Taisomas Gediminas Vaičiūnas

Variantas X tomui

Gediminas Vaičiūnas gimė 1944 m. rugpjūčio 15 d. Ožkasvilių km., Marijampolės sav., ūkininkų šeimoje. Tėvai: Juozas Vaičiūnas (1906-1946 ) ir Anelė Eidukevičiūtė- Vaičiūnienė (1910-1987 ).Tuoj po jo gimimo tėtis buvo  sovietų NKVD armijos represuotas ir neužilgo įkalinimo vietoje, Vorkutoje (mirė. Mama po tėčio arešto grįžo į savo tėviškę, o iš ten 1948 m. gegužės 22 d. kartu su Gediminu buvo išvežti į Maklakovo gyvenvietę, Jeniseijsko raj., Krasnojarsko kr.  1951 m. pradėjo lankyti vietos mokyklą. Baigus 7 klases, visi grįžo į Lietuvą, įsikūrė pas močiutės seserį. Nuo 1959 m., gyvendamas pas mamos brolį, toliau mokėsi Pagėgių vidurinėje mokykloje , kurią baigė  1963 m. Tais pačiais metais įstojo į Kauno politechnikos institutą (dabar KTU), Mechanikos fakultetą. Studijuodamas buvo aktyvus saviveiklininkas, . Institutą baigė 1968 m., įgydamas inžinieriaus- mechaniko kvalifikaciją.

Savo darbinę veiklą pradėjo Šiaulių mėsos kombinate, kur dirbo šaldymo ūkio vyresn. inžinieriumi,  1971 m. buvo perkeltas dirbti į Vilniaus pieno kombinatą, kur dirbo
šaldymo ir energetikos ūkių vyresn. meistru. 1978 m. perėjo dirbti į Sąjunginį mokslinio tyrimo institutą Termoizoliacija; kur dirbo moksliniu bendradarbiu Šiluminių procesų tyrimo laboratorijoje iki 1991 m. Kartu su kolegomis parašęs mokslinių straipsnių.  Buvo aktyvus instituto Lietuvos Sąjūdžio grupės pirmininko pavaduotojas.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, perėjo dirbti į Vilniaus miesto sav., kur dirbo Vilniaus m. Tarybos Kontrolės tarnybos kontrolieriumi. Netrukus buvo pakviestas dirbti į Vyriausybės aparatą Vyriausybės vadovybės patarėjo energetikos klausimais referentu, vėliau Vyriausybės kanceliarijos konsultantu, 2001 m. perėjo dirbti į VKEKK Licencijų skyriaus viršininko paaduotoju. Pasikeitus Vyriausybei, jai vadovaujant A.M. Brazauskui, buvo perkeltas atgal į Vyriausybės kanceliariją, kur dirbo patarėju energetikos klausimais iki išėjimo į užtarnautą poilsį 2009 m.
Dirbant Vyriausybės kanceliarijoje,  nuolat kėlė savo kvalifikaciją Vilniuje, Bredforde (kur?), JAV, Japonijoje, Austrijoje, Slovėnijoje, Sankt-Peterburge.

Buvo Naftos darbų licencijų komisijos narys, Energijos taupymo komisijos narys; VATESI tarybos pirmininko pavaduotojas,  AB Mažeikių nafta valdybos narys, vėliau bendrovės tarybos narys; AB Klaipėdos nafta valdybos narys. Dirbo įvairiose Vyriausybės sudarytose komisijose ir darbo grupėse. Rengė medžiagą posėdžiams, dalyvavo svarstant tada dar naujų įstatymų projektus ir kitą svarbiausią normatyvinę teisinę bazę energetikos srityje; steigiant pagrindines energetikos valstybės institucijas, derinant ir tvirtinant jų nuostatus; Būtingės naftos terminalo statybos, AB Klaipėdos nafta rekonstrukcijos problemas; elektros ir dujų tiekimo sistemų integravimo į ES sistemas bei kitus projektus. Darbinė veikla įvertinta instituto Termoizoliacija bei įmonių Garbės raštais; Ministro Pirmininko G. Vagnoriaus, Vyriausybės kanclerių A. Z. Kaminsko, V. Sarapino, D. Matulionio Padėkos raštais.

Su žmona gydytoja Genovaitė Vaičiūnienė užaugino sūnų Augustiną gim. 1978 m. kuris baigė M. Riomerio universitetą, tapo advokatu.. Dabar džiaugiasi linksmais anūkais- Adomu, Vyte, Ieva.
Asmeniniai pomėgiai- muzika, filosofija. Visuomet mėgo bėgioti, plaukioti.

Parengė Vytautas Miškinis

[[Vaizdas:VaičiūnasG.jpg|300px|left]] 
GEDIMINO VAIČIŪNO autobiografija ir trumpi prisiminimai

Mažai Gižų gyvenvietei, esančiai pusiaukelėje tarp Marijampolės ir Vilkaviškio, kaip nurodo šaltiniai, jau per 400 metų. Joje yra sena, graži neogotikinio stiliaus akmenų mūro bažnyčia, pastatyta Gižų dvaro savininko 1850 m. pagal italų architekto projektą. Gižų dvare 1922-1930 m. veikė Seinų kunigų seminarija. Nelabai toli, Paežerių kaime, yra išlikusi garsiojo varpininko, dainos ,,Tautiška giesmė‘‘ (Lietuvos himno) autoriaus Vinco Kudirkos gimtinės klėtelė; prie Rausvės upelio skulptoriaus Petro Rimšos sodyba; arčiau prie kelio dramatiško likimo poeto Kosto Kubilinsko gimtasis namelis; truputį dešiniau - fiziko, akademiko, profesoriaus Kazimiero Baršausko tėviškė. Ten daug kas žino žemiečio poeto eilėraštį virtusį jausminga daina apie Suvalkijos bernioką. Mano Mama, jos sesuo  bei mano močiutė kadaise  giedojo Gižų bažnyčios Pavasarininkų chore, 1943 m. balandžio 17 d. ten tuokėsi ir mano tėvai.

