Albertas Varna

ALBERTAS VARNA gimė 1923 m. liepos mėn. 01 d. Bajorėlių km. Saločių vls. Pasvalio rajone Elžbietos ir Jono Varnų aštuonių vaikų šeimoje. Augo trys seserys: Julija, Elžbieta ir Agota, ir keturi broliai: Kazimieras, Jonas, Juozas ir Petras.

1947 metais Albertas Varna baigė Vilniaus aukštesniąją technikos mokyklą Olandų gatvėje, gaudamas techniko elektriko specialybę. Tuo metu ši mokykla ruošė keturių specialybių technikus: elektrikus, mechanikus, statybininkus ir autotransportininkus. Su juo šiuos mokslus baigė Jonas Šliogeris, Bronius Vadoklis ir kiti. Jiems elektrotechniką dėstė prieš metus šiuos mokslus baigęs Vladimiras Noskovas, vėliau buvęs ilgametis Vilniaus CDT dispečeris. Albertas Varna pradėjo dirbti 1947 m. ,aptarnaudamas 6kV Vilniaus elektros tinklų skyriaus elektros įrenginius. Šis skyrius buvo prisiglaudęs buvusiojoje sinagogoje (prie Žaliojo tilto). 1951 m. šis skyrius pervedamas į naujai sukurtą Lietuvos elektros tinklų valdybą, kuriai priklausė Kauno, Klaipėdos, Panevėžio ir Šiaulių miestų elektros tinklų skyriai. Tais pat metais buvo pastatyta pirmoji 35/6 kV pastotė RP-3 (dabartinė Šiaurinė) bei 35 kV linija tarp šios pastotės ir ŠEC-2, kurios ilgis 11,7 km. Pastotėje budėjimas vyko ištisą parą po 8 val. pamainoje. Buvo keturi budintys elektromonteriai. 1952 m. praklojama 6kV ( kabelis SB-120) kabelinė linija „ŠEC-1 - RP-3“, kuri patikimai surišo pirmąją rajoninę pastotę su miesto paskirstymo tinklu. Pastačius daugiau pastočių 1953 m. įkuriama 35/6 kV pastočių grupė. Jos vadovu tampa Albertas Varna. Šios grupės bazė buvo Šiaurinės pastotėje.

Telemechanizavus RP-3 (1955 – 1956 m.) budėjimas joje buvo panaikintas. Tais laikais pastotė buvo elektros tinklų pasididžiavimas, gražiai užlaikoma, apželdinta, ją supo 2,4 m. aukščio mūrinė tvora, o pro metalinius vartus į vidų galima buvo patekti tik budėtojui leidus. 1952 m. per gegužės šventes pastotę saugojo ginkluoti kareiviai. Pirmosios rajoninės pastotės Vilniuje buvo vadinamos tuo numeriu, kuris jai suteiktas projektinėje tinklo išvystymo schemoje. Pavadinimus pastotėms pagal esamą vietovę buvo pradėta suteikinėti šeštojo dešimtmečio pradžioje. Pvz. RP-1 paaukštinanti RP prie ŠEC-2, RP-3 Šiaurinė, RP-4 Aerouostas ir t.t. 1953 m. vasarą įjungiama RP-5 Naujoji Vilnia (35/6 kV 3200 kVA), 1953 m. pabaigoje RP Žagarinė (35/6 kV, 1000 kVA),

1955 m. prasidėjo nauja era - tinklai gavo penkias kilnojamas, sumontuotas ant pneumatinės važiuoklės 35/6 kV 1000 kVA pastotes , pagamintas Čekoslovakijoje firmos „Škoda“. Jos suvaidino svarbų vaidmenį elektrifikuojant, o ypač rekonstruojant rajonines pastotes. Jos būdavo pastatomos šalia būsimosios RP ir tiekia elektros energiją vartotojams. Pastačius naują stacionarią RP, kilnojamoji pastotė buvo pertempiama į kitą vietą. Rekonstruojant stacionarinę RP, ji būdavo statoma šalia ir ją pavaduodavo. Šios pastotės savo laiku stovėjo Aerouoste, Žvėryne, Markučiuose, Kino studijoje, Vokėje, Grigiškėse, Viršuliškėse, Kalveliuose. Paskutinė tokia pastotė 35/10 kV 3150 kVA buvo istorinė, nes iš jos buvo maitinama Lietuvos VRE ir Elektrėnų miesto statybos aikštelė. Į muziejų ji nepakliuvo, nes padirbusi keletą metų Semeliškėse , 1986 m. sudegė ir buvo išvežta į metalo laužą.

