Mykolas Lasinskas
Mykolas Lasinskas gimė 1916 m. gruodžio 1 d. Maskvoje. 1918 m. 6 asmenų šeima grižo į Lietuvą ir dirbo darbininkais Veduviškio dvare (Lukštų apyl., Rokiškio apskr.). Mykoliukas vasarą piemenaudavo, o žiemą mokydavosi. 1924 m. jis baigė pradžios mokyklą, toliau mokėsi Rokiškio gimnazijoje. Dėl materialinių sunkumų neturtingų tėvų vaikui buvo nelengva, bet Mykolui mokslas sekėsi gerai, o jau antrais metais jis padėjo bendraamžiams mokytis, tuo užsidirbdamas duonai. 1934 m., baigęs šešias klases, įstojo į Kėdainių aukštesniąją kultūrtechnikos mokyklą, kurią baigė 1937 m., gaudamas kultūrtechniko diplomą.
Pamokanti jaunojo specialisto gamybinės veiklos pradžia. 1937-1940 m. M. Lasinskas dirbo Žemės ūkio ministerijos Melioracijos departamente techniku melioratoriumi. Pirmas jo darbas - Amalės upelio Petrašiūnuose reguliavimas. Darbas pavyko, po to Lietuvos Energijos komiteto pavedimu M. Lasinskas tyrinėjo upių ruožus, kuriuose buvo numatomos statyti hidroelektrinės. Tai buvo Nemunas, Neris, Šventoji, Minija, Lėvuo ir kitų upių ruožai.
Karo laikotarpiu, kuomet upių tyrimas beveik nutrūko, M. Lasinskas ryžosi tęsti studijas. Dar 1944 m. pradėjo slaptai, kai Kauno universitetas buvo uždarytas, lankyti paskaitas Statybos fakultete. 1948 m. jis baigė Kauno valstybinį universitetą ir įgijo hidrotechnikos inžinieriaus kvalifikaciją. Studijuodamas nuo 1945 m. dirbo Hidrotechnikos katedroje laborantu, vėliau vyr. laborantu, o baigęs liko dirbti Universitete (nuo 1950 m. Kauno politechnikos institute) asistentu, vyr dėstytoju. Katedra jam pavedė dėstyti upių energijos naudojimo kursą. Turimas žinias teko pritaikyti praktikoje. KPI Lietuvoje pradėjo organizuoti studentų vasaros darbo ir poilsio stovyklas. 1951 m. KPI studentai ir dėstytojai per vasarą ant Dovinės upelio pastatė 90 kW galios hidroelektrinę. M. Lasinskas prof. K. Baršausko pavedimu buvo paskirtas vyriausiuoju tos hidroelektrinės projekto ir statybos techninės priežiūros inžinieriumi. Keliant pedagoginio darbo kvalifikaciją, siekdamas plačiau susipažinti su dėstomu dalyku, M. Lasinskas lankė, studijavo ir tyrė Dauguvos, Dnepro, Volchovo, Svyriaus, Irtyšiaus, Krasnojarsko ir mažąsias Lietuvos hidroelektrines, kaupė medžiagą kandidatinei disertacija. 1953 m. jis Minske apgynė kandidatinę disertaciją, kurioje apibendrino Lietuvos mažųjų upių hidroenergetinius išteklius. 1957 m. konkurso tvarka M. Lasinskas išrinktas Lietuvos MA Energetikos ir elektrotechnikos instituto naujai kuriamos Hidroenergetikos laboratorijos vadovu. Nuo 1957 m. grupė mokslininkų, vadovaujami M. Lasinsko, pradėjo gyliau domėtis hidroelektrinių projektavimo, statybos bei eksploatacijos klausimais, tęsdami prof. S. Kolupailos tarpukario metų upių ir ežerų turimus. 1959 m. M. Lasinskas, J. Macevičius, J. Jablonskis išleido Lietuvos upių kadastro pirmąją dalį. 1961 m., siekiant išplėsti vandens išteklių tyrimus, buvo įkurta Hidrologijos laboratorija, kurios vadovo buvo M. Lasinskas. Laboratorijos kolektyvo svarbiausias darbas buvo Lietuvos upių kadastro sudarymas. Buvo ištirti Nemuno vandens matavimo stočių nuotekio duomenys ir pagal prof. S. Kolupailos metodiką „Lietuvos TSR upių kadastre“ pateikti 772 upių, ilgesnių negu 10 km, ilgiai ir baseinų plotai, jų nuolydžiai, hidrologinės charakteristikos bei potenciniai hidroenergijos ištekliai. 1962 m. buvo paskelbta Lietuvos upių kadastro 3-ji dalis (autoriai J. Jablonskis, M. Lasinskis). 1965 m. kadastro autoriams M. Lasinskiui, J. Burneikiui, J. Jablonskiui, J. Macevičiui paskirta Lietuvos valstybinė mokslo ir technikos premija.
Hidrologijos laboratorija, vadovaujama M. Lasinsko, aktyviai dalyvavo rengiant rekomendacijas bei rengiant vietą atominei elektrinei. M. Lasinskas su kolegomis buvo įsijungę į Ignalinos AE tvenkinio-aušintuvo vandens termikos, vandens balanso ir įtakos aplinkai tyrimus. Buvo įrodyta, kad siūlymai išplėsti Ignalinis AE nuo 3000 MW iki 6000 ar 9000 MW Drūkšių ežerui būtų pražūtis.
1950-1955 m. M. Lasinskis dėstė Kauno politechnikos institute, 1974-1984 m. Lietuvos žemės akademijoje. 1958 m. jam suteiktas docento vardas. M. Lasinskas 1972 m. Vilniaus valstybiniame universitete apgynė geografijos mokslų daktaro disertaciją „Nemuno nuotekio režimo dėsningumų tyrimai“, o 1976 m. jam suteiktas profesoriaus vardas. 1963-1965 m. jis buvo Energetikos ir elektrotechnikos instituto direktoriaus pavaduotojas, 1987-1991 m. instituto direktoriaus patarėjas. Prof. M. Lasinskas buvo daugelio mokslinių tarybų ir komisijų nariu, ypač daug dėmesio skyrė ruošiant mokslininkus. Lietuvos MA, įvertindama M. Lasinsko įnašą į mokslą, 1980 m. jį išrinko nariu korespondentu, o 2011 jis tapo nariu emeritu. M. Lasinsko žmona ir dukra yra mirusios, gyveno pas sūnų Vilniuje.
Mirė 2020 m. gegužės 26 d. Vilniuje
Pagal LEI medžiagą parengė A. Bačauskas
