Albertas Valikonis

Iš Energetikai.
Pereiti į navigaciją Jump to search
ValikonisAlbertas.jpg

Albertas Valikonis gimė 1935 m. vasario 10 d. Ramygaloje. Tėvai Jonas Valikonis (1905-1976) ir Antanina (Marozaitė) Valikonienė (1906-1975) buvo ūkininkai, turėjo apie 8 ha žemės. Šeimoje augo dar 2 sūnūs, Algimantas (1937) ir Jonas (1940 - 2008).

1941 m. Albertas pradėjo lankyti Ramygalos pradžios mokyklą, ten pat mokslą tęsė vidurinėje. Mokėsi gerai, baigęs mokyklą 1953 m. įstojo į Kauno Politechnikos instituto (dabar KTU) Elektrotechnikos fakultetą, kurį baigęs 1958 m. įgijo inžinieriaus elektriko kvalifikaciją. Skirstant jaunuosius specialistus buvo nukreiptas į Vyriausiąją energetikos ir elektrifikavimo Valdybą (VEEV), kuri jį pasiuntė dirbti į Panevėžio statybos–montavimo kontorą. Vykdant pirmąsias gamybines užduotis, Albertui vadovaujant, buvo sumontuotos ir įvestos eksploatacijon 35/10 kV transformatorinės pastotės Joniškyje ir Linkuvoje. Darbas vyko sėkmingai, tačiau nesisprendė buitinės sąlygos, nebuvo kur gyventi.

1959 m. VEEV patenkino Alberto pageidavimą ir pervedė jį į Rėkyvos elektrinę. Pradėjo dirbti technikos skyriuje vyresniojo inžinieriaus pareigose, greitai paskiriamas elektros laboratorijos viršininku. Čia susipažino su veikiančiais elektros įrenginiais, jų darbu, reglamentuotais profilaktiniais bandymais ir matavimais, įgijo gamybinį patyrimą. Sužinojęs apie pradėtą Lietuvoje statyti sunkiai įsivaizduojamos 1200 MW galios modernią elektrinę, Albertas nedvejodamas pareiškė norą ten dirbti. Ir taip jis 1962- 05- 03 įsijungė į dar negausų būsimos Lietuvos elektrinės kolektyvą. Kaip turintis darbo elektrinėje patirtį priimamas Elektros laboratorijos viršininku. Laboratoriją teko organizuoti nuo nulio, reikėjo išmąstyti jos struktūrą, parinkti ir paruošti personalą.

Toliau darbas normalizavosi, tapo ritmingesnis. Beveik pamečiui sumontuojami sekantieji energoblokai. 1972 m., pradėjus veikti aštuntajam. elektrinė pasiekia projektinę 1800 MW galią. Prie sėkmingo elektrinės paleidimo daug prisidėjo elektros laboratorijos personalas. Skirtingai, nei buvo priimta Sovietų Sąjungos elektrinėse, visų energetinių blokų savų reikmių mechanizmų derinimo ir paleidimo darbus vykdė ne specializuota derinimo organizacija, o elektros laboratorijos personalas. 1983 m. Albertas paskiriamas Elektros įrenginių remonto baro viršininku. Darbo frontas prasiplečia. Daug žinių ir pastangų pareikalauja prasidėjęs elektros įrenginių atnaujinimas ir modernizavimas, jo vadovaujamas kolektyvas pasižymi gerais gamybiniais rezultatais. Šiose pareigose dirbo 15 metų.

