Algirdas Augustaitis
Algirdas Augustaitis gimė 1923 m. birželio mėn. 12 d. Kaune, Lietuvos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto profesoriaus Prano Augustaičio šeimoje. 1932 m. A. Augustaitis įstojo į „Aušros“ berniukų gimnaziją, kurioje mokėsi iki VIII klasės. 1940 m. rugsėjo mėn., paskyrus profesorių Praną Augustaitį atkurto Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto dekanu, Algirdas Augustaitis persikėlė mokytis į Vilnių. 1941 m. birželio mėn. baigė Vilniaus I gimnaziją Sovietų Sąjungos okupuotoje Lietuvoje. Vokiečiams užėmus Lietuvą ir uždarius Vilniaus universitetą, netikėtai mirė tėvas. 1941 m. rudenį A. Augustaitis grįžo į Kauną ir įstojo į Suaugusiųjų institutą. 1942 m. lapkričio 23 d. pradėjo studijuoti Vytauto Didžiojo universiteto Technologijos fakulteto Elektrotechnikos skyriuje. 1942 metų pabaigoje dėl ligos mokslus turėjo nutraukti.
Pasibaigus karo veiksmams Lietuvoje, A. Augustaitis 1944 m. vėl įstojo studijuoti į buvusio Vytauto Didžiojo universiteto, sovietų pervadinto Kauno Valstybiniu universitetu, Technologijos fakulteto Elektrotechnikos skyrių. Dar jo nebaigęs nuo 1948 m. pradėjo dirbti vyresniuoju preparatoriumi universiteto Bendrosios elektrotechnikos katedroje, o 1949 m. buvo perkeltas vyresniuoju laborantu į Elektros stočių ir tinklų katedrą. 1950 metais jis su pagyrimu baigė Kauno valstybinį universitetą ir buvo paskirtas dirbti į Elektros stočių ir tinklų katedrą vyresniuoju dėstytoju. Kadangi brolis Jurgis Augustaitis buvo įstojęs į Plechavičiaus Vietinę rinktinę ir 1944 m. pasitraukęs į Vakarus, nežiūrint į tėvo nuopelnus, A. Augustaitis kai kuriems universiteto komunistams atrodė netinkamas būti dėstytojų. Jam buvo patarta vykti į Leningradą, „revoliucijos lopšį“, kur gyveno jo giminės. Tuo patarimu jis pasinaudojo ir 1952-1955 metais studijavo Leningrado politechnikos instituto elektros stočių, tinklų ir sistemų specialybės trimetėje aspirantūroje. A. Augustaitis, būdamas Leningrade, labai prisidėjo gaunant iš Leningrado reikiamą įrangą, ypač deficitinius kondensatorius, KPI aukštosios įtampos laboratorijos 1000 kV įtampos impulsiniam generatoriui. Mirus jo mokslinio darbo vadovui, Algirdas Augustaitis disertacijos nebaigė rengti, nors baigus aspirantūrą, direkcijai sutinkant, pasiliko Leningrade stažuotis dar visą 1955 m. pavasario semestrą.
Grįžęs iš Leningrado į Kauną, Algirdas Augustaitis pradeda dirbti Kauno politechnikos instituto (KPI) elektros stočių ir tinklų katedroje vyr. dėstytoju ir skaityti elektros stočių, tinklų ir sistemų specialybės studentams „Elektros sistemų pereinamieji procesai“ disciplinos paskaitas, kurioms ruošėsi ir Leningrade. Nors statinis ir dinaminis elektros sistemų stabilumas, trumpieji jungimai tada Lietuvoje atrodė grynai teorinis dalykas, o skaičiavimai labai sudėtingi, nes to meto pagrindinė skaičiavimo priemonė buvo tik logaritminė liniuotė, bet 1955 m. pabaigoje baigus statyti pirmąją Lietuvoje 110 kV elektros liniją Petrašiūnai-Panevėžys-Rėkyva, sujungianti lygiagrečiam darbui Petrašiūnų ir Rėkyvos rajonines elektrines, elektros sistemos režimų skaičiavimai pasidarė svarbūs. Lietuvos energetikos ūkio valdybos užsakymu, A. Augustaitis su studentais atlieka vieną iš pirmųjų KPI ūkiskaitinių tiriamųjų darbų „Lietuvos energetikos sistemos dinaminio stabilumo tyrimai“. 1956 m. lapkričio 11 d. Petrašiūnų ir Rėkyvos elektrinės per 110 kV liniją Petrašiūnai-Panevėžys-Rėkyva buvo sinchronizuotos lygiagrečiam darbui. Tai buvo Lietuvos elektros energetikos sistemos kūrimo pradžia.
