Jonas Avižonis

JONAS AVIŽONIS (gimė 1902 m. gegužės 4 d. Ariogaloje- mirė 1941 m.lapkričio 30 d. lageryje Gorkio srityje) kovų už Lietuvos nepriklausomybę dalyvis, diplomuotas inžinierius, Lietuvos energijos komiteto Elektros komisijos kooptuotas narys.

Jo tėvas Petras Avižonis 1900 m. buvo baigęs medicinos studijas Tartu universitete, motina – žemaičių bajorų palikuonė Sofija Gruzdytė. Ariogaloje tėvas vertėsi laisva gydytojo praktika. Vėliau, tėvams persikėlus į Šiaulius, Jonas Avižonis įstojo į Šiaulių gimnaziją ir ją baigė 1921 metais. 1919 -1920 metais Lietuvoje vykstantieji nepriklausomos valstybės kūrimo procesai įtakojo ir jaunuomenę. Ir Šiaulių gimnazijoje veikė moksleivių aušrininkų organizacija, kuriai priklausė ir Jonas Avižonis. 1919 m. daug Šiaulių gimnazijos vyresniųjų klasių moksleivių stojo į ginkluotą kovą prieš atsikrausčiusių Lietuvon bermontininkų dalinius. Kartu su draugais Jonas Avižonis dalyvavo kovose prieš bermontininkus Šiaulių ir Radviliškio apylinkėse. 1920 m. Jonas Avižonis kaip šaulys dalyvavo Širvintų-Giedraičių kautynėse prieš lenkus.

1921-1926 metais Jonas Avižonis studijavo ir baigė Berlyno Aukštąją Technikos mokyklą (Technische Hohschule zu Berlin) diplomuoto inžinieriaus laipsniu. Studijuojant atliko praktiką Lietuvos siaurųjų geležinkelių dirbtuvėse ir Kauno elektros stotyje. Baigęs mokslus, 1926 metų rudenį pradėjo dirbti Lietuvos geležinkelių Kauno mašinų ruože garvežio kūriko pareigose, po kelių mėnesių mašinisto padėjėju. 1927 metais paskiriamas Kauno geležinkelių dirbtuvių viršininko padėjėju, Virbalio depo viršininku. 1930 metais Jonas Avižonis tampa siaurųjų geležinkelių centrinių dirbtuvių viršininku. Čia Jonas Avižonis organizavo pirmosios Lietuvoje automatrisos siauriesiems geležinkeliams statybą. Darbai buvo baigti 1931 metais. Tai buvo dviašė autobuso tipo automatrisa, varoma benzininiu varikliu. Sukaupus patirties tiek automatrisą statant, tiek ją eksploatuojant, Jonas Avižonis paruošė didesnės, jau keturių ašių automatrisos projektą. Jos benzininis variklis buvo pritaikytas medžio dujoms, gaminamoms specialiame dujų generatoriuje. 1934 metais automatrisa buvo baigta ir sėkmingai išbandyta. Šių automatrisų centrinėse dirbtuvėse buvo pagaminta ir daugiau. Jos buvo naudojamos visuose siaurųjų geležinkelių ruožuose. 1935 metais Jonas Avižonis paskiriamas plačiųjų geležinkelių centrinių dirbtuvių viršininku, pavedant administruoti ir siaurųjų geležinkelių centrines dirbtuves. Jonas Avižonis publikavo straipsnius tuometinėje techninėje spaudoje, bendradarbiavo Lietuviškoje Enciklopedijoje. 1936 metais pakviestas bendradarbiauti į prie Susisiekimo ministerijos įkurto Energijos Komiteto Elektros komisiją (visuomeniniais pagrindais). Elektros komisija surinko ir išanalizavo visą Lietuvos elektros ūkio medžiagą ir 1940 m. pateikė konkrečias rekomendacijas Lietuvos elektrifikavimo darbams iki 1960 metų. 1940 metais Jonas Avižonis išrenkamas Vytauto Didžiojo universiteto Technikos fakulteto dėstytoju.

