Juozas Indriūnas
Juozas Indriūnas (1896-1989), akademikas, profesorius, technikos mokslų daktaras, nusipelnęs mokslo veikėjas, Valstybinės premijos laureatas, pirmasis Tekstilės technologijos katedros (vėliau -Pluoštinių medžiagų katedros) vedėjas, Kauno universiteto Technologijos fakulteto dekanas(1944-1947), MA Fizikos-technikos instituto direktorius (1948-1953) . Juozas Indriūnas gimė 1896 m. sausio 26 d. Bajoriškėse, Rokiškio apskrityje, pasiturinčio ūkininko nuomininko šeimoje. Tėvams nusipirkus buvusį Meldakių dvaro palivarką, šeima persikėlė į Žardiškes, Skapiškio valsč.. Dvi žiemas lankė nelegalias kaimo „daraktorių“ pamokas. 1908-1912 m. mokėsi rusiškose mokyklose: Panemunėlio pradinėje, vėliau Kupiškio dvimetėje. Pasiryžęs tęsti mokslą jo amžių atitinkančiose aukštesnėse Panevėžio realinės mokyklos klasėse, 1912-1914 m. ruošėsi tam privačiai. Gavęs nedidelę pradinę materialinę tėvų paramą, 1914 m. išvyko į Sankt-Peterburgą ir pradėjo lankyti privačius Pokrovskio kursus, padedančius pasirengti brandos atestato egzaminams. Kad galėtų pragyventi, dirbo gumos fabrike „Treugolnik“ valdišku brokuotoju. Prasidėjus I-ajam Pasauliniam karui ir iškilus pavojui būti šaukiamam į caro kariuomenę, kursų nebaigęs 1915 m. vasarą grįžo į tuo metu jau vokiečių okupuotą Lietuvą ir kurį laiką mokytojavo Piniavoje (Panevėžio apskr.). Už nelegalaus laikraštėlio ir okupantams priešintis raginančių atsišaukimų leidimą 1916 m. pabaigoje buvo suimtas ir 1917 m. vasarą įkalintas Griuntalio (Vokietija) belaisvių stovykloje. 1918 m. rudenį išėjęs į laisvę, mokytojavo Žardeliškių, vėliau Miškonių pradinėse mokyklose, organizavo vietinių gyventojų kultūrinę veiklą. 1920-1922 m. buvo Aukštųjų kursų laisvasis klausytojas Kaune. Dėl ateistinių pažiūrų netekęs materialinės tėvų paramos įsidarbino lietuvių kalbos mokytoju Kauno žydų mokykloje, vėliau-mechaniku Geležinkelių valdyboje.
1921 m. eksternu išlaikęs abitūros egzaminus, 1922 m. tapo Lietuvos universiteto Technikos fakulteto studentu. Studijuodamas dirbo Universiteto Statybinių medžiagų katedroje laborantu. 1929 m. apgynęs diplominį projektą „Popieriaus fabriko elektrifikavimas“, įgijo diplomuoto inžinieriaus technologo kvalifikaciją. Likęs dirbti Universitete, buvo pakeltas asistentu, o 1930 m. - vyr. asistentu. Priėmęs Universiteto vadovybės pasiūlymą dėstyti studentams tekstilės technologijos dalykus, 1930-1931 m. toje srityje specializavosi Štutgardo ir Drezdeno aukštosiose technikos mokyklose. Sugrįžęs, 1932 m. spalio 1 d. pradėjo skaityti „Verpimo ir audimo“ paskaitas. Praktines žinias tekstilės srityje gilino 1932-1943 m. dirbdamas antraeilėse inžinieriaus pareigose „Drobės“ fabrike. Parengęs fabriko technologinės rekonstrukcijos projektą, gavo užduotį fabriko katilinei rekonstruoti bei jos naujojo kamino statybai. Įvykdžius ją, gavo naujų užsakymų. Daugelis tarpukario Lietuvos pramoninių kaminų buvo suprojektuoti ir pastatyti, prižiūrint J. Indriūnui, tarp jų, ir aukščiausias (76.5 m.) Lietuvoje, Kauno klinikų katilinės kaminas. Pradėjęs tirti vilnonių gelumbinių paltų pūko susidėvėjimo priežastis, 1936 m. apgynė disertaciją „Vilnų plaukeliai lankstomi pavargsta“. Jam suteiktas inžinerijos daktaro mokslinis laipsnis, 1937 m. - docento vardas. 1937 m. jo iniciatyva Universiteto Fizikos-chemijos instituto rūmuose įrengiama Pluošto technologijos laboratorija. 