Vilius Buinevičius

Iš Energetikai.
Pereiti į navigaciją Jump to search
BuineviciusV.JPG

Vilius Buinevičius apie save:

Gimiau 1957 m. vasario 16 d. Krasnojarsko krašte, lietuvių tremtinių šeimoje, todėl automatiškai tapau tremtiniu. Mano tėvas Česlovas Buinevičius (1927 – 2003)ir mama Emilija Buinevičienė (Lebedytė) (1930 – 2014) su savo šeimomis 1948 m. buvo ištremti į Sibirą, Krasnojarsko krašto miškus. Pradžioje. Ten jie susipažino ir sukūrė lietuvišką šeimą. Grįžome į Lietuvą ir įsikūrėme Šilutėje 1959 m. Tėvas neakivaizdžiai baigė Vilniaus politechnikumą, o po to Kauno žemės ūkio akademiją, tuo pat metu dirbdamas Šilutės baldų kombinato vyriausiuoju mechaniku. Mama baigė medicinos mokyklą ir iki pensijos dirbo Šilutės centrinėje ligoninėje.

1975 metais baigiau Šilutės 1-ją vidurinę mokyklą (dabar 1-ją gimnaziją) ir tais pačiais metais įstojau į Kauno politechnikos institutą, šiluminės energetikos specialybę. Studijas baigiau 1980 m. ir pradėjau dirbti Klaipėdos VRE (taip tada vadinosi AB „Klaipėdos energija“) Gamybinio techninio skyriaus inžinieriumi.

Nuo 1983 m. buvau paskirtas šio skyriaus vyresniuoju inžinieriumi. Nuo 1985 m. buvau paskirtas dirbti į Elektrinės katilų – turbinų cechą vyresniuoju inžinieriumi. Tuo laikotarpiu labai trūko gamybinės patirties, tačiau turėjau puikų vadovą Algirdą Ambraziūną, Katilų – turbinų cecho viršininką.

Nuo 1986 m. buvau paskirtas Klaipėdos rajoninės katilinės viršininku, tuo metu kai reikėjo susidoroti su anksčiau nutikusių nelaimių padariniais (1986 m. vasario mėn. katilinė sukėlė didžiulį hidraulinį smūgį ir daugelyje miesto namų butų trūko radiatoriai, buvo užlieta daug butų, o kiek vėliau kilo gaisras katilinės 6 kV skirstykloje.)Šiuo laikotarpiu ši katilinė buvo pati didžiausia Lietuvoje, todėl iššūkių vadovaujant didelei darbuotojų komandai, kaupiant žinias ir patirtį netrūko. Darbas Klaipėdos RK buvo labai įdomus ir atsakingas, tačiau tik dirbant katilinėje pajutau tikrąjį nepertraukiamos gamybos žavesį. Neturėdami rezervinių gamybinių pajėgumų, sugedusią įrangą turėdavome remontuoti nedelsiant, kad galėtume užtikrinti nenutrūkstamą šilumos tiekimą šilumos vartotojams. Žiemos metu dažnai katilinė dirbdavo maksimalia galia, per parą sudegindavome apie 1000 tonų mazuto. Dirbant katilinėje buvo visokių sudėtingų situacijų, tačiau daugiau avarijų katilinėje neįvyko. Nuo 1994 m. buvau paskirtas įmonės vyr. inžinieriaus pavaduotoju statybai ir remontui. Šiuo laikotarpiu prie mūsų įmonės buvo prijungtos Gargždų, Kretingos, Neringos, Šilalės, Plungės, Palangos, Tauragės ir Šilutės miestų šilumos tiekimo įmonės. Šiuo laikotarpiu labai padėjo gamybinė patirtis įgyta Klaipėdos RK. 2001 m. po įmonės valdymo struktūros reorganizacijos buvau paskirtas Gamybos departamento direktoriumi. Darbo pobūdis iš esmės nesikeitė. Nuo 2010 m. buvau paskirtas AB „Klaipėdos energija“ technikos direktoriumi.

Per ilgus darbo metus bendrovėje buvau ne kartą apdovanotas: bendrovės padėkos raštais; Klaipėdos miesto mero; Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos tarybos padėkos raštais; Klaipėdos pramonininkų asociacijos padėkos raštu ir ženkleliu Profesijos riteris;Ūkio ministerijos ministro ir LR ministro pirmininko padėkos raštais, o taip pat apdovanotas Lietuvos Energetikų Garbės ženklu.

Esu vedęs, žmona Birutė Buinevičienė Klaipėdos „Vėtrungės“ gimnazijos anglų kalbos mokytoja-ekspertė. Užauginome tris vaikus, kurie visi įgijo aukštąjį universitetinį išsilavinimą. Duktė Lina dirba UAB „Alna“ projektų vadove, duktė Rasa dirba Malteser Apotheke vaistinės vedėja Diuseldorfe, sūnus Marius dirba UAB „Teltonika“ programuotoju. Turiu du šaunius anūkus Domą ir Joną.

Laisvalaikį mėgstu leisti su šeima: kartu žvejojame, grybaujame, mėgaujamės Baltijos jūra ir jos auksaspalvio smėlio paplūdimiais, keliaujame, prižiūrime bites tėviškėje.

Parengė Vilius Šaduikis