Gavęs pasiūlymą, 1998 m. su žmona išvyko į Kolumbiją , kur dirbo ant Sinu upės statomos Urra1 hidroelektrinės elektros įrenginių montavimo darbų techniniu prižiūrėtoju. 2000 m. grįžta, dirba Lietuvos elektrinėje techninio skyriaus vyresniuoju inžinieriumi, užsiima 330 ir 110 kV skirstyklų rekonstrukcijomis. Skirstyklas iš Lietuvos elektrinės perdavus AB „ Lietuvos energija“, nuo 2001 m. rugpjūčio perėjo dirbti į AB „ Lietuvos energija“ perdavimo tinklo Vilniaus skyrių. Darbas nesikeitė, dirbo Lietuvos elektrinės 330 kV skirstyklos grupės vadovo pareigose . 2007 m. išėjo į pensiją. Tarp eilės gamybinių paskatinimų Albertas 1965 m gavo TSRS LŪ Parodos bronzos medalį už naujų relinės apsaugos įtaisų įdiegimą, 1995m. šešiasdešimtmečio proga už gerą darbą ir 2004 m, sėkmingai užbaigus 330 kV sirstyklos rekonstrukciją, “Lietuvos energijos” generalinio direktoriaus Padėkas.

Nežiūrint užimtumo pagrindiniame darbe, Alberto laisvalaikis buvo intensyvus, turiningas. Keletą metų dirbo dėstytoju tuo metu Elektrėnuose veikusiuose Kauno Politechnikos instituto ir Kauno Politechnikumo vakariniuose fakultetuose, dėstė relinės apsaugos ir automatikos bei elektros sistemų stabilumo kursus. Dalyvavo Elektrėnų kultūros namų saviveikloje. Atkuriant Lietuvos nepriklausomybę aktyviai dalyvavo Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio Elektrėnų grupės veikloje. Atostogas dažniausiai leisdavo Kaukazo, Fanų ar Apatitų kalnuose užsiimdamas alpinizmu, kalnų turizmu ar kalnų slidinėjimu.

Šeimą Albertas Valikonis ir Elena-Leokadija Urbonavičiūtė Valikonienė (1936) sukūrė 1958 m. Elena buvo baigusi Vilniaus valstybiniame universitete bibliotekininkystę ir, persikėlus į Elektrėnus, iki pensijos dirbo Kultūros namų bibliotekos vedėja. Elena ir Albertas Valikoniai išaugino dvi dukras: Rasą Šrubšienę (1959 m.), kuri baigė Kauno politechnikos institutą ir įgijo automatizuotų valdymo sistemų inžinierės specialybę, ir Nijolę Putrienę (1974). Nijolė baigė magistro studijas Vytauto Didžiojo universitete (organizacinės psichologijos specialybė) ir Kauno technologijos universitete (edukologijos specialybė), kur apgynė disertaciją ir tapo socialinių mokslų daktare, dirba Švietimo, mokslo ir sporto ministerijoje. Valikoniai džiaugiasi vaikaičiais : Rasos Sibile (1984) bei Lina (1987), kurios gyvena ir dirba Londone, ir Nijolės Jokūbu (1998), VVU taikomosios matematikos magistrantu, ir Simonu (2006) bei Lėja (2012) Kauno SMU gimnazijos mokiniais.

Mire Albertas 2023 m. liepos 7 d. Palaidotas Elektrėnuose, Sabališkių kapinėse.


Parengė Viktoras Mekas


















Ankstesnis variantas:


Albertas Valikonis gimė 1935 m. Panevėžio raj. Ramygala. Baigė Ramygalos vid. mokyklą, toliau studijavo ir baigė KPI Elektrotechnikos fakultetą. Daug metų dirba ir gyvena Elektrėnuose.

