Eugenijus Sipavičius

Eugenijus Sipavičius gimė 1918 m. sausio 5 d. Batumyje Broniaus Sipavičiaus (1885-1972) ir . Eugenijos Sipavičienės – Jagminaitės (1886 – 1961) šeimoje. Sipavičių genealoginės šaknys siekia senus laikus: 1639 m. Sipas tapo Sipavičiumi, nes jam buvo suteiktas bajoro titulas ir Sapiegos herbas. Jo ainis buvo Raseinių pavieto (apskrities) teisėjas, o šio sūnus Mečislovas – Fortunatas Sipavičius (1840 – 1905 m.) buvo 1863 m. sukilėlis, vadovavo raitelių būriui, kovėsi su caro armija prie Papilės ir kitose Žemaitijos vietovėse. Sukilimui žlugus pabėgo į Paryžių, iš kur į savo dvarą Padratvinyje (Liolių parapija, Kelmės valsčius), grįžo 1872 m. po naujojo caro - Aleksandro III paskelbtos amnestijos. Padratvinyje jis išaugino keturis sūnus, tame tarpe ir Bronių - Eugenijaus Sipavičiaus tėvą. Bronius Sipavičius 1916 metais baigė Maskvos universiteto Medicinos fakultetą, gavo gydytojo diplomą. Kadangi tuo metu vyko karas, buvo mobilizuotas ir paskirtas į Kaukazo frontą. Karo veiksmai Kaukaze buvo pasyvūs , susidarė sąlygos ir Batumyje apsigyveno su šeima, pats aktyviai veikė tarp ten patekusių lietuvių. Suirus Rusijos imperijai 1918 m. grįžo į Lietuvą .Čia BroniusSipavičius dirbo įvairiose medicinos įstaigose, t. t. 1923 – 1926 m. buvo Sveikatos departamento direktorium, vėliau Rokiškio apskrities gydytoju, iš ten 1941 m. buvo išvežtas į Sibirą. Po 15 m. grįžęs iki 83 m. amžiaus dirbo gydytoju Kaune.

Tėvams gyvenant jau Kaune Eugenijus 1924-1925 m. lankė M. Nemeikšaitės organizuotą pirmąjį Lietuvoje vaikų darželį. Vėliau, pasimokęs namuose, buvo priimtas į Šiluvos pradžios mokyklos III skyrių, o nuo 1927 m. mokėsi Rokiškio gimnazijoje. Baigęs šios gimnazijos penkias klases įstojo į Kauno Aukštesniąją technikos mokyklą. Ją baigęs 1938 m norėjo įstoti aspirantu į Karo mokyklą, tačiau dėl sveikatos nebuvo priimtas, buvo priverstas gydytis. Sveikatai pagerėjus 1939 m. pavasarį pradėjo dirbti Raseinių savivaldybėje elektrotechniku. Čia jaunas specialistas dirbo tik kelis mėnesius, tačiau suspėjo patvarkyti miesto elektros tinklus: pakeitė apie 20% atramų, padidino laidų skerspjūvį. Nežiūrint pasiūlymo likti dirti toliau 1939m. rugsėjo mėn. 1 d. įstojo studijuoti į Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Technologijos fakultetą. Kilus Vokietijos – TSRS karui su broliais dalyvavo lietuvių Birželio sukilime. Prasidėjus vokiečių okupacijai tęsė studijas iki kol 1943 m. kovo 17d. okupacinė valdžia universitetą uždarė. Iš E.Sipavičiaus. prisiminimų: „1943 m. kovo 17d. lipant laiptais į VDU pirmuosius rūmus, pamatėme stovintį vokiečių kareivį su šautuvu, bet mes nekreipdami į jį dėmesio ėjome toliau į universiteto vidų. Kareivis staiga sušuko „halt zurueck“ (stok atgal) ir parodė pirštu į skelbimą, kuriame buvo parašyta, kad Universitetas uždarytas. Nuliūdę grįžome namo.“ Kad išvengtų šaukimo į kariuomenę išvažiavo į Šiaulius, kur buvo priimtas dirbti inžinieriumi į Elektros tinklų .įmonę. Kariuomenės grėsmė neišnyko. Iš jo prisiminimų: „ Po mėnesio buvau pašauktas į šaukimo kariuomenėn komisiją. Prisimenu komisijoje buvo aštuoni lietuviai ir du vokiečių karininkai. Komisijos pirmininkas karininkas paklausė ar daktaras B.Sipavičius mano tėvas. atsakiau „taip“ ir pristačiau inžinieriaus dokumentą iš savo darbovietės. Pulkininkas pasakė „ į kariuomenę netinkamas, bet kai reikės ginti Lietuvą - būsi tinkamas“ ir nusišypsojęs grąžino dokumentą.