Everestas

Džomolungma (Everestas; Dievų Motina) – aukščiausia pasaulio viršūnė (8 848 m). Kalnas yra Himalajų kalnyne Mahanlangūro Himalo kalnagūbryje, skiriančiame Nepalą nuo Tibeto. Džomolungmos viršukalnės koordinatės 27° 59' ŠP, 86° 56' RI.

Nepale jis vadinamas Sagarmatha (Deivė visatos motina), Tibete – Džomolungma (Deivė sniegynų motina). Himalajų kalnynas, o kartu ir žymusis Everestas šiemet įtraukti į pavojuje esančių unikalių gamtos objektų sąrašą.

Everesto viršukalnės susidarymo priežastys

Pietiniame Tibeto pakraštyje tartum aukšta siena iškilę Himalajų kalnai. Išlenktas į pietus kalnagūbrių lankas tęsiasi 2400 km. Daugiau kaip 500 Himalajų viršūnių yra aukštesnės už aukščiausią Alpių viršukalnę Monblaną. Tarp jų yra aukščiausias ne tik Himalajų, bet ir viso Žemės rutulio kalnas – Džomolungma.

Svarbiausios priežastys iškėlusios Džomolungmos viršukalnę į rekordinį aukštį buvo šios. Visų pirma tai, kad Himalajai yra alpidų – neseniai vykusio ir gal tebevykstančio raukšlėjimosi bei aktyvaus kilimo zonoje. Tai jiems „leido” pakilti iki 4-6 kilometrų (tokį aukštį pasiekia Alpių, Kaukazo ir kitų alpiškų kalnų viršūnės). Didelę įtaką taip pat turėjo Indostano pusiasalio tektoninės plokštės dreifas iš pietų pusrutulio ir jos „stuktelėjimas” į Eurazijos „paširdžius”. Po to stuktelėjimo tebevyksta stiprus šios plokštės spaudimas Eurazijos plokštei, kuris ir padarė Himalajus Himalajais – 7-8 km aukščio milžinkalniais, iškėlė unikalią savo dydžiu bei aukščiu Tibeto plokštikalnę. Bet kodėl Džomolungma kyla vos ne į 9 km svaigybę? Matyt todėl, kad jos viršūnės nebesuspėja nugraužti egzogeniniai procesai. Vėlgi, nebespėja todėl, kad tokiame aukštyje labai mažai drėgmės (o jei ir yra, tai ji niekada nevirsta vandeniu) – pagrindinio denudacijos įrankio. Taigi, čia beveik nevyksta cheminė erozija. Fizinei erozijai vykti taip pat nepalanku, nes temperatūros svyravimai čia nėra labai dideli. Lieka stiprus vėjas ir ledynai. Jie matyt ir yra vienas svarbiausių egzogeninių veiksnių, žeminančių aukštąsias viršūnes. Tačiau vėlgi, nors vėjo greitis ir didelis, jis neša labai praretėjusį orą ir jo spaudimas nėra labai stiprus. Stiprūs vėjai nupučia sniegą nuo aukščiausių iškilimų į jų papėdes ir tik ten yra palankios sąlygos susidaryti ledynams. Taigi, jie graužia Džomolungmos šlaitus, sudarydami stačiašlaičius cirkus ir tarp jų stūksantį karlingą – viršūnę. Na o nuo tų sienų ir viršūnės, kartu su sniego griūtimis lekia ir akmenys. Bet, žinoma, tokiame aukštyje ir šaltyje čia viskas vyksta lėtai.

Ekspedicijos į aukščiausią pasaulio viršukalnę

Į Everestą paprastai kopiama du kartus per metus, pavasarį apie gegužę ir rudenį, spalio ir lapkričio mėnesį, ilgai buvo laikoma, kad žiemą įlipti į Everestą neįmanoma.

Į jį yra įkopę daugiau nei trys šimtai žmonių, iš jų – keliolika moterų.

Pirmąsias ekspedicijas rengė anglai. Jie mėgino lipti iš šiaurės pusės. Pasiekti viršūnės nesisekė, nors yra manančių, kad 1924 tai galbūt pavyko britams George'ui Mallory bei Andrew Irvine'ui, kurie 1924-06-08 dingo viršūnės rajone. Vėliau, užsieniečius pradėjus įsileisti Nepalui, buvo pradėti žvalgyti patogesni pietiniai maršrutai.