Albertas Valikonis apie save:

Aš gimiau 1935 metų vasario 10 dieną, Ramygaloje. Atsitiko tai sekmadienį, buvo gražus žiemos vakaras. Mano tėvai, seneliai, proseneliai – visi buvo žemdirbiai, tėvas ir seneliai turėjo žemės, na o proseneliai, manau, buvo baudžiauninkai, dvarų neturėjo. Mokyklą pradėjau lankyti, berods, 1941 metų rudenį. Pirmosiose klasėse, iki pradėdavo šalti ir pavasarį, žemei atšilus, į mokyklą eidavome basi. Visi berniukai iki 8 klasės privalėjo trumpai kirpti plaukus. Iki 4 klasės mus mokė mokytojas J. Grižas. Tai buvo stambaus sudėjimo vyriškis. Mes, mokinukai, jo labai bijodavome, nes už pamokų neparuošimą jis pasimėgaudamas sprigteldavo mums į smilkinį Tas sprigtas būdavo toks galingas, kad net akyse sužaibuodavo. Už prasižengimus turėdavome ištiesti jam delną, o jis pliaukšteldavo per jį liniuote. Tai veikdavo labai raminančiai, kurį laiką po to apie jokias išdaigas net pagalvoti nesinorėdavo. Dideli pavojai mokinukų tykodavo pertraukų metu. Bebėgiojant ir beišdykaujant, reikėdavo labai akylai saugotis mokyklos sargo. Pakliuvus jam po ranka, gaudavai “peisį”, t.y. jis brūkšteldavo tau per pliką galvą trintuku, o tai, kiek prisimenu, itin didelio malonumo nesukeldavo. Mokytis mokykloje sekėsi neblogai. Nuo 7 klasės visą laiką buvau pirmuoju klasės mokiniu. Kaip man tai pavykdavo - pats nesuprantu, nes, kiek prisimenu, niekada nebuvau “zubryla”, tik visada stengdavausi kruopščiai atlikti užduotus namų darbus. Labiausiai mėgau ir geriausiai man sekėsi matematika, labiausiai nemėgau istorijos ir chemijos. Baigiau mokyklą 1953 metais sidabro medaliu, tik to medalio kažkodėl negavau. Brandos atestatai mums irgi buvo įteikti ne iškilmingame susirinkime, kaip įprasta, o kiekvienam atskirai skirtingomis dienomis mokyklos raštinėje. Iš viso, kiek prisimenu, atmosfera tiek mokykloje, tiek mūsų klasėje buvo slogi, visą laiką jautėsi kažkokia įtampa. Gana atkakliai mus vertė stoti į pionierius, vėliau - į komjaunimo organizaciją. Tačiau tai buvo tuščios pastangos, visoje mokykloje tebuvo gal kokie 5 ar 6 komjaunuoliai, iš jų vienas - mūsų klasėje. Mokantis 9 klasėje, buvo suimti keletas mokinių, tarp jų 2 iš mūsų klasės. Baigiant 10-ą klasę, 2 mūsų klasės mokiniai buvo pašalinti iš mokyklos, o 11 klasėje - netekome dar 2 draugų, jie irgi buvo pašalinti be jokios priežasties, reikalaujant partijos ir komjaunimo rajono komitetams, siekiant įbauginti. Reikšdami savo tylų protestą prieš tokią savivalę, mes atsisakơme dalyvauti iškilmingame brandos atestatų įteikimo susirinkime ir neorganizavome išleistuvių vakaro. Baigęs mokyklą, 1953 metais įstojau į Kauno Politechnikos instituto Elektrotechnikos fakultetą. Institute mokytis sekėsi neblogai, stipendiją gaudavau visą laiką, tai reiškia, kad įskaitų knygelėje buvo tik geri ir labai geri pažymiai. Tarp kitko, pirmaisiais mokslo metais gavau padidintą stipendiją, buvau mokslo pirmūnas. Pirmame kurse, pavasarį, prieš pat sesiją iš kažkur susigriebiau dešiniojo plaučio pleuritą ir visą gegužės mėnesį, kada mano draugai laikė egzaminus, aš pragulėjau Kauno klinikinėje ligoninėje. Egzaminai man buvo nukelti į rudenį. Iki rugsėjo 15 dienos turėjau išlaikyti 8 egzaminus ir surinkti visas įskaitas. Teko tada gerokai pabėgioti ir paplušėti, begaudant dėstytojus. Prisimenu, vieną dieną per dieną išlaikiau 3 egzaminus ir gavau 2 įskaitas. Šiandieną net pačiam sunku tuo patikėti.