Aš, Gediminas Vaičiūnas, gimiau 1944 m. rugpjūčio 15 (Žolinės- mėgstamiausios mamos šventės) dieną Marijampolės savivaldybės, Marijampolės seniūnijos, Ožkasvilių kaimo ūkininkų šeimoje, lietuvis. Ten, savo tėvo tėviškėje, 1906 m. birželio 19 d. gimęs ir mano tėvas Juozas Vaičiūnas. Mano mama Anelė Vaičiūnienė (Eidukevičiūtė) gimė 1910 m. lapkričio 19 d. Vilkaviškio rajono savivaldybės, Gižų seniūnijos, Rūdos kaime. Tėvų gimtieji namai buvo jaukūs, erdvūs su labai daug žalumos. Mamos - nuostabioje vaizdingoje vietoje prie Paikio ir Rausvės upelių santakos ant kalvelės už senų ąžuolų ir buvusios Gižų liepų alėjos. Mano močiutė (mamos mama) irgi ten gimė ir augo kartu su dviem savo broliais ir dviem seserimis.

Tuoj pat po mano gimimo  tėvas 1944 m. rugsėjo 23 d. buvo neteisėtai represuotas ir neužilgo įkalinimo vietoje mirė (mirties liudijime nurodoma 1946 m. kovo 29 d.). Sužinojome apie tai tik po keleto metų. Laidojimo vieta nėra žinoma ir sužinoti nepavyksta. Lietuvos ypatingajame archyve yra išlikusi kortelė, kurioje yra įrašai tik apie jo areštą ir 1945 m. sausio 23 d. sovietų NKVD armijos Karo tribunolo 10 metų skirtą laisvės atėmimo bausmę už ,,tėvynės išdavimą‘‘ pagal RSFSR BK 58-1 ,,a‘‘ straipsnį. Lietuvos valstybės istorijos archyvo Civilinės metrikacijos įstaigų dokumentų skyriaus duomenimis jis mirė 1946 m. sausio 12 d. Vorkutoje (Rusijos federacijos Komi Respublika). Rusijos archyvai visiškai neteikia jokių žinių. Žinių nesuteikė ir Komi Respublikos vidaus reikalų ministerijos Informacinis centras. Gal „kaltas“ buvo tuo, kad mūsų ūkis buvo gana didelis (apie 30 ha), gal  kad frontui artėjant  mėgino trauktis su vokiečiais.

Mano senelis Jonas Vaičiūnas, Jono mirė seniai 1934 m. birželio 12 d. Tėvas turėjo brolį Viktorą, jo žmona mano dėdienė Magdalena - mūsų ilgaamžė 2017 m. sulaukusi 100 metų jubiliejaus; seseris Mariją Vaičiūnaitę; Oną Sidabrienę; Adelę Balytienę, kuriai su šeima teko išgyventi Sibire; Kostanciją Striuoginienę, dar kai kurie mirė vaikystėje.

Mama po mano tėvo arešto grįžo į savo tėviškę. 1946 m. balandžio 18 d. mirė senelis (mamos tėvas) Juozas Eidukevičius, Jono, o 1948 m. gegužės 22 d. kartu su mama ir mano močiute buvome išvežti į Krasnojarsko kraštą, Jenisejsko rajoną, Maklakovo gyvenvietę (dabar Lesosibirskas). Liko tik vieni tušti  namai. (Tai buvo didžiausia Lietuvos gyventojų trėmimo operacija, įžūliai pavadinta ,,Vesna‘‘ (,,Pavasaris‘‘), per kurią prievarta iš tėvynės buvo išvežta apie 40 tūkstančių žmonių, nors Ženevos konvencija draudžia trėmimus ir iš okupuotų teritorijų.)  Aš buvau mažas, močiutė sirgo tad mamai viskuo rūpintis teko vienai. Tenai išvežė ir netolimus mūsų kaimynus Kazimierą Šulinską su šeima, gyvenusius prie Gižų Rūdos ežero bei daugelį kitų. Visus vežė traukiniu, krovininiuose vagonuose per Čeliabinską, Uralo kalnus. Vežė bildant ratams visą savaitę. Krasnojarske susodino į laivą, kuris plaukė Jenisiejaus upe iki pat Maklakovo. Atvykus  apgyvendino rastiniuose barakuose. Gyvenome taigos apsuptyje. Duonos ar kokių kruopų gaudavome ne kasdien, nes jas atvežant jau susidarydavo milžiniškos eilės ir jų laukiantiems bei norintiems dažniausiai nepakakdavo. Žiemos būdavo labai šaltos, lauko temperatūrai nukritus žemiau 40-45 laipsnių, susiformuodavo tirštas rūkas. Vasaros būdavo karštos su gausybe kraujasiurbių mašalų. Jenisiejus, labai plati ir srauni, vandeningiausia Rusijos upė, žiemą visiškai užšaldavo, o storiausi ledai, laužydami medžius, kaukiant vietinio medienos fabriko perspėjimo sirenoms, pajudėdavo tik labai vėlai pavasarį. Jų sangrūdos dar ilgai tirpdavo ant kranto. Visi lietuviai ten rūpestingai ir bičiuliškai bendravo tarpusavyje, buvome tarsi artimiausi giminės. Visi ilgėjosi Tėvynės, svajojo kuo greičiau grįžti į namus. Prisimenu kaip džiaugsmingai buvo sutiktas, nors ir trumpam, 1956 m. atvykęs misijai kunigas iš Lietuvos. Tai buvo lyg didžiulė šventė. Žmonės nepamiršo nei savo papročių, nei tautinių simbolių. Kai kas turėjo ir lietuvišką Vytį, bet tada dar juodame fone. Vietiniai Sibiro rusai, kurie ten gyveno irgi labai vargingai, buvo tap pat gana draugiški. Tenai privalėjome išbūti iki 1958 m. spalio 16 d

