskutinį politechnikos kursą, kurį baigęs 1935 metais įgijo inžinieriaus diplomą.
1935 m. pradėjo dirbti Šilutės elektrinės vyr. inžinieriaus padėjėju. 1936 metais persikėlė į Tauragę, kur buvo priimtas civiliniu tarnautoju į Lietuvos kariuomenės trečią dragūnų „Geležinio vilko“ pulką, dirbo pulko vado asmeniniu sekretorium. Kartu studijavo KVDU matematikos – gamtos fakultete, baigė 4 fizikos – chemijos kursus.
1938 m. Tauragėje ėmėsi ir verslo - įsteigė elektromechanikos dirbtuvę ir komisinę „Siemens“ gaminių parduotuvę. Tarnyba pas dragūnus baigėsi 1939 m., kai vokiečiams užpuolus Lenkiją pulkas buvo perkeltas į Gaižiūnus, o privatus verslas baigėsi 1940 m., kai TSRS okupavo Lietuvą.
1940 – 1941 m. (pirmos okupacijos metais) Tauragėje dirbo vyresniuoju respublikiniu autoinspektorium. Vokietijai užpuolus TSRS ir okupavus Lietuvą, 1941 m., persikėlė į Šiaulius, kur visą vokiečių okupacijos laikotarpį dirbo 1-mos amatų mokyklos elektrotechnikos skyriaus vedėju. Čia pas jį pirmąsias elektrotechnikos žinias gavo ir būsimasis Lietuvos elektrinės direktorius Pranas Noreika. Praėjus karo frontui atgal į vakarus prasidėjo sugriautos Šiaulių energetikos organizavimas ir atstatymas. 1944 m. spalio mėn. Lietuvos vyriausioji energetikos valdyba S.Čelediną paskiria Šiaulių Energetinio rajono direktorium. Karas dar buvo nesibaigęs ir darbo sąlygos buvo sudėtingos. Tai iliustruoja ištrauka iš E.Sipavičiaus, tuo metu dirbusio Kaune Lietuvos vyr energetikos valdyboje, prisiminimų : „ Šiaulių energijos rajono direktorius Čeledinas pranešė vyr. energetikos valdybos vyriausiajam inžinieriui A.Gruodžiui, kad Šiaulių kompartijos pirmasis sekretorius Kareckas reikalauja tiekti el. energiją visiems vartotojams, neatsižvelgiant į gamybos grafiką. A.Gruodis pasiuntė į Šiaulius manę sutvarkyti šį reikalą. Aš ir Čeledinas nuvykome pas Šiaulių kompartijos pirmąjį sekretorių Karecką, kuriam išdėsčiau apie turimas durpių atsargas, jų kaloringumą ir reikalingumą gaminti Rekyvos elektrinėje tiek elektros energijos, kad durpių užtektų iki naujame sezone pagamintų durpių. Kareckas pradėjo šaukti ir pasakė : „aš čia šeimininkas ir niekam neleidžiu mažinti elektros energijos gamybos“ Tiesa, incidentas po papildomų aiškinimų buvo likviduotas.
Po metų Šiaulių Energetinio rajono direktorium buvo paskirtas iš Rusijos atvykęs demobilizuotas kariškis V.Bairikovas ( vėliau perkeltas dirbti į Klaipėdos VRE), o S.Čeledinas iš šių pareigų nuo 1946.01.01 buvo atleistas ir išvyko į Klaipėdą, kur Klaipėdos Energijos rajono direktoriaus Šolomo Grodzenskio 1946 m. vasario 2 d. įsakymu priimamas tarnybon ir skiriamas aukštos įtampos linijos Klaipėda – Šilutė statybos viršininku. Užbaigus ETL statybą 1947m. rugsėjo 19 d. paskiriamas Klaipėdos VRE elektros cecho viršininku.