Ypatingai prisimintinų įvykių ir įspūdžių iš studijų dienų lyg ir nėra. Prisimenu, tada buvau lieknas ir, manau, neblogos išvaizdos jaunuolis. Svėriau 76 kg (dabar apie 100), ūgis buvo 183 cm. (dabar apie 180), kartais labai norėdavosi valgyt, bet nebuvo ko. Kai jau visai pasidarydavo striuka, eidavome į uostą krauti akmens anglį. Manau, tai normalus reiškinys, tokia jau studento dalia. 1958 metais institutą baigiau, gavau paskyrimą dirbti į Panevėžio Statybos – montavimo kontorą. Berods, į ten iš mūsų laidos važiavome trise – aš, Juozas Pauliukaitis ir Zigmas Gelumbauskas. Jie statė 10 ir 35 kV linijas, o man buvo pavesta statyti 35/10 kV transformatorines pastotes Nedaug aš jų tepastačiau, tiktai 2 – Joniškyje ir Linkuvoj, mat, neilgai ten tedirbau, tiktai 5 mėnesius. Čia turiu paaiškinti, kad dar studentu būdamas Ramygaloje nusižiūrėjau bibliotekininkę Eleną Urbonavičiūtę. Graži ji buvo, bent man taip rodėsi, tokia graži, kad ir dieną ir naktį man iš galvos neišeidavo, vis apie ją galvodavau ir kas savaitgalį į Ramygalą lėkdavau, studentu būdamas – iš Kauno, o dirbdamas – iš Joniškio ir Linkuvos. Spalio 19 dieną 1958 metais mes susituokėme. Negalėjau gi aš, turėdamas jauną ir gražią žmoną, kažkur Linkuvoj minkyt batais molį ir vartytis šaltoj ir tuščioj lovoj nuo šono ant šono. Taigi, nuvažiavau vieną gražią dieną į Vilnių pas Vyr. Energetikos valdybos vyriausiąjį inžinierių Algirdą Stumbrą, išdėsčiau jam savo problemas, pasiskundžiau, kad Panevėžio SMK neaprūpina manęs, kaip jauno specialisto, gyvenamu plotu ir paprašiau duotǐ sutikimą nutraukti paskyrimą 2 metus atidirbti Energetinėje sistemoje. Mat, buvau susitaręs su Skaičiavimo mašinų gamykla, kad, gavęs iš Energetinės sistemos tokį atleidimą, būsiu priimtas į Skaičiavimo mašinų gamyklą ir pasiūstas į 2-ų metų kursus Maskvon. Rezultate - su žmona atsidūrėme Rėkyvoje. Ten pradžioje dirbau techniniame skyriuje vyresniuoju inžinieriumi, vėliau - elektros laboratorijos viršininku. Tuo metu buvo pradėta kalbėti apie numatomą Lietuvoje statyti sunkiai įsivaizduojamos galios - 1200 MW – elektrinę, vėliau gavusią Lietuvos vardą ir išplėstą iki 1800 MW. Nei kiek nedvejodamas pasiryžau ten važiuoti. Šiek tiek pastangų ir tikslas pasiektas - 1962 05 03 pradėjau dirbti Elektros laboratorijos viršininku. Jokios laboratorijos, aišku, tuo metu nebuvo, pačios elektrinės nebuvo: tik keletas stulpų ir milžiniškų kranų strėlės didžiulėje dauboje stūksojo. Atvažiavęs ten jau radau bedirbančius elektrinės statybos valdyboje Mindaugą Maščinską, Antaną Liepinį, Anzelmą Stirbį.

