Andrius Novodvorskis

ANDRIUS NOVODVORSKIS (1909 m. spalio 4 d., Maskvoje – 1987 m. gegužės 20 d., Kaune) – technologijos inžinierius, poliglotas, pedagogas, mokslininkas, profesorius. 

1921 m. šeima grįžo į Lietuvą. Tėvas Juozas, kilęs iš Utenos, Kaune dirbo statybininku, motina Jevgenija, būdama silpnos sveikatos, buvo namų šeimininkė. Andriui gimus Maskvoje, buvo įrašyta rusų tautybė, kuri turėjo ženklios įtakos jo gyvenime. Vėliau, jau būdamas brandaus amžiaus, jis sakė –“ Koks aš rusas. Mano tėvas lietuvis, aš gyvenu tėvo gimtoje žemėje, dirbu Lietuvos labui”. Jo apsisprendimas išlikti lietuviu buvo neabejotinas. Maskvoje, kai motina slaugė turtingo pirklio žmoną ir ten nusivesdavo mažą sūnų Andrių, buvo kalbama tik prancūziškai. Čia mažasis Andriukas įgijo pirmuosius prancūzų kalbos pradmenis. 1921 m. šeimai grįžus į Lietuvą, Andrius lankė rusų gimnaziją. Būdamas 13 m., atsitiktinai radęs kaimyno išmestą Anglijoje išleistą iliustruotą jaunimui skirtą labai įdomų žurnalą, Andrius susidomėjo anglų kalba, ir savarankiškai pradėjo jos mokytis. Daug padėjo radijas, kuris transliuodavo kalbų mokymo pamokas iš Maskvos, Varšuvos, Prahos ir kt. Lietuvoje Andriui mokantis gimnazijoje, antroji privaloma kalba buvo vokiečių. Tokiose aplinkybėse formavosi jo poliglotiniai sugebėjimai. Andrius būdamas septintoje gimnazijos klasėje, neblogai išmanydamas matematiką ir užsienio kalbas, pradėjo verstis pamokomis. Jis padėdavo pasiturinčių tėvų vaikams paruošti pamokas ir pasirengti egzaminams. Iš to turėjo dvigubos naudos – uždirbdavo pragyvenimui ir galėjo pats tobulėti.

1927 m. baigęs gimnaziją, pradėjo studijuoti Kauno universiteto Technikos fakultete mechanikos skyriuje. Studijuodamas dirbo, nes reikėjo lėšų pragyvenimui. Dėl įtempto darbo ir didelio nuovargio pablogėjo sveikata. 1930 m. jis susirgo tuberkulioze. Teko nutraukti studijas. Uždarbio iš pamokų šeimos pragyvenimui nepakako, tad ėmėsi kito darbo. Namuose atlikinėdavo techninius brėžinius ir vertė tekstus iš užsienio kalbų, nes jau neblogai mokėjo vokiečių, anglų ir prancūzų kalbas. Žinodamas slavų ir germanų kalbų grupių sandaros pagrindus, savarankiškai ėmėsi mokytis ir kitų užsienio kalbų, kurių sandara buvo gimininga Sveikatai pagerėjus tęsė studijas, tačiau 1935 m. ligai paūmėjus studijas vėl teko nutraukti. Dirbdamas pagal galimybes mokėsi toliau. 1938 m. baigė Vytauto Didžiojo universiteto Technikos fakultetą ir įgijo mechanikos specialybės diplomuoto technologijos inžinieriaus vardą.

A. Novodvorskiui prieškariu įsidarbinti valstybinėse įstaigose buvo sunku, nes jo motina buvo rusė, jis pagal tautybę – rusas, Lietuvoje buvo baigęs rusų gimnaziją. To pakako būti įtariamu nepakankamu lojalumu valdžiai, nors jokiai politinei organizacijai nepriklausė. Tik 1933 m. sunkiai pavyko gauti nuolatinį braižytojo darbą Žemės ūkio ministerijos žemės tvarkymo departamente. 1938 m. jis įsidarbino inžinieriumi „Pienocentro“ technikos skyriuje tik už 260 litų atlygį per mėnesį (sekretorė mašininkė gaudavo 450 litų). Čia jis projektavo pieno pramonės įmones, sudarinėjo sąmatas, darė mašinų aprašymų vertimus iš vokiečių, anglų, danų, švedų ir kitų kalbų. Susidarius sąlygoms, 1939 m. perėjo dirbti į Kauno miesto savivaldybės direkciją inžinieriumi.

