Juozas Jaraminas
Juozas Jaraminas apie save: Gimiau 1925 m. Mekių k. Meškuičių v. Šiaulių apskrityje, ūkininko šeimoje. 1941 m. Baigęs Meškuičių pradinę mokyklą, įstojau į Šiaulių Amatų mokyklą, kurią baigęs 1945 m. pradėjau mokytis Kauno politechnikume ir 1949 m. gavęs elektrotechniko diplomą pradėjau dirbti Kauno radijo stotyje. Čia susipažinau su alpinistu, KPI dėstytoju Fuziku, pradėjau jo paskatintas sportuoti, dalyvavau alpinistų sekcijos veikloje. 1950 m. vasarą buvau Kaukaze, alpinistinėje stovykloje, po įkopimo gavau alpinisto ženkliuką.
1951 m. pavasarį persikėliau gyventi į Vilnių, įsidarbinau pradėtoje statyti Vilniaus Termofikacinėje elektrinėje (TEC-2), pradžioje elektrotechniko, vėliau budinčio inžinieriaus, dar vėliau elektros cecho viršininko pareigose. Siekdamas tobulėti, neatsitraukdamas nuo gamybos pradėjau studijuoti neakivaizdiniame visasąjunginiame politechnikos institute, kurį baigdamas 1968 m. gavau inžinieriaus elektriko diplomą.
Vedžiau 1963 m., žmona Jadvyga - medicinos sesuo, šeimoje du sūnūs: Audrius ir Dainius.
Vilniaus elektrinėje TE-2 dirbau 13 metų. Ypač įsimintinas buvo elektrinės paleidimas 1951 m. pabaigoje - man teko sinchronizuoti paleidžiamus generatorius jungiant darbui į tinklą. Aktyviai dalyvavau visuomeninėje veikloje ir sporte. Ne kartą gavęs padėkos raštų ir premijų. Be to, 1958 m. Lietuvos Aukščiausios Tarybos pirmininko buvau apdovanotas medaliu „Už šaunų darbą“.
Nuo 1964 m. vasario 1 d. Vyr. Energetikos valdybos viršininko J. Nekrašo įsakymu buvau paskirtas į naujai organizuojamos įmonės, Utenos elektros tinklai, direktoriaus pareigas. Nauja elektros tinklų įmonė buvo kuriama su tikslu centralizuoti ir paspartinti elektrifikacijos procesą Šiaurės Rytų Lietuvoje, sujungus 7-nių rajonų (Utenos, Ukmergės, Anykščių, Molėtų, Zarasų, Ignalinos ir Švenčionių) vietinius el. tinklų skyrius į vieną vienetą. Centralizacija pasiteisino ir per trumpą laikotarpį ūkininkai ir gyventojai atsisveikino su žibalinėmis lempomis. Pirmasis elektrifikacijos etapas užbaigtas. Utenos elektros tinkluose dirbau 6,5 metų.
Atsiradus nesutarimams su rajono partijos vadovu, 1971 m. rugpjūčio 4d. Vyr. Energetikos valdybos sprendimu buvau pervęstas darbui į Vilniaus elektros tinklus, kapitalinės statybos skyriaus viršininku. Vėliau, 1974 m. balandžio 18 d., paskirtas į gamybinę termofikacijos valdybą, viršininko pavaduotoju. 1987 m. Sausio 12 d. išėjau į pensiją, bet darbinės veiklos nenutraukiau. Nuo 1988 m. iki 1992 m. dirbau Vilniaus šilumos tinkluose kontrolieriaus-konsultanto pareigose. Vėliau firmoje UAB „Sėklos“ energetiku, sodų bendrijos "Kalorija" pirmininku.
Mėgstu žaidimą šachmatais, 23 metus praktikavau mėgėjišką medžioklę. Dalyvavau turistinėse kelionėse į Jugoslaviją, Čekoslovakiją, Italiją, Šveicariją (neskaitant Tarybų sąjungos teritorijų). Nuo 2002 m. iki 2011 m. kas metai, individualios veiklos tvarka, dalyvavau Respublikinio energetikų mokymo centro vykdomuose mokymo programose ruošiant atestuotus specialistus šiuolaikinių energetikos įrenginių bei automatikos aptarnavimui.
Mirė Juozas Jaraminas 2022 m. sausio 21 d.
Juozui Jaraminui - 90, (2015)
PS. Keletas faktų, kuriuos man papasakojo prieš trejetą metų Juozas Jaraminas.
Juozo tėvas jaunystėje dalyvavo rusų-japonų kare ir ten buvo sužeistas į šlaunį. Šis faktas išgelbėjo jo šeimą nuo tremties į Sibirą, kai atvažiavo "supakuoti" ir tėvas įrodė, jog buvo sužeistas kare už Rusijos interesus.
Po karo, 1944 m Juozo brolis, vairuotojas, pasitraukė į Vakarus ir ryšiai su šeima nutrūko. Juozas buvo labai nustebintas, kai jį iškvietė į Saugumo komitetą (KGB), davė brolio adresą Kanadoje ir pasiūlė parašyti jam laišką, kad Lietuvoje viskas gerai ir pakviesti grįžti. Tuo metu Juozas dirbo Sitkūnų radijo centre ir, atsiradus giminei užsienyje, teko išeiti iš darbo. Taip jis atsirado statomoje Vilniaus termofikacinėje elektrinėje.
Po sėkmingo darbo elektrinėje 1961 m Juozas buvo paskirtas besikuriančios Utenos elektros tinklų įmonės pirmuoju direktoriumi. Po 6,5 metų užsitraukė Utenos rajono partijos pirmojo sekretoriaus Tvarijono nemalonę. "Nusikalto" tuo, kad savo įmonės darbuotojams įrengė nemažai gyvenamųjų vagonėlių, nes tuo metu tragiškai trūko butų, o bėgančius iš kolūkių į miestus žmones kažkur reikėjo apgyvendinti. Taip jis buvo priverstas grįžti į Vilnių.
Parengė Vytautas MIŠKINIS