Mums bebūnant tenai, atvyko mamos sesuo Albina Anelauskienė su tada dar mažamečiais vaikais Nijole, Algiu ir Antanu, kuri buvo ištremta palyginus nelabai toli nuo mūsų prie Angaros upės. Jos vyras mirė Vorkutoje. Vėliau atvyko iš GULAG‘o lagerių paleisti, bet dar negalėję grįžti į Lietuvą mamos broliai Vladas Eidukevičius, kuris kalėjo prie Kolymos upės, šiaurės rytų Sibire ir Jonas Eidukevičius, kuris buvo prie Balchašo ežero, Kazachijos respublikoje.

1951 m pradėjau lankyti Maklakovo vidurinę mokyklą. Mokė mus savaime suprantama rusų kalba. Man baigus septynes klases išvykome į Lietuvą.

Mamos dėdė (senelio jauniausias brolis iš penkių brolių ir dviejų seserų), buvęs Lietuvos kariuomenės savanoris, su šeima jau buvo išvykęs į JAV. Jo sūnus tarnaudamas Vietname, apdovanotas daugybe kovos medalių, tragiškai žuvo aviakatastrofoje pilotuodamas sraigtasparnį. Tėvo dėdės (vieno iš keturių močiutės brolių ir dviejų seserų) šeimos nariai jau buvo išvykę į tolimąją Australiją. Jo anūkai sėkmingai tarnavo tos šalies jūrų laivyne. Mūsų giminaičiai, tėvų pusbroliai ir pusseserės, kaip ir daugelis tautiečių, išsiblaškė po visą pasaulį, atliko pareigą kitai, juos išgelbėjusiai šaliai.

Deja, ne visiems pavyko išvengti sovietinių represijų. Dabar dažnai pagalvoju,  kodėl tiek daug visiškai nekaltų žmonių turėjo taip skaudžiai nukentėti vien dėl meilės savo gimtajam kraštui. Visos Sibiro platybės nuklotos lietuviškais kryžiais. Ko gero nei vienas sunkumas nesuteikia tiek daug žalos, kaip gimtųjų vietų netekimas. Grįžus į Tėvynę tikrai apima didžiulis džiaugsmas ir tada pagarbiai prisimeni Maironio žodžius ,,Ne veltui bočiai tave taip gynė...‘‘. Laisvojo gyvenimo vieningoje Europoje tuo metu net ir įsivaizduoti negalėjome.

1959 m. vasarą pagaliau sveiki ir gyvi grįžome į senuosius mielus Gižus, kur kažin kodėl tada net atrodė, kad kvepia žemė. Giminaičiai ir visi kaimynai pasitiko mus labai šiltai. Įsikūrėme pas močiutės seserį Oną Miliauskienę, kuri jau labai seniai laukė mūsų. Nustebome, kai ji parodė kažkada paslėptą ir išsaugotą trispalvę. Mūsų sodybos valdžia negrąžino, ten įsikūrė keletas svetimų šeimų.

Gižuose anuomet nebuvo vidurinės mokyklos ir man teko persikelti į Pagėgius, kur gyvendamas pas mamos brolį Bronių Eidukevičių, pradėjau lankyti vidurinės mokyklos aštuntąją klasę (dabar Pagėgių Algimanto Mackaus gimnazija). Gyvenome geležinkelio stoties trečiajame aukšte, kur gyveno dar kelios šeimos. Mokyklos direktorius Šimkus, kuris buvo ir lietuvių kabos mokytojas, labai daug padėjo man  mokantis lietuvių kalbos, musų klasės vadovė mokytoja Išganaitienė padėjo mums pamilti Lietuvos istoriją. Visi mūsų mokytojai buvo nuostabūs kaip ir visa mūsų klasė. Besimokydamas grojau orkestre, koncertuodavome per įvairias mokyklos šventes. Atostogų metu visuomet grįždavau ir vasaras praleisdavau kaime pas mamą. Mokyklą baigiau gerai 1963 m. Už gerą mokymąsi ir visuomeninę veiklą gavau Garbės raštą.

Tais pačiais metais įstojau į Kauno politechnikos institutą (dabar Kauno technologijos universitetas), Mechanikos fakultetą. Tuo metu instituto rektoriumi buvo profesorius Kazimieras Baršauskas, kuris buvo šio instituto įkūrėjas ir pirmasis jo rektorius. Fakulteto dekanu ir Šiluminės energetikos katedros vedėju - Lietuvos šilumininkų patriarchas docentas Nikalojus Milenskis (dabar Šilumos ir atomo energetikos katedra). Studijuodamas buvau aktyvus saviveiklininkas, grojau KPI liaudies dainų ir šokių ansamblyje ,,Nemunas‘‘ (dabar tautnis meno ansamblis ,,Nemunas‘‘), kurio renginiuose dažnai būdavo ir mūsų rektorius. Ansamblio meno vadovas tuo metu buvo maestro Aleksandras Buzys, orkestro vadovas - Eduardas Pundys, kanklių grupės, o vėliau ir ansamblio vadovas - Lionginas Gadliauskas. Kartais repeticijose dalyvaudavo žinomi Lietuvos kompozitoriai ir dirigentai. Ruošiantis 1965 m. dainų šventei, mūsų stovykloje prie Kauno marių lankėsi Jonas Švedas. Per studentų atostogas koncertuodavome ir už Lietuvos ribų. 1966 m. labai šaltą žiemą koncertavome Maskvoje Kremliaus teatre ir Kremliaus Suvažiavimų rūmuose. Tuomet už geležinės uždangos išvažiuoti galėdavome deja, ne visi ir ne visuomet. Man baigiant pirmąjį kursą mirė visų mylimas ir gerbiamas Kazimieras Baršauskas. Tada tai buvo pačios didžiausios laidotuvės Kaune. Mūsų ansamblis taip pat dalyvavo jose. Institutą baigiau 1968 m., įgydamas inžinieriaus – mechaniko kvalifikaciją.