1940 metais spalio mėnesį sovietų saugumas Joną Avižonį areštavo ir nuteisė 10 metų laisvės atėmimo bausme. 1941 m. birželio 23 d. Jonas Avižonis buvo išvežtas į Gorkio srities Suchobezvodnoje vietovės lagerius, kur būdamas 39 metų dėl nepakeliamų gyvenimo sąlygų 1941 m. lapkričio 30 d. mirė. Jonas Avižonis buvo vedęs mokytoją Galiną Bubenaitę, turėjo sūnų Saulių, kuris 1959 m. baigė KPI Elektrotechnikos fakultetą elektros stočių, tinklų ir sistemų specialybės diplomuotu inžinieriumi.

Automatrisos Lietuvos siauruosiuose geležinkeliuose XX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje. Maždaug iki 1930 metų keleiviai siauraisiais geležinkeliais buvo vežami prekių – keleiviniais traukiniais, prie prekinio traukinio prikabinus kelis keleivinius vagonus. Tokių traukinių komercinis greitis buvo iki 19 km per valandą. Keleiviams net ir tuo metu toks greitis buvo per mažas. Norint daugiau keleivių, o taip pat padidinti pervežimų greitį, nutarta keleivių pervežimui naudoti automatrisas, kuriomis galima pasiekti apie 50 km per valandą greitį. 1931 metais siaurųjų geležinkelių dirbtuvėse pastatyta lengva dviašė autobuso tipo automatrisa, varoma benzininiu 4 cilindrų 40 AJ Ford varikliu su mechaniniu jėgos perdavimu į vedančią ašį. Joje buvo įrengta 20 sėdimų vietų keleiviams, bendras automatrisaos svoris – apie 5 tonas. Prie automarisos galima buvo prikabinti nedidelį iki 5 tonų svorio vagoną. 1932-1933 metais ši automatrisa pravažiavo apie 100 tūkstančių kilometrų kelio be didesnių gedimų. Sukaupus patyrimo tiek automatrisą statant, tiek ją eksploatuojant, pradėta ruoštis naujos, didesnės automatrisos statybai. Pirmosios automatrisos konstrukcija buvo panaši į autobusą, todėl galinėse stotyse reikėdavo ją apgręžti. Naujoji automatrisa turėjo būti talpesnė (35-40 vietų), variklis – didesnio galingumo, valdoma iš abiejų vagono galų. Vagono pastovumui padidinti ir išlyginti važiavimo smūgius, vagonas suprojektuotas ant dviejų ašių vežimėlių. Išnagrinėjus kelis galimus automatrisos pavaros variantus, siaurųjų geležinkelių direkcija nusprendė panaudoti benzininį variklį, pritaikytą ir medžio dujoms, gaunamoms iš dujų generatoriaus. Parinktas vokiečių firmos Bussing N.A.G. 6 cilindrų 90 AJ variklis ir Deatz sistemos dujų generatorius. Jėgos perdavimui varantiems ratams išrinkta vokiečių firmos Mylius pneumatiškai valdoma 4 greičių pavara. 1934 metų vasario mėnesį automatrisa buvo užbaigta ir pradėti eksploataciniai bandymai. Automatrisa su prikabinamu vagonu (viso traukinio svoris apie 20 tonų) 50 km per valandą greitį pasiekdavo per 130-150 sekundžių, 100 kilometrų nuvažiuoti reikėdavo apie 0,4 kubinio metro 6x4x3 cm dydžio kaladėlėmis paruoštų ąžuolinių arba uosinių malkų. Pravažiavus 20 tūkstančių kilometrų automatrisos variklis buvo išardytas ir patikrintas jo užterštumas. Tiek vožtuvai, tiek stūmokliai ir cilindrai bei cilindrų galvutės buvo švarūs. Automatrisos buvo statomos siaurųjų geležinkelių dirbtuvėse Kaune. Nors tokius darbus teko dirbti pirmą kartą, bet techninis personalas ir darbininkai savo darbą atliko kuo geriausiai.

Paruošė Saulius Avižonis