“ Toliau prisimena : „Atėjo gandai iš Kauno, kad vėl bus galima studijuoti. Nuvažiavęs į Kauną užėjau pas rektorių profesorių Julijoną Gravrogką, kuris buvo labai geros nuotaikos. Jis man pasakė „Vakar su Lietuvos generaliniu tarėju gen. Kubiliumi buvau pas vyriausiąjį vokiečių komisarą Lietuvai von Renteln dėl galimybės studentams vėl tęsti studijas. Komisaras atsakė, kad ir vokiečiams reikia inžinierių, todėl leido aukštesnių kursų studentams baigti mokslus“. Grįžau į Kauną laikyti egzaminus ir ruošti diplominį darbą.“ Diplominį darbą „Raseinių elektros tinklai ir pastotė“ E.Sipavičius vertinimu „labai gerai“ apgynė 1944 04 29 ir pradėjo dirbti Kauno elektros tinkluose inžinieriaus pareigose. Frontui artėjant nutarė trauktis į Vakarus, tačiau pavyko tik iki Kudirkos Naumiesčio. Toliau teko pasukti į Raseinius, kur pergyveno fronto ugnį ir vėl atsidūrė TSRS pusėje. Netrukus atsirado proga pakeleivingu sunkvežimiu išvažiuoti į Kauną . Čia Vyriausiosios energetikos valdybos vyriausias inžinierius Antanas Gruodis jį priėmė į darbą inžinieriaus pareigoms. E.Sipavičius prisimena : „Kad gaučiau atleidimą nuo kariuomenės, išdavė dokumentą ir nuėjau pas Komunistų partijos sekretorių patvirtinti dokumentą. Tai buvo 1944 m. rugpjūčio 17 d. (paskutinioji Kaune atleidimų nuo kariuomenės išdavimų diena). Sekretorius manęs paklausė, kur gyvena ir ką dirba mano tėvas. Pasakiau, kad yra gydytojas ir gyvena Rokiškyje. Dar paklausė ar aš palaikau ryšį su tėvu. Atsakiau, kad taip. Tada sekretorius tarė „esi mokytas ir meluoji. Aš tavo tėvą 1941 m. birželio 14 d. išvežiau į Sibirą.“ Tas jo pasakymas man trenkė kaip perkūnas. Po to sako: „Niekada nemeluok Partijai ir kokia bebūtų teisybė, sakyk ją, nes antraip labai įkliūsi“. Pasirašė atleidimo nuo kariuomenės dokumentą, paspaudė ranką ir palinkėjo sėkmės. Po to man lyg didžiulis akmuo nusirito nuo krūtinės ir aš bėgte išbėgau atgal į Vyriausiąją energetikos valdybą, kur prasidėjo mano sėkmingas darbas“. Būdamas Vyriausios energetikos valdybos darbuotoju dalyvavo I. Basajevo ir A. Gruodžio komisijose priimant ir organizuojant elektros ūkį naujai T. A. užimamuose pafrontės rajonuose. 45.03.02 I.Basajevo įsakymu buvo paskirtas Klaipėdos stoties elektrinės dalies viršininku, tačiau ten neužsilaikė, grįžo į Kauną. Vykdė atskirus pavedimus. Iš atsiminimų: ... Įdomus atsitikimas buvo Šiauliuose. Šiaulių energijos rajono direktorius Čeledinas pranešė vyr. energetikos valdybos vyriausiam inžinieriui A. Gruodžiui, kad Šiaulių kompartijos pirmasis sekretorius Kareckas reikalauja tiekti el. energiją visiems vartotojams, neatsižvelgiant į gamybos grafiką. A.Gruodis pasiuntė į Šiaulius manę sutvarkyti šį reikalą. Aš ir Čeledinas nuvykome pas Šiaulių kompartijos pirmąjį sekretorių Karecką, kuriam išdėsčiau apie turimas durpių atsargas, jų kaloringumą ir reikalingumą gaminti Rėkyvos elektrinėje tiek elektros energijos, kad durpių užtektų iki naujame sezone pagamintų durpių. Kareckas pradėjo šaukti ir pasakė : „aš čia šeimininkas ir niekam neleidžiu mažinti elektros energijos gamybos.“ Praėjus 2 val. jis paskambino Čeledinui ir pasakė :“ Tegul pas mane užeina tas jaunas inžinierius iš Energetikos valdybos.