S. Čeledino Klaipėdos laikotarpio gyvenimą ir darbinę veiklą savo atsiminimuose gražiai aprašo kartu su juo ilgai dirbęs ir bendravęs ilgametis Klaipėdos VRE direktorius Vytautas Petrulis, kuris 1953 m. baigęs KPI atvyko dirbti į Klaipėdos VRE ir pradžioje buvo paskirtas į gamybinį-techninį skyrių saugumo technikos inžinieriaus pareigoms. Susipažindamas su visais VRE cechais rugpjūčio mėn. gale susitiko su elektros cecho viršininku S .Čeledinu kuris, sužinojęs, kad Vyt. Petrulis buvo geras studentas ir institutą baigė su pagyrimu, suagitavo jį imtis darbo artimesnio specialybei ir įtikino elektrinės direktorių V. Bairikovą, kad jaunas specialistas būtų paskirtas elektros cecho meistru. Naujam meistrui buvo pavestas remontinis personalas, remontų vykdymas ir kontrolė, o S. Čeledinas pasiliko eksploatacinį personalą, elektros laboratoriją bei bendrą vadovavimą. Kartu jam atsirado daugiau laiko užsiimti savo pomėgiu – diegti naujoves, racionalizuoti ir tobulinti elektrinius įrengimus bei darbo įrankius.
Viena iš tokių temų - kabelių atliekų plastmasės pakartotinas panaudojimas tuo metu labai trūkusių izoliacinių detalių įrankiams, lanksčių vamzdelių antrinės komutacijos montažui, antgalių kabeliams ir kitokių izoliacinių elementų gamybai. Čia pasireiškė S. Čeledino konstruktoriški sugebėjimai ir gyvenimo patirtis. Jis suprojektavo gana sudėtingą įtaisą, kur polietileno atliekos buvo smulkinamos ir kaitinamos iki tąsios masės, kuri toliau sraigtiniu šneku buvo spaudžiama į atitinkamas presformas.
Apie šią naujovę tapo žinoma ir kitų miesto įmonių energetikams, buvo organizuota Klaipėdos pramonės įmonių vadovų bei energetikų konferencija tema „Atliekų panaudojimas“, S. Čeledinas įgijo gero organizatorius, sąžiningo ir darbštus specialisto autoritetą ir miesto vadovaujančiose organizacijose. Tuo metu Lietuvoje augant pramonei plėtėsi ir baldų gamyba, kilo naujų medžiagų poreikis. Ryšium su tuo Klaipėdos Faneros fabrike buvo užplanuotą pastatyti modernišką medžio drožlių plokščių gamybos liniją .užsakant vakarietiškus įrengimus už tvirtą valiutą. Buvo sutarta kad jie bus pagaminti Vokietijos Federacinėje Respublikoje, jų specialistai suprojektuos, sumontuos, suderins, pagamins bandomąją partiją, apmokys vietinius specialistus ir darbininkus kaip aptarnauti šias linijas. Reikėjo surasti gerą specialistą, organizatorių mokantį vokiečių kalbą. Nuspręsta, kad tinkamiausia būtų žinančio vokiečių kalbą ir gerai vertinamo S. Čeledino kandidatūra. Klaipėdos LKP komitetui „paprašius“ nuo 1959 m. kovo 1d. jis elektrinės direktoriaus įsakymu buvo atleistas iš Klaipėdos VRE elektros cecho v-ko pareigų pervedant Klaipėdos miesto partijos komiteto žinion ir tuoj pat paskirtas Klaipėdos Faneros fabriko direktoriumi. Naujo kolektyvo pasitikėjimą reikėjo užsitarnauti. Tai buvo nelengvas uždavinys, bet jam tai neblogai pavyko. Su pavaduotoju pasidalino darbais, jam pavesdamas veikiančio fabriko reikalus, o pats visą dėmesį skyrė tik naujoms linijoms. Sutartyje su VFR firma – pagrindiniu įrengimų tiekėju, montuotoju ir derintoju buvo numatyti labai glausti terminai. Tiek Klaipėdos statybininkams, tiek vokiečiams teko dirbti labai sparčiai, kad 1961 m. gale būtų pradėta gaminti medžio drožlių plokštės. To užtikrinimui direktoriui reikėjo darbuotis neskaičiuojant darbo valandų. Pasiektas sėkmingas finišas – gamyba buvo pradėta laiku. S. Čeledino nuopelnai šiame, Lietuvai labai reikalingame darbe, buvo atžymėti Klaipėdos miesto vadovų paskatinimais ir respublikos vyriausybiniu apdovanojimu. Tačiau toks įtemptas darbas nepraėjo be pėdsakų – pradėjo šlubuoti sveikata, norėjosi ramesnio darbo.
