Romualdas Juknevičius
ROMUALDAS JUKNEVIČIUS gimė 1930 m. gegužės 28 d. Panevėžyje Petro Juknevičiaus (1892 – 1943) ir Stefanijos Kazlauskaitės - Juknevičienės (1899 – 1982) šeimoje, kurioje be Romualdo augo dar trys broliai: Vladas (1929 -2011), Jonas (1931) ir Juozas (1936–2017). Tėvas turėjo individualią kepyklėlę, tačiau materialinė šeimos padėtis nebuvo lengva. Dirbo visa šeima. Jau nuo 8-erių metų Romualdas, būdamas mokinuku, padėjo kepykloje, vežikavo. Pradžios mokyklą lankyti pradėjo 1937 metais. Ją baigęs 1942 m. įstojo į Panevėžio vyrų gimnaziją. Būdamas 14-os metų liko našlaitis – 1944 m. grįžęs iš priverstino apkasų kasimo susirgo ir mirė tėvas. Materialinė būklė šeimoje dar pasunkėjo, vaikams reikėjo dar daugiau uždarbiauti. Tačiau Romualdas mokslo nenutraukė ir 1949 m. aukso medaliu baigė Panevėžio vidurinę mokyklą. Dėl tolimesnio mokslo apsispręsti buvo nelengva. Vėliau savo autobiografijoje rašė: „ Draugų padrąsintas ir gavęs jų tėvų pažadus mane maitinti, jei padėsiu jiems mokytis, išvažiavau į Kauną ir įstojau į Kauno Valstybinio universiteto Elektrotechnikos fakultetą. Iš pat pirmo semestro gavau stipendiją, o nuo antro semestro - 25% padidintą už pažangias studijas“. Parama buvo ir papildomos pajamos už 1952-1953 m. atliekamus atskirus darbus Žemės ūkio elektrifikacijos projektavimo institute. Nežiūrint užimtumo, aktyviai dalyvavo studentų sportiniame gyvenime. Studijas baigė po universiteto reorganizacijos įsteigtame Kauno Politechnikos institute 1954 metais ir , apginęs diplominį darbą , gavo inžinieriaus elektriko diplomą su pagyrimu. Skirstant jaunus specialistus buvo nukreiptas dirbti į Šiaulius, į „Lietuvos energijai “ priklausiusią Rėkyvos – Bačiūnų VRE.
Atvykęs jaunas specialistas skiriamas technikos skyriaus inžinieriumi. Pirmosios užduotys – elektrinės techninių – ekonominių rodiklių kontrolė ir analizė . Vėliau pavedamos spręsti vis sudėtingesnės techninės problemos, kurių tuo metu tikrai netrūko. Elektrinė dirbo izoliuotai, o elektros energija aprūpinti reikėjo Šiaulius, Radviliškį, Šeduvą, Panevėžį ir Akmenės cemento gamyklą. Daug rūpesčių sudarydavo naudojamo kuro - durpių trūkumas bei kokybė. Vyko ir naujų įrenginių montavimas. Darbo buvo daug ir taip prie Romualdo teorinių žinių prisidėjo gamybinis patyrimas. 1957 m. Romualdas tampa technikos skyriaus viršininku.
1960 m. Lietuvos vyriausybei nutarus statyti Lietuvos VRE (valstybinę rajoninę elektrinę), Energetikos ūkio valdyba 1960 metų rugpjūčio mėnesį įsteigia jos statybos direkciją ir pradeda komplektuoti darbuotojus įvertinant, kad tai bus ir būsimo elektrinės eksploatacinio kolektyvo branduolys. Specialistai renkami iš veikiančių Lietuvoje elektrinių. Pareiškus norą 1961 m. balandžio mėn. Energetikos ir elektrifikavimo valdyba Romualdą Juknevičių iš Rėkyvos VRE perkelia dirbti direktoriaus pavaduotoju į būsimą elektrinę. Su šeima persikelia iš jau neblogai sutvarkytos Rėkyvos gyvenvietės į ką tik tuščiuose laukuose pastatytą būsimo miesto ketvirtą namą. Čia dar nėra nei gatvių, nei šaligatvių. Tačiau nėra kada pergyventi dėl buitinių problemų, tenka įsijungti į intensyvių darbų verpetą. Direktoriaus pavaduotojas atsakingas už projektinės dokumentacijos ir įrenginių komplektavimą bei savalaikį jų pateikimą statytojams ir montuotojams. Sprendžiant šiuos klausimus, dažnai ir ilgai tenka būti komandiruotėse Maskvoje ir kituose Sovietų Sąjungos miestuose. Pirmasis energetinis blokas sumontuojamas per rekordiniai trumpą laiką ir atiduodamas eksploatuoti 1962 m. gruodžio mėn. 31 d. Vietoje „statybos direkcija“ atsiranda pavadinimas „Lietuvos VRE", tačiau Romualdui nei pareigų pavadinimas, nei darbo pobūdis nesikeičia– sekančių energetinių blokų ir miesto statyba, investicijos. Klausimų sprendimą palengvina įgyjamas patyrimas, nusistovėję geri darbo kontaktai su ministerijos centrinių padalinių darbuotojais. Sėkmingai, anksčiau planinių terminų paleidžiami ir sekantieji energetiniai blokai, 1972 metais-paskutinis, aštuntas. Romualdo Juknevičiaus indėlis į šiuos gamybinius pasiekimus gerai įvertinamas: pradėjus eksploatuoti pirmąjį energobloką apdovanojamas LSSR Aukščiausios tarybos Garbės raštu, elektrinei pasiekus projektinę 1800 MW galią 1972 m. jam suteikiamas Lietuvos nusipelniusio inžinieriaus vardas.