“ Aš pakartotinai išdėsčiau Kareckui apie būtinumą kiek pristabdyti el. energijos gamybą dėl durpių stokos. Pastarasis suderino Rekyvos elektrinės gamybos grafiką, daugiau nesikišo į energetikos reikalus ir atsiprašė manęs už pasikarščiavimą. Laimei, mano paskaičiavimai buvo tikslūs, nes durpių beliko 3 paroms, kol buvo galima kūrenti tik ką šviežiai pagamintas durpes.“ 1945 m. gegužės mėn. Vyriausiąją Lietuvos energetikos valdybą perėmus į TSRS Elektros stočių komisariatą organizuojama centrinė dispečerinė tarnyba, vyriausiuoju dispečeriu paskiriamas E.Sipavičius, kuris organizuoja jos darbą. Pirmaisiais budinčiais dispečeriais paskiriami A. Svylas, Jakštys, J. Randakevičius. CDT pavaldžios buvo Vilniaus ,Kauno, Klaipėdos , Šiaulių ir Panevėžio miestų dispečerinės tarnybos, kurios kasdien pranešdavo apie atliktus darbus ir gaudavo įvairius nurodymus tolimesniam darbui. CDT savo ruožtu apie Lietuvos energetiką kasdien perduodavo žinias į Maskvą. 1946 m. pavasarį Vyriausiajai energetikos valdybai persikėlus į Vilnių, nenorėdamas išvažiuoti iš Kauno E. Sipavičius pereina dirbti budinčiu inžinierium į Aleksote Maisto fabriko teritorijoje esantį Kauno energetinio rajono energetinį traukinį, gautą iš JAV pagal pagalbos TSRS programą Čia dirbant 1947 m. pasiunčiamas į Maskvą, į Energetikos ministerijos inžinierių pasitobulinimo kursus, netrukus po kurių pakviečiamas dirbti elektros cecho viršininku į Petrašiūnų VRE. Petrašiūnų elektrinė, pradėjusi dirbti 1930 m., buvo pagrindinis elektros tiekėjas Kaunui, tačiau atsitraukdami vokiečiai 1944 m. ją susprogdino. Labai sunkiomis sąlygomis vyko jos atstatymo darbai. Trūko inžinierių, kvalifikuotų darbininkų, medžiagų, įrengimų, bet darbai buvo vykdomi nesiskaitant su darbo laiku ir negailint jėgų. E. Sipavičiui teko elektrinė jėgainės dalis. Reikėjo užsiimti įrengimų atstatymu ir sutvarkymu, mokyti ir ruošti personalą. Elektrinei pradėjus dirbti didesniu galingumu paskyrė budinčius elektrotechnikus, vėliau vyriausiojo inžinieriaus J. Linkaičio nurodymu paruošė tris pirmuosius budinčius inžinierius ( J. Nekraša, Kuzmą ir K.Sadauską). Elektrinės dalies atstatymui ir rekonstravimui reikalingų įrengimų gavimui teko važinėti į Maskvą, į Elektros stočių ministeriją, kur jis dėl savo kvalifikuotų paraiškų ir parodytos kompetencijos įgijo elektrotechnikos skyriaus viršininko pavaduotojo P. Grinšpuno pasitikėjimą ir teikiamos paraiškos nesunkiai buvo tenkinamos, dalykiniai santykiai peraugo į draugystę. Natūralu, kad iš griuvėsių atstatomuose įrengimuose atsirasdavo daug gedimų, sutrikimų ir avarinių atsijungimų. Visa tai trikdė Kauno elektros tiekimo patikimumą Kauno m. vartotojams ir iššaukė saugumo organų dėmesį. Buvo sudaryta komisija susidedanti iš Kauno energetikos remonto vyriausiojo inžinieriaus N. Kovalenko - komisijos pirmininko ir narių: tos pat įmonės direktoriaus A. Suzdalcevo, Kauno elektros tinklų meistro Masalskio, Petrašiūnų elektrinės turbinų cecho meistro V. Paškevičiaus ir Petrašiūnų elektrinės elektros cecho viršininko E. Sipavičiaus . Komisija dėl sutrikimų tendencingai kaltino Petrašiūnų elektrinės vyriausiąjį inžinierių J. Linkaitį ir Kauno elektros tinklų viršininką K. Natkevičių. E. Sipavičius su tuo nesutiko ir parašė savo atskirą nuomonę. Tai nepatiko saugumo darbuotojams, kurie ilgą laiką jo nepaliko ramybėje. Per keletą metų elektros cechas susitvarkė, personalas buvo paruoštas, dirbti pasidarė lengviau. Po darbo likti elektrinėje rečiau