1958 m. lapkričio 2 d. įjungiama 110 kV elektros linija Kaunas-Vilnius, kuri prie besikuriančios energetikos sistemos prijungia Vilniaus elektrines,o 1960 m. vasario 8 d. buvo baigtas pirmasis Lietuvos energetikos sistemos kūrimo etapas: šešios elektrinės - Rėkyvos, Petrašiūnų, Kauno HE, dvi Vilniaus ir Klaipėdos - sujungtos bendru energetikos sistemos 110 kV tinklu.
Susikūrus energetikos sistemai, srautų pasiskirstymo ir trumpųjų jungimų srovių skaičiavimai, sudėtingi ir gaišūs, pasidarė kasdieniniu energetikos sistemos dispečerių rūpesčiu. Todėl KPI Elektros stočių katedros vedėjo L. Kaulakio iniciatyva 1958 m. katedroje pradedami kurti tiems skaičiavimams skirti nuolatinės srovės elektros sistemų analizatoriai (modeliai), kurie turėjo pranašumą prieš tuo metu kitur naudojamus panašius, taip vadinamus, „skaičiavimo stalus“. Pirmąjį tokį analizatorių jau Vyriausiosios gamybinės energetikos ir elektrifikacijos valdybos (VGEEV) užsakymu katedra pagamino 1961 m. Iš viso katedra, nuo 1962 m. vadinama Elektros sistemų katedra, pagamino 12 tokių analizatorių ne tik Lietuvos, bet ir kitoms Sovietų Sąjungos organizacijoms, tarp jų ir Maskvos energetikos institutui.
Nuolatinės srovės elektros sistemų analizatorius – tai savotiškas skaičiavimo įtaisas algebrinių lygčių sistemų sprendimui. Jei lygtys tiesinės, sprendimas gaunamas iš karto, jei netiesinis – reikia spręsti priartėjimo būdu. A. Augustaitis ne tik buvo aktyvus analizatorių gamybos organizatorius, bet ir analizatorių panaudojimo metodikų kūrėjas. Jis dar 1962 m. vandentiekio specialistams pademonstravo, kad toks analizatorius leidžia gana greitai skaičiuoti sudėtingus vandentiekių uždarus tinklus. Jiems tai patiko ir katedra tokį analizatorių pagamino Vilniaus miestų projektavimo institutui, jo užsakymo, kuriuo projektuotojai sėkmingai naudojosi iki atsirandant kompiuteriams, tada vadintais skaičiavimo mašinomis.
Katedros nuopelnai kuriant nuolatinės srovės analizatorius Sovietų Sąjungoje buvo plačiai žinomi ir įvertinti. Analizatoriai buvo eksponuojami SSSR liaudies ūkio pasiekimų parodoje ir L. Kaulakis, A. Augustaitis, M. Bortkevičius ir A. Nargėlas buvo apdovanoti SSSR geriausio mokslinio techninio darbo G. Kržižanovskio konkurso premija bei parodos sidabro medaliu 1964 m., o 1965 m. ir 1971 m. - bronzos medaliais. 1967 m. jiems už tuos darbus buvo suteikta Respublikinė premija.
Katedroje pagaminti nuolatinės srovės elektros sistemų analizatoriai – gera ir studentų mokymo priemonė. Deja, per brangi, kad elektros sistemų katedra pasigamintų juos savo reikmėms. Bet A. Augustaitis rasdavo galimybę juos panaudoti ir studentų laboratoriniams darbams, kol užsakovams pagaminti nuolatinės srovės elektros sistemų analizatoriai dar buvo bandomi katedroje. Jei tokios galimybės nebūdavo, jis organizuodavo studentų išvykas laboratoriniams darbams į Vilniaus miestų projektavimo institutą ar Vilniaus elektros tinklus, kur katedros pagaminti analizatoriai būdavo neapkrauti.
Kai Lietuvoje pradėjo rastis daugiau pajėgių skaičiavimo mašinų, jos Lietuvos energetikos sistemos režimų analizei pradėjo pakeisti katedros pagamintus analizatorius. Keletą iš jų, A. Augustaičio pastangomis pavyko susigrąžinti į katedros elektros sistemų laboratoriją studentų darbams. Didelis A. Augustaičio džiaugsmas buvo, kai jam pavyko iš Kauno „Energosietprojekto“ gauti jau ten nebereikalingą kintamos srovės elektros sistemos modelį - vertingą įrenginį elektros sistemų dinamikos laboratoriniams darbams. Taip vyr. dėstytojo A. Augustaičio pastangomis katedros elektros sistemų laboratorijoje atsirado ir kintamos, ir nuolatinės srovės elektros sistemų modeliai, sudarantys geras sąlygas studentams susipažinti su procesais elektros sistemose.
Vyr. dėstytojas A. Augustaitis katedroje buvo nepamainomas praktikų vietų studentams Maskvoje ir Leningrade organizatorius. Jis buvo ir vienas iš transporto Lietuvoje elektrifikavimo entuziastų, daug savo energijos skyrė katedros studentams tinkamai pasirengti dirbti Vilniuje ir Kaune atsirandančiame troleibusų transportui, bei elektrifikuojant Lietuvos geležinkelį. Vienu svarbiausiu A. Augustaičio gyvenimo siekiu buvo lietuvių tautybės specialistų ruošimas ir lietuviško elektrifikuoto geležinkelio sukūrimas. A. Augustaičio nuomonė: „Lietuva be atominės energetikos – Lietuva be ateities. Tai saugiausias ir švariausias tokio masto energijos šaltinis“. Jis pergyveno, kad į Ignalinos atominę elektrinę nenoriai dirbti vyko lietuviai specialistai.
A. Augustaičio dėstoma pereinamųjų procesų elektros sistemose disciplina daugeliui studentų buvo nelengvai įsisavinama, jos egzaminai daugumai studentų užsitęsdavo visą dieną ir daugiau, bet. vyr. dėstytojas A. Augustaitis rodydavo didelę kantrybę ir geranoriškumą, siekė, kad studentai sudėtingas žinias gerai įsisavintų. A. Augustaitis studentams buvo tolerantiškas ir mandagus, turėjo gerą humoro jausmą, buvo studentų mylimas ir gerbiamas. A. Augustaitis 28 metus vadovavo Kauno politechnikos instituto Energetikos ir elektrotechnikos draugijai, aktyviai dalyvavo „Žinijos“ draugijos veikloje.
Algirdo ir Ramintos (Kairiūkštytės) Augustaičių šeima užaugino du sūnus, Rimantą ir Algirdą, ir dvi dukteris, Ingę ir Laimą. Sūnus Rimantas, gimęs 1949 m. rugsėjo 13 d., 1972 m. baigė KPI elektrotechnikos fakulteto elektros tinklų ir sistemų specialybę su pagyrimu ir buvo paskirtas dirbti į elektros sistemų katedrą, vedė pereinamųjų procesų užsiėmimus studentams, sėkmingai pradėjo mokytis aspirantūroje. Deja, dėl ligos buvo priverstas ją nutraukti ir 1977 m. ir mirė. Tai buvo skaudus smūgis A. Augustaičiui ir jo šeimai. Tą didelę Augustaičių nelaimę dar padidino Kauno miesto sovietiniai valdininkai, kurie neleido Rimanto laidoti senelio kape Petrašiūnų kapinėse. Jo palaikai buvo kremuoti ir urna su pelenais buvo laikoma namuose iki A. Augustaičio laidotuvių. Duktė Laima gimė 1955 rugpjūčio mėn 8 d., 1978 m. baigė KPI cheminės technologijos fakulteto visuomeninio maitinimo specialybę, o 1997 m. įgijo Edukologijos magistro kvalifikacinį laipsnį Vytauto Didžiojo universitete. Dirbo Vilniaus Santariškių universitetinės ligoninės vyr. inžinieriaus-technologo pareigose. Pastaruoju laikotarpiu vaikų darželių dietistė ir chemijos mokytoja „Atžalyno“ gimnazijoje. Turi sūnų Aistį, kuris taip pat baigė Kauno technologijos universiteto Mechanikos, inžinerijos ir dizaino fakultetą. Dabar sėkmingai studijuoja Vilniau Gedimino technikos universiteto doktorantūroje.