1958 – 1959 m. vykusios respublikoje reformos palietė ir energetiką. 1958 m. įkurta Vilniaus elektros tinklų įmonė, kurios veiklos zona siekė Zarasus, Druskininkus, Vilniaus, Trakų ir Širvintų rajonus. Įsteigiamas aukštos įtampos skyrius, kurį sudarė pastočių grupė ir 35 kV oro linijas aptarnaujantis personalas, skyriaus viršininku paskiriamas Albertas Varna, kuris kartu vadovauja ir pastočių grupei.

1958 m., pastačius 110 kV liniją „Kaunas – Vilnius“ , Vilniaus energetinis mazgas sujungiamas su Lietuvos energetine sistema. Po metų, pratęsus minėtą liniją nuo ŠEC-2 iki RP-3 ir rekonstravus Šiaurinės pastotę, jinai tampa pirmąja 110 kV pastote Vilniuje. Jos parametrai – 110/35/6 kV įtampa ir 15000 kVA galingumas. 1961 m. vėl reforma: sujungiami į vieną gamybinį padalinį aukštos įtampos skyrius (su pastočių grupe) bei Vilniaus, Lentvario, Širvintų rajoniniai elektros tinklai ir įsteigiama „CRMS“ (centralizuota remonto mechanizuota stotis). Šiam junginiui vadovavo inžinierius Česlovas Lenickas, o pastočių grupei A. Varna.

Pastočių grupė nuo 1958 m. bazavosi Gervėčių g. 4, prie kalėjimo tvoros prisiglaudusiame vieno aukšto pastatėlyje. Grupė turėjo savo žinioje vieną dengtą automašiną. Grupėje dirbo 5-6, elektromonteriai, kurie aptarnavo visas VET teritorijoje esančias pastotes. Iki 1958 m. jau buvo suformuotas 35 kV linijų ir pastočių (Žvėrynas, Šiaurinė, Kino studija, Vilnia, Markučiai, Aerouostas, Vilkpėdė) pusžiedis. Prasidėjo Vilniaus miesto 6 kV elektros tinklas pervedimas į 10 kV įtampą. 1963.11.21. VET direktoriaus Stankaus įsakymu Nr. 124/n buvo įsteigta Pastočių tarnyba, kurios pagrindą sudarė pastočių grupės darbuotojai – 15 žmonių. Tarnybos viršininku paskiriamas Albertas Varna, meistrais paskiriami Antanas Pakalniškis ir Stasys Adžgauskas. Sekančiais metais techniku pradėjo dirbti Gražina Šablevičienė o meistras S. Adžgauskas paskiriamas į naujai statomą 330/110/10 kV pastotę Vilnius. Tarnybos vadovybė gavo administracinio pastato trečiajame aukšte vieną kambarį, o elektromonteriai liko prie kalėjimo tvoros pastatėlyje, ten pat buvo mažos dirbtuvėlės. 1963 m. pabaigoje tarnyba aptarnavo penkias 110 kV pastotes (Šiaurinę, Vievį, Vilnią, Markučius, Kino studiją) ir dvylika 35 kV pastočių. Jaunai tarnybai po 1963 m. prasidėjo ilgas, įtempto darbo ir audringas laikotarpis. Reikėjo parinkti ir paruošti žmones 330 kV pastotės aptarnavimui, vyko sparti naujų 35-110 kV pastočių statyba, o taip pat veikiančių rekonstravimas iš 35 kV į 110 kV įtampą. Pagrindinis įrengimų ir stambiasvorių transformatorių pervežimo rūpestis ir darbas gulė ant pastočių tarnybos darbuotojų pečių.

