Ernestas Galvanauskas

ERNESTAS GALVANAUSKAS (1882 m. lapkričio 20 d. Zizonyse, Vabalninko valsčius – 1967 m. liepos 24 d. Eks le Bene, Prancūzija) – Lietuvos inžinierius, politinis bei visuomenės veikėjas.

1902 m. baigė Mintaujos gimnaziją, 1902–1904 m. ir 1906–1908 m. studijavo Peterburgo kalnakasybos institute. 1905 m. dalyvavo revoliuciniuose įvykiuose Lietuvoje, Lietuvos valstiečių sąjungos steigėjas. Dalyvavo Didžiajame Vilniaus Seime. 1906 m. gyveno Suomijoje. Bendradarbiavo „Lietuvos ūkininke“, „Vilniaus žiniose“ ir kt. leidiniuose. Caro valdžios persekiojamas dėl veiklos, nukreiptos prieš lietuvių rusinimą, buvo priverstas bėgti į užsienį svetimais asmens dokumentais, atsidūrė Belgijoje, Lježe. 1912 m. Belgijoje įsigijo kalnų inžinieriaus specialybę, 1913 m. ten pat – elektros inžinieriaus diplomą. Pirmasis pasaulinis karas prasidėjo jam dirbant Prancūzijos kelių tiesimo bendrovėje Serbijoje. Po karo gyveno Paryžiuje, ten ir sutiko Lietuvos nepriklausomybės paskelbimą.

1919 m. paskirtas Lietuvos vyriausybės delegacijos Taikos konferencijoje Paryžiuje nariu. 1919 m. rugpjūtį grįžo iš emigracijos į Lietuvą, Kauną. Nuo 1919 m. spalio mėn. iki 1920 m. birželio mėn. – Lietuvos Ministras Pirmininkas, kartu – finansų, prekybos ir pramonės ministras; 1921 m. atstovavo Lietuvai Tautų Sąjungoje. Jo politinio ir diplomatinio talento dėka Lietuvos valstybei pavyko įsitvirtinti tarp kitų Europos valstybių. Jis buvo aktyviai naudojamas , kaip nesusijęs jokiais ryšiais su vokiečiais, nes lenkai nuolat kaltino Lietuvą provokiškumu. Nuo 1922 m. vasario mėn. iki 1924 m. birželio mėn. – vėl Ministras Pirmininkas ir užsienio reikalų ministras. E. Galvanausko ryžto dėka jo vadovaujamas Ministrų kabinetas nutarė 1920 m. įsteigti Aukštesniąją technikos mokyklą, o 1922 m. vasario 16 d. Kaune atidaryti Lietuvos universitetą. Vienas iš 1923 m. Klaipėdos sukilimo svarbiausių organizatorių ir rėmėjų, jo vadovaujama Lietuvos vyriausybė parengė krašto prijungimo prie Lietuvos dirvą viduje ir tarptautinėje plotmėje. Atstovavo Lietuvai 1923 m. kovo 24 d. Paryžiuje prasidėjusiose derybose dėl Klaipėdos krašto konvencijos. 1924–1927 m. Lietuvos atstovas Londone. Po 1926 m. valstybės perversmo pasitraukęs iš šių pareigų, atvyko į Klaipėdą ir atsidėjo visuomeninei bei švietimo veiklai. 1927–1928 m. Klaipėdos uosto valdybos pirmininkas, Klaipėdos mokytojų draugijos pirmininkas, 1934–1939 m. – jo pastangomis įkurto Prekybos instituto rektorius. Jo rūpesčiu pertvarkyta Klaipėdos medžio pramonė, įkurta Statybos bendrovė aprūpinti butais lietuvių darbininkus. Įkūrė Klaipėdos amatų mokyklą. Buvo „Ryto“ spaustuvės ir leidyklos valdybos narys, pirmasis Klaipėdos dienraščio „Vakarai“ redaktorius.

1939–1940 m. Lietuvos finansų ministras. 1940 m. bolševikams okupavus Lietuvą, įėjo į „Liaudies vyriausybę“, tikėdamasis išlaikyti stabilią finansų sistemą. Perpratęs bolševikų užmačias, pabėgo į Klaipėdą, valdomą vokiečių. 1941 m. nacių ištremtas į Reicho gilumą. 1946 m. pabaigoje Vokietijoje ėmė vadovauti VLIK’o Vykdomajai tarybai. 1947 m. išvyko į Madagaskarą. Čia įsteigė prekybos ir pramonės kursus, juose dėstė, vertėsi amatais. 1963 m. apsigyveno Prancūzijoje.

Mirė 1967 m. liepos 24 d. Eks le Bene, (Prancūzija). Ten ir palaidotas. Vaikų neturėjo. Brolio anūkas yra Danske banko Lietuvoje vadovas.

Paruošė Vyt. Miškinis

1923-IEJI. Lietuvos premjeras Ernestas Galvanauskas apeina kariuomenės rikiuotę Klaipėdos Turgaus (dabar - Teatro) aikštėje. Jį lydi Lietuvos kariuomenės vadas Juozas Stanaitis. © Makso EHRHARDTO (Lietuvos centrinio valstybės archyvo) nuotr.

"Būtų gražus ir garbingas žingsnis"

Gintautas GALVANAUSKAS, Ernesto Galvanausko brolio vaikaitis, "Danske Bank" Lietuvos filialo vadovas Vaikų Ernestas Galvanauskas nesusilaukė, tačiau Lietuvoje yra penkios jo dukterėčios - mano tetos, taip pat sunėnas - mano dėdė, gyvenantis Klaipėdoje. Iš trijų brolių Galvanauskų okupacijų metu Lietuvoje liko tik jauniausias - mano senelis, kuris pagal tuometinius papročius rūpinosi šeimos ūkiu. Netrukus kaip ir daugelis kitų jis buvo ištremtas į Sibirą. Buvome nuvykę į Prancūziją, Eks le Beną, kurio kapinėse Ernestas Galvanauskas atgulė amžinojo poilsio. Miesto savivaldybėje iškart nurodė, kur yra jo kapas, tačiau kartu perspėjo, jog neturėtumėme vilčių dėl palaikų grąžinimo į tėvynę. Reikalas tas, kad Ernestas Galvanauskas yra Eks le Beno garbės pilietis, o tai lemtų gana sudėtingas procedūras. Be to, jis buvo vedęs prancūzę. Labai domiuosi senelio brolio biografija ir veikla. Todėl esu labai dėkingas Aloyzui Kuzmarskiui, kad jo dėka Klaipėdoje atsirado Ernesto Galvanausko biustas. Paminklinė lenta ir gatvė Ernestui Galvanauskui būtų tikrai gražus ir garbingas Klaipėdos, kuriai šis žmogus labai daug davė, gestas. Žinoma, kad jis labai stipriai pradžiugintų ir mane. Esu pasiryžęs visokeriopai prisidėti prie tokios iniciatyvos įgyvendinimo. (2014.01.15 Vakarų ekspresas)