Stasys Černiauskas

Stasys Černiauskas gimė 1924 m. rugsėjo 10 d. Smilgių mstl. Panevėžio aps. ūkininko šeimoje. Jo tėvai susipažino gyvendami Rygoje, kur tėvas dirbo kepėju, o motina pardavėja ir apsivedė 1912 m. Kilus I-jam Pasauliniam karui, tėvas gavo šaukimą į armiją. Carinėje Rusijoje buvo tokia tvarka , kad į armiją šaukdavo iš artimiausiai esančių prie fronto rajonų, todėl tėvas, vengdamas armijos, išvažiavo į Rusijos gilumą, o motina su maža dukrele Viktorija grįžo pas savo tėvus į Rozalimo valsčių. Nors tėvas ir važinėjo po Rusiją, vis vien buvo paimtas į armiją ir pasiųstas į frontą. Kurį laiką jam išbuvus pirmoje fronto linijoje, jo pulkui buvo suteiktos atostogos. Kareiviai išvažinėjo į namus. Lietuva tuo metu jau buvo užimta vokiečių. Tėvui nebuvo kur išvažiuoti, todėl jis pasiliko pulke. Vieną dieną užėjo karininkas ir sako: „Vyrai, neturime duonos, bet turime miltų. Kas mokate kepti?“ Tėvas pasisakė, kad esąs kepėjas. Tėvui pasisekė - jis liko pulko kepėju per visą karą ir revoliuciją. Rusijoje siautė badas, tačiau jam duonos užteko, - tuo metu geriausia profesija buvo duonos kepėjas. 1918 m. tėvas grįžo iš Rusijos ir su žmona ir dukrele apsigyveno savo 27 ha ūkyje Smilgių valsčiuje. Susilaukė dar trijų dukrų ir sūnaus Stasio. Stasys pradėjo lankyti Smilgių pradžios mokyklą, kuri buvo įsikūrusi privačiame name. Kai Stasys buvo ketvirtame skyriuje, Smilgiuose buvo pastatyta nauja didelė šešių skyrių mokykla. Stasys prisimena, kad į mokyklos atidarymą ir šventinimą buvo atvykęs Švietimo ministras Šakenis (kurio brolis buvo Černiauskų kaimynas). Baigęs Smilgių mokyklos šešis skyrius Stasys norėjo mokytis toliau, bet tėvai pasakė, kad mokslams nėra pinigų, Stasys kaip vienintelis sūnus, turi eiti tėvo pėdomis - būti ūkininku. Amerikoje gyveno motinos brolis, ten išvykęs caro laikais. Motina susirašinėjo su juo laiškais, Stasys jam irgi rašydavo. Dėdė ragino jį mokytis toliau. Stasys dėdei parašė, kad jis norėtų mokytis, jei galėtų pasamdyti vietoje jo darbininką ūkio darbams. Tam reikia 500 litų metams. Atėjo ruduo. Kai kurie mokslo draugai išvažiavo mokytis, o Stasys, kaip daugelis kitų, liko dirbti ūkyje. Apie gruodžio mėnesio vidurį dėdė iš Amerikos atsiuntė 50 dolerių (dolerio vertė buvo10 litų) Stasio mokslams tęsti. Sesuo mokėsi Šiaulių gimnazijoje antroje klasėje ir jai grįžus Kalėdų atostogoms šeima nusprendė, kad Stasiui reikia laikyti egzaminus ir bandyti mokytis toliau. Labiausiai Stasy gąsdino prancūzų kalba ir algebra, kurių neteko mokytis. Pasirengti liko tik dvi savaitės. Su seserimi Stasys išvažiavau laikyti egzaminų į Šeduvos „Saulės“ progimnaziją. Jis nuvyko į progimnaziją, o sesuo į bažnyčią pasimelsti už jį. Visus dalykus Stasys išlaikė neblogai, išskyrus prancūzų kalbą. Kaip rašė S. Černiauskas, jis visą gyvenimą liko dėkingas progimnazijos direktorei Butkienei ir mokytojai Jurkšaitienei, nes jis buvo priimtas į progiminaziją su sąlyga, kad per pusmetį pasivys bendramokslius. Taip Stasys pradėjo toliau mokytis.

