Alfonsas-Romutis Ivanauskas

Alfonsas-Romutis Ivanauskas gimė 1937 m. sausio 5 d. Alytaus rajone, Daugų kaime Aleksandros ir Konstantino Ivanauskų šeimoje. Motina Aleksandra Urbonavičiūtė gimusi, 1912 m. Gargžduose, kilusi iš bajoriškos giminės. Tėvas Konstantinas , gimęs 1911 m., buvo paskirtas policijos nuovados viršininku į Raseinių rajoną, Betygalą. Čia šeima ir persikėlė gyventi, gimė sesuo Nijolė-Violeta. Dramatiški istoriniai įvykiai nulėmė, kad rusams okupavus Lietuvą, 1941 m. birželį jauna Ivanauskų šeima su vaikais, 4m. Alfonsu ir pusės metų jo seserimi Violeta, prievarta sovietų buvo susodinti į gyvulinius vagonus ir ištremti iš Lietuvos į Komijos ASSR, Syktyvdinsko rajoną, Slobodskoi Reidą, vėliau perkelti į Syvtyvkarą.

Tremties metai pažymėti sunkiais išbandymais: šaltis, alkis, miško darbai, nepritekliai, svetima kalba... 1944-1954 m. Alfonsas lankė Syvtyvkaro septynmetę mokyklą, o vėliau tęsė mokslus vidurinėje mokykloje, ypač domėjosi radiotechnika, o 1951m. gavo ir kinomechaniko pažymėjimą. Mokslai, ypač tikslieji, jam sekėsi puikiai, todėl 1954 m. jis įstojo į tuo metu vieną iš geriausių Rusijos inžinerinių aukštųjų mokyklų – Uralo S.M. Kirovo Politechnikos institutą Sverdlovske. Alfonsas buvo ne tik žingeidus ir stropus studentas, laisvu nuo studijų laiku jis žaidė šachmatais, grojo akordeonu, rodė kino filmus. Į šią sritį ypač gilinosi ir šis pomėgis jį lydėjo visą gyvenimą.

1959 m. A. Ivanauskas sėkmingai baigė Uralo Politechnikos Institutą ir įgijo inžinieriaus-šiluminininko specialybę. Gabiam absolventui buvo puikios karjeros galimybės Urale, tačiau Alfonsas veržėsi į Lietuvą, į gimtinę. Ypatingo atkaklumo ir pastangų dėka visa šeima 1959 m. grįžo į Lietuvą, nes Alfonsas gavo paskyrimą dirbti Lietuvoje, Klaipėdos šiluminėje elektrinėje. Kurį laiką su šeima gyveno Gargžduose.

1961 m. Klaipėdoje jis susipažino ir susituokė su Zita Dokšaite, gimusia 1938 m., kilusia iš Žemaičių Kalvarijos, dirbusia dailininke ′Gulbės′ fabrike. Jie susilaukė 2 dukterų: 1962 m. gimė Lolita-Loreta (dabar Žulpienė), o 1965 m. gimė Rozita (dabar Kučinskienė). Darni šeima laiką leisdavo puoselėdama savo sodą, keliaudama po Lietuvą, vėliau ir po Europą.

Nuo 1960 m. dirbo turbinų cecho meistru, cecho viršininku, vadovavo turbinų rekonstrukcijai darbui termofikaciniame režime. Pabaigęs šiuos darbus vadovavo gamybiniam – techniniam skyriui. Labai plečiantis termofikacijai, buvo paskirtas vyriausiojo inžinieriaus pavaduotoju ir jam buvo pavesti visi šilumos tinklų eksploatacijos, remontų, plėtros klausimai. Jo dėka per daug metų ne tik Klaipėdos, bet ir Palangos, Tauragės šilumos tinkluose nebuvo jokių rimtesnių sutrikimų. Jo pastangomis buvo įkurtas įmonės muziejus. Už pasiaukojantį darbą buvo apdovanotas Energetinės sistemos, miesto vadovų ir įmonės Garbės raštais, padėkomis, Pradirbęs vienoje įmonėje virš 40 metų, Alfonsas išėjo į užtarnautą poilsį.

Darbas ir šeima buvo Alfonso prioritetai – jiems jis skyrė visą savo laiką, širdį ir pastangas. Tačiau jaunystės pomėgio – kino, jis taip pat nepamiršo. Radęs laisvo laiko fotografavo, filmavo, ryškino ir tvarkė kino juostas, kurias vėliau rodydavo savo kolegoms ir artimiesiems. Jo videofilmuose įamžinti draugai, visa jo šeima, taip pat ir 4 anūkai: Simonas, Martyna, Kamilė ir Ieva.

2015 m. rugpjūčio 13 d. netikėta mirtis nutraukė Alfonso gyvenimo kelią. Palaidotas jis Gargždų senosiose kapinėse.

Paruošė Lolita Žulpienė ir Vytautas Petrulis