Pradžia nelengva buvo. Vasara buvo neįtikėtinai lietinga, visur neišbrendamas purvas, rudenį ir žiemą nešildomos gamybinės ir buitinės patalpos. Tačiau visi tada buvome jauni, entuziazmas ir energija tiesiog tryško, viskas buvo nauja ir labai įdomu. Nežiūrėjome į laikrodį, neskaičiavome darbo valandų, žiūrơjome tik į kalendorių ir skaičiavome, kiek dienų liko iki Naujųjų Metų – iki to laiko turėjome paleisti ir įjungti į tinklą pirmąjį elektrinơs bloką. Ir ką gi, tai, kas atrodơ sunkiai įsivaizduojama ir nerealu, įvyko. Pirmasis blokas buvo sinchronizuotas 1962 metų gruodžio 30 dieną. Nelengva buvo dar ir ta prasme, kad trūko tiek profesinio, tiek ir organizacinio patyrimo. Elektros laboratoriją teko organizuoti nuo nulio, reikėjo išmąstyti jos struktūrą, parinkti ir paruošti personalą. Dabar tai atrodo paprasta, yra normos, reglamentai, metodiniai nurodymai ir kt., tada gi beveik viską teko sugalvoti patiems. Taip pamažu susiformavo personalas, nusistovėjo tradicijos ir darbo stilius. 1983 metais buvau paskirtas elektros įrenginių remonto baro viršininku. Baras buvo labai apleistas, personalas iškrikęs, sunkiai suvaldomas. Teko imtis griežtų ir radikalių priemonių. Padėtis pamažu tapo valdoma. Baras iš atsiliekančio, tradiciškai užimančio paskutinę vietą, tapo pirmaujančiu. Tuo metu prasidėjo Gorbačiovo “perestrojka”, kažkas sugalvojo, kad kolektyvų vadovus turi išsirinkti patys kolektyvai. Tai va, mano kolektyvas nežymia balsų dauguma manęs baro viršininku nepatvirtino. Neprisimenu, kaip tai atsitiko, tačiau savo pareigose išlikau ir dirbau iki 1998 metų, kai vasarį kartu su žmona išvykome į Kolumbiją. Ten dirbau ant Sinú upės statomos Urrá hidroelektrinės elektros įrenginių montavimo techniniu prižiūrơtoju. Pragyvenome mes ten beveik 2 metus, grįžau namo 2000 metų išvakarėse. Grįžęs porą metų dar padirbėjau Lietuvos elektrinėje, o nuo 2001 rugpjūčio perėjau dirbti į AB “Lietuvos energija”. Faktiškai darbo vieta liko ta pati, pasikeitė tik darbdavys. Buvau Perdavimo tinklo Vilniaus skyriaus pastočių sektoriaus grupės vadovas. Man buvo pavesta vadovauti Lietuvos elektrinės 330 ir 110 kV skirstyklų eksploatacijai. Tuo metu baigėme 330 kV skirstyklos rekonstrukciją. Visi įrenginiai, kuriuos prieš 40 metų statơme ir kuriais labai žavėjomės, nugriauti, vietoj jų montavome naujus, nepalyginamai tobulesnius. Kartais pasąmonėje šmėsteli mintis, kad aš pats jau panašus į tuos pasenusius griozdus, kad ir mane greitai nurašys ir pasidaro truputį liūdna.