1964 m. pavasaryje prasidėjo naujai statomos pastotės Vilnius personalo komplektavimas. Branduolį sudarė buvę VET darbuotojai (S. Adžgauskas, P. Tanleliun, J. Rudzikas) ir nauji priimti (J. Predkus, K. Brazovskis, G. Brazovskaja). Metų pabaigoje buvo sukomplektuotos keturios budinčiųjų grupės po du žmones. Iki 1968 m. pastotės budintieji priklausė pastočių tarnybai. Pastotės statybą vykdė Petrašiūnų statybos – montavimo valdyba, o elektromontavimo darbus atliko Minsko EMV. Virš 100 tonų sveriantis 125 MVA 330 kV autotransformatorius buvo iškrautas prie geležinkelio atšakos į „Kaitros“ gamyklą Lentvaryje. Pakrautas ant specialiai tam suprojektuoto plieninio lakšto – rogių, autotransformatorius, iškritus pirmajam sniegui, buvo atitemptas laukais į pastotę. Šį neįprastą karavaną sudarė dvylika CT-100 vikšrinių traktorių ir kelios lydėjusios mašinos. Šį darbą organizavo ir jam vadovavo VET direktoriaus pavaduotojas Bronius Vadoklis. Autotransformatoriaus pastatymo pastotėje vykdė speciali brigada iš Leningrado. Šis autotransformatorius įjungtas dirbo vos penkias paras. Įvykus tarpvijinam susijungimui viduje, jis sprogo, o pro atsiradusi plyšį išbėgo kabeliniu kanalu alyva, pasiekdama net kabelinį rūsį, esanti po valdymo pultu. Laimė, kad neįvyko gaisras... Ir vėl prasidėjo darbai: šio AT išvežimas ir po kurio laiko kito atvežimas. 1968 m. pastotė buvo išplėsta ir sumontuotas tokios pat galios AT-2 , kurį į pastotę atvežė specialus traileris – vilkikas, atvažiavęs iš Rygos. Tik 1969 m. prie remontinio cecho buvo sudaryta specializuota brigada, kuri pradėjo vykdyti stambiasvorių įrenginių pervežimo darbus. 1966m. rugpjūčio 01 d. techniku priimamas Vilniaus Politechnikumo auklėtinis Simonas Vytautas Narušis. Nuo 1967 m. Vilniaus pastotes vyresniu meistru pradeda dirbti KPI auklėtinis Jonas Jankauskas, o nuo 1968 m.- meistru Vilniaus politechnikumą baigęs Vytautas Kamblevičius. Beveik nuo pastotės paleidimo relinę apsaugą prižiūrėjo Povilas Stakauskas. Albertas Varna mokėsi KPI (neakivaizdiniame skyriuje) ir 1968 m., apgynęs diplominį darbą, gavo inžinieriaus elektriko kvalifikaciją.