bereikėdavo, personalas laisvalaikiu pradėjo užsiiminėti sportu. E. S.ipavičius įkalbėjo direktorių leisti prie elektrinės įrengti teniso aikštelę ir organizavo jos pastatymą. Projektuojant Kauno hidroelektrinę E. Sipavičiui buvo pavesta recenzuoti elektros dalį .Projektą. gerai išnagrinėjęs parašė apie 100 pastabų, į kurias projekto vyriausias inžinierius atsižvelgė ir atliko atitinkamus pataisymus. Analogiškai jis gavo Lietuvos vyriausybės pavedimą recenzuoti būsimos Lietuvos elektrinės pradėtų projektavimo darbų elektros dalį. Ir čia buvo pateikta nemaža pastabų, į kurias projektuotojai atsižvelgė ir koregavo savo sprendimus. 1957 m., vykdant Lietuvos Respublikos ūkio valdymo reorganizaciją ir visą energetiką sutelkiant į vienas rankas, į Vyr. energetikos valdybą, E. Sipavičius paskiriamas organizuojamos Kauno elektros tinklų įmonės vyriausiuoju inžinierium. 1958 m. Vyr. energetikos ūkio valdybai perėmus ir žemės ūkio elektrifikavimą elektros tinklų įmonės tapo pilnai atsakingos už savo zonos elektrifikavimą. Reikėjo sukurti organizacinę struktūrą, parinkti kvalifikuotą personalą. Šiuo klausimu gerai pasitarnavo E. Sipavičiaus pedagoginis darbas antraeilėse pareigose Kauno Politechnikume ( 1944 – 1959 m ) – pažino daug savo buvusių mokinių ir dalį jų įtraukė į darbą Kaune ir periferijos rajonuose. Periferijos skyriuose, išskyrus Prienus, kurie gaudavo el. energiją iš Kauno per 6 kV el liniją, energijos tiekimas buvo labai silpnas ir tik tamsiu paros laiku. Tam buvo naudojamos dyzelinės elektrinės ir smulkios hidroelektrinės. Dyzeliniai varikliai gesdavo, nes jie buvo seni ir juos dažnai reikėdavo remontuoti. Išeitis tebuvo viena - skubiai pravesti el. linijas iš artimiausių energetinės sistemos maitinimo šaltinių. Kartu reikėjo plėsti ir stiprinti pagrindinius tinklus. E. Sipavičiui dirbant KET vyriausiuoju inžinierium buvo pastatyta ir pradėta eksploatuoti 110 kV ETL Kaunas – Vilnius , 330 kV ETL Kaunas – Šiauliai, tarpsisteminė 110 kV ETL Kauno HE – Gusevas. Pralaidumo padidinimui Kauno 35 kV žiedas perdaromas į 110 kV ir Kauno m. tinklas - iš 6 kV į 10 kV įtampą. 1963m buvo elektrifikuotas paskutinis KET zonos Kaišiadorių rajono Rimgailių kolūkis. Daug pastangų E.Sipavičius skyrė gelžbetoninėms ETL atramoms. 1958 m. Valstybinis mokslinis technikos komitetas sudarė gelžbetoninių atramų įdiegimo elektros tinkluose klausimams išnagrinėti laikinąją komisiją ( pirmininkas A. Stumbras, pirmininko pavaduotojas E. Sipavičius nariai A. Puodžiukynas, S. Bagdonavičius; M. Kaganas; V. Ražaitis, V. Meškauskas, D. Kriščiukaitis, A. Nenorta). Komisija apie atliktą darbą pateikė medžiagą Ministrų Tarybos pirmininkui M. Šumauskui, kuris šiuo klausimu organizavo pasitarimą. Iš E. Sipavičiaus atsiminimų:

„ Buvo pakviesti Vyriausios energetikos valdybos vyriausias inžinierius A. Gruodis, prof. L Kaulakis, Valstybinio mokslinio technikos komiteto skyriaus viršininkas J. Linkaitis, Kauno elektros tinklų vyriausias inžinierius -E. Sipavičius. M. Šumauskas susidomėjo gelžbetoninėmis atramomis, nes ir jis suprato, kiek daug pušinių miškų reiktų iškirsti Lietuvos pilnam elektrifikavimui, todėl žodį suteikė A. Gruodžiui, kuris nelabai palaikė gelžbetonines atramas, pareiškęs, jog gerai impregnavus medines atramas, jos gali tarnauti 15 metų. Po to kalbėjęs L. Kaulakis stipriai palaikė perėjimą prie gelžbetoninių atramų. Po to pasisaką likusieji pasitarimo dalyviai labai palaikė gelžbetonines atramas. Per baigiamąjį žodį M. Šumauskas nutarė, jog būtina kuo skubiau perėti prie gelžbetoninių atramų gamybos ir jų pilno panaudojimo Lietuvoje. Tai buvo pirmoji respublika TS, panaudojusi gelžbetonines atramas!