Savo darbinę veiklą, gavęs paskyrimą, pradėjau Šiaulių mėsos kombinate, kur dirbau šaldymo ūkio vyresniuoju inžinieriumi. Dirbdamas kėliau kvalifikaciją tuometiniame Leningrado šaldymo pramonės technologijos institute.

1971 m. buvusios Mėsos ir pieno pramonės ministerijos pervedimo tvarka buvau perkeltas dirbti į Vilniaus pieno kombinatą, kur dirbau šaldymo ir energetikos ūkių vyresniuoju meistru iki 1978 m. Dirbdamas tap pat kėliau kvalifikaciją Odesos M.V. Lomonosovo maisto pramonės technologijos institute. Ruošiantis filosofijos kandidatinio minimumo egzaminui baigiau Vilniaus Marksizmo-leninizmo universiteto filosofijos fakultetą. Kandidatinio minimumo egzaminus laikiau tuometiniuose Vilniaus valstybiniame universitete bei Vilniaus inžineriniame statybos institute.

1978 m. perėjau dirbti į Sąjunginį mokslinio tyrimo institutą ,,Termoizoliacija’’, kur dirbau  moksliniu bendradarbiu Šiluminių procesų tyrimo laboratorijoje, kurios vadovu ir instituto direktoriaus pavaduotoju buvo daktaras Alfonsas Kazys Skrinska. Instituto direktoriumi buvo daktaras  profesorius Antanas Kaminskas, pagrindinio ir didžiausio Mineralinės vatos skyriaus vadovas buvo daktaras, nusipelnęs išradėjas Kęstutis Eidukevičius. Šiame institute dirbau iki 1991 m. Dalyvaudavau skaitant pranešimus KPI organizuojamose kasmetinėse mokslinėse konferencijose, kurias vesdavo tuometis Šiluminės energetikos katedros vedėjas, buvęs mūsų dėstytojas,  profesorius Gajus-Saturninas Gimbutis. Kartu su savo kolegomis esu parašęs straipsnių ,,Termoizoliacijos‘‘ instituto dabų rinkinyje bei statybinių medžiagų pramonės žurnaluose. Tyrinėdami įvairius šilumą izoliuojančių medžiagų gamybos procesus, pabuvojome daugelyje buvusios Sovietų Sąjungos regionų. Lankėmės Karelijos respublikos, Vidurinės Azijos respublikų, Sibiro, Tolimųjų rytų bei Baltijos šalių įmonėse. Dalyvavome naujausios to meto Sibiro mineralinės vatos gamyklos, esančios Novomaltinske, Irkutsko srityje, Baikalo ežero apsaugos zonoje, aprūpintos Švedijoje pagamintais įrengimais, paleidime kartu su tos šalies specialistais. Vėliau vykdėme šios  šilumą izoliuojančios medžiagos gamybos technologijos, kokybės tyrimus. Buvau aktyvus instituto Lietuvos Sąjūdžio grupės narys, pirmininko pavaduotojas. Budėjome prie Seimo rūmų, stovėjome Baltijos kelyje. Mūsų Sąjūdžio grupės pirmininkas Juozas Artūras Flikaitis vėliau buvo ilgametis Lietuvos politinių kalinių sąjungos vadovas.

Atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę, 1991 m. perėjau dirbti į Vilniaus miesto savivaldybę, kur labai trumpai dirbau Vilniaus miesto Tarybos Kontrolės tarnybos kontrolieriumi. Pirmasis Vilniaus miesto tarybos pirmininkas buvo Sąjūdžio aktyvistas Arūnas Grumadas.

Tais pačiais metais buvau pakviestas dirbti į Lietuvos Respublikos Vyriausybės aparatą, kur dirbau Vyriausybės vadovybės patarėjo energetikos klausimais referentu, vėliau Vyriausybės kanceliarijos konsultantu. Ryšium su Vyriausybės kanceliarijos naujos struktūros patvirtinimu, dirbant Rolando Pakso vadovaujamai Vyriausybei, 2001 m. perėjau dirbti į Valstybinę kainų ir energetikos kontrolės komisiją Licencijų skyriaus viršininko pavaduotojo pareigas, kur taip pat labai trumpai dirbau. Tais pačiais metais, pasikeitus Vyriausybei, jai vadovaujant Algirdui Mykolui Brazauskui,  buvau perkeltas atgal į Vyriausybės kanceliariją, kur dirbau patarėju energetikos klausimais iki išėjimo į užtarnautą poilsį 2009 m.