Tokia tai mano darbinė biografija. Tačiau be pagrindinio darbo dirbau dar ir antraeilį. Maždaug 1970-80 metais Elektrėnuose veikė Kauno Politechnikos instituto ir Kauno Politechnikumo vakariniai fakultetai. Daugelį metų tuose fakultetuose aš dėsčiau relinės apsaugos ir automatikos bei pereinamųjų procesų kursus, praktinių užsiėmimų pravedimui organizavau Politechnikumo elektrotechnikos laboratoriją. Kiek prisimenu, studentams mano paskaitos būdavo įdomios, jie noriai jas lankydavo. Na, o man pačiam irgi būdavo įdomu ruoštis užsiėmimams ir juos pravesti, be to, keletas papildomų rublių prie atlyginimo tais laikais labai praversdavo. O atlyginimas tada susidėjo iš algos ir taip vadinamų premijų, kurios siekė iki 60% nuo pagrindinės algos. Tas premijas elektrinės vadovai galėjo mokėti, galėjo sumažinti arba visai nubraukti. Tai būdavo baisu - daugiau, kaip pusės atlyginimo netekimas, kada nuo algos iki algos skaičiuojamas kiekvienas rublis, prilygdavo katastrofai - šeima likdavo be pragyvenimo šaltinio. O tai atsitikdavo neretai. Kartą, nebegalėdamas pakęsti aiškios neteisybės, kada už sutrikimą, įvykusį ne dėl mano kaltės, man buvo pilnai nubraukta premija - kreipiausi į darbo ginčų komisiją. Ji nustatė, kad dėl sutrikimo kalti visai kiti. Premija man buvo atstatyta. Tačiau po to ilgą laiką aš jos nemačiau ištisai, buvo keršijama už nenuolankumą ir pasipriešinimą vadovų valiai. Ne itin maloniai prisimenu atmosferą elektrinėje, kuri mane lydėjo maždaug iki 1980 metų. Užėmiau aš viršininko pareigas, o nebuvau partijos nariu. Iš mano pusės tai buvo įžulus akibrokštas. Ir dar, aš reikalavau elektros laboratorijos techninę dokumentaciją tvarkyti lietuvių kalba, tarnybinius raštus rašydavau lietuviškai, susirinkimuose ir pasitarimuose kalbėdavau lietuviškai, tuo tarpu viskas elektrinėje buvo rusų kalba. Ne kartą man buvo pasiūlyta susiprasti ir persiorientuoti, tačiau nepaklusau. Vėliau pradėjo sklisti kalbos, kad aš buvau vidurinėje mokykloje veikusios pogrindinės organizacijos narys, kad yra kažkokie neaiškumai dėl mano tėvų lojalumo tarybų valdžiai ir t.t. ir pan. Elektrinės direktorius keletą kartų man aiškiai pasakė, kad man bent kiek pakilti tarnybinėje karjeroje nėra jokios perspektyvos, kad esu priėjęs “tupiką”. Neatsiklausus mano nuomonės, į laboratoriją buvo paskirtas dirbti ytin aršiai komunistiškai nusiteikęs inžinierius rusas, daugelį metų pragyvenęs Lietuvoje, tačiau lietuviškai kalbėti taip ir nepramokęs. Buvo akivaizdu, kad ruošiamasi susidoroti su manim, kad greitai neteksiu darbo arba pareigų. Reikėjo kažką daryti. Stojau į partiją, tačiau rajono komitetas manęs nepatvirtino. Mat, ten dirbo toks Tichomirovas, buvęs komjaunimo Ramygalos rajono komiteto instruktorius, su kuriuo, dar mokantis vidurinėje mokykloje, sėdint prie naminio alaus uzbono, teko pasiginčyti pasaulėžiūros klausimais. Tada man tapo aišku, iš kur tos paskalos apie mano praeitį. Vėliau į partiją aš visgi įstojau. Ir dėl to nesigailiu. Neliko įtampos, atsirado galimybơ drąsiau išsakyti savo nuomonę įvairiais klausimais, ypatingai Sąjūdžio laikais. Dėl mano pasisakymo Sąjūdžio Elektrinės grupės steigiamajame susirinkime, buvo sukviestas Elektrinės partijos biuro posėdis. Buvo mėginta mane įbauginti, nutildyti, anksčiau, girdi, už tokį pasisakymą būtų šalinama iš darbo, dabar gi tenka tik pagraudenti. Manau, kad nemažai prisidėjau paspartinant visokių leninǐnių ir kitokių neskoningų teplionių išnykimą iš Elektrėnų ir elektrinės. Tuomet tuo ideologinės propagandos šlamštu buvo nukabinėti visi Elektrėnų pastatai ir elektrinė. Kažkas, pasidavęs bendrai tendencijai, Lenino šimtmečio proga net tualete ant sienos pieštuku buvo parašęs “šis šikimas neeilinis, šimtametis - lenininis”.