1968 m. iš Gervėčių gatvės į Vilniaus pastotę perkeliama Centrinė dispečerinė tarnyba (viršininkas Visvaldas Raudonikis). Tam reikalui valdymo pulto pastatas dar pora kartų buvo ilginamas, pristatant naujus priestatus (1968 m. ir 1979 m.) 1973 m. buvo įjungta į eksploataciją gerai paruošta antra 330 kV pastotė, pavadinimu „Neris“.Ją statė Petrašiūnų SMV (vyr. darbų vykdytojas Vosylius) ,o elektrinę dalį – Minsko EMV (vyr. darbų vykdytojas Romas Kacevičius) Nuo pat statybos pradžios techninę priežiūrą vykdė pastočių tarnybos vyr. meistras Algirdas Baltrukonis, o nuo 1973 m. gegužės mėn. ir meistras Valentinas Birieta. Tai jie parinko, ruošė, mokė žmones pastotės budėjimui, aptarnavimui ir remontui. Dauguma jų sudarė vietiniai Nemenčinės gyventojai. 200 MVA 330/110/10 kV autotransformatorius geležinkelio atšakoje buvo pakrautas ant specialaus trailerio, atvažiavusio iš Rygos, ir atvežtas į Neries pastotę. Vilniaus energetinis mazgas gavo dar vieną stambų elektros energijos tiekimo centrą. 1978 m., sumontavus 330 kV antrą dalį su 200 MVA autotransformatoriumi, prijungus 330 kV liniją iš Ignalinos atominės elektrinės (per Uteną) , pastotė tapo stambiausia Lietuvos energetinėje sistemoje. Albertas Varna buvo ramaus būdo, taktiškas, sugebėjęs prie savęs patraukti žmones. Bendradarbiai nematė jo supykusio ar susinervinusio. Jį gerbė už švelnų būdą, sugebėjimą darbuotojus nuteikti numatytų darbo užduočių vykdymui. Tais laikais, kada daugumoje įmonių, o ypač Vilniaus krašte, buvo naudojama rusų kalba, Jis, atsivežęs iš Latvijos elektros įrenginių duomenų kartelių latvių kalba pavyzdžius , (A. Varna kilęs nuo Saločių ir suprato latvių kalbą), su nieku nederinęs, pavedė darbuotojams - Gražinai Šablevičienei ir Alfredui Žiliukui visą dokumentaciją vesti tik lietuvių kalba. Tarnyboje dirbo ir kitataučiai bet ir jie rašė lietuviškai. 1983 m., suėjus pensijos gavimo amžiui, jis liko dirbti pastočių tarnyboje elektromonteriu. Ten, kur reikėdavo kvalifikuoto prižiūrinčiojo, jis puikiai atlikdavo šias pareigas. Jo vietoje paskirto viršininko nekritikavo, tik, esant keblesnei padėčiai, patardavo. Iki 1983 m., Albertui Varnai vadovaujant, buvo eksploatuojama penkiasdešimt 35-110 kV rajoninių pastočių ir dvi 330 kV pastotės.

Daugelį metų buvo nepakeičiamas Vilniaus elektros tinklų sodo bendrijos „Žiburys“ pirmininkas. Jis suorganizavo ir užsakė viso sodo sklypų kadastrinius matavimus, kas ypač palengvino vėliau privatizuojant kiekvienam savo sodo sklypą. Būdamas pensijoje kuri laiką darbavosi sode. Mėgo gėles, sode augino daugelio spalvų tulpių, sugebėdavo kovo 8-jai namuose užauginti ir pražydinti tulpes. Būnant pensijoje jis maloniai bendravo su sodininkais. Vėliau sodą pardavė. 1993 m. spalio mėn. 03 d. mirė jo žmona Leokadija Genovaitė, kuri buvo meniškos sielos žmogus. Ji mėgo tapyti , yra nutapusi ir vyro Alberto portretą. Albertas Varna buvo judrus, energingas, niekada sveikata nesiskundė. 2006.05.24. staiga mirė namuose. Jis palaidotas prie žmonos Rokantiškių kapinėse.

Albertas sukūrė šeimą su Leokadija Genovaite Macikonyte (1923.11.30. – 1993.10.03.) ir susilaukė dvejų vaikų : Virginijos, gimusios 1954 m. ir Alvydo, gimusio 1959 m. Virginija baigė dailės akademiją, o Alvydas – Vilniaus elektromechanikos technikumą. 1981 m. sūnus Alvydas sukūrė šeimą su Birute Aliukonyte ir jiems gimė trys dukros: Laura – 1986 m., kuri baigė Teisės ir verslo aukštąją mokyklą, Agnė – 1987 m., baigė Pedagoginį universitetą, Aurelija – 2000 m. mokosi Vilniaus Žvėryno gimnazijoje. Alvydas su Birute turi du anūkus ir dvi anūkes. Virginija šeimos nesukūrė.

Parengė S. V. Narušis.