Dirbti pradėjau esant III-jai Gedimino Vagnoriaus Vyriausybei senuose rūmuose, kur dabar Užsienio reikalų ministerija. Tuo metu ant palangių kai kur dar gulėjo smėlio maišai likę nuo sausio 13 d. įvykių. Ministro Pirmininko pavaduotojas Zigmas Vaišvila buvo atsakingas už energetikos problemas, nusipelnęs inžinierius Bronius Buinevičius dirbo Vyriausybės kanceliarijos patarėju energetikos klausimais, vėliau Arimantas Dragūnevičius. Valstybės konsultantu - profesorius Rimantas Žiemelis, Ministro Pirmininko patarėju - Saulius Spėčius. Energetikos ministru buvo profesorius Leonas Ašmantas, kuris buvo ir pirmasis energetikos ministras atkurtos nepriklausomos Lietuvos Vyriausybėje. Problemų tuo metu būdavo nemažai. Rusijos koncernas ,,Gazprom‘‘ labai dažnai nutraukdavo gamtinių dujų tiekimą, naftotiekio ,,Družba‘‘ nafta, dėl įvairiausių trukdžių, tankiai nepasiekdavo naftos perdirbimo įmonės. Trūko kuro pramonės įmonėms, žemės ūkiui, transportui, šildymui. Labai sparčiai augo pirminių energijos išteklių, kuro kainos. Sunkus ir sudėtingas to meto laikotarpis buvo tekęs tai Vyriausybei. Netrumpą laiką dirbęs Vyriausybės kanceliarijoje, valstybės tarnybą baigiau esant XV-jai Andriaus Kubiliaus Vyriausybei.

Vyriausybių vadovai labai daug dėmesio skyrė energetikai, nes tai buvo ir yra mūsų šalies nepriklausomybės ir ekonomikos pagrindas. Ministras Pirmininkas Bronislovas Lubys jau tuomet siūlė kuo greičiau liberalizuoti naftos produktų rinką; Premjeras Adolfas Šleževičius ryžtingai pritarė  tada vis dar svarstomam projektui, plūduro tipo naftos terminalo statybai Būtingėje ir jo spartesniam įgyvendinimui; ilgiausiai tuo metu Vyriausybei vadovavęs Algirdas Mykolas Brazauskas stropiai rūpinosi Mažeikių naftos perdirbimo gamyklos darbu, naftos ir dujų nepertraukiamu tiekimu, Ignalinos atominės elektrinės problemomis.

Labai glaudžiai su Vyriausybe, sprendžiant įvairius energetikos klausimus, bendravo ir nepaprastai daug darbų, ypač kuriant sektoriaus teisinę bazę, rengiant ir tikslinant Nacionalinę energetikos strategiją, atliko Lietuvos energetikos institutas, kuriam ilgą laiką vadovavo akademikas Jurgis Vilemas, vėliau profesorius Eugenijus Ušpuras.

Pagrindinių energetikos įmonių, t.y. naftos perdirbimo, gamtinių dujų, elektros energetikos ilgamečiais vadovais buvo patyrę ir kvalifikuoti profesionalai: Bronislovas Vainora, Gediminas Kiesus, Kęstutis Šumacheris, Viktoras Valentukevičius, Anicetas Mikužis, Rimvydas Rukšėnas, Rymantas Juozaitis, buvęs KTU docentas Anzelmas Bačauskas, Algirdas Stumbras, Vladas Paškevičius bei daugelis kitų. Savo srities žinovai vadovavo ir didžiausioms šilumos ūkio įmonėms. Labai geri specialistai dirbo Energetikos ministerijoje, tai vadovaujantys darbuotojai Saulius Aloyzas Bernardas Kutas, Jonas Rimantas Kazlauskas, Kazys Žilys, Robertas Tamošiūnas, Anicetas Ignotas, Algimantas Zaremba, Vladas Gagilas ir kiti.

Dirbdamas Vyriausybės kanceliarijoje baigiau Valstybės institucijų kalbų centro anglų kalbos; Lietuvos viešojo administravimo instituto finansinių išteklių valdymo, pasirengimo narystei ES finansavimo instrumentai; Bradfordo universiteto (University of Bradford) organizuotus projektų įvertinimo energetikoje bei kitus kursus. JAV Energetikos asociacijos USEA/USAID (United States Energy Association/ U.S. Agency for International Development ) Baltijos šalims surengtuose seminaruose 1996 m. Jungtinėse Amerikos Valstijose, kartu su kolegomis energetikais, susipažinau su tos šalies komunalinių įmonių bei energetikos išteklių kainų reguliavimo regioninių komisijų darbu. Aplankėme Lietuvos ambasadą Vašingtone, svečiavomės pas tuometį ambasadorių Alfonsą Eidintą. Vėliau tais pačiais metais dalyvavau JAV Energetikų susivienijimo Baltijos šalims rengiamame seminare Rygoje.

Japonijos elektros jėgainių informacinio centro JEPIC/ICC (Japan electric power information center/International cooperation center) kvetimu 1993 m. dalyvavau atominių elektrinių saugaus eksploatavimo klausimais Tokijuje surengtoje stažuotėje. Tuo metu Japonijoje veikė 21 verdančio vandens (BWR), 20 suslėgto vandens (PWR) branduolinių reaktorių ir 1 senas dujinio šaldymo (GCR) pradėtas eksploatuoti 1966 m. Dar 10 naujų reaktorių buvo statoma. Susipažinau su skirtingų reaktorių tipų atominėmis elektrinėmis. Teko lankytis Tokai ir Tokai-II elektrinėse, Fukušimos Dajiči (Fukushima Daiichi) elektrinėje , kuri vėliau patyrė galingo žemės drebėjimo ir cunamio smūgius. 

Dalyvavau Tarptautinės atominės energetikos agentūros IAEA (International Atomic Energy Agency) saugumo kultūros atominėse elektrinėse seminare Vienoje, Europos Sąjungos Phare energetikos chartijos sutarties projekto regioniniame seminare Blede (Slovėnija), Europos energetikos fondo ir Branduolinės energetikos draugijos branduolinių medžiagų apskaitos ir kontrolės tobulinimo seminare Sankt-Peterburge bei kituose. Šio seminaro metu susipažinau su Leningrado atominės elektrinės, Sosnovyj Bor mieste, darbu bei planuojama jos rekonstrukcija.

Černobylio AE, pastatytoje šalia Pripetės miesto, po baisiausios avarijos, kai buvo sugriautas 4-asis reaktorius, vis dar veikė likusieji. Kartu su Ignalinos AE darbuotojais susipažinau ir su tos elektrinės veikla bei jos avarijos pasekmių likvidavimo problemomis. Sunku ir dabar įsivaizduoti anuomet nesuvaldytos branduolinės reakcijos padarytą žalą. Avarija įvyko dėl reaktoriaus konstrukcijų netobulumo ir personalo padarytų klaidų. Leningrado AE, Smolensko AE, Kursko AE ir Ignalinos AE sumontuoti to pačio tipo didelės galios kanaliniai urano-grafito (RBMK) reaktoriai kaip ir Černobylio AE.

Buvau Naftos darbų licencijų komisijos narys, kurios pirmininku buvo energetikos ministras Algimantas Vladas Stasiukynas, vėliau Arvydas Kostas Leščinskas; energijos taupymo komisijos narys; Valstybinės atominės energetikos saugos inspekcijos tarybos pirmininko pavaduotojas, kurios pirmininku buvo KTU profesorius Jonas Gylys; AB ,,Mažeikių nafta‘‘ valdybos narys, kurios pirmininku buvo ,,Williams International Company‘‘ vykdantysis direktorius J. Scheel, vėliau UAB ,,Williams Lietuva‘‘ generalinis direktorius Ronald A. Majors, pasikeitus akcininkams ,,Yukos RM‘‘ prezidentas Michail Brudno, ūkio viceministras Nerijus Eidukevičius, kai pagrindiniu akcininku tapo koncernas ,,PKN Orlen‘‘, buvau šios bendrovės tarybos narys;  AB ,,Klaipėdos nafta‘‘ valdybos narys. Deja, valstybė savo akcijų Mažeikių naftos perdirbimo įmonėje (pajėgumas 12 mln. t. per metus) jau nebeturi nuo 2009 m.

Dirbau įvairiose Vyriausybės sudarytose komisijose ir darbo grupėse, tokiose kaip dėl Pasaulio banko Lietuvos ūkio pertvarkymo programos įgyvendinimo; Lietuvos aprūpinimo pirminiais energijos ištekliais 2010-2015 metais (nutraukus Ignalinos atominės elektrinės eksploatavimą) klausimams išnagrinėti, kurios vadovu buvo Ministras Pirmininkas Gediminas Kirkilas; Lietuvos nacionalinio investuotojo bendrovės (dalyvausiančios įgyvendinant naujos atominės elektrinės projektą) steigimo koncepcijos esminėms nuostatoms parengti; Nacionalinės energetikos strategijos įgyvendinimo priežiūros, kurios vadovu buvo ūkio ministras Vytas Navickas bei kitose.

Dalyvavau svarstant Vyriausybės posėdžiuose, o vėliau taisant ir tikslinant naujus įstatymus bei kitą svarbiausią normatyvinę teisinę bazę energetikos srityje. Per tą laikotarpį buvo parengti ir priimti Nacionalinė energijos vartojimo efektyvumo didinimo programa, Nacionalinė energetikos strategija; Lietuvos Respublikos energetikos įstatymas, Elektros energetikos įstatymas, Branduolinės energijos įstatymas, Šilumos ūkio įstatymas, Gamtinių dujų įstatymas, Atominės elektrinės įstatymas, Naftos produktų ir naftos valstybės atsargų įstatymas; SPAB ,,Lietuvos energija‘‘ reorganizavimo bei šilumos ūkio ir jo valdymo perdavimo savivaldybėms įstatymas, Valstybės strateginių interesų užtikrinimo ekstremalios situacijos aprūpinant Lietuvos ūkį nafta ir naftos produktais atvėju įstatymas bei daugelis kitų. Įgyvendinant minėtus įstatymus buvo priimta visa eilė Vyriausybės nutarimų ir kitų poįstatyminių teisės aktų.

Kartu su kitų Vyriausybės kanceliarijos padalinių atstovais dalyvavau sprendžiant energetikos įmonių valdymo, reorganizavimo, privatizavimo ir kitus klausimus. Tam, kad užtikrinti energijos išteklių tiekimo patikimumą, buvo atliekami svarbiausi darbai energetikos sektoriuje. Buvo pradėta ir vykdoma Klaipėdos valstybinės naftos eksporto įmonės (dabar AB ,,Klaipėdos nafta‘‘) rekonstrukcija, kuri prilygo beveik naujojo objekto statybai. Šiuo metu tai strateginės reikšmės, moderni, galinti perkrauti tiek šviesius, tiek tamsius naftos produktus (darbų apimtis per 7 mln.t. per metus), įmonė.
Atsižvelgiant į šalies ekonominę būklę ir į tai, jog būtina artimiausiu metu turėti alternatyvų naftos importo šaltinį, buvo pradėti naftos terminalo komplekso statybos vietos ir tipo parinkimo darbai, kuriuose aktyviai dalyvavo tuo metu dirbę Valstybinio projektavimo instituto ,,Pramprojektas‘‘ direktorius Leonas Butkus, Klaipėdos valstybinės naftos įmonės generalinis direktorius Martinas Gusiatinas, terminalo statybos direkcijos direktorius Vladislovas Gedvilas, valstybės konsultantas statybos ir projektavimo klausimais akademikas Antanas Kudzys. Tuomet tai buvo svarbiausias ir aktualiausias projektas, kurį nagrinėjant dalyvavo net kelios Vyriausybės. Kiekvienos naujos Vyriausybės pirmojo posėdžio  pirmuoju klausimu visuomet vykdavo karštos diskusijos dėl naftos terminalo statybos problemų. Ilgai truko jo vietos ir tipo parinkimas, t.y. nuo ažūrinės estakados Melnragėje, Karklėje iki plūduro Būtingėje. Būtingės naftos terminalas, kurio statybos problemas sprendžiant dalyvavau nuo pirmųjų dienų, skirtas importuoti ir eksportuoti naftą, pradėjo veikti 1999 m. Terminalą projektavo JAV bendrovė ,,Flour Daniel‘‘. Šiuo metu jis priklauso įmonei ,,AB Orlen Lietuva‘‘. 

Tuo laikotarpiu buvo steigiamos pagrindinės valstybės institucijos, derinami ir tvirtinami jų nuostatai. 1991 m. įsteigta Valstybinė atominės energetikos saugos inspekcija, kurios ilgamečiais vadovais buvo Povilas Vaišnys, buvęs energetikos ministras Saulius Aloyzas Bernardas Kutas; 1993 m. VĮ Energetikos agentūra, kuriai vadovavo Dangiras Mikalajūnas, vėliau-Marius Franckevičius; 1995 m. Valstybinė energetikos inspekcija, kurios vadovu buvo Vytautas Miškinis; 1997 m. Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija, kuriai ilgą laiką vadovavo profesorius Vidmantas Jankauskas; 2001 m. VĮ Radioaktyviųjų atliekų tvarkymo agentūra, kurios vadovu buvo Dainius Janėnas.

Siekiant padidinti įmonių veiklos efektyvumą,  buvo pradėti reorganizuoti ir privatizuoti energetikos objektai. Pirmiausiai, ko gero dar 1999 m., buvo privatizuotos įmonės ,,Lietuvos kuras‘‘ degalinės. Pradėta restruktūrizuoti visą energetikos sektorių pagal ES direktyvų reikalavimus, t.y. atskiriant gamybos, perdavimo ir skirstymo veiklas.
 
Nemažas dėmesys tuometinėse Vyriausybių programose buvo skiriamas energijos vartojimo efektyvumo didinimui, vietinių ir atsinaujinančių energijos išteklių naudojimui, aplinkosaugai. Vyriausybė patvirtino elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių ir atliekinių energijos išteklių apimtis bei kitus norminius aktus. Pradėti atnaujinti ir modernizuoti pramoniniai ir gyvenamieji pastatai, didinant jų energinį efektyvumą. Deja, šie darbai buvo vykdomi labai lėtai.

Vykdant stojimo į ES sutartyje numatytus įsipareigojimus pradėti Ignalinos AE, kurioje buvo sumontuoti galingiausi pasaulyje (2 po 1500 MW) reaktoriai, eksploatavimo nutraukimo darbai finansuojant ES lėšomis. Pirmasis reaktorius, kuris buvo paleistas 1983 m., sustabdytas 2004 m., o antrasis-lygiai po penkerių metų. Elektrinė saugiai ir patikimai veikė 26 metus ir beveik visą laiką jai vadovavo generalinis direktorius Viktor Ševaldin. Išmontavimo ir pavojingų atliekų laidojimo darbai, pagal numatytus priemonių planus, gali užtrukti dar tiek pat laiko ar net ilgiau. Šios elektrinės saugos sistemos buvo nuolat tobulinamos, saugos lygis jau buvo kaip ir Vakarų šalių atominių elektrinių, bet reaktoriai neturėjo apsauginių gaubtų, kurie lokalizuotų avarijos pasekmes.

Sustabdžius atominę elektrinę dar turėjome pakankamai energiją generuojančių pajėgumų. Pagrindine elektros energijos tiekėja tapo Lietuvos elektrinė (tuometinė instaliuota galia - 4 energetiniai blokai po 150 MW ir 4 po 300 MW), kurios ilgametis vadovas ir Elektrėnų miesto kūrėjas buvo Pranas Noreika. Turėdami dar ir vienintelę Baltijos šalyse Kruonio hidroakumuliacinę elektrinę ( ateityje planuojama pastatyti ir penktąjį hidroagregatą), Kauno hidroelektrinę, termofikacines, vėjo elektrines elektros energijos gaminome užtektinai. Dėl pasenusių pirmųjų Lietuvos elektrinės blokų  buvo pradėta naujo kombinuoto ciklo bloko statyba. (Elektros energijos suvartojimas tuo metu siekė apie 10 TWh per metus. Modernus galingas blokas dirbti pradėjo 2012 m.)

Stengiantis diversifikuoti energijos šaltinius, kad užtikrinti energijos tiekimo įvairovę, patikimumą ir konkurencingumą, dar tuometinėje Nacionalinėje energetikos strategijoje buvo numatyta Lietuvos elektros ir dujų tiekimo sistemas integruoti į ES sistemas. Baisiai ilgai užtruko derybos su Lenkijos Vyriausybe dėl aukštos įtampos elektros perdavimo tinklų sujungimo, sklandžiau ir greičiau vyko darbai dėl elektros jungties su Švedijos tinklais povandeniniu elektros kabeliu. Numatyta kurti bendrą Baltijos šalių elektros energijos rinką, Baltijos šalių elektros tinklus sujungti su kontinentiniais Europos tinklais darbui sinchroniniu režimu. (Elektros jungtys pradėjo veikti 2015 m. Tinklų sinchronizavimas su KET sistema dar planuojamas atlikti vėliau.)

Buvo numatytas Lietuvos ir Lenkijos dujotiekių sujungimas, požeminės gamtinių dujų saugyklos įrengimas Lietuvoje, pradėti suskystintųjų gamtinių dujų importo terminalo parengiamieji darbai. (Gamtinių dujų tuo metu buvo importuojama apie 3 mlrd. kub.m. per metus. SGD terminalas paleistas 2014 m. deja, taip ir nepavykus susitarti su Latvijos Vyriausybe dėl bendro regioninio projekto.)

Turint terminalus ir jungtis, energijos išteklius bei energiją jau galima importuoti iš įvairių pasaulio šalių ir jau nesame priklausomi nuo vieno išteklių tiekėjo. Taip pat buvo numatyta plėtoti pirminių energijos šaltinių įvairovę, efektyviau naudoti Kruonio HAE, buvo svarstoma galimybė atkurti branduolinę energetiką, planuojama naujų termofikacinių elektrinių statyba, siekiama plėsti vietinės naftos geologinius žvalgymo bei atlikti kitus darbus. Deja, labai ilgai beveik nieko nebuvo daroma, kad sustabdyti abejotino saugumo Astravo AE statybą Lietuvos pasienyje, o Visagino AE su labai galingu reaktoriumi, taip pat nebuvo pats geriausias sprendimas.

(1892 m. kunigaikštis Bagdonas Oginskis Rietave pastatė pirmąją viešąją elektrinę Lietuvoje. Simboliška, kad balandžio 17 d. dvaro rūmuose, parke, bažnyčioje būtent Šv.Velykų rytą buvo įžiebta pirmoji elektros lemputė. Dar prieš tai ten buvo nutiesta pirmoji šalyje telefono linija Rietavas-Plungė-Palanga, o dar anksčiau atidaryta ir pirmoji muzikos mokykla.) Tuometis Lietuvos elektros energetikos asociacijos prezidentas Rimvydas Rukšėnas, vieningu energetikų siūlymu, tuoj po 110-mečio pirmosios elektros lemputės įžiebimo jubiliejaus, pradėjo inicijuoti tos dienos, kaip energetikų dienos, įteisinimą. Šį klausimą nagrinėjome kartu su kolegomis mūsų kanceliarijos Teisės departamento specialistais. Buvo siūloma ir svarstoma galimybė nustatyti ją įstatymu, bet tada buvo nutarta tai padaryti ministro įsakymu. (Nuo 2003 m., ūkio ministro Petro Čėsnos įsakymu, pradėta minėti Lietuvos energetikų diena.)

Nuo 1996 m. Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrijos narys. Asmeninai pomėgiai muzika, filosofija. Visuomet mėgdavau bėgioti, plaukioti.

Mano darbinė veikla buvo įvertinta Vilniaus pieno kombinato, Sąjunginio mokslinio tyrimo instituto ,,Termoizoliacija‘‘ Garbės raštais; Ministro Pirmininko Gedimino Vagnoriaus, Vyriausybės kanclerių Antano Zenono Kaminsko, Valdemaro Sarapino, Deivido Matulionio, akcinių bendrovių ,,Mažeikių nafta‘‘, ,,Klaipėdos nafta‘‘ bei kitų Padėkos raštais; Ministro Pirmininko Algirdo Mykolo Brazausko bei Andriaus Kubiliaus Vyriausybės laikrodžiais.

Vedžiau 1976 m. lapkričio 20 d. Žmona Genovaitė Vaičiūnienė (Šiaučiūnaitė), gimusi 1950 m. liepos 3 d. Šiaulių mieste, lietuvė, baigė Vilniaus universiteto Medicinos fakultetą, gydytoja. Dirbo Valstybinėje teismo medicinos tarnyboje, ilgą laiką Vilniaus Valstybinės medicininės socialinės ekspertizės komisijos vyriausiąja eksperte, dabar Ginčų komisijoje nagrinėjančioje neįgalumo ir darbingumo nustatymo problemas.

1978 m. gimė sūnus Augustinas. Sūnus baigė Mykolo Romerio universitetą, teisininkas. Tapo advokatu, dirba advokatų profesinėje bendrijoje. Jo žmona Eglė Vaičiūnienė (Lasauskaitė), gimusi 1984 m. Kaune, baigė Vytauto Didžiojo universitetą, ekonomistė. Dirba Lietuvos pramonininkų konfederacijoje. Džiaugiuosi savo žaviais anūkais draugišku Adomu, linksmuole Vyte.

Turiu dar daug gerų ir puikių  pusbrolių ir pusseserių, kurie yra ir šaunūs bičiuliai. Mano močiutė Agnietė Eidukevičienė (Stadalninkaitė), Tomo, kuri globojo mane Sibire, mirė 1962 m. lapkričio 4 d. Gižuose, kai aš dar mokiausiu 11 klasėje; močutė Magdalena Vaičiūnienė (Liutkevičiūtė), Pijaus mirė 1969 m. liepos 9 d. Ožkasvilių kaime, man jau dirbant Šiauliuose. Mano mama mirė 1987 m. gruodžio 17 d. Vilniuje, vos keleto metų nesulaukusi Lietuvos Atgimimo, Nepriklausomybės laikų.

Buvęs Vyriausybės kanceliarijos patarėjas energetikos klausimais Gediminas Vaičiūnas.  Red. Vyt. Miškinis


[[Vaizdas:Išleistuvės.jpg|500px|left]] Atsisveikinant su baigusiu kadenciją Premjeru Prezidentu Algirdu Mykolu Brazausku
[[Vaizdas:LE40.jpg|400px]]
Iš kairės: Jurgis Vilemas, Eugenijus Ušpuras, Gediminas Vaičiūnas, Vytenis Povilas Andriukaitis, Saulius A. B. Kutas Elektrėnuose 2002 m.