Vladas Kličmanas

VLADAS KLIČMANAS —pirmasis Panevėžio elektrinės vedėjas (direktorius), dirbęs 1923-1945 metais.

Vlado Kličmano (1886- 1951) gimtinė — Panevėžys. Su tėvais, seserimis ir broliais gyveno Sodų gatvėje. Jo tėvas buvo stalius. XX a. pradžioje tėvas išvyko uždarbiauti į Afriką. Neilgai pagyvenęs, mirė. Liko našlė Uršulė Kličmanienė su keturiais vaikais, sūnus Vladas buvo vyriausias, tad jam teko atstoti tėvą, padėti motinai dirbti visus ūkio darbus. Vladas lankė realinę mokyklą, tačiau dėl lėšų stokos jos nebaigė. Miesto dūmos sekretoriaus Janušo Volotkos padedamas gavo tarnybą dūmoje. Dirbo raštininku už aštuonių rublių mėnesinį atlyginimą Darbas jaunuoliui sekėsi. Netrukus buvo pakviestas dirbti sąskaitininku. Prasidėjus Pirmąjam pasauliniam karui, drauge su miesto valdybos tarnautojais evakavosi į Rusiją— apsistojo Maskvoje. Ten buvo mobilizuotas į caro kariuomenę. 1918 m. pavasarį grįžo į Panevėžį. Mieste šeimininkavo vokiečių komendantas, t. y. vokiečių valdžia, kuri Panevėž'į paliko tik 1918 m. pabaigoje. Dėl darbo teko kreiptis į vokiečių komendantą. Buvo paskirtas saugoti statybinių medž'iagų sandėlį (gavo tarnybą, nes mokėjo vokiečių kalbą). 1919 m. Panevėžį užėmus bolševikams, V. Kličmanas įsidarbino buhalteriu jų komisariate. 1919 m. gegužės 23 d. išvadavus Panevėžį iš bolševikų, V. Kličmanas tapo savivaldybės tarnautoju, įstojo į Krikščionių demokratų partiją. 1919 m. rugsėjo 8 d. vykusiuose pirmuosiuose rinkimuose į Panevėžio tarybą kandidatu buvo iškeltas ir V. Kličmanas. Rinkimus laimėję krikščionys demokratai formavo vadovybės sudėtį. Kunigas J. Maciejauskas tapo miesto tarybos pirmininku, mokytojas B. Adomulis —burmistru. Burmistro pavaduotoju buvo išrinktas V. Kličmanas.

V. Kličmanas, sulaukęs brandaus amžiaus, vedė turtingą ūkininkų dukrą, kaimynę Juzę Jasinskaitę (1884-1975), gyvenusią su tėvais Ramygalos gatvėje. Vladas ir Juzė Kličmanai kurį laiką gyveno senolių namuose Sodų gatvėje. Čia gimė trys jų vaikai: du sūnūs ir dukra. Apie 1928 metus žmonos tėvams leidus, jų žemės sklype V. Kličmanas pastatė naują keturių kambarių gyvenamąjį namą Ramygalos g. 36 (dabar — Nr. 49, šalia J. Miltinio vidurinės mokyklos). Vlado ir Juzės Kličmanų šeima turėjo didelį potraukį literatūrai, knygoms. Namų bibliotekėlėje buvo grožinės literatūros lietuvių, prancūzų, lenkų, vokiečių kalbomis. Šeima knygas pirko J. Masiulio ir Rakauskaitės knygynuose. Tuo rūpinosi motina su dukra Aldona. Iš Paryžiaus atveždavo knygų sūnus Vytautas. Prisiminusi prieškario metus, Aldona Kličmanaitė-Šalčiuvienė klausė: „O kas yra maloniau už knygą? Pasak dukros Aldonos, V. Kličmanas buvo aukštas, stiprus ir sveikas vyras. Buvo aistringas medžiotojas. Namuose laikė medžioklinį šautuvą. Nušauto vilko kailį padovanojo miesto kraštotyros muziejui. Be medžioklės, Vladas savo laisvalaikį skyrė visuomeniniam darbui. To meto savivaldybės sekretoriaus J. Kozakevičiaus liudijimu, V. Kličmanas dalyvavo kultūros draugijos „Aidas" veikloje, lenkų draugijos veikloje, buvo lietuvių klubo „Vienybė" narys, priklausė ugniagesių draugijai. Dirbo miesto valdybos „Našlaičių teismo" darbe. V. Kličmanas ypač mėgo vaidybą. Šaulių teatre vaidino komedinius personažus.