Variantas VIII tomui

ALBERTAS VARNA gimė 1923 m. liepos mėn. 01 d. Bajorėlių km. Saločių vls. Pasvalio rajone Elžbietos ir Jono Varnų aštuonių vaikų šeimoje. Augo trys seserys ir keturi broliai . 1947 metais Albertas Varna baigė Vilniaus aukštesniąją technikos mokyklą , įgydamas techniko elektriko specialybę ir pradėjo dirbti ,aptarnaudamas 6 kV Vilniaus elektros tinklų skyriaus elektros įrenginius. 1951 m. šis skyrius pervedamas į naujai sukurtą Lietuvos elektros tinklų valdybą, kuriai priklausė Kauno, Klaipėdos, Panevėžio ir Šiaulių miestų elektros tinklų skyriai. Tais pat metais buvo pastatyta pirmoji Vilniuje 35/6 kV pastotė RP-3 (dabartinė Šiaurinė) bei 35 kV linija tarp šios pastotės ir ŠEC-2 . 1952 m. paklojama 6 kV kabelinė linija „ŠEC-1 - RP-3“, kuri patikimai sujungė pirmąją rajoninę pastotę su miesto paskirstymo tinklu. Pastačius daugiau pastočių, 1953 m. įkuriama 35/6 kV pastočių grupė, jos vadovu tampa Albertas Varna.

1958 m. įkurta Vilniaus elektros tinklų įmonė, kurios veiklos zona siekė Zarasus, Druskininkus, Vilniaus, Trakų ir Širvintų rajonus. Įsteigiamas aukštos įtampos skyrius, kurį sudarė pastočių grupė ir 35 kV oro linijas aptarnaujantis personalas, skyriaus viršininku paskiriamas Albertas Varna, kuris kartu vadovauja ir pastočių grupei. 1958 m., pastačius 110 kV liniją „Kaunas – Vilnius“ , Vilniaus energetinis mazgas (TE-2) sujungiamas su Lietuvos energetikos sistema. Po metų, pratęsus minėtą liniją nuo TE-2 iki RP-3 ir rekonstravus Šiaurinės pastotę, ji tampa pirmąja 110 kV pastote Vilniuje. Jos parametrai – 110/35/6 kV įtampa ir 15000 kVA galia.

1963 m. buvo įsteigta VET Pastočių tarnyba, jos viršininku paskiriamas Albertas Varna. 1963 m. pabaigoje tarnyba aptarnavo penkias 110 kV pastotes (Šiaurinę, Vievį, Vilnią, Markučius, Kino studiją) ir dvylika 35 kV pastočių. Jaunai tarnybai po 1963 m. prasidėjo ilgas, įtempto darbo laikotarpis. Reikėjo parinkti ir paruošti žmones statomos 330 kV pastotės aptarnavimui, vyko sparti naujų 35-110 kV pastočių statyba, o taip pat veikiančių rekonstravimas iš 35 kV į 110 kV įtampą.

1973 m. prie Nemenčinės buvo įjungta į eksploataciją antra 330 kV pastotė, pavadinimu „Neris". 1978 m., sumontavus 330 kV antrą dalį su 200 MVA autotransformatoriumi, prijungus 330 kV liniją iš Ignalinos atominės elektrinės (per Uteną) , ši pastotė tapo stambiausia Lietuvos energetikos sistemoje.

Albertas Varna mokėsi KPI (neakivaizdiniame skyriuje) ir 1968 m., apgynęs diplominį darbą, gavo inžinieriaus elektriko kvalifikaciją. Albertas Varna buvo ramaus būdo, taktiškas, sugebėjęs prie savęs patraukti žmones. Bendradarbiai nematė jo supykusio ar susinervinusio.

1983 m., Albertui Varnai vadovaujant, VET jau buvo eksploatuojama penkiasdešimt 35-110 kV rajoninių pastočių ir dvi 330 kV pastotės. 1983 m., suėjus pensiniam amžiui, jis liko dirbti pastočių tarnyboje elektromonteriu. Daugelį metų buvo nepakeičiamas VET sodo bendrijos pirmininkas. 2006-05-24 staiga mirė namuose. Palaidotas Vilniuje, Rokantiškių kapinėse.

Su žmona Leokadija Genovaite Mackonyte (1923-1993) užaugino dukrą Virginiją (1954), kuri baigė VDA ir sūnų Alvydą (1959), techniką elektriką. Susilaukė 3 anūkų ir 4 proanūkių.

Parengė Simonas Vytautas Narušis, Vytautas Miškinis