Duktė Ingė gimė 1957 m. kovo 22 d. Baigė KPI Mašinų gamybos fakultetą, pagal paskyrimą sėkmingai dirbo Panevėžio Ekrane inžinieriaus pareigose. Turi tris dukras: Eglę, Giedrę ir Liną.
Sūnus Algirdas gimė 1962 gruodžio 3 d. Baigė Lietuvos žemės ūkio akademijos Miškų ūkio fakultetą. Po baigimo liko dirbti universitete. Dabar Aleksandro Stulginskio universiteto Miškų monitoringo laboratorijos vedėjas ir vyriausiasis mokslo darbuotojas bei Miškotvarkos ir medienotyros instituto profesorius, 2017 m. Lietuvos mokslo premijų laureatas Biomedicinos ir žemės ūkio mokslų srityse už darbų ciklą tiriant miškų būklės ir produktyvumo dėsningumus. Kartu su žmona Ingrida susilaukė dukters Rimos ir sūnaus Aido.
Džiaugsmingai Algirdas Augustaitis sutiko Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimą. Deja, Nepriklausomybe džiaugėsi neilgai. 1990 m. balandžio 9 dieną iš katedros A. Augustaitis geros nuotaikos išskubėjo į Kauno centrinį paštą įsigyti naujų Nepriklausomos Lietuvos išleistų pašto ženklų, o vakare staiga mirė prie televizoriaus, kai iš Maskvos buvo paskelbta apie Lietuvos ekonominė blokada. Katedra ir Lietuvos energetika neteko puikaus žmogaus, užaugusio ir išauklėto prieškarinės Lietuvos inteligento tradicijomis, kuris galėjo naudingai darbuoti Lietuvos ir jos energetikos labui.
Algirdas Augustaitis palaidotas Kaune, Petrašiūnų kapinėse panteone prie savo tėvo ir mamos. Kartu su juo palaidota ir urna su sūnaus Rimanto pelenais, o 2013 03 22 ir žmonos Ramintos urna.
Parengė A. Bačauskas
Variantas VIII tomui (patikslintas)
ALGIRDAS AUGUSTAITIS gimė 1923 m. birželio mėn. 12 d. Kaune, Lietuvos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto profesoriaus Prano Augustaičio šeimoje. 1932 m. A. Augustaitis įstojo į „Aušros“ berniukų gimnaziją, kurioje mokėsi iki VIII klasės, o nuo. 1940 m. –Vilniuje. 1941 m. rudenį A. Augustaitis grįžo į Kauną ir įstojo į Suaugusiųjų institutą. Pasibaigus karo veiksmams Lietuvoje, A. Augustaitis 1944 m. įstojo studijuoti į Kauno Valstybiniu universiteto Technologijos fakulteto Elektrotechnikos skyrių. Dar jo nebaigęs nuo 1948 m. pradėjo dirbti vyresniuoju preparatoriumi universiteto Bendrosios elektrotechnikos katedroje, o 1949 m. buvo perkeltas vyresniuoju laborantu į Elektros stočių ir tinklų katedrą. 1950 metais jis su pagyrimu baigė Kauno valstybinį universitetą ir buvo paskirtas dirbti į Elektros stočių ir tinklų katedrą vyresniuoju dėstytoju. 1952-1955 metais studijavo Leningrado politechnikos instituto elektros stočių, tinklų ir sistemų specialybės trimetėje aspirantūroje. Mirus jo mokslinio darbo vadovui, Algirdas Augustaitis disertacijos nebaigė rengti, todėl pasiliko dar metams stažuotis.