1974 m., baigus pagrindinius Lietuvos VRE statybos – montavimo darbus, Romualdas Juknevičius perkeliamas dirbti į Vilnių - Vyriausios energetikos ir elektrifikavimo valdybos Perspektyvinio vystymo tarnybos viršininku. 1976-m skiriamas Vilniaus TE 2 (termofikacinės elektrinės) direktoriaus pavaduotoju VTE 3 statybai. Atsiradus principiniams nesutarimams su Vyriausąja valdyba dėl techninių būsimos elektrinės sprendinių, 1979 m. pereina dirbti į Gamybinę termofikavimo valdybą Materialinio – techninio tiekimo skyriaus ekonomistu, nuo 1981 m – šio skyriaus viršininku. Čia, aprūpinant Termofikacinės valdybos statomus objektus įrenginiais, jam daug padėjo dar Lietuvos VRE įgytas darbo su visasąjunginėmis organizacijomis patyrimas. Atsiradus sveikatos problemoms ir vykstant reorganizacijai, nuo 1988m. - Lietuvos valstybinės energetikos sistemos Termofikacinės tarnybos I kategorijos inžinierius. 1992 m. išėjo į pensiją.
Romualdas turėjo savų pomėgių. Dar dirbdamas Rėkyvoje, daug laisvalaikio praleisdavo ant ežero kranto meškeriodamas, vėliau tam labai tiko ir atsiradusios Elektrėnų marios. Mėgo skaityti grožinę literatūrą. Tačiau didžiausia jo aistra buvo filatelija. Turėjo surinkęs gausią ir vertingą pašto ženklų kolekciją, dalyvaudavo filatelistų susitikimuose. Reti ir vertingi ženklai kartais padėdavo ir dalykiniams kontaktams.
Šeimą sukūrė 1953 m. vesdamas tėvų namų kaimynystėje gyvenusią našlę Jadvygą Junevičiūtę – Pagareckienę (1919 – 2004). Romas su Jadvyga užaugino jos sūnų Edvardą (1941- 2008 ) ir dukrą Ireną - Paulionienę (1946). Kaip mažesnė, daugiausia globojama buvo Irena, kuri tuo pačiu jam atsilygino jo senatvėje.
Romas Juknevičius mirė 2012 m. gegužės mėn. 22 d. Palaidotas Elektrėnuose, Sabališkių kapinėse.
Parengė Algis Viktoras Mekas, red. Vyt. Miškinis
Biografija leidiniui LE VIII t.
ROMUALDAS JUKNEVIČIUS gimė 1930 m. gegužės 28 d. Panevėžyje, Petro Juknevičiaus (1892 – 1944) ir Stefanijos Kazlauskaitės - Juknevičienės (1899 – 1982) šeimoje, kurioje augo dar trys broliai: Vladas (1929 -2011), Jonas (1931) ir Juozas (1936–2017). Tėvas turėjo individualią kepyklėlę, tačiau materialinė šeimos padėtis nebuvo lengva. Dirbo visa šeima. Jau nuo 8-erių metų Romualdas, būdamas mokinuku, padėjo kepykloje, vežikavo. Pradžios mokyklą lankyti pradėjo 1937 metais. Ją baigęs 1942 m. įstojo į Panevėžio vyrų gimnaziją. Būdamas 14-os metų liko našlaitis, Materialinė būklė šeimoje dar pasunkėjo,tačiau Romualdas mokslo nenutraukė ir1949 m. aukso medaliu baigė Panevėžio vidurinę mokyklą ir įstojo studijuoti į Kauno Valstybinio universiteto Elektrotechnikos fakultetą. Pradžioje pragyventi reikėjo vien už pažangias studijas padidintos stipendijos, vėliau padėtį palengvindavo papildomos pajamos už darbą Žemės ūkio elektrifikacijos projektavimo institute. Nežiūrint užimtumo aktyviai dalyvavo studentų sportiniame gyvenime. Studijas baigė po universiteto reorganizacijos įsteigtame Kauno Politechnikos institute ir , 1954 metais apginęs diplominį darbą, gavo inžinieriaus elektriko diplomą su pagyrimu. Darbui buvo nukreiptas į Šiaulius, į „Lietuvos energijai “ priklausiusią Rėkyvos– Bačiūnų VRE technikos skyriaus inžinieriumi. Tuo metu elektrinė dirbo izoliuotai, o el. energija aprūpinti reikėjo Šiaulius, Radviliškį, Šeduvą , Panevėžį ir Akmenės cemento gamyklą. Darbo buvo daug, techninių problemų netrūko ir taip prie Romualdo teorinių žinių prisidėjo gamybinis patyrimas. 1957 m. jis paskiriamas technikos skyriaus viršininku.Energetikos ir elektrifikavimo valdyba jį 1961 m. balandžio mėn. iš Rėkyvos VRE perkelia dirbti direktoriaus pavaduotoju į pradėtą statyti būsimą Lietuvos elektrinę.
Su šeima persikelia iš jau neblogai sutvarkytos Rėkyvos gyvenvietės į ką tik tuščiose laukuose pastatytą būsimo miesto ketvirtą namą Tačiau nėra kada pergyventi dėl buitinių problemų, nes jis atsakingas už projektinės dokumentacijos ir įrengimų komplektavimą. Dažnai ir ilgai tenka būti komandiruotėse Maskvoje ir kituose Tarybų Sąjungos miestuose. Pirmasis energetinis blokas sumontuojamas per rekordiniai trumpą ir atiduodamas eksploatuoti 1962 m. gruodžio mėn. 31 d. Vietoje „statybos direkcija“ atsiranda pavadinimas „Lietuvos VRE . Toliau darbo pobūdis nesikeičia.– sekančių energetinių blokų ir miesto statyba, investicijos.. Sėkmingai paleidžiami ir sekantieji energetiniai blokai, 1972 m paskutinis – aštuntas. Romualdo Juknevičiaus indėlis į šiuos gamybinius pasiekimus gerai įvertinamas: pradėjus eksploatuoti pirmąjį energobloką apdovanojamas LTSR Aukščiausios Tarybos Garbės raštu, elektrinei pasiekus projektinį galingumą 1972 m. jam suteikiamas Lietuvos nusipelniusio inžinieriaus vardas.
1974 m., Romualdas Juknevičius perkeliamas dirbti į Vilnių - Vyriausios energetikos ir elektrifikavimo valdybos perspektyvinio vystymo tarnybos viršininku. 1976 m. -skiriamas Vilniaus TE-2 direktoriaus pavaduotoju TE-3 statybai. Atsiradus nesutarimams dėl techninių sprendimų, 1979 m. pereina dirbti į Termofikacinę gamybinę valdybą tiekimo skyriaus ekonomistu, nuo 1981 m – šio skyriaus viršininku. Atsiradus sveikatos problemoms ir vykstant reorganizacijai nuo 1988 m. - Lietuvos valstybinės energetikos sistemos termofikacines tarnybos I kategorijos inžinierius. 1992 m. išėjo į pensiją.
Romualdas turėjo savų pomėgių: tai žvejyba, grožinė literatūra, filatelija. Turėjo surinkęs gausią ir vertingą pašto ženklų kolekciją, dalyvaudavo filatelistų susitikimuose.
Šeimą sukūrė 1953 m. vesdamas našlę Jadvygą Junevičiūtę – Pagareckienę (1919 – 2004). Romas su Jadvyga užaugino jos sūnų Edvardą (1941- 2008 ) ir dukrą Ireną- Paulionienę (1946). Kaip mažesnė daugiausia globojama buvo Irena, kuri tuo pačiu jam atsilygino jo senatvėje.
Romas Juknevičius mirė 2012 m. gegužės mėn. 22 d. Palaidotas Elektrėnuose, Sabališkių kapinėse.
Parengė Viktoras Mekas