Pirmieji 1953-05-29 11:30 įkopė Edmundas Percivalis Hillary iš Naujosios Zelandijos ir šerpas Tensingas Norgay iš Nepalo. Hillary po to buvo suteiktas sero titulas. Tensingas buvo arti tikslo ir prieš metus kopdamas su šveicarų ekspedicija, tačiau jis ir šveicaras alpinistas Raymondas Lamberas buvo priversti pasukti atgal maždaug 8600 m aukštyje.

Lietuvių kopimai

Pirmieji lietuviai alpinistai, pabuvoję Himalajuose ir iš tolo pamatę Everestą buvo Dainius Makauskas, Rimantas Neverauskas ir Vilius Šaduikis, 1988 metų rudenį, TSRS antrosios rinktinės sudėtyje žvalgę kelią į Kančendžangą iš Sikimo pusės. Nuo tada buvo pradėta ieškoti kelių link Everesto. Tam didžiulį postūmį turėjo Everesto įkopėjų, Lenkijos alpinistų : Vandos Rutkevič ir Ežio Kukučkos apsilankymas Lietuvoje 1988 metais. Ši mintis patiko Amerikos lietuviui - alpinistui Alexui Bertuliui, kuris pakvietė 1989 m. Lietuvos alpinistus į JAV, Kaskadų kalnus Seattlo rajone. Po 1990 m. bendros ekspedicijos į Chan Tengri, kopimas į Everestą buvo įjungtas į 1991 m. Pasaulio lietuvių žaidynių programą.

1991 m. įvyko žvalgybinė ekspedicija į Everestą į iki to laiko uždarytą šiaurinį kelią iš Tibeto pusės. I bazinę stovyklą pakilo: Alex Bertulis, Kęstutis Baleišis, Rimantas Skirmantas ir Vilius Šaduikis

1992 m. rudenį įvyko pirmoji Tarptautinė Lietuvos alpinistų ekspedicija į Everestą: Aleksas Bertulis- vadovas (JAV), Jūratė Bajorienė Valiukaitė, Stasys Navickas, Vaclovas Paplauskas, Edvardas Pundzius, Valerija Šimonytė Pundziuvienė, Rimvydas Simutis, Rimantas Skirmantas, Vilius Šaduikis, Vladas Vitkauskas, Valdas Ūsas, latvis Aivaras Bojars, kino grupė: Vytautas Domaševičius ir Viktoras Radajevas, šef-virėjas Tautis Makauskas. Alpinistai (10 dalyvių} pakilo iki 7850 m. esančios V stovyklos pakilo net 3 kartus, bet blogas oras sutrukdė kilti į viršūnės šturmą. Įkopimą teko atidėti. Po pusmečio į aukščiausią pasaulio viršukalnę (1993-05-10) pakilo Vladas Vitkauskas. Jis Everesto viršūnę įkopė „klasikiniu“ maršrutu iš Nepalo per Khumbu ledyną ir Pietų balną.

Antrasis Everesto viršūnę pasiekęs (2003-05-22) lietuvis ir pirmasis, įkopęs iš Tibeto pusės – Saulius Vilius. Šią ekspediciją S. Vilius skyrė lietuvių keliautojo ir antropologo Antano Poškos 100-ųjų gimimo metinių sukakčiai ir penkiasdešimtmečiui, kai į Everesto viršūnę buvo įkopta pirmą kartą.

Trečiuoju 2007-05-15 įkopė Aldas Baltutis: http://www.kalnai.lt/uploads/file/Ataskaitos/LAA-Ataskaita-2007-Everestas.pdf Ketvirtuoju 2007-05-21 - Darius Vaičiulis, kuris 2003-09-21 buvo įkopęs į Čo Uju

2011 metais pavasarį į Everestą bandė kopti - Aldona Skėraitytė, bet susirgusi 7000 m.aukštyje buvo priversta pasukti atgal.

Šaltiniai

• Vikipedijoje: Everestas
• geografija.lt

Nuotraukos