1940 m. laboratorija išsiplėtė, įsigijusi vertingos įrangos, kai prieš pat sovietams likviduojant Krašto apsaugos ministeriją Universitetui buvo perduotas šios ministerijos Tyrimų laboratorijos turtas. 1941 m. Universitete įsteigiama Tekstilės technologijos katedra, Juozas Indriūnas paskiriamas katedros vedėju profesoriumi. Jam teko didžiulis organizacinis darbas pokariu komplektuojant ir plečiant katedros technologines laboratorijas dabartiniuose KTU II rūmuose . 1962-1975 m. J. Indriūnas ėjo Pluoštinių medžiagų katedros vedėjo pareigas, vėliau iki mirties buvo katedros profesorius konsultantas. Buvo reiklus, tačiau humaniškas ir demokratiškas vadovas. Nuoširdžiai džiaugdavosi kiekvieno katedros nario sėkme, stengdavosi padrąsinti, paskatinti. Mokėjo įsiklausyti net į pačių jauniausiųjų bendradarbių nuomonę, taip ugdydamas jaunų katedros kolegų autoritetą. Be tiesioginės pedagoginės veiklos, 1944-1947 m. jis buvo Technologijos fakulteto dekanas, 1948-1953 m. MA Fizikos ir technikos instituto direktorius (antraeilėse pareigose). 1946 m. išrinktas Lietuvos Mokslų Akademijos nariu korespondentu. Nepaisant aukšto mokslinio statuso, pokario metais J. Indriūnas patyrė politinių kaltinimų: jo 1947 m. parašytas vadovėlis „Pluoštinės medžiagos“ buvo apšauktas antisovietine „šmeižikiška knyga“, o 1948 m. knygos „Tekstilės technologijos pradmenys“ visas jau išspausdintas tiražas dėl tokių pat priežasčių buvo sunaikintas, atsitiktinai pavyko išgelbėti vos kelis egzempliorius. Vis dėlto ir tokiomis sąlygomis jis subūrė darbštų katedros personalą, daugėjo studentų, brendo jo moksliniai mokiniai.
Labai kruopščiai kiekvienai paskaitai ruošdavo iliustracinę medžiagą, ją dalindavo studentams. Su entuziazmu studijų procese taikė technines priemones, skatino ir katedros kolegas tą daryti. Parašė ir išleido vadovėlių, mokymo priemonių, paskelbė apie 100 mokslinių straipsnių. Yra lietuviškos tekstilės terminijos sukūrimo pirmtakas, daugelis jo pasiūlytų specialybės terminų yra tvirtai prigiję vartosenoje. Juozas Indriūnas yra tekstilės medžiagų tyrimų pradininkas Lietuvoje, jis sukūrė naują - pluoštinių medžiagų nuovargio ir pūkinių audinių audinių dėvėjimosi - tyrimų kryptį. Sukūrė originalių tyrimo metodų ir prietaisų. Yra 10-ies išradimų autorius, dėjo daug pastangų, kad išrastieji prietaisai būtų gaminami serijomis ir diegiami tyrimų praktikoje. Jo vadovaujami 28 tyrinėtojai pradėjo savo mokslinį kelią ir apgynė daktaro disertacijas. 1968 m. J. Indriūnas išrinktas Lietuvos Mokslo akademijos tikruoju nariu. Už nuopelnus plėtojant mokslą 1965 m. jam suteiktas Lietuvos nusipelniusio mokslo veikėjo vardas. 1966 m. už tekstilės medžiagų mechaninių ir eksploatacinių savybių tyrimus jam (kartu su kitais) paskirta Valstybinė respublikinė premija.
J. Indriūnas mėgo Lietuvos gamtą, puoselėjo savo sodą Aleksote, ne kartą yra pakvietęs katedros kolegas savo automobiliu aplankyti vieną ar kitą Lietuvos kampelį. Nuolat domėjosi aktualijomis, dažnai jį būdavo galima sutikti teatro ar koncertų salėje. Reguliariai mankštinosi, net būdamas garbaus amžiaus vasaromis atostogaudamas Palangoje rytais lengva ristele bėgdavo išilgai paplūdimio. Visada su kolegomis ir studentais buvo atviras, mėgstantis bendrauti ir saikingai pajuokauti. Buvo aršus rūkymo priešininkas, yra pasiūlęs kovos su šiuo žalingu įpročiu būdų. Akademikas Juozas Indriūnas mirė 1989 m. balandžio 15 d. Palaidotas Kaune, Petrašiūnų kapinėse.
Parengė A. Bačauskas, pagal Arvydo Vitkausko medžiagą
Aleksandro Gluosnio pateikti dokumentai:
