Romualdas Makaveckas
Romualdas MAKAVECKAS gimė 1933 m. birželio 1 d. Jiezno raj. Butrimonių m. totorių tarnautojų šeimoje. 1940 m. įstojo į Kauno 10-ąją pradžios mokyklą, o 1948 m. baigė Kauno l-osios gimnazijos 4-ias klases. Tais pačiais metais įstojo į Kauno politechnikumą. 1951 m. rugpjūčio 1 d. buvo priimtas dirbti į KPI Cheminės technologijos fakulteto Durpininkystės katedrą vyresniuoju laborantu. Technikumą baigė 1952 m. ir įstojo į KPI Mechanikos fakulteto Pramonės šiluminės energetikos specialybę. 1957 m. apgynė su pagyrimu diplominį darbą tema: „Turbogeneratorius Ar-2,5“ (vadovas doc. N.Milenskis) ir įgijo inžinieriaus-mechaniko pramonės šiluminės energetikos specialybės diplomą.
1957 m. rugsėjo 1 d. priimamas asistentu į KPI Šiluminių variklių katedrą. 1959 m. lapkričio 1 d. įstojo į Maskvos energetikos instituto aspirantūrą. Baigęs aspirantūrą 1963 m. liepos 1 d. grįžo į KPI Šiluminės energetikos katedrą asistentu. Nuo 1963 m. rugsėjo 1 d. skiriamas vyr. dėstytoju. 1964 m. sausio 1 d.- rugsėjo 1 d. skiriamas KPI Mechanikos fakulteto dekano pavaduotoju.
Kandidatinė disertacija „Prie paaukštintų spaudimų ir temperatūrų helio-azoto ir jų mišinių klampumo tyrimas“ tema apginta 1964 m. minėtame Maskvos energetikos institute . 1961 m. sausio 27 d. išrenkamas eiti docento pareigas Šiluminės energetikos katedroje. 1965 m. rugsėjo 1 d. išrenkamas KPI įkurtos Chemijos pramonės mašinų katedros vedėju. 1967 m. birželio 24 d. jam VAK nutarimu patvirtinamas docento vardas. Nuo 1973 m. vasario 15 d. iki 1973 m. birželio 15 d. komandiruojamas į Maskvos Chemijos mašinų institutą kelti kvalifikaciją. 1975 m. liepos 1 d. atleidžiamas iš KPI Chemijos pramonės mašinų katedros vedėjo pareigų paliekant jį šioje katedroje docentu. 1976 m. rugsėjo 1 d. keliamas į KPI Šiluminės energetikos katedrą docentu.
Buvo keturių išradimų bendraautorius, paskelbęs 45 straipsnius moksliniuose respublikiniuose ir du – sąjunginiuose leidiniuose. 1987 m. birželio 1 d. buvo komandiruotas į Lenkijos Liaudies respublikos Glivicų politechnikos institutą mokslinei stažuotei, kur studentams skaitė termodinamikos , pramoninių šilumos išnaudojimo įrenginių disciplinų kursus, vadovavo praktiniams ir laboratoriniams darbams, vadovavo kursiniams ir diplominiams projektams. Grįžęs į Kauną dėstė techninės termodinamikos ir šilumos mainų bei šilumą naudojančių procesų ir aparatų kursus termoinžinerijos specialybės studentams, o magistrams ir doktorantams – inžinerinės termodinamikos kursą. Buvo KPI trečiojo geriausių lektorių konkurso vienu iš laureatu.
1993 m. birželio 3 d. atleistas iš KTU pačiam prašant, ryšium su išėjimu į pensiją. Tada aktyviai įsijungė į Lietuvos totorių visuomeninę veiklą. 1995 m. įkūrė Lietuvos totorių bendruomenių sąjungą, buvo jos pirmininkas. 1995 m. organizavo laikraščio „Lietuvos totoriai“ leidybą, buvo aktyvus jo redakcinės kolegijos narys. Ruošė istorinius, kultūrologinius straipsnius apie žymesnius totorių veikėjus. Buvo Lietuvos, Lenkijos, Baltarusijos ir Ukrainos totorių unijos tarybos narys. 1997 m. birželio 25 d. Lietuvos Respublikos prezidento Algirdo Brazausko dekretu Nr.1331 apdovanojamas Didžiojo Kunigaikščio Gedimino 4 – ojo laipsnio ordinu. 2006 m. balandžio 20 d. mirė. Palaidotas Raižių kaime (Alytaus raj.) totorių kapinėse.
Žmona Felicija Milkamanavičiūtė – Makaveckienė, gydytoja – stomatologė, dabar pensininkė. Dukra Farida Dzenajavičienė, inžinierė – matematikė, dirba LEI. Anūkas Danielius - projektuotojas. Anūkė Kamilė – socialinė darbuotoja.
Pagal dukros F. Dzenajavičienės medžiagą parengė Aleksandras Gluosnis.