Taigi beveik visą savo sąmoningą gyvenimą pragyvenau Elektrėnuose. Ką gi aš čia veikdavau sugrįžęs namo po darbo? Man atrodo, žmogaus gyvenimo būdą formuoja aplinka, kurioje jis gyvena, kolektyvas, kuriame jis dirba. Neperdėsiu sakydamas, kad beveik visi elektrinės darbuotojai gerokai prieš įsižiebiant bent menkai vilties kibirkštėlei kada nors įsigyti automobilį, pradėjo statytis garažus. Paskui prasidėjo kolektyviniai sodai, namelių juose statyba. Dar vėliau – individualių sodybų kūrimas, gyvenamųjų namų statyba. Kas turėjo lėšų, samdėsi meistrus, kas neišgalėjo – viską darė savo rankomis. Iš bendro fono neišsiskyriau ir aš. Pasistačiau garažą, namą kolektyviniame sode, gyvenamą namą sodyboje. Mėgstu meistrauti, daugumą darbų atlikau pats savo rankomis. Tai ir surydavo visą laisvą laiką. Tačiau tai nereiškia, kad be Elektrėnų nieko daugiau nemačiau. Kai buvau jaunesnis, atostogas dažnai leisdavau turistinėse kelionėse, su šeima važiuodavome poilsiauti prie jūros. Esu pabuvojęs daugelyje Europos šalių, Šri Lankoje ir Indijoje, Kamčiatkoje, Vidurinės Azijos respublikose, Kaukaze, Kryme ir kitose vietovơse. Nemėgstu ilgo gulinėjimo prie jūros. Po 3 dienų mane apima baisus nuobodulys, pradedu niršti, reikalauti važiuoti namo. Dėl to dažnai kildavo nesutarimai šeimoje. Daugelį kartų esu važiavęs slidinėti į Kaukazo, Chibinų, Tatrų bei Alpių kalnus. Vienu metu buvau susirgęs kalnų liga – eilę metų užsiiminėjau alpinizmu. Sunku buvo, mano svoris tam didokas, be to, amžius jau buvo solidokas, tačiau tą laiką aš prisimenu su malonumu: laikau, kad tai buvo pačios geriausios mano atostogos. Tai gali suprasti tik tas, kas pats yra tai patyręs, kas bent keletą dienų yra praleidęs laukinėje gamtoje, kur nėra laikraščių, radijo, telefono, kur spengianti tyla ir 100 ar daugiau kilometrų aplinkui stūkso tik snieguotos kalnų viršūnės.

Gyvename dabar dviese su žmona savo sodyboje Elektrėnuose. Netoliese gyvena ir viena dukra su šeima, kita įsikūrusi Kaune. Taigi, gyvenimas jau beveik nugyventas, reikia manyti, kad ne itin daug jo beskirta. Ar prasmingai aš jį nugyvenau, ar buvau laimingas? Sunku vienareikšmiškai atsakyti. Buvo gyvenime daug džiaugsmingų ir šviesių akimirkų, tačiau buvo ir nusivylimo, nuoskaudų, apgaulės. Pagaliau, kas yra laimė? Galbūt suvokimas, kad tu kažką naudingą padarei sau ir visuomenei, kad tu kažką pasiekei? O galbūt laimė yra nesijausti visiškai laimingu, suvokti, kad dar ne viską padarei, kad dar yra koks nors, galbūt ir menkas, tikslas ir turėti energijos bei ryžto to tikslo siekti. Jeigu taip, tai šiandieną aš kol kas dar nesijaučiu esąs visiškai laimingas.