Grįžęs Algirdas Augustaitis pradeda dirbti Kauno politechnikos instituto (KPI) elektros stočių ir tinklų katedroje vyr. dėstytoju ir skaityti elektros stočių, tinklų ir sistemų specialybės studentams „Elektros sistemų pereinamieji procesai“ disciplinos paskaitas. Nors statinis ir dinaminis elektros sistemų stabilumas, trumpieji jungimai tada Lietuvoje atrodė grynai teorinis dalykas, o skaičiavimai labai sudėtingi, nes to meto pagrindinė skaičiavimo priemonė buvo tik logaritminė liniuotė, bet 1955 m. pabaigoje baigus statyti pirmąją Lietuvoje 110 kV elektros liniją Petrašiūnai-Panevėžys-Rėkyva, sujungianti lygiagrečiam darbui Petrašiūnų ir Rėkyvos rajonines elektrines, elektros sistemos režimų skaičiavimai pasidarė svarbūs. Lietuvos energetikos ūkio valdybos užsakymu A. Augustaitis su studentais atlieka vieną iš pirmųjų KPI ūkiskaitinių tiriamųjų darbų „Lietuvos energetikos sistemos dinaminio stabilumo tyrimai“.
1960 m.susikūrus Lietuvos energetikos sistemai (apjungus 6 elektrines), srautų pasiskirstymo ir trumpųjų jungimų srovių skaičiavimai, sudėtingi ir gaišūs, pasidarė kasdieniniu energetikos sistemos dispečerių rūpesčiu. Todėl KPI Elektros stočių katedros vedėjo L. Kaulakio iniciatyva 1958 m. katedroje pradedami kurti tiems skaičiavimams skirti nuolatinės srovės elektros sistemų analizatoriai (modeliai). Pirmąjį tokį analizatorių jau VGEEV užsakymu katedra pagamino 1961 m., o toliau pagaminta 12 tokių analizatorių ne tik Lietuvos, bet ir kitoms Sovietų Sąjungos organizacijoms, tarp jų ir Maskvos energetikos institutui. A. Augustaitis ne tik buvo aktyvus analizatorių gamybos organizatorius, bet ir analizatorių panaudojimo metodikų kūrėjas. Jis dar 1962 m juos pritaikė vandentiekio tinklų skaičiavimui.
Analizatoriai buvo eksponuojami SSSR liaudies ūkio pasiekimų parodoje ir L. Kaulakis, A. Augustaitis, M. Bortkevičius ir A. Nargėlas buvo apdovanoti SSSR geriausio mokslinio techninio darbo G. Kržižanovskio konkurso premija bei parodos sidabro medaliu 1964 m., o 1965 m. ir 1971 m. - bronzos medaliais. 1967 m. jiems už tuos darbus buvo suteikta Respublikinė premija.
A. Augustaičio pastangomis katedros elektros sistemų laboratorijoje atsirado ir kintamos, ir nuolatinės srovės elektros sistemų modeliai, sudarantys geras sąlygas studentams susipažinti su procesais elektros sistemose. Vienu svarbiausiu A. Augustaičio gyvenimo siekiu buvo specialistų ruošimas ir lietuviško elektrifikuoto geležinkelio sukūrimas.
A. Augustaitis studentams buvo tolerantiškas ir mandagus, turėjo gerą humoro jausmą, buvo studentų mylimas ir gerbiamas. A. Augustaitis 28 metus vadovavo Kauno politechnikos instituto Energetikos ir elektrotechnikos draugijai, aktyviai dalyvavo „Žinijos“ draugijos veikloje.
Algirdo ir Ramintos (Kairiūkštytės) Augustaičių šeima užaugino du sūnus, Rimantą ir Algirdą, ir dvi dukteris, Ingę ir Laimą. Sūnus Rimantas (1949-1977) inžinierius elektrikas, dukra Laima (1955) chemikė, pedagogė, dukra Ingė (1957) inžinierė, sūnus Algirdas (1962) miškotvarkos profesorius. Augustaičiai susilaukė 6 anūkų.
Algirdas Augustaitis mirė 1990-04-09, palaidotas Kaune, Petrašiūnų kapinėse, šeimos panteone.
Parengė Anzelmas Bačauskas