V. Kličmanas, iš prigimties būdamas veiklus ir entuziastingas, geras nžsienio kalbų žinovas (mokėjo hebrajų, vokiečių, rusų, prancūzų, lenkų kalbas), greitai buvo pastebėtas ir įvertintas, tapo nepakeičiamu savivaldybės tarnautoju. Panevėžio savivaldybės tarybos nariu buvo iki 1940 m. Nuo 1912 m. priklausė elektros komisijai, besirūpinančiai miesto elektrifikavimu. 1913 m. dalyvavo komisijos darbe steigiant elektros stotį. Drauge su komisijos nariais rūpinosi elektrinės įrengimo sąmatos ir dokumentų sudarymu ir kitų darbų vykdymu. 1923 m. rudenį buvo paskirtas elektros stoties vedėju (direktoriumi), šiose pareigose dirbo iki 1945 m. Elektrinė pradėjo darbą 2x185 AG dujiniais varikliais, o apie 1940 m. buvo instaliuota 900 kW galia, per metus pagamindavo apie 1 mln kWh elektros energijos. Pasak liudytojo J. Kozakevičiaus, miestelėnų visuomet buvo branginamas kaipo nenuilstantis darbininkas, apdovanotas Gedimino antro laipsnio ordinu" (VUB, f. 40-4, l. 217). 1934 m. Vladas Kličmanas už nuopelnus ugniagesybai apdovanotas trečio laipsnio medaliu „Artimam pagalbon". Kaip krikščionių demokratų partijos narys, 1930 m. dalyvavo Katalikių moterų draugijos paskelbtoje labdaros akcijoje. Katalikės moterys kvietė miestelėnus aukoti prieglaudos „Lopšelis" našlaičiams išlaikyti. į akciją įsitraukė inteligentai. Tarp jų buvo ir Vladas Kličmanas. Pavyzdžiui, fotografas J. Žitkus atvežė maišą bulvių ir maišą miežių, V. Kličmanas, dr. Meras, inž. J. Barisas ir kiti įteikė po penkis litus, vyskupas K. Paltarokas ir J. Moigis po penkis kilogramus. saldainių, du kilogramus sausainių ir dar dovanojo po 15 litų. (Panevėžio balsas, 1930 03 04, Nr. 10, p. 2). Vladas Kličmanas Panevėžio miesto burmistro Tado Chodakausko pavaduotojo pareigas ir Elektros stoties direktoriaus darbą puikiai suderino. Laisvalaikį skyrė saviveiklai ir medžioklei. Tačiau, pasak dukros Aldonos Šalčiuvienės, jos tėvas iš savivaldybės j namus grįždavo pavargęs, suirzęs. Dukros atminty liko tėvo pasakojimas — sykį savivaldybėje buvo ant grindų sugulę būrys žmonių—moterų, vyrų, kurie taip protestavo prieš socialinę nelygybę. Einant koridoriumi burmistro pavaduotojui V. Kličmanui, piketuotojai atsikėlė ir praleido jį praeiti koridoriumi, taip išreikšdami pagarbą tamautojui. Kiekvieną žmogų V. Kličmanas stengėsi išklausyti ir pagal galimybes padėti. Buvo tolerantiškas spręsdamas elektros įvedimo ir leidimų išdavimo reikalus. Kritiniu momentu V. Kličmaną gelbėjo įgimtas humoro jausmas, laiku pasakytas taiklus žodis ar šmaikštus anekdotas. Sąžiningai tarnavo žmonėms. 1937 m. gaudamas 1500 litų atlygi už darbą savivaldybėje ir 1000 litų už darbą elektros stotyje, pasak to meto savivaldybės sekretoriaus J. Kozakevičiaus, “žymių turtų nesukrovė". Dukra Aldona patvirtino: „O iš kur bus prabanga, jei tėvai du sūnus mokė, leido į aukštuosius mokslus!" Sūnus Vytautas Paryžiaus Sorbonos universitete studijavo prancūzų kalbą, o sūnus Vaclovas — Kauno karo mokykloje. Dukra Aldona mokėsi Panevėžio mergaičių gimnazijoje.

Atėjo 1940 m. V. Kličmanas dirbo elektros stoties direktoriumi. Kasdien iš darbo grįždavo į namus neramus. Neramu buvo būti ir namuose. Sovietų politrukai nuolat ieškojo priekabių. Reikėjo didelės kantrybės ir susitvardymo. Kličmanų šeima išgyveno žmonių trėmimus į Sibirą. Pro gyvenamojo namo langus matė pravažiuojančias mašinas, pilnas žmonių, link geležinkelio: liūdni vaikai, moterys, vyrai, senukai... Tremč'iai į Sibirą ruošėsi Vladas, Juzė ir Aldona Kličmanai (sūnūs gyveno toli nuo namų). Šeima prie durų laikė paruoštą tremčiai ryšulį su baltiniais pasikeisti kelionėje... Niekur Kličmanai nebėgo ir nesislapstė, liko gyventi savo namuose, Panevėžyje. Sovietų valdžia neatėmė gyvenamojo namo. Tik V. Kličmaną 1945 m. iš elektrinės direktoriaus pareigų atleido. V. Kličmanas labai nerimavo dėl vaikų likimo. Sielvartavo dėl sūnaus Vytauto nebaigto mokslo Sorbonos universitete, dėl sūnaus Vaclovo ateities, taip norėjęs matyti sūnų Lietuvos Respublikos karininko uniforma... Išgyveno, kad mylima dukra Aldona liko be aukštojo išsilavinimo. Blaškėsi. Nerimavo. Staiga pasijuto blogai. Einant 65-uosius širdis sustojo plakusi. 1951 m. buvo išlydėtas į Anapilį. Palaidotas Panevėžyje, Ramygalos gatvės kapinėse.

Paruošė Vyt. Miškinis pagal J. V. Čiplytės knygą Panevėžio miesto elektrinei – 80. Vilnius, 2003, 95 psl.