“ 1958 m. Energetikos statybos tresto Petrašiūnų SMV gelžbetoninių dirbinių bare buvo pradėtos gaminti pirmosios gelžbetoninės vibruotos atramos10 kV el. prdavimo oro linijoms. Jas panaudojus buvo pastatyta ir 1958 m. gruodžio 30 d. pajungta eksploatacijon pirmoji Lietuvoje ant gelžbetoninių atramų 10 kV oro linija Karmėlava - Jonava.( 19,5 km ) Po eilės rekonstrukcijų šios linijos dalis ir dabar dar veikia. Vėliau buvo įsteigta gelžbetoninių atramų gamykla ir visos 10 kV ir 0,4kV oro linijos buvo statomos naudojant tik gelžbetonines atramomas. Pablogėjus sveikatai 1964 m E.Sipavičius paprašė pervesti į lengvesnį darbą ir jis paskiriamas Kauno elektros tinklų direktoriaus pavaduotoju. Šiose pareigose sėkmingai dirba dar 17 metų.( iki 1981 m.) Čia jam, sprendžiant aprūpinimo klausimus, gerokai padeda dar dirbant Petrašiūnų VRE įgyti geri kontaktai su TSRS Elektros stočių ministerijos aparato darbuotojais. Į pensiją išėjo 1993 m. būdamas 75 m. amžiaus.

E. Sipavičius dirbdamas antraeilėse pareigose nuo 1944 m. iki 1959 m dėstė šiluminių elektros stočių kursą Kauno Politechnikume. Buvo Kauno ET mokslinės techninės draugijos pirmininku, beveik 25 metus respublikinės mokslinės techninės draugijos elektrotechnikos sekcijos pirmininku, organizavo daugelį respublikinių mokslinių-techninių pasitarimų. Rašė spaudoje technikos tematika. Mėgo sportą. Pradedant nuo gimnazijos metų aktyviai dalyvavo lengvojoje atletikoje, žaidė krepšinį, tinklinį įvairiose varžybose užimdamas aukštas vietas. Būdamas geru plaukiku išgelbėjo du skęstančius. Apie 30 metų žaidė lauko tenisą, organizavo 14 Kauno – Vilniaus veteranų varžybų, eilę kartų teisėjavo teniso varžybose, tame tarpe ir IV ir V pasaulio lietuvių sporto varžybose, buvo Lietuvos teniso federacijos valdybos narys Aktyvus šachmatininkas- daugelyje pirmenybių užimdavo prizines vietas, yra laimėjęs ir prieš sporto meistrus. Sportinio bridžo entuziastas, dalyvavo įvairiose pirmenybėse, buvo Kauno ir Lietuvos rinktinių narys ir sėkmingai už jas žaidė. Eugenijus Sipavičius 1942 m., būdamas technologijos fakulteto ketvirtame kurse, susituokė su medicinos fakulteto antro kurso studente Dalia Kudirkaite (1919 – 2001). Studijas Dalia baigė 1946 m. ir toliau dirbo gydytoja stomatologe Kauno universiteto klinikose. Jos tėvas Aleksandras Kudirka (1883 – 1967 ) buvo daktaro Vinco Kudirkos globojamas giminaitis Dalia ir Eugenijus Sipavičiai užaugino du sūnus: Algimantą (1945) ir Kęstutį (1950 – 2002). Sūnūs pasekė tėvo pėdomis –abu baigė Kauno politechnikos instituto elektrotechnikos fakultetą, dirbo energetikoje. Tap pat abu užsikrėtė tenisu , kame Algimantas pranoko tėvą – buvo vienas pajėgiausių Lietuvos tenisininkų, Lietuvos teniso rinktinės narys, federacijos prezidiumo narys. Mirė Eugenijus Sipavičius 2000 m. gruodžio m, sulaukęs 82 m. amžiaus. Palaidotas Kaune, Petrašiūnų kapinėse.

Panaudota: 1. E.Sipavičiaus atsiminimų rankraštis. 2. 3. lsveikata.lt 2014-10-06 4. Lietuvos energetika T2, T3 5. Artimųjų atsiminimai 6. Klaipėdos energija

Parengė A.V. Mekas

Nuotraukos: