Vytautas Gaidelis

Gaidelis Vytautas gimė 1930 m. kovo 23 d. Kaune. Dar nepradėjus Vytautui lankyti mokyklos tėvai persikėlė į Anykščių rajoną ūkininkauti. Tėtis Jonas Gaidelis ir mama Ona Češūnaitė - Gaidelienė. Šeimoje Vytautas augo kartu su broliu Algirdu.

1949 metais baigęs Anykščių gimnaziją studijavo Kauno politechnikos institute, kurį baigė 1954 m. ir įgijo pramonės įmonių elektrinių įrenginių inžinieriaus kvalifikaciją. Po studijų dirbo Rygos montavimo valdyboje inžinieriumi, darbų vykdytoju, 1956-1957 m. Vilniaus valdybos vyr. darbų vykdytoju. 1957 metais įkūrus Panevėžio elektros tinklus buvo paskirtas šios įmonės padalinio Anykščių elektros tinklų skyriaus viršininku. Dirbdamas Anykščiuose sukūrė šeimą susituokdamas su Danute Zobarskaite – lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja. Netrukus gimė dukra Daiva. 1964 metais įkūrus Utenos elektros tinklus, kaip sumanus ir gabus inžinierius paskiriamas šios įmonės vyriausiuoju inžinieriumi. 1970 metais Vytautui suteikiamas respublikos nusipelniusio inžinieriaus garbės vardas. Šiose pareigose jis dirbo iki 1971 metų. Tais pačiais metais buvo paskirtas Utenos ET direktoriumi ir šiai įmonei vadovavo iki 1993 metų. Vėliau tęsė darbą Utenos elektros tinkluose dirbdamas gamybos dispečeriu technikos skyriuje.

Vytautas Gaidelis. Vyriausiasis inžinierius. Direktorius. Su šiuo žmogumi tampriai susieta 1964 m. pradžioje įkurtų Utenos elektros tinklų istorija, įmonės šuoliai pirmyn, pastočių ir elektros tiekimo linijų statyba, priežiūra ir eksploatavimas, naujų bazių visuose 7 rajonuose, o taip pat gyvenamų namų statyba, pačių atokiausių kaimų elektrifikavimas. „Likimas lėmė su šiuo iškiliu žmogumi dirbti nuo pat pirmos įmonės įkūrimo dienos,-prisimena pirmoji kadrų inspektorė Elena Cironkienė. Per praeities ūkanas nušvintančios prošvaistės primena Vytautą Gaidelį kaip principingą, reiklų, griežtą be galo sąžiningą ir teisingą vadovą. Jam rūpėjo kiekvienos šeimos, kiekvieno jauno specialisto gyvenimo sąlygos, rūpinosi, kad visi turėtų stogą virš galvos, kad įmonė būtų darbuotojams kaip antrieji namai. Tik nebandyk gudrauti, apsimetinėti ir gink Dieve nekilnok stikliuko.“ Jautrus buvo žmonėms ligų ir įvairių sunkių situacijų atveju. Pats patyręs, ką reiškia vežtis namo artimą žmogų, pasmerktą netekčiai, bet pakilusį iš sunkios ligos gniaužtų, mokėdavo raminti ir kitus. Sakydavo: „Mano tėvas pakilo. Nenusiminkite, kartais ir gydytojai apsirinka“.

Nors ir labai reiklus buvo, bet padalinių vadovams neleisdavo skriausti savo darbuotojų. Sakydavo: „O jūs auklėkit, mokykit, nurodykit daromas klaidas, o ne pas mane lakstykit. Neįvedinėkit Pinočeto rėžimo“. Gėlininkės prisimena, kaip ateidavo į oranžeriją, pasidžiaugdavo jų darbu, bet niekada nėra paėmęs nė vieno žiedelio nemokamai. „O kuo aš skiriuosi nuo kitų ?“, sakydavo. Nors jubiliejams, laidotuvėms skirdavo gėles nemokamai. Nesinaudojo privilegijomis ir vykdamas į poilsiavietes bei kitais atvejais. Nemėgo tada populiaraus „blato“ kam nors gauti. Pamenu, kaip griežtai atkirto tiekimo skyriaus viršininkui, siūliusiam susitarti su rajkoopsąjungos vadovu, kad duotų nusipirkti eiliniam žmogui neprieinamą kailinę kepurę. Jau būdamas pensijoje, dar trejetą metų dirbo kitą darbą. Būdavo juokauja: „Žinai, mes dabar jau išlaikytiniai“. Dar labai pergyvendavo, kad keičiantis laikams, viskas sugrius, „Labai nenorėčiau sulaukti ir pamatyti, kaip griūna tas, kas savomis rankomis padaryta“. Neilgai jam teko pagyventi laisvoje Lietuvoje, bet su entuziazmu palaikė mus, kai vieni iš pirmųjų Utenoje prie elektros tinklų įmonės kėlėme trispalvę, kai iš pagrindų keitėsi gyvenimas.

Mirė 1996 m. gegužės 19 d. Palaidotas Utenoje, Rašės kapinėse.

Parengė Jurgis Dumbrava

Papild. foto: