Adolfas Domaševičius (Damušis)
ADOLFAS DOMAŠEVIČIUS-( nuo 1938 m. DAMUŠIS) (1908-06-16 Toščisoje Mogiliovo sr., Baltarusija – 2003-02-27 Vilniuje, palaidotas Petrašiūnų kapinėse, Kaune) technologijos inžinierius, silikatininkas, inžinerijos daktaras, profesorius, Lietuvos katalikų mokslų akademijos (LKMA) akademikas (1964 m.). Vienas 1941 m. Birželio sukilimo organizatorių, Laikinosios (Ambrazevičiaus) vyriausybės pramonės ministras. Lietuvos energijos komiteto Žemės turtų komisijos kooptuotas narys.
1920 m. grįžęs su tėvais į Lietuvą iki 1928 m. mokėsi ir baigė Panevėžio gimnaziją, studijavo VDU Technikos fakultete ir 1934 m., apgynęs diplominį darbą apie portlandcemenčio ir sieros rūgšties gamybą iš gipso, tapo diplomuotu technologijos inžinieriumi. Dirbo VDU Cheminės technologijos katedroje laborantu (1934–1935), Statybos katedros asistentu (1935–1940). 1937–1938 m. specializavosi Berlyno ir Frankfurto universitetuose, dirbo Vokietijos, Čekoslovakijos, Suomijos ir Latvijos cemento fabrikuose. Vokietijos „Krupp Gruson Werke" įmonės pusiau pramoninėje krosnyje iš lietuviškų žaliavų vagono– Skirsnemunės kreidos ir kitų klinčių bei reikalingų priedų–išdegė klinkerį ir pagamino cementą. Šitaip prof. P. Jodelė, cemento gamybos Lietuvoje pradininkas, rengė A. Damušį vykdyti jo planą – iš savųjų žaliavų Lietuvoje kurti cemento pramonę. Prieš Antrąjį pasaulinį karą Skirsnemunėje buvo pradėta fabriko, kurio techninę užduotį parengė A Damušis, statyba, iš Čekoslovakijos buvo gauti įrenginiai. Pradėtą statyti cemento fabriką sunaikino Antrasis pasaulinis karas. Kartu su P. Jodele ir kolegomis jis įrodė, kad cemento gamyklą taip pat galima pastatyti prie Karpėnų ir Menčių karjero. Tai ir buvo po Antrojo pasaulinio karo pastatyta. 1940 m. kovo pradžioje Technikos fakulteto taryboje apgynė daktaro disertaciją portlandcemenčio gamybos tematika. A. Damušis pirmasis silikatininkas – inžinerijos daktaras. 1940 m. prasidėjus sovietinei okupacijai, paskirtas Neorganinės technologijos katedros vedėju, vėliau – Technologijos fakulteto dekanu (1942 – 1943 m.). Dėstė pagrindinį katedros kursą – neorganinę technologiją.
1931 m. už tautininkų režimo uždraustos moksleivių ateitininkų veiklos organizavimą pusei metų buvo uždarytas Varnių koncentracijos stovykloje. 1932 m. inžinierių ateitininkų korporacijos „Grandis“ įkūrėjas. 1933 m. po lietuvių katalikų jaunimo „Pavasaris“ sąjungos kongreso dviem mėnesiams karo komendanto ištremtas į Panevėžį pas tėvus. Kartu su pulkininku Vėbra ir Leonu Prapuoleniu paruošia ir pasirašo "Nepriklausomos Lietuvos atkūrimo deklaraciją", kuri paskelbiama 1941 m. birželio 23 d. rytą per Kauno radiją ir žymi sukilimo pradžią. 1943- 1944 m. vienas iš VLIK organizatorių ir vadovų. 1944.06.16 – 1945.04.14 m. gestapo kalintas konclageriuose Vokietijoje, Bavarijoje. Išlaisvino JAV kariuomenė. 1947 m. persikėlė į JAV, 1948-1957 m. dirbo „Sherwin-Williams" bendrovėje Klivlende, 1957 - 1973 m. – „BASF Wyandotte" cheminėje bendrovėje Detroite. 1973 – 1982 m. Detroito universiteto profesorius ir Polimerų tyrimų instituto vicedirektorius. JAV ir kitose Vakarų šalyse patentuoti 24 išradimai. 1984 m. apdovanotas Vatikano šv. Silvestro ordinu, 1994 m. - Vyčio kryžiaus III laipsnio ordinu, 1997 m. jam suteiktas VDU garbės daktaro vardas. Tais pačiais metais su žmona grįžo gyventi į Lietuvą. Žmona Jadvyga Pšibiliauskaitė g.1915.10.29 Rusijoje, Sūnus Vytautas Bernardas g.1940.02.28 Kaune, sūnus Saulius Jurgis g. 1942.05.31 Kaune, duktė Indrė Marija g. 1946.06.15 Vokietijoje.
Daugelio techninių ir politinių knygų bei straipsnių autorius. Pvz. Žvilgsnis, nukreiptas į idealų aukštumas: Adolfo Damušio tekstai: straipsnių rinkinys / Vytauto Didžiojo universitetas. Lietuvių išeivijos institutas (sud. Ilona Strumickienė). – Vilnius: Versus aureus, 2009. – 398 p.: iliustr. – ISBN 978-9955-34-234-2
Paruošė Vyt. Miškinis