Kaip tik tuo metu gerokai išaugus darbų apimtims Klaipėdos Elektros tinklų įmonėje buvo įvestas direktoriaus pavaduotojo etatas. S.Čeledinui pareiškus norą pereiti ten dirbti jis buvo atleistas iš KFF direktoriaus pareigų ir 1962 m. rugpjūčio 21 d. paskirtas KET direktoriaus pavaduotoju, t.y. sugrįžo į energetikų gretas. Jam buvo pavesta vadovauti tiekimo skyriui, įmonės transportui, statybos – remonto barui, kuris vykdė šiuos darbus savo jėgomis visoje KET zonoje, o taip pat kitais ūkiniais reikalais. Su tais darbais jis puikiai susitvarkė ir džiaugėsi galįs atsikvėpti po pragariškai sunkaus darbo KFF. Vis tik, kaip buvo įpratęs, beveik nesinaudodavo atostogomis, ignoravo medicininius patikrinimus, pokalbiuose paklaustas apie sveikatą tvirtindavo, kad problemų neturi. Nors bendraujant jautėsi, kad sveikatos problemų turi, bet į patarimus rimtai pasitikrinti sveikatą numodavo ranka, ir dažnai pakartodavo, kad ieškodamas visada ligų surasi, o kai dirbi – jos išsigąsta ir pabėga, Bet pasirodo viskam yra riba... Pradirbęs KET beveik 12 metų 1974 m. birželio 21 d. Stasys Čeledinas mirė darbo laiku savo kabinete sėdėdamas savo kėdėje.
V. Petrulis prisimena: „Velionis buvo pašarvotas jo paties statytoje KET salėje, kurią baigus, lyg nujausdamas pasakė, kad čia teks jį pašarvoti... Jo karstas skendėjo gėlėse ir vainikuose. Jis buvo palaidotas Viduklės miestelio kapinėse šalia artimųjų. Tokia buvo jo valia. Neišsenkančios energijos žmogus, labai anksti išėjęs anapilin, buvo palydėtas didžiulio būrio jį gerbusių žmonių.“
Šeima[keisti]
Šeimą S. Čeledinas sukūrė gyvendamas Tauragėje. Būsimoji žmona Malvina Rumšaitė (gim. 1915-08-11), 1937 m. baigė Raseinių gimnaziją ir įstojo mokytis į Kauno operos ir baleto teatrą, tačiau mokslų nepradėjo, nes tais pačiais metais atvažiavo į Tauragę aplankyti savo sesers, kurios vyras tarnavo III-me kavalerijos pulke ir ją supažindino su ten pat dirbusiu S. Čeledinu. Pažintis 1938 m. baigėsi vestuvėmis. Mokslai irgi baigėsi, visas tolimesnis gyvenimas buvo skiriamas šeimai.
1939 m. gimė sūnus Rimantas, kuris nuėjo tėvo pėdomis - 1961 m. baigė Kauno politechnikos instituto elektrotechnikos fakultetą ir visą gyvenimą dirbo Lietuvos energetikoje (mirė 2005 m.).
Po vyro mirties Malvina Čeledinienė persikėlė gyventi į Kauną, arčiau sūnaus ir ten gyvenančių dukterėčių ir sūnėno. Mirė 2006-06-09, palaidota prie vyro, šeimos kapinėse Viduklėje.
Senelio specialybę pasirinko ir S. Čeledino anūkai - Darius (gim. 1964 m.) KTU elektrotechnikos fakultetą baigė 1986 m., Tomas (gim. 1970 m.) - 1993 m.
- Paruošė Viktoras Mekas