1940 m. A. Novodvorskis buvo pakviestas dėstyti į Kauno aukštesniąją technikos mokyklą. Kaip jis rašė savo biografijoje, tuo buvo labai patenkintas, nes pedagoginė veikla buvo susieta su inžinerija ir sudarė tą darnią harmoniją, kurią juto visoje vėlesnėje didaktinėje veikloje. Dėl dėstytojų stokos pedagoginis krūvis buvo labai didelis. Teko dėstyti daug įvairių dalykų – hidraulinių mašinų, aukštosios matematikos, mechanikos ir medžiagų atsparumo, vidaus degimo variklių bei medžio pramonės įrengimų kursus. 1941 m. sausio mėn. A. Novodvorskis pakviečiamas dirbti asistentu į Kauno universiteto Technologijos fakulteto metalų technologijos katedrą, kuriai vadovavo prof. Vytautas Mošinskis. Kartu jis liko dėstyti ir Kauno politechnikume. Vokiečiams okupavus Lietuvą, 1941 m. birželio 26 d. jis buvo atleistas iš užimamų pareigų politechnikume ir universitete. Kaip jis pats sakė – tai buvo sunkiausi laikai jo gyvenime. Nebeliko darbo ir pragyvenimo šaltinio.. Po kurio laiko draugų padedamas įsidarbino Kauno elektros sotyje už labai menką atlyginimą. Tad ir toliau iš maisto kortelių, pagal kurias buvo galima nusipirkti šiek tiek maisto produktų, buvo sunku pragyventi. Kartais jį šelpė draugai ir artimi žmonės. Vokiečių okupacijai baigiantis grėsė pavojus būti išvežtam į Vokietiją darbams. Teko slapstytis.

1944 m., pasibaigus vokiečių okupacijai, Kauno universiteto rektorius prof. Antanas Purėnas kvietė visus dėstytojus į pradėjusį veikti universitetą. Andrius Novodvorskis grįžo į savo buvusias darbovietes. Tada prasidėjo jo pats brandžiausias ir produktyviausias gyvenimo laikotarpis. Aukštos kvalifikacijos darbuotojų trūko visur. Todėl jis kurį laiką dirbo dar ir Kauno energijos realizavimo valdyboje bei dėstė Kauno politechnikume (iki 1948 m.).

Kauno universitete jis iš pradžių dirbo vyresniuoju. dėstytoju, o nuo 1948 m-. docentu. 1946 m. buvo paskirtas universiteto prorektoriaus padėjėju mokslo ir mokymo reikalams, 1948 m. – Cheminės technologijos fakulteto dekanu, o reorganizavus Kauno universitetą ir įsteigus Kauno politechnikos institutą, laikinai (1951-01-01 – 1951-09-01) ėjo direktoriaus pavaduotojo mokymo reikalams pareigas. 1951 m. rugsėjo 1 d. jam buvo pavesta vadovauti Cheminės technologijos procesų ir aparatų katedrai - jos vedėju dirbo iki 1956 m. Po to iki gyvenimo pabaigos dirbo Cheminės technologijos fakulteto prodekanu. 1965 m. jam buvo suteiktas profesoriaus vardas. Dirbdamas Kauno universitete, A. Novodvorskis dėstė įvairias disciplinas: vidaus degimo variklių, metalų technologijos, metalotyros, gamybos organizavimo ir planavimo, cheminės technologijos procesų ir aparatų, dėstymo metodikos ir kitus kursus. Mokslinius tyrimus vykdė trimis kryptimis: rengė vadovėlius lietuvių kalba; kūrė lietuvišką mokslinę techninę terminiją ir parengė politechninius žodynus; rašė veikalus mokymo metodikos klausimais. 1962 m. jo pastangomis buvo įsteigta Pedagogikos ir estetinio auklėjimo katedra. Greta pagrindinių pareigų jai vadovavo iki 1972 m. ir skaitė pedagogikos bei metodikos pagrindus jauniesiems dėstytojams, kurių dauguma buvo baigę techniškos srities mokslus.

Prof. A. Novodvorskis buvo fenomenalus poliglotas. Jis visą gyvenimą mokėsi užsienio kalbų ir nuolat tobulino savo žinias. Mokėjo 23 kalbas (lietuvių, rusų, lenkų, anglų, vokiečių, prancūzų, čekų, slovakų, italų, latvių, ispanų, rumunų, portugalų, bulgarų, ukrainiečių, baltarusių, švedų, danų, olandų, žydų, slovėnų, lotynų, graikų). Pirmąsias 10 kalbų mokėjo laisvai, o kitomis galėjo skaityti mokslinę techninę, publicistinę ir grožinę literatūrą. Andrius Novodvorskis vienas ir su bendraautoriais yra parašęs 14 knygų ir vadovėlių, apie 10 mažesnės apimties knygelių, vienas ir su bendraautoriais išvertęs į lietuvių kalbą bei suredagavęs 26 knygas, vadovėlius, mokslinių darbų rinkinius. Tekstų redagavimas buvo jo mėgstamas užsiėmimas. Tai darydavo labai sparčiai ir sklandžiai. Daugelio savo fakulteto ir net kitų aukštųjų mokyklų dėstytojų dažnai buvo prašomas suredaguoti jų disertacijų, referatų, vadovėlių, mokymo priemonių ir kitokių leidinių kalbą. Tai darė su pasitenkinimu be jokio atlygio.

Jis nuo 1951 m. parašydavo po 6 – 12 straipsnių per metus į įvairius leidinius ir žurnalus mokslo populiarinimo, pedagogikos, dėstymo metodikos bei jaunimo auklėjimo klausimais. Jis buvo Maskvoje leidžiamo referatyvinio žurnalo Metalurgija referentas. Šis žurnalas jam siųsdavo mokslinius straipsnius, parašytus įvairiomis užsienio kalbomis, o jis juos perskaitydavo, rašydavo tų straipsnių trumpus referatus rusų kalba, juos pats atspausdindavo rašomąja mašinėle ir siųsdavo atgal į Maskvą. Per eilę metų tokių referatų jis yra parašęs per tris tūkstančius. Prof. A. Novodvorskis visą laiką turėjo daug visuomeninių pareigų. Daug metų buvo renkamas Kauno miesto DŽD tarybos deputatu. Buvo ilgametis žurnalo „Mokslas ir gyvenimas“ redkolegijos narys ir dažnas straipsnių autorius. Jis šį žurnalą buvo tiesiog įsimylėjęs ir jo populiarinimui skyrė daug dėmesio. 1963 – 1972 m. buvo LTSR Aukščiausiojo teismo tarėju. Šios pareigos jam buvo kaip prievolė, nes neatitiko jo dvasinių įsitikinimų. Kviečiamas į bylas jausdavosi lyg jis pats būtų teisiamas. Jis buvo labai populiarus lektorius „Žinijos“ draugijoje. Per metus paskaitydavo per 100 paskaitų tarptautinio gyvenimo, kultūros, auklėjimo, mokslo populiarinimo ir kitais klausimais miesto bendruomenei, įvairių valstybinių įstaigų bei ministerijų darbuotojams. Su bendradarbiais, draugais ir studentais visada buvo nuoširdus, gerai nusiteikęs, įdomus ir gyvas pašnekovas.

1964 m. jam buvo suteikta Lietuvos nusipelniusio kultūros veikėjo garbės vardas. Buvo apdovanotas valstybiniu ordinu, įvairių institucijų garbės raštais. Likimas pagailėjo tik sveikatos, kuri šlubavo nuo pat jaunystės. Ilgus metus jį kamavo stenokardija, tačiau netikėtai 1976 m. susirgo limfmazgių vėžiu ir po mėnesio mirė.

Pagal J. Deltuvos medžiagą ELIP parengė Vyt. Miškinis