Alfredas Petravičius

ALFREDAS PETRAVIČIUS gimė 1927 m. lapkričio 1 d. Juknėnų kaime, Daugailių valsčiuje, Utenos apskrityje, ūkininkų šeimoje. Mokėsi Juknėnų pradžios mokykloje, toliau Iki 1947 m. mokėsi Utenos gimnazijoje, tada įstojo į Vytauto Didžiojo universitetą (nuo 1950 m. KPI), kuriame 1952 m. įgijo inžinieriaus elektrotechniko kvalifikaciją ir buvo paskirtas dirbti inžinieriumi-inspektoriumi Energijos realizavimo įmonės Šiaulių skyriuje.

Gyvendamas Šiauliuose vedė Genovaitę Čiužaitę (1925 2004), Amato mokytojų instituto absolventę (1947). Už ryšius su pokario Lietuvos partizanais ir pagalbą jiems Genovaitė buvo nuteista 25 metams lageri, ir į Lietuvą sugrįžo tik po Stalino mirties. A. Petravičiaus tėvas Kazimieras Petravičius (1886-1974) prasidėjus karui, pasitraukė į Tarybų Sąjungą, į Lietuvą grįžo tik karui pasibaigus. Be tėvo paauglys Alfredas tapo ūkio “gaspadoriumi“ ir patyrė daug vargo. Tuo metu Lietuva buvo okupuota vokiečių, ūkininkai kentėjo nuo mokesčių, pyliavų ir kitokių rekvizicijų. Alfredo talkininkės buvo mama (1890-1981) ir sesė Teklė (1925-2014). Iš to paties Juknėnų kaimo buvo kilę poetas Antanas ir literatas Motiejus Miškiniai.

1959 m. A.Petravičius paskiriamas dirbti į Energetikos statybos tresto Panevėžio statybos-montavimo valdybą vyriausiuoju inžinieriumi. 1960 m. tampa šios valdybos viršininku, o 1962 metais - Energetikos statybos tresto vyriausiuoju inžinieriumi. Po ligos 1988 m. A.Petravičius buvo paskirtas Energetikos statybos tresto vyriausiojo inžinieriaus pavaduotoju.

A.Petravičiaus darbo aktyvios veiklos laikotarpiu Lietuvoje vyko dideli energetikos, tuo pačiu ir elektrifikavimo statybos-montavimo darbai. Tiesiant elektros energijos perdavimo linijas pereita nuo medinių prie gelžbetoninių atramų. Tai pareikalavo daug sumanumo, organizuotumo, inžinerinės minties ir žmogiškos energijos. Reikia pripažinti, kad A.Petravičius buvo naujovių ir eksperimentų entuziastas. Pavargęs nuo įtempto protinio darbo atgaivai mėgo žvejoti spiningu arba sužaisti biliardo partiją. Jis kaligrafiškai rašė, neblogai piešė bendradarbių šaržus, tapė portretus, o iš sudaužytų bei sumaltų porceliano lėkščių išliedavo bareljefus. Jo giminaičiai pasakojo, kad pokario metais A. Petravičius pagamino nemažai suklastotų dokumentų, kurie išgelbėjo daugelį jaunų vyrų. Už ilgametį sąžiningą ir pasiaukojantį darbą A. Petravičius apdovanotas Valstybinių institucijų garbės ir padėkos raštais, jam suteiktas nusipelniusio inžinieriaus garbės vardas.

Genovaitė ir Alfredas Petravičiai išaugino dukrą Giedrę (1955), kuri tapo architekte ir šiuo metu gyvena Čikagoje, turi vaikus Tomą ir Eglę. Sūnus Audrius (1961) tapo techniku technologu, gyvena Vilniuje, turi vaikus Vaidą ir Rasą.

Alfredas Petravičius mirė 1988 m rugsėjo 14 d., palaidotas Vilniuje, Rokantiškių kapinėse.

Parengė Viktoras Merkys