Pirmos sovietų okupacijos metais Stasys mokėsi Šeduvos „Saulės“ progimnazijoje. Jos mokytojai ir mokiniai buvo nusiteikę prieš okupantus. Mokiniai susiorganizavo būrelį, pradėjo spausdinti ir platinti proklomacijas prieš sovietų valdžią. Saugumas keletą mokinių, tarp jų ir Stasį, išaiškino ir išvežė į Panevėžio saugumą. Po keleto dienų iškvietė tėvus ir visus paleido. Nuo to laiko jie buvo įskaitoje ir, jei kas atsitikdavo, kviesdavo į saugumą. 1941 metais, Lietuvą užėmus vokiečiams, Stasys persikėlė mokytis į Panevėžio gimnaziją, nes ten apsigyveno jo sesuo su šeima. Panevėžio gimnazijos direktorius Petras Butėnas buvo nukentėjęs nuo sovietinės valdžios, buvo suimtas ir įkalintas. 1943 metais, vokiečiams paskelbus mobilizaciją, gimnazijos direktorius sakė: „Vyrai, reikia eiti gintis nuo bolševikų“. Visiems, kuriems reikėjo eiti į kariuomenę, išdavė dviejų trimestrų baigimo pažymėjimus. Visi išvyko į namus, tačiau į vokiečių kariuomenę neėjo. 1943 metų rudenį Stasys išlaikė egzaminus už septynias klases ir įstojo jau į Šeduvos gimnazijos aštuntą klasę. 1944 metais generolas Plechavičius organizavo Vietinę rinktinę. Iš aštuntos ir septintos klasių 12 gimnazistų, tarp jų ir Stasys, išvyko į Marijampolės karo mokyklą. Kai vokiečiai generolą Plechavičių areštavo, daugumai kariūnų, jų tarpe ir Stasiui, pasisekė laimingai pasitraukti, o kurie nesuspėjo - vokiečiai juos suėmė. Išvykstantiems į Vietinę rinktinę buvo išduodami atestatai su prierašu apie Vietinę rinktinę. Norint gauti atestatą be prierašo, reikėjo laikyti egzaminus. Kai Stasys grįžo į Šeduvą, egzaminų sesija jau buvo pasibaigusi. Jam reikėjo laikyti ezaminą tik iš lietuvių kalbos. Geroji direktorė Butkienė suorganizavo egzaminą savo bute, jos dėka Stasys gavo atestatą be prierašo apie Vietinę rinktinę. Atestatas su prierašu būtų buvęs įrodymas, kad tarnavo Plechavičiaus Vietinėje rinktinėje. 1944 metų pavasarį, švenčiant abiturientų išleistuves, jau girdėjosi artėjančio fronto dundesys, Šeduvos gimnaziją baigė 32 abiturientai. Palikdami gimnaziją jie parašė testamentą ateinančioms kartoms, kuriame įsipareigojo susitikti kas penki metai, tačiau pirmą kartą susitiko tik po 25 metų.... 1944 m. liepos mėnesį Lietuvą vėl „išvadavo“ Raudonoji armija. Tuoj prasidėjo mobilizacija. Jaunimas tarnauti Raudonojoje armijoje nenorėjo. Stasiui pasitaikė proga, jis pradėjo dirbti Smilgės kooperatyve prie grūdų supirkimo ir gavo atleidimą nuo kariuomenės. Vietinė valdžia tuo buvo nepatenkinta, nes jis buvo „buožės“vaikas. Dirbdamas kooperatyve Stasys susipažino su milicijos viršininku, kuris taip pat mokėsi Panevėžio gimnazijoje. Vietinė valdžia jam ne ypatingai patiko ir jiedu gerai sutarė. 1945 metų balandyje Stasiui pasakė, kad išvažiuojąs, ir patarė jam taip pat išvažiuoti, nes nebebus kam jo užtarti. Pasitaikė proga - valsčiui reikėjo išsiųsti darbui vieną žmogų į Klaipėdą. Stasys pasisiūlė, nes ten gyveno sesuo, ir gegužės mėnėsį pradėjo dirbti Klaipėdos apkoopsąjungoje, o rudenį įstojo į Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Technologijos fakulteto Elektrotechnikos skyrių. Studijų metu gaudavo stipendiją, tačiau iš jos buvo sunkoka pragyventi - trūko maistui. Dalį maisto atsiveždavo iš tėvų, bet 1949 metų pavasarį tėvus ištrėmė į Sibirą. Stasys nebeteko paramos, gyvenimas pasidarė dar sunkesnis, be to bijojo, kad ir jį ištrems, kaip kelis kurso draugus (A.Gurskį ir kitus), tačiau apie tai niekam nesisakė. Norėdamas palengvinti pragyvenimą, Stasy ėmėsi uždarbiauti padėdamas mokytis mokiniams. Nors ir sunkokas buvo gyvenimas, studijuoti Stasiui sekėsi gerai, rasdavo laiko ir sportui. Kurse buvo populiarus tinklinis, susidarė kurso komandą, kurioje buvo V.Baškys, H.Bavarskis, A.Barauskas, N.Černius, S.Černiauskas, sėkmingai žaidė Universiteto tarpfakultetinėse varžybose, užimdami aukštas vietas. Prisimintinos Stasiui ir gamybinės praktikos, viena iš geriausių buvo Klaipėdos elektrinėje, kurioje teko dirbti brigadoje, prižiūrinčioje aukštos įtampos įrengimus, remontuojant elektros generatorių. Geriausi Stasio prisiminimai ir apie buvusius dėstytojus, ypač docentus Jurgį Zdanį, Leoną Kaulakį, Joną Matulionį.

1951metų pavasarį, jau naujai įkurtame Kauno poltechnikos institute, Stasys apgynęs diplominį darbą, užbaigė mokslus. Baigęs institutą, jis su Vytautu Baškiu buvo paskirti dirbti į tresto „Glavselelektro“ Kauno tarprajoninę statybos montavimo kontorą. 1951m. birželio 15 d. S. Černiauskas buvo paskirtas dirbti dešimtininku. Šioje kontoroje dirbo 8 techniniai ir 3 administracijos darbuotojai. Kontora buvo įsikūrusi nedidelėje patalpoje. „Glavselelektro“ priklausė sąjunginei Žemės ūkio ministerijai ir atliko žemės ūkio elektrifikacijos darbus. Elektrifikuojant žemės ūkį, kontora turėjo statyti vietinį elektros šaltinį, pastotes ir aukštos įtampos linijas, nes prisijungti prie valstybinių elektros tinklų buvo neleidžiama. Darbus vykdė visoje Lietuvos teritorijoje. Kolūkiams, mašinų traktorių stotims (MTS) statė hidroelektrines, elektrines su lokomobiliais ir dizeliais. Pirmieji jų statomi objektai buvo Suvalkijoje, Kalvarijos rajone - tai kolūkis „Naujas gyvenimas“ ir kelios MTS. Jiems statė lokomobilines elektrines. Kontora turėjo tik vieną sunkvežimį, kuris buvo skirtas statomai Sukončių hidroelektrinei. Esant reikalui, reikėjo prašyti užsakovų pagalbos. Po kelių mėnesių S. Černiauskas buvo paskirtas darbų vykdytoju. Po metų, padidėjus darbų apimtims, kontora pervesta aukštesnėn kategorijon ir, atsiradus vyr. inžieriaus etatui, jis buvo paskirtas vyr. inžinieriumi. Kaip S. Černiauskas rašo savo prisiminimuose, jų darbovietėje nebuvo komunistų partijos organizacijos, nes vienintelis partijos narys buvo tik direktorius, kuris priklausė energijos realizavimo įstaigos partinei organizacijai. Direktorių paėmus į kariuomenę, vietoje jo buvo paskirtas nepartinis darbuotojas. Taip jų kontora be komunistų partijos narių išsilaikė iki 1958 metų. Per tuos šešerius metus ji pastatė aštuonias hidroelektrines: Sukončių, Luokės, Kruostos, Antanavo, Verknės, Vilniaus raj.(Dzeržinskio), Pastrėvos ir Bublių. Hidroelektrinių galingumas buvo nuo 80 iki 250 kW. Iš kiekvienos iš jų elektra buvo aprūpinti nuo 4 iki 12 kolūkių. „Šešupės“kolūkyje (Marijampolės apskr.) pastatyta Dovinės hidroelektrinė, kurios statybinę dalį atliko Kauno politechnikos instituto studentai, o visus įrengimus teko jų kontorai sumontuoti ir elektrifikuoti patį kolūkį. Statant Kruostos HE, praktiką atliko studentai, kurių vadovu buvo jų dėstytojas Mykolas Lasinskas, vėliau tapęs profesoriumi. Susipažinęs su projektu, M. Lasinskas pastebėjo, kad didžiausio potvynio metu numatytos pralaidos bus nepakankamos ir dalis vandens tekės per pievas, kurias vanduo gali išplauti, tuo padarydamos žalą pačiai elektrinės užtvankai. Su atitinkamu raštu jų kontora kreipėsi į projektą patvirtinusią visasąjunginę žemės ūkio ministeriją, kuri atmetė pastabas ir pareikalavo tęsti statybą pagal patvirtintą projektą. Kontora buvo priversta tai atlikti, bet jau kitų metų vasarą, esant dideliam potvyniui, vanduo pievą išplovė ir elektrinė sustojo. Šį kartą iš Maskvos pasipylė visiems papeikimai. Negelbėjo ir anksčiau parašytas raštas. Teko atstatyti išgriautas pralaidas naujomis, jau tinkamai paskaičiuotas. Buvo ir daugiau gerai neapgalvotų maskvietiškų techninių sprendimų: aliuminio taupymui buvo nurodyta statyti trifazes 10 kV linijas su dviem laidais, o vietoje trečiojo laido naudoti žemę. Taip padarius, linijų eksploatacijos metu kilo daug sunkumų ir reikėjo tokias linijas perdaryti, sumontuojant trečiąjį laidą. Kai jų statybinę organizaciją buvo pervesta iš sąjunginio į respublikinį pavaldumą, ji suformuota į Kaimo elektros statybos valdybą, o darbo organizavimas tapo lengvesnis. Augant darbų apimtims reikėjo specialistų darbams komandiruotėse. Po Stalino mirties iš lagerių ir tremties buvo paleidžiami kaliniai ir tremtiniai. Dauguma jų Kaune ir kituose didesniuose miestuose neturėjo teisės gyventi, todėl įmonėse jiems buvo sunku įsidarbinti. Kaimo elektros statybos valdybos darbai buvo kaime, juos buvo galima priimti į darbą, jiems prisiregistravus bet kur kaime. Nemažai tremtinių buvo priimti į darbą, tarp jų buvo ir su Stasiu pradėjęs studijuoti ir vėliau represuotas Antanas Stučka, kuris pradėjo dirbti meistru, darbų vykdytoju, vėliau iki pensijos dirbo aikštelės viršininku. Aukštąjį mokslą jis užbaigė neakivaizdiniu būdu studijuodamas Maskvoje. Daug kolonoje dirbusių specialistų buvo praktikai, neturėję diplomų. Jiems buvo sudarytos sąlygas neakivaizdiniai studijuoti Kauno politechnikos institute ir politechnikume. Taip po keletos metų jie tapo diplomuotais specialistais.

1958 metais Sovietų Sąjungoje ūkio valdymo reorganizacija suteikė daugiau teisių sovietinėms respublikinėms organizacijoms. Kaimo elektros statybos valdyba buvo įjungta į Lietuvos energetikos valdybos Energetikos statybos trestą ir pavadinta Kauno statybos montavimo valdyba. Atvykęs Energetikos valdybos atstovas priimti Kauno statybos montavimo valdybą į jų įmonių sudėtį, pamatė, kad darbai vyksta gerai ir nustebo, kad visai nebuvo komunistų partijos narių, o daug specialistų buvo buvę politiniai kaliniai. Nuo 1956 m. jos viršininku buvo A. Kolobovas, o S. Černiauskas vyriausiuoju inžinieriumi. Kadangi valdyboje nebuvo partinės organizacijos, 1960 m. A. Kolobkovą pakeitė Elena Lopataitė iš Kauno elektros tinklų ir atsirado dar du partiniai specialistai. E. Lopataitė 1963 m. buvo išrinkta Kauno Panemunės rajono Vykdomojo komiteto pirmininke, 1965 m. buvo išsiųsta mokytis į Maskvos aukštąją partinę mokyklą. Nors 1966 m. įmonė buvo pervadinta Kauno specializuota kilnojama mechanizuota kolona, o 1976 m. - Kauno mechanizuota kolona, jos vyriausiuoju inžinieriumi S. Černiauskas buvo iki 1987 m. 1987 m. S. Černiauskas išėjo į pensiją ir pradėjo dirbi statybininkų kooperatyve, perorganizuotame į UAB. Už gerą darbą S. Černiauskas nekartą yra apdovanotas įvairių institucijų garbės ir padėkos raštais.

S. Černiausko tėvai 1958 metais grįžo iš tremties. Į savo namus jie nebuvo įleisti, apsigyveno pas dukrą Klaipėdoje. Tėvas mirė 1959m., o mama 1989m., palaidoti Šiaulių kapinėse. S. Černiausko vyresnioji sesuo Viktorija dirbo siuvėja, sesuo Liucija su vyru ir 3 vaikais buvo ištremta į Sibirą, sesuo Emilija su vyru karo metu spėjo pasitraukti į Vakarus ir pasiekė Ameriką, o sesers Onos vyras buvo suimtas ir nuteistas 8 m.

1958 m. Stasys Černiauskas vedė Aldoną Viršutytę, kuri dirbo buhaltere-kasininke. Stasys ir Aldona Černiauskai išaugino dvi dukras : Daivą ir Eglę. Vyresnioji Daiva baigė Vilniaus konservatorijos Klaipėdos fakultetą, dirbo Moksleivių rūmų sportinių šokių studijos „Mida“ vedėja, užaugino dukrą Simoną. Jaunesnioji dukra Eglė baigė Kauno politechnikos instituto Ekonomikos fakultetą, su vyru ir sūnumi gyvena JAV.

Stasys Černiauskas mirė 2016 m. spalio 19 d., palaidotas Kaune Petrašiūnų kapinių kolumbariume 76.

Parengė A. Bačauskas pagal KPI 1951 m. absolventų elektrikų leidinį.

Variantas VIII tomui

STASYS ČERNIAUSKAS gimė 1924 m. rugsėjo 10 d. Smilgių mstl. Panevėžio aps. ūkininko šeimoje. Kilus I-jam Pasauliniam karui, tėvas gavo šaukimą į armiją, o 1918 m. grįžo iš Rusijos ir su žmona ir dukrele apsigyveno savo 27 ha ūkyje Smilgių valsčiuje. Susilaukė dar trijų dukrų ir sūnaus Stasio.

Stasys pradėjo lankyti Smilgių pradžios mokyklą. Mokėsi Šeduvos„Saulės“ progimnazijoje, Panevėžio gimnazijoje, o 1944 m. baigė Šeduvos gimnaziją. Padirbėjęs Smilgės kooperatyve prie grūdų supirkimo, 1945 m. gegužės mėnesį pradėjo dirbti Klaipėdos apkoopsąjungoje, o rudenį įstojo į Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Technologijos fakulteto Elektrotechnikos skyrių. Karo metu buvo įstojęs į Plechavičiaus Vietinę rinktinę, vėliau turėjo problemų šį faktą paslėpti, taip pat išvengti šaukimo į kariuomenę. 1949 m. tėvus ištrėmė į Sibirą, Stasys neteko maitintojų.

1951 metų pavasarį, jau naujai įkurtame Kauno poltechnikos institute, Stasys apgynęs diplominį darbą, užbaigė mokslus. Baigęs institutą, jis buvo paskirtas dirbti į tresto „Glavselelektro“ Kauno tarprajoninę statybos montavimo kontorą, kuri atliko žemės ūkio elektrifikacijos darbus. Kolūkiams, mašinų traktorių stotims (MTS) statė hidroelektrines, elektrines su lokomobiliais ir dyzeliais, taip pat montavo vietinius elektros tinklus. Po kelių mėnesių S. Černiauskas buvo paskirtas darbų vykdytoju. Po metų, padidėjus darbų apimtims, jis buvo paskirtas vyriausiuoju inžinieriumi.

1958 metais Kaimo elektros statybos valdyba buvo įjungta į Lietuvos energetikos valdybos Energetikos statybos trestą ir pavadinta Kauno statybos montavimo valdyba. Tada pagrindiniai statybos objektai tapo 0,4-10 kV elektros tinklai Kauno regione. Nuo 1956 m. įmonė buvo daug kartų pervadinta ir keistas jos pavaldumas, bet jos vyriausiuoju inžinieriumi S. Černiauskas dirbo iki 1987 m. , kol išėjo į pensiją. Už gerą darbą S. Černiauskas nekartą yra apdovanotas įvairių institucijų garbės ir padėkos raštais.

1958 m. Stasys Černiauskas vedė Aldoną Viršutytę, kuri dirbo buhaltere-kasininke. Stasys ir Aldona Černiauskai išaugino dvi dukras : Daivą, kultūros darbuotoją ir Eglę, ekonomistę, kuri su šeima išvyko į JAV. Susilaukė 2 anūkų. Stasys Černiauskas mirė 2016 m. spalio 19 d., palaidotas Kaune Petrašiūnų kapinių kolumbariume 76.

Parengė A. Bačauskas pagal KPI 1951 m. absolventų elektrikų leidinį. Red. Vyt. Miškinis