Kazys Tamulevičius
KAZYS TAMULEVIČIUS gimė 1921 m. balandžio 21 d. Kaune Lietuvos kariuomenės kapitono Viktoro Tamulevičiaus ( 1884 – 1931) ir Izabelės Tamulevičienės - Koronkevičiūtės (1888 - 1951) šeimoje. Tėvas 1905 m. buvo baigęs Veiverių mokytojų seminariją ir iki 1914 m. mokytojavo, tačiau prasidėjus pirmajam pasauliniam karui buvo mobilizuotas į carinę armiją, ten įgijo karininko laipsnį. Sugriuvus Rusijos imperijai grįžo į Lietuvą, dalyvavo nepriklausomybės kovose su lenkais, bolševikais bei bermontininkais ir liko tarnauti 5–me pėstininkų pulke. Be Kazio, šeimoje augo vyresnis brolis Vytautas (1919 – 1964).
Kazys kartu su broliu 1937 m baigė Kauno Jėzuitų gimnaziją ir abu įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto technologijos fakultetą. Studijuodami buvo aktyvūs vyrijos „Plienas“ nariai. 1940 m. TSRS okupavus Lietuvą, motina nustojo gauti Lietuvos kariuomenės karininko našlės pensiją ir dėl susidariusių materialinių sunkumų, baigus tris kursus, broliams studijas teko nutraukti. Kazys pradėjo dirbti „Metalo“ fabrike sąskaitininku. 1941 m. birželio mėn., prasidėjus Vokietijos – TSRS karui, dalyvavo plk. Vintarto vadovaujamoje sukilėlių grupėje, veikusioje Kaune, Panemunės ir Šančių rajone. Kadangi mokėjo vokiečių kalbą, tai pasirodžius pirmiesiems vokiečių kariams buvo paskirtas ryšininku – vertėju palaikyti su jais štabo ryšiams. Vokiečiams nepripažinus Lietuvos nepriklausomybės ir nutraukus sukilėlių veiklą, vėl pradėjo dirbti „Metalo“ fabrike, buvo paskirtas cecho viršininku. Iš rytų artėjant frontui, 1944 m. liepos mėn. traukėsi į vakarus, Rytprūsiuose buvo paimtas kasti apkasams, iš kur dėl atsivėrusios kojoje žaizdos pateko į ligoninę. Ligoninė artėjant frontui evakavosi į Dancigą, čia ją pasivijo tarybiniai tankai. Kazys buvo sulaikytas, patikrintas ir dėl ligos paleistas gydytis. Grįžo į Kauną, kur Universiteto klinikose pragulėjo iki 1946 m. balandžio mėn. Pasveikęs dėl darbo kreipėsi į Energetikos valdybą, kuri jį nusiuntė dirbti į Rėkyvos - Bačiūnų elektrinę.
Rėkyvos elektrinė buvo nauja, pradėta eksploatuoti prieš pat karą, ir vienintelė iš didžiųjų Lietuvos elektrinių išlikusi nepažeista praeinant karo frontams. Elektrinėje buvo du po 15 t/h našumo durpėmis kūrenami garo katilai ir vienas 2500 kW turboagregatas. Darbas buvo įtemptas, kadangi su senąja Bačiūnų elektrine bendra galia tuo metu tesudarė tik 4250 kW, o aprūpinti reikėjo Šiaulius, Radviliškį, Šeduvą ir Panevėžį. Vartotojų poreikiai dažnai buvo ribojami. Trūko ir inžinierinių kadrų. 1946 m. atvykęs Kazys Tamulevičius paskiriamas katilų cecho viršininku. Pradžia buvo nelengva. Reikėjo užtikrinti maksimaliai patikimą katilų darbą, jų remontus, gerinti budinčio ir remontinio personalo kvalifikaciją. Tikslu patenkinti aptarnaujamos zonos sparčiai augančius elektros poreikius, elektrinė buvo plečiama, atitinkamai plėtėsi ir katilinė: 1951 m. pradėjo dirbti 35 t/h katilas N3 ir 1953 m. 12 t/h katilas N4. Visa tai iš cecho viršininko reikalavo daug energijos ir pastangų. Darbas pasidarė ramesnis, kai 1956 m. buvo pastatyta 110 kV EPL ir Rėkyvos VRE buvo sujungta lygiagrečiam darbui su Petrašiūnų VRE.
1959 m., atgavus anksčiau nacionalizuotą motinos namą Panemunėje, Kazys Tamulevičius grįžta į Kauną ir pervedimo tvarka pradeda dirbti Kauno energetikos remonto įmonės Techniniame skyriuje vyresn. inžinieriumi, nuo 1960 m.–Techninio skyriaus viršininku. Šiose pareigose, su nedidele pertrauka ( 1966 metais pusę metų laikinai ėjo Turbinų cecho viršininko pareigas), jis dirbo iki i976 metų. Vėliau 7 metus dirbo Techninio skyriaus viršininko pavaduotoju, vienerius metus, 1982- 1983 metais, vėl viršininku ir toliau, būdamas jau pensinio amžiaus, gamybinio apmokymo meistru. Dirbdamas Kauno energetikos remonto įmonėje, savo žinias ir energiją skyrė energetikos įrenginių remonto aprūpinimui technine dokumentacija, remonto procesų tobulinimui ir racionalizavimui. Buvo atsakingas už aplinkos ir sveikatos apsaugos sistemos organizavimą įmonėje, dalyvavo specialistų apmokyme. 1968-1971 m., neatsitraukdamas nuo darbo, Kauno politechnikos institute tęsė karo metu nutrauktas KVDU studijas ir įgijo inžinieriaus mechaniko diplomą. Į pensiją išėjo 1990 m.
Kaip ginkluoto pasipriešinimo 1940-1990 metų okupacijai dalyvis LR Prezidento dekretu 2002 metais vasario 16–osios dienos proga apdovanotas Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu, jam paskirta pirmojo laipsnio valstybinė pensija. Ilgametis sąžiningas darbas energetikoje įvertintas eile padėkų ir diplomų.
Kazio Tamulevičius laisvalaikio pomėgiai – automobilizmas, kelionės, grožinė literatūra. Jis buvo pirmasis Rėkyvos VRE darbuotojas dar šeštame praeito šimtmečio dešimtmetyje įsigijęs automobilį (padėvėtą „moskvičių“).
Šeimą su 1947m. Kauno valstybinio universiteto medicinos fakultete studijas baigusia Jone Daunoravičiūte (1923 – 1999) sukūrė 1948 metais. Gyvenant Rėkyvoje Jonė Tamulevičienė dirbo vietos medicininio punkto vedėja, grįžus į Kauną – Vandens kelių ruožo ligoninės vyriausiąja gydytoja. Jonė ir Kazys Tamulevičiai išaugino dvi dukras - Giedrę (1949) ir Aušrą (1957), abi biologės, baigusios Vilniaus universitetą. Sulaukė keturių vaikaičių.
Mirė Kazys Tamulevičius 2008 m. sausio mėn. 28 d. sulaukęs 87 m. amžiaus. Palaidotas Kaune Panemunės kapinėse.
Parengė A. V. Mekas
Variantas VIII tomui
KAZYS TAMULEVIČIUS gimė 1921 m. balandžio 21 d. Kaune Lietuvos kariuomenės kapitono Viktoro Tamulevičiaus ( 1884 – 1931) ir Izabelės Tamulevičienės - Koronkevičiūtės (1888 - 1951) šeimoje. Tėvas dalyvavo nepriklausomybės kovose su lenkais, bolševikais bei bermontininkais. Be Kazio, šeimoje augo vyresnis brolis Vytautas (1919 – 1964).
Kazys 1937 m. baigė Kauno Jėzuitų gimnaziją ir įstojo į VDU technologijos fakultetą. . 1940 m. motina nustojo gauti Lietuvos kariuomenės karininko našlės pensiją ir, baigus tris kursus, Kaziui studijas teko nutraukti. Pradėjo dirbti „Metalo“ fabrike sąskaitininku. 1941 m. birželio mėn dalyvavo sukilėlių grupėje, veikusioje Kaune. Nutraukus sukilėlių veiklą, vėl grįžo dirbti į„Metalo“ fabriką, buvo paskirtas cecho viršininku. 1944 m. liepos mėn. traukėsi į Vakarus, bet buvo sulaikytas, grįžo į Kauną, kur klinikose pragulėjo iki 1946 m. balandžio mėn. Pasveikęs dėl darbo kreipėsi į Energetikos valdybą, kuri jį nusiuntė dirbti į Rėkyvos - Bačiūnų elektrinę.
1946 m. atvykęs K. Tamulevičius paskiriamas katilų cecho viršininku. Reikėjo užtikrinti maksimaliai patikimą katilų darbą, jų remontus, gerinti budinčio ir remontinio personalo kvalifikaciją. Elektrinė buvo plečiama, atitinkamai plėtėsi ir katilinė: Darbas pasidarė ramesnis, kai 1956 m. Rėkyvos VRE buvo sujungta lygiagrečiam darbui su Petrašiūnų VRE.
1959 m. Kazys grįžta į Kauną ir pradeda dirbti Kauno energetikos remonto įmonės Techniniame skyriuje (TS) vyresn. inžinieriumi, nuo 1960 m.–TS viršininku. Šiose pareigose, jis dirbo iki i976 metų. Vėliau 7 metus dirbo TS viršininko pavaduotoju, vienerius metus, 1982- 1983 metais, vėl viršininku ir toliau, būdamas jau pensinio amžiaus, gamybinio apmokymo meistru. Dirbdamas KER įmonėje, savo žinias ir energiją skyrė energetikos įrenginių remonto aprūpinimui technine dokumentacija, remonto procesų tobulinimui i . Buvo atsakingas už aplinkos ir sveikatos apsaugos sistemos organizavimą įmonėje, dalyvavo specialistų apmokyme. 1968-1971 m., neatsitraukdamas nuo darbo, KPI tęsė karo metu nutrauktas studijas ir įgijo inžinieriaus mechaniko diplomą. Į pensiją išėjo 1990 m.
LR Prezidento dekretu 2002 metais apdovanotas Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu, jam paskirta pirmojo laipsnio valstybinė pensija. Ilgametis sąžiningas darbas energetikoje įvertintas eile padėkų ir diplomų. K.Tamulevičius laisvalaikio pomėgiai – automobilizmas, kelionės, grožinė literatūra.
Šeimą su medike Jone Daunoravičiūte (1923 – 1999) sukūrė 1948 m. Jonė ir Kazys Šeimoje išaugino dvi dukras - Giedrę (1949) ir Aušrą (1957), abi biologės, baigusios Vilniaus universitetą. Sulaukė keturių vaikaičių.
Mirė K. Tamulevičius 2008 m. sausio mėn. 28 d. . Palaidotas Kaune, Panemunės kapinėse.
Parengė Algis Viktoras Mekas